Kolektyvinė Sutartis: Pavyzdys Ir Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Žmogus iš prigimties yra politinė arba socialinė būtybė. Tai matyti iš to, kad žmogui nepakanka paties savęs, kai jis gyvena vienas, kadangi gamta tenkina tik nedaugelį žmogaus interesų. Jam lemta gyventi visuomenėje.

Demokratinės laisvosios rinkos visuomenės funkcionavimo pagrindas - sutartis. Pramonės revoliucijos suformuotoje sudėtingoje visuomenėje vienam žmogui apginti savo interesus buvo labai sunku. Todėl žmonės kūrėsi į organizacijas. Tai nulėmė ir kolektyvinės sutarties, kurios bent viena šalis yra asmenų susivienijimas, atsiradimą. Taigi istorinės šios sutarties susiformavimo tam tikroje pasaulio valstybėje prielaidos yra panašios. Tuo tarpu tolesnis jos vystymasis kiekvienoje šalyje yra savitas. Lietuvoje kolektyvinės sutarties raida yra paženklinta mūsų valstybės istorijos vingiais.

Kolektyvinės Sutarties Samprata Ir Teisiniai Pagrindai

Svarbus momentas šioje raidoje yra naujajame DK kolektyvinės sutarties normatyvinės dalies pripažinimas Lietuvos darbo teisės šaltiniu. Šiuo metu nėra kompleksiško tyrimo šia tema. Šiame darbe siekiama išanalizuoti kolektyvines sutartis kaip teisinės minties šaltinį ir apibūdinti kolektyvinės sutarties kaip teisės šaltinio vaidmenį Lietuvos darbo teisėje.

Magistrinio darbo tyrimo dalykas - tai Lietuvos bei tarptautinės teisės aktai, kolektyvinės sutartys, mokslinė literatūra. Magistriniame darbe remtasi Lietuvos teisės mokslininkų G. Dambrauskienės, V. Tiažkijaus, V. Nekrošiaus, T. Davulio moksliniais darbais, taip pat užsienio šalių teisės mokslininkais, iš kurių paminėtini L. A. Syrovatskaja, I. E. Kiseliov, R. Z. Livašic, S. Deakin, G. S. Morris ir kt. Baigiamojo darbo tikslui pasiekti bei uždaviniams įgyvendinti naudojami bendrieji ir specialieji mokslinio tyrimo metodai. Iš bendrųjų tyrimo metodų naudojami genetinis, loginis, analizės ir sintezės metodai. Be minėtų bendrųjų mokslinio tyrimo metodų baigiamajame darbe panaudoti tokie specialieji tyrimo metodai: sisteminis lyginamasis, istorinis lyginamasis.

Šis skyrius, kaip teisės šaltinio raidą ir vaidmenį, mūsų nuomone, tikslinga pradėti nagrinėti nuo jos teorinių pagrindų, visų pirma, nuo teisės šaltinio ir kolektyvinės sutarties sampratos apibūdinimo. Jos atskleidimui yra naudojamas apibrėžimas, skiriantis pastarąją nuo kitų su ja susijusių sampratų. Paprastai tokiu atveju atmintyje yra išskiriami pagrindiniai nagrinėjamo dalyko bruožai ir laikinai izoliuojami nuo visos likusios žinių sankaupos.

Teisės Normų Apibūdinimas

Teisės normoms yra būdinga dvasinė prigimtis. Todėl jos iš pradžių egzistuoja tik teisėkūros subjektų sąmonėje. Norint normomis valdyti žmonių veiksmus, reikia jas paversti materialia jėga - įkūnyti įstatymuose, teismų sprendimuose, sutartyse ar kitokiuose teisės aktų tekstuose. Tik tuomet teisės normos taps prieinamos adresato sąmonei ir paveiks jo elgesį.

Teisės literatūroje normų išraiškai apibūdinti yra naudojami teisės formos ir teisės šaltinio terminai. Šie terminai turi daug reikšmių ir yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Todėl teisės normų išraiškos klausimas teisės teorijoje laikomas vienu iš painiausių. Pasak rusų mokslininko R. T. Muchaev, terminas forma visų pirma naudojamas apibūdinti visumos vidinę organizaciją, jos elementų bei procesų sąveiką. Šia prasme jis yra artimas struktūros terminui. Be to forma gali būti suprantama ir kaip kokio nors dalyko turinio išorinės išraiškos būdas. Terminas teisės šaltinis taip pat yra suprantamas nevienareikšmiškai.

Mūsų jau minėtas R. T. Muchaev išskiria keletą jo prasmių. Pirmoji - gnoseologinė. Pagal ją teisės šaltinis suprantamas kaip pažinimo šaltinis. Antroji - materialioji teisės šaltinio prasmė - reiškia materialines visuomenės gyvenimo sąlygas, kurios nulemia teisės normų turinį. Visų pirma tai yra gamybos išsivystymo lygis. Jis nustato žmonių poreikių pobūdį. Šioji yra idealioji. Ketvirtoji - juridinė teisės šaltinio prasmė. Šios visuomenės valią teisiniu nurodymu (įstatymai, teisinis paprotys, sutartis ir kt.). Vis dėlto R T. Muchaev pripažįsta, kad yra skirtumas tarp teisės šaltinio ir teisės formos. Pirmasis reiškia teisėkūros procesą, o antrasis - šio proceso rezultatą. Šiaip, mokslininko nuomone, šie du elementai yra glaudžiai susiję ir jų negalima atskirti.

Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto profesorius A. Vaišvila, kuris atstovauja daugiau prigimtinės teisės mokyklai, prieštarauja teisės šaltinio tapatinimui su teisės forma. Anot jo, toks požiūris iškreipia ne tik teisės kaip turinio ir formos vienovės sampratą, bet ir įprastas, logines šaltinio ir formos sąvokų prasmes, kurios akivaizdžiai nesutampa: šaltinis - visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradžią; forma - kokiu būdu, pavidalu egzistuoja tas, kas atsirado kaip jutiminė realybė.

Profesorius A. Vaišvila išskiria du terminus - teisės normų šaltinis ir teisinės minties šaltinis. Šis tekstas, teisės doktrinos, literatūros kūriniai, iš kurių gauname informacijos apie juose suformuluotas, komentuotas tam tikros epochos ar šalies teisės normas ir jomis įkūnytas teisinio reguliavimo idėjas. Lietuvos nacionalinė teisė pagrinde remiasi pozityvizmo doktrina. Šis norminė dalis buvo pripažinta teisės šaltiniu tik nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. nuo DK įsigaliojimo. Šiaip tikriausiai yra neverta visiškai atmesti ir prigimtinės teisės atstovų pateikiamos teisės šaltinio sampratos, nes ir pati kolektyvinė sutartis nėra grynas pozityvizmo fenomenas. Ji yra darbuotojų ir darbdavių laisvos teisėkūros aktas. Valstybė įstatymu tik suteikia šioms visuomenės grupėms teisėkūros galias.

Kolektyvinės Sutarties Socialinė Samprata

Šis tiek kaip teisinės minties šaltinio - t. y. šis, tiek ir kaip teisės šaltinio formaliaja prasme - t. y. valstybės nustatytos teisės išraiškos formos (nuo DK įsigaliojimo), raidą ir vaidmenį. Pirmiausia atskleisime kolektyvinės sutarties socialinę sampratą. Bet kuri visuomenė - tai istoriškai susiformavusi ir besivystanti žmonių, jų ryšių ir santykių visuma. Šiuolaikinės visuomenės vystosi darbo ir kapitalo sąveikos sąlygomis. Šie du veiksniai istoriškai ilgą laiką buvo antagonistiniai. Rinkos sistemos formavimosi pradžioje kapitalas dominavo, o iš feodalizmo išsilaisvinusi darbo jėga buvo nuvertinama. Tik vėliau, po ilgo socialinės įtampos laikotarpio, buvo suprasta, kad daugumą visuomenės gyvenimo klausimams galima išspręsti lengviau, jeigu šalys iš pat pradžių bus nusiteikusios bendradarbiauti, o ne konfrontuoti.

Be abejo, tai reiškia ne tikėjimą idealios visuomenės utopija, o tik pripažinimą, kad žmonių grupių skirtingi interesai neturi trukdyti siekti socialinės pusiausvyros. Pats socialinis konfliktas yra neišvengiamas, nes jo pagrindinis elementas yra žmonės, kurių kiekvienam būdinga savita asmenybė ir neišsemiama gausybė elgesio variantų. Toks darbdavių ir darbuotojų interesų ir pozicijų derinimo procesas buvo pavadintas socialine partneryste. Praktikoje svarbiausia jos forma yra kolektyvinė sutartis. Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, galima tvirtinti, kad ši partnerystės forma - tai kompromisas tarp atskirų visuomenės grupių - darbuotojų ir darbdavių, pasiektas susitarimų keliu. Todėl kolektyvinė sutartis visų pirma yra socialinis institutas. Ji apima visą spektrą santykinai stabilių ir integruotų nuostatų, formalių ir neformalių taisyklių, principų, vertybių, simbolių, elgesio standartų, vaidmenų, kuris paskirtis užtikrinti tvarką ir saugumą visuomenėje.

Šiai. Ši sutartis kartu yra ir teisės institutas. Pastaruoju aspektu ji suvokiama žymiai siauriau. Tai yra kompleksas normų, skirtų reguliuoti žmonių elgesį darbo procese. Sutarties sąvoka dažniausiai yra sutinkama civilinėje teisėje. Tai yra vienas iš svarbiausių šios teisės šakos institutų. Šiuo sutartis gali reguliuoti labai įvairius visuomeninius santykius. Šis. Sutartis nebūtinai turi būti individuali: susitarti gali vienas asmuo ir bendrija arba dvi bendrijos. Paskutiniu atveju mes turime du sindikatus, kurių vienas atstovauja samdomajam darbui, o kitas verslininkams. Žodis kolektyvinė yra lotynų kilmės ir reiškia - kuopinis, bendras.

Šis, kurios sudaromos tarp asmenų bendrijų, - pavyzdžiui, akcinės, kooperatinės bendrovės. Šis teisėtų interesų apsauga. Antra, kolektyvinė sutartis turi platesnę socialinės veiklos sferą. Pagal tarpukario Nepriklausomos Lietuvos teisininkų P. 3) kad šitos sąlygos būtų laikomasi, nustatoma hipotetiška prievolė, t. y. Tarptautinės Darbo Organizacijos 1951 metų Rekomendacijoje Nr. Darbo teisės doktrinoje yra gana nemažai įvairių kolektyvinės sutarties apibrėžimų. Pasak lenkų teisės mokslininko Z. Detalus bei įdomus savo logine struktūra kolektyvinės sutarties apibrėžimas yra pateiktas S. Deakin ir G. S. Morris veikale Labour law : tai bet kuris susitarimas sudarytas tarp vienos ar daugiau profesinių sąjungų