Turto Apyrašo Perdavimo Tvarka Lietuvoje

Paveldėjimo teisės reglamentavimas buvo reikšmingas visais visuomenės raidos etapais. Jos reikšmingumą sąlygoja tai, kad paveldėjimo teisė yra sritis, kuri, visų pirma, atspindi nacionalines valstybės tradicijas.

Palikimo Priėmimo Būdai

Atsiradus teisei paveldėti, įpėdinis turi išreikšti savo valią dėl galimybės pasinaudoti nurodyta teise. Šiuos veiksmus, t.y. priimant palikimą arba jo atsisakant. Be to, palikimą galima priimti konkliudentiniais veiksmais forma - faktiaikai pradėjus valdyti mirusiojo turtą. Šių veiksmų pasekmės analogiškos - palikimas yra priimamas.

Atsižvelgiant į tai, šiame moksliniame darbe yra analizuojama asmens valios išraiškos forma, atsiradus paveldėjimo teisei, bei pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama, norint įgyvendinti teisę paveldėti. Kadangi priimti palikimą galima keliais būdais, kiekvienas iš jų yra aptariamas atskirai, siekiant įvertinti įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir pasigilinti į iškilusias problemas. Šių subjektų analizės, darbe aptariami tiek palikimo priėmimo būdai, tiek subjektai, turintys teisę priimti palikimą.

Pastebėtina, kad nemažai praktinių problemų kyla, kai, pavyzdžiui, palikimas turi būti priimamas keliose valstybėse arba vienoje valstybėje gyvenantis asmuo turi priimti kitoje valstybėje atsiradusį palikimą. Tokiu atveju iškyla taikytinos teisės klausimas ir susiduriama su teisingo kolizinių normų taikymo problema.

Deja, kolizinių normų taikymo srityje egzistuoja didžiulis norminių teisės aktų trūkumas, nes vieningo teisinio reglamentavimo, kuriuo būtų galima remtis priimant palikimą skirtingose valstybėse, nėra. Kiekvienoje valstybėje kolizinės normos skiriasi ir tam tikrais atvejais įstatymas nepateikia tikslaus atsakymo, kurias iš jų reikėtų taikyti. Dėl nurodytos priežasties tam tikros probleminės situacijos yra sprendžiamos remiantis prielaidomis, tiksliai nežinant teisingo sprendimo varianto. Sprendžiant iškilusias taikytinos teisės problemas, remiamasi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau vadinamas CK arba Civiliniu kodeksu) ar dvišalėse tarptautinėse sutartyse numatytomis kolizinėmis normomis.

Šioje srityje didelę pažangą yra padariusios Europos Sąjungos institucijos, kurios siekia harmonizuoti tarptautines paveldėjimo teisės normas, kad ateityje Europos Sąjungos šalyse galėtume vadovautis vieningu teisės aktu.

Darbo Tikslas ir Objektas

Šio darbo tikslas yra atlikti išsamią palikimo priėmimo analizę, įskaitant palikimo priėmimo būdų ir subjektų analizes, įsigilinti į palikimo priėmimo ypatumus Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse, identifikuoti svarbiausias problemas, įskaitant kolizinių teisės normų taikymo problemą, ir pateikti galimus šių problemų sprendimo variantus.

Pirmiausia, šiame darbe yra pateikiamos ir įvertinamos tam tikru istoriniu laikotarpiu galiojusios teisės normos bei jų įtaka dabartiniam teisiniam reglamentavimui. Antra, yra analizuojama palikimo priėmimo samprata skirtingų šalių teisinės literatūros autorių darbuose ir teismų praktikoje. Taip pat aptariamas kiekvienas iš palikimo priėmimo būdų, atskleidžiant kiekvieno iš jų ypatybes.

Be to, magistro baigiamasis darbas yra grindžiamas hipoteze, kad palikimo priėmimo teisinis reglamentavimas yra pakankamas. Tačiau iškyla nemažai praktinių problemų, pritaikant teisės normas. Analizuojamos teisės normų, įskaitant kolizinių teisės normų, taikymo praktines problemas.

Siekiant nurodyto tikslo, darbe naudojamas istorinis metodas. Analizuojama galiojusių teisės aktų įtaką dabartiniam palikimo priėmimo reglamentavimui. Atskleisti pagrindinius skirtumus ir rasti panašumus tarp romėnų, užsienio valstybių ir Lietuvos teisininkų ir/ar mokslininkų požiūrio į palikimą ir jo priėmimą įgalina lyginamasis metodas.

Taip pat analizuojamas teisės aktų ir tarptautinių teisės aktų nustatytą palikimo priėmimo reglamentavimą. Aiškintis prasmę ir tikslą, naudojami lingvistinis metodas, nuo kurio prasideda kiekvienos teisės normos aiškinimas, bei teleologinis metodas, kurį taikant yra nustatomi tikrieji įstatymų leidėjo ketinimai, įtvirtinant vieną ar kitą teisės normą. Darbe pasinaudota sisteminiu metodu, kuris yra svarbiausias metodas aiškinant ir taikant Civilinį kodeksą.

Didelę reikšmę palikimo priėmimo sąvokos bei jo reglamentavimo suvokimui ir aiškinimui turi doc. dr. A. Vileitos parengtas ir žurnale "Justitia" publikuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktosios knygos komentaras. Taip pat doc. dr. A. analizavo palikimo priėmimo Lietuvoje analizę. Palikimo priėmimo mokslinę analizę taip pat atliko doc. dr. A. Dambrauskaitė, D. Svirbutienė, D. Petrauskaitė, V. Majkytė ir kt., kurių darbais yra remiamasi šiame darbe. Kolizines normas išsamiai analizavo prof. habil. dr. V. Mikelėnas.

Vertinant tarptautinį palikimo priėmimo teisinį reglamentavimą, svarbiausiu šaltiniu yra tarptautinės konvencijos ir nacionaliai užsienio šalis, tokių kaip Rusijos Federacijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Graikijos Respublikos ir Japonijos Imperijos civiliniai teisės aktai, reglamentuojantys paveldėjimo teisę. Be norminių teisės aktų, remtasi žymiais užsienio teisininkais ir/ar mokslininkais, tokiais kaip !. Hertel, D. Hayton, T. . 09F520, E. A.

Darbo Naujumas ir Originalumas

Šio darbo tema yra nauja, kadangi Lietuvos literatūroje palikimo priėmimas ir jo būdai, palikimo samprata ir pagrindiniai jo bruožai, taip pat pagrindinės palikimo priėmimo ir taikytinos teisės problemos nėra sistemiškai ir aiškiai išanalizuotos. Aptariamas mokslinis straipsnis ir kitokie darbai, kuriuose atskirai analizuojami palikimo priėmimo būdai, palikimo priėmimo sąvokos bei palikimo atsisakymas ir palikimo nepriėmimas.

Tokias analizes atliko doc. dr. E. Baranauskas bei kiti autoriai išleistame Civilinės teisės vadovėlyje, ir A. Dambrauskaitė savo straipsnyje "Vienašaliai sandoriai paveldėjimo teisėje: valios išreiškimo forma ir teisinės pasekmės". Tačiau D. analizavo šiuo reglamentavimu. Aptariamos teisės normų, įskaitant kolizinių teisės normų, taikymo praktines problemas.

Romėnų Teisės Įtaka Paveldėjimo Teisei

Daugelio valstybių teisinę sistemą įtakojo romėnų teisė. Todėl šiame skyrelyje bus lyginamas Lietuvos paveldėjimo teisės reglamentavimas su romėnų teisės normomis, laikotarpiu nuo V a. pr. Kr. iki VI a. po Kr. Ankstyvoji romėnų teisė rėmėsi XII lentelių įstatymais. Kalbant apie paveldėjimo teisę, XII lentelių įstatymai suformulavo arba iš paprotinės teisės perėmė vieną pagrindinių paveldėjimo teisės nuostatų - testamentinio paveldėjimo prioritetą prieš įstatyminį.

Jau V a. prieš Kr. buvo numatyta, jog egzistuojant testamentui, paveldima pagal testamentą, nesant testamento - pagal įstatymą. Panaši teisės norma yra numatyta ir CK 5.2 str.: pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Iki atsirandant XII lentelių įstatymams, nepriimtas palikimas laikytas bešeimininkiu. Vėliau visi mirusiojo daiktai atitekdavo artimiausiems palikuonims, išskyrus mirusiojo skolas ir prievoles. Tačiau ir asmeniniu turtu.

Kaip teisės normas, pasiskirstytų palikėjo skolos, palikimą priėmus keliems įpėdiniams, kai jų paveldimo turto dalys skiriasi? Pavyzdžiui, palikimą priima pagal įstatymą mirusiojo sutuoktinis ir du mirusiojo vaikai. Pagal įstatymą sutuoktinis paveldi ¼ dalį palikimo, o palikėjo vaikai - ¾ dalis. Ar pareiga atlyginti palikėjo skolas taip pat dalintųsi proporcingomis dalimis?

1964 m. Civilinio kodekso 594 straipsnyje taip ir buvo numatyta, kad įpėdiniai atsako už palikėjo skolas proporcingai gautai palikimo daliai. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad palikimą priėmus keletui įpėdinis, už palikėjo skolas jie atsako solidariai visu savo turtu (LR CK 5.52 str.). Įpėdinis, norėdamas išvengti tokios atsakomybės, gali priimti palikimą pagal apyrašą.

Tokiu reglamentavimu buvo siekiama apsaugoti kreditorių reikalavimus, atsiradus nesąžiningiems įpėdiniams, kurie bandydavo iššvaistyti palikimą. Todėl galima daryti išvadą, kad senosios Romos teisė ir Lietuvos teisė numato įpėdinis atsakomybę už palikėjo skolas.

Palikimo priėmimas Romos Respublikos gyvavimo laikotarpiu taip pat turėjo savitų ypatumų, lyginant su Lietuvos teisėje numatytu palikimo priėmimu. Priimant palikimą, buvo skiriamos dvi kategorijos subjektų. Palikėjo šeimos nariai t.y. domestici heredes, galėjo ir tiesiogiai neišreikšti savo valios, priimdami palikimą. Sui heredes, t.y. iš valios. Antrajai kategorijai priklausė extranei heredes. Tai asmenys, kurie nepriklausė mirusiojo šeimai. Jie turėjo aiškiai išreikšti valią priimti palikimą.

Tuo tarpu Lietuvos teisės normose nėra išskiriami asmenys, turintys arba neturintys tiesiogiai išreikšti valią priimant palikimą. Visi įpėdiniai be išimties turi pareikšti valią priimti palikimą, arba jo atsisakyti. Galima teigti, kad palikimo priėmimo būdai, šiuo metu žinomi Lietuvos teisėje, būtent ir kilo iš romėnų teisės.

Romėnų teisė žinojo ir viešo pareiškimo apie palikimo priėmimą galimybę (cretio), kai buvo pareiškiama apie palikimo priėmimą viešai, esant liudytojams. Taip pat buvo žinomas ir faktinis valdymas (pro herede gestio), kai įpėdinis atlikdavo tam tikrus veiksmus, iš kurių buvo matyti, kad jis elgiasi su paveldimu turtu, kaip su savuoju. Justiniano valdymo laikais buvo įvesta taisyklė, pagal kurią įpėdinis, per 30 diens po palikėjo mirties pradėjęs sudarinėti paveldimo turto sąrašą, atsakė tik tuo turtu, kuris buvo surašytas į sąrašą ir ne daugiau.

Terminas priimti palikimą pagal ius civile buvo netaikomas, išskyrus tuomet, kai kreditorius kreipdavosi į įpėdinį ir duodavo jam laiko apsispręsti, priimti palikimą ar ne. Tačiau terminus, per kuriuos įpėdinis turi teisę priimti palikimą. Kalbant apie Lietuvos ir romėnų teisės panašumus, reikia paminėti, kad romėnų teisė žinojo paveldėjimo transmisiją, kuri galiojo pretoris teisės ir Justiniano novelose. Šaukiamam paveldėti įpėdiniui nespėjus priimti palikimo ir mirus, teisę priimti palikimą turėjo jo įpėdinis.

Romėnų teisėje egzistavo galimybė atimti jau priimtą palikimą. Toks palikimas buvo paliekamas išduoti. Pagrindai atimti jau priimtą palikimą buvo tokie kaip - nusikalstama veika prieš palikėją, t.y. CK 5.6 str. numato aplinkybes, kai įpėdiniai negali paveldėti. Taip pat kaip ir romėnų teisėje, t.y. trukdymas sudaryti testamentą, apgaulė, siekiant, kad palikėjas pakeistų testamentą, testamento klastojimas.

Tačiau sąlygas, kaip galimybę atimti jau priimtą palikimą. Lietuvos Respublikos įstatymuose taip pat yra numatyta galimybė atimti jau priimtą palikimą. Šioje teisėje ir ankstyvuoju romėnų teisės galiojimo laikotarpiu, paveldint pagal ius civile, egzistavo skirtingos palikimo atsisakymo pasekmės. Atsisakius palikimo, jis neatitekdavo kitiems įpėdiniams pagal eilę, o tapdavo išmariniu, t.y. atitekdavo išduoti. Tačiau, kurie turėjo būti suinteresuoti jį išlaikyti savo rankose.

Tuo tarpu atsisakius palikimo Lietuvoje, jis pereina kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba antriniam įpėdiniui, jeigu toks būtų nurodytas testamente. Palikimo perėjimas valstybei reglamentuotas CK 5.62 str. Tačiau palikimas valstybei pereina tik tuo atveju, jeigu nė vienas įpėdinis nepriima palikimo. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse terminas valstybei priimti palikimą nėra numatytas.

Galima daryti išvadą, kad romėnų teisėje dauguma įpėdinis būdavo priversti priimti palikimą, jei nenorėdavo, kad turtas atitekų išduoti. Tačiau turėdavo progą priimti palikimą, nei tai gali padaryti įpėdiniai pagal Lietuvos teisę. Romėnų teisė, taip pat kaip ir Lietuvos teisė, turėjo testamento laisvės principo išimtis - privalomąją palikimo dalį. Pagal įstatymą. Šios dalies, jeigu ji sudaro mažiau negu ¼ viso palikimo, ir iki 1/3, jeigu daugiau.

Vadinasi, privaloms įs įpėdinis teisės kiekvienu romėnų teisės laikotarpiu tapo vis labiau saugomos. Galiausiai Justiniano novelose buvo numatyta, kad testamente nurodyto turto įpėdiniui atsisakius palikimo, jo dalį paveldėdavo heredes instituti (privalomieji įpėdiniai). Galima pasvarstyti, kad tokias romėnų teisės normas galėtų perimti ir Lietuvos teisė, taip suteikdama daugiau galimybių įpėdiniams, kuriems reikalingas išlaikymas.

Tačiau kita vertus, toks reglamentavimas užkirstų kelią paveldėti įpėdiniams pagal įstatymą, kurie neturi teisės gauti privalomosios palikimo dalies. Svarbu išsiaškinti ir kitus įpėdinius, kurie pagal romėnų teisę galėjo priimti palikimą. Galima pastebėti, kad romėnų teisė numatė succesio graduum et ordinum (paveldėjimą pagal laipsnius ir eiles). XII lentelių įstatymas rėmėsi vadinamąja agnatine giminyste, t. y. tie, kurie buvo tiesiogiai priklausomi nuo mirusiojo, t.y. buvo jo valdžioje.

Sui heredes (palikėjo vaikai) teisė paveldėti po palikėjo mirties, nesant testamento, buvo laikoma savaime suprantama teise, kuri egzistavo palikėjui esant gyvam ir buvo pagrįsta bendrąja šeimos nuosavybe. Šios eilės įpėdiniais galėjo būti sūnūs, dukterys, anūkai, žmona santuokoje cum manu (tai tokia santuoka, kai žmona patekdavo į visiašką vyro valdžią), įskūnytieji.

Šiai). Mirusiajam neturint savo šeimos, paveldėti buvo šaukiami jo broliai ir seserys arba motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tėvu santuokoje cum manu. Jie buvo antrojo šalutinės agnatinės giminystės laipsnio mirusiojo giminės. Šiojo laipsnio agnatai ir t.t. Atsiradus pretoris teisei, atsirado ir naujovė, kad nesant nė vieno iš trijų eilis įpėdinis, paveldėti buvo šaukiamas mirusiojo sutuoktinis. Lietuvos teisės sistemoje sutuoktinis nepriskiriamas prie įpėdinis pagal įstatymą eilėms.

Tačiau - arba ¼ dalį, arba ½ palikimo, jei įpėdiniai, neskaitant sutuoktinio, yra daugiau nei trys. Šiose teisės normose yra tas, kad Lietuvoje sutuoktinis, nesant pirmos ir antros eilės įpėdinis, gali paveldėti visą palikimą. Galima surasti ir kitus panašumus bei skirtumus Lietuvos ir romėnų teisės sistemose. Tačiau savaime suprantama, kad šiuolaikinė teisė perėmė kai kurias romėnų teisės normas, adaptavosi, šiek tiek pakoreguodama tam tikras normas, kartu ir pernelyg nenutoldama nuo sensėjs laiks paveldėjimo teisės suvokimo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėjimo teisė iš pradžių buvo daugiau paprotinė, teismų sprendimai nebuvo užrašinėjami.

Paprotinė paveldėjimo teisė pirmą kartą raštu buvo pripažinta 1387 m. privilegijoje, kur buvo leidžiama...

Vykdomojo Dokumento Pateikimas Antstoliui Vykdyti

Norėdami pradėti priverstinį skolos išieškojimą su antstolio pagalba privalote turėti vykdomąjį dokumentą. Ne kiekvienas teismo sprendimas ar nutarimas pats savaime yra vykdomasis dokumentas. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 587 straipsnis nurodo, kas yra vykdomasis dokumentas. Vykdomieji dokumentai yra:

1. vykdomasis raštas, teismo sprendimas, nuosprendis, nutarimas, nutartis, taip pat arbitražo sprendimas;
2. teismo įsakymas;
3. teismo sprendimas ir nutartis - kai pagal įstatymus jie laikomi vykdomaisiais dokumentais;
4. teismo nutartys ir institucijų ir pareigūnų nutarimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;
5. teismo nuosprendžiai dėl juridinio asmens veiklos apribojimo ir juridinio asmens likvidavimo;
6. institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek - kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;
7. prokuroro sankcijos dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir kiti prokuroro nutarimai tiek - kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;
8. notaro vykdomasis įrašas pagal užprotestuotus arba neprotestuotinus vekselius ar čekius ir notaro vykdomieji pavedimai dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo (paveldimo turto apyrašo papildymo);
9. darbo ginčų komisijos sprendimai;
10. kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.

Vykdomasis raštas - tai vykdomasis dokumentas, kuris išduodamas teismo sprendimo, nuosprendžio, nutarimo, nutarties pagrindu.

Išieškotojui vykdomasis raštas išduodamas:

1. Teismo sprendimui įsiteisėjus - vykdomąjį dokumentą išduoda pirmosios instancijos teismas:
   1. Pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą.
   2. Be išieškotojo prašymo vykdomasis dokumentas išduodamas:
      1. kai konfiskuojamas turtas;
      2. kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą;
      3. kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala;
      4. kai išieškomas išlaikymas, žalos, padarytos suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas, taip pat atimant maitintojo gyvybę.
2. Skubaus vykdymo atvejais - teismo sprendimo pagrindu vykdomąjį dokumentą išduoda: apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą. Tokiais atvejais vykdomasis dokumentas išduodamas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo sprendimo priėmimo.

Išieškotojui vykdomasis dokumentas išduodamas pasirašytinai arba išsiunčiamas registruotu laišku. Praktikoje kartais pasitaiko atvejų, kai vykdomasis dokumentas dėl įvairių priežasčių negali būti išsiųstas paštu, todėl visuomet vertėtų papildomai pasidomėti dėl vykdomojo dokumento išdavimo proceso arba nuvykti į teismą ir atsiimti vykdomąjį dokumentą asmeniškai.

Pagal kiekvieną teismo sprendimą išduodamas vienas vykdomasis dokumentas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teismas gali išduoti kelis vykdomuosius raštus, tiksliai nurodydamas vykdymo vietą arba sprendimo dalį, kuri turi būti vykdoma pagal tą vykdomąjį raštą, jeigu:

1. teismo sprendimas turi būti vykdomas skirtingose vietose;
2. teismo sprendimas priimtas kelių ieškovų naudai;
3. teismo sprendimas priimtas keliems atsakovams;
4. nuspręsta išieškoti iš solidarių atsakovų.

Jeigu vykdomasis dokumentas prarastas, tai išieškotojo ar antstolio prašymu išduodamas vykdomojo dokumento dublikatas. Prašymas išduoti vykdomojo rašto dublikatą paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Vykdomojo dokumento dublikatas išduodamas tokia pat tvarka kaip ir pats vykdomasis dokumentas, tik jo titulinio lapo dešinėje viršutinėje dalyje įrašoma „dublikatas“.

Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra pats paprasčiausias, greičiausias ir pigiausias skolos išieškojimo teisminiu keliu instrumentas. Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo paprastai pateikiamas teismui pagal skolininko gyvenamąją vietą. Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikia mokėti tik ketvirtadalį įprastai mokamo žyminio mokesčio (LR CPK 80 str. 1 d. 6p.), o įsiteisėjęs teismo įsakymas yra vykdomasis dokumentas, t.y. jį galima pateikti antstoliui vykdyti. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pavyzdinę formą galite rasti www.teismai.lt skiltyje „Šablonai“.

Teismo įsakymas įsiteisėja po 20 dienų nuo jo gavimo dienos. Jeigu teismas skolininkui įteikia teismo įsakymą ir per minėtą 20 dienų terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl skolos, teismo įsakymas įsiteisėja ir teismas išduoda įsiteisėjusį teismo įsakymą (vykdomąjį dokumentą), kurio pagrindu antstolis gali išieškoti skolą iš skolininko. Įsiteisėjęs teismo įsakymas per tris dienas išsiunčiamas išieškotojui.

Kiti vykdomieji dokumentai - tai nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Šiuose vykdomuosiuose dokumentuose būna nurodyta kokio įstatymo pagrindu jie privalo būti priverstinai įvykdyti.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 144 str. nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikinosios apsaugos priemonės yra apibrėžiamos kaip civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, teisių ir veiksmų sustabdymas, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-225/2009).

Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tik iškėlus bylą teisme, bet ir nepareiškus ieškinio. Todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti nurodomas ieškinyje, priešieškinyje, pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo arba paduodamas kartu su ieškiniu arba gali būti paduodamas atskirai jau iškėlus bylą teisme, bei jos teisminio nagrinėjimo metu.

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti išsprendžiamas per 3 dienas nuo jo gavimo teisme dienos. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka nekviečiant šalių į posėdį.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismui tenkinus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 (keturiolika) dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Taigi, norint, jog laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų realų sprendimo įvykdymą, būtina nedelsti ir nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo per 14 dienų pateikti antstoliui vykdyti.

Jeigu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones teismas nėra nurodęs, kurį turtą areštuoti pirmiau, antstolis savarankiškai pasirenka areštuojamą turtą, laikydamasis įstatymo nustatytos eilės. Gana dažnai teismas savo sprendime nurodo konkretų turtą, į kurį reikia nukreipti laikinus apribojimus. Todėl nesutinkant su laikinųjų apsaugos priemonių nukreipimu į vieną turtą ir pageidaujant, kad būtų areštuojamas kitas, dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat reikėtų kreiptis į teismą, o ne į antstolį (Lietuvos Aukščiausiojo TeismoCivilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartiscivilinėje byloje A. B., Z. B., A. B.v. antstolio padėjėjas A. N., byla Nr. 3K-3-332/2008.).

Dokumentai, Reikalingi Pateikti Antstoliui Vykdyti

Norint pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti, turi būti pateikti šie dokumentai:

• Vykdomasis dokumentas (originalas), informaciją apie elektroninius vykdomuosius dokumentus galima rasti čia);

• tags: #turto #apyraso #perdavimas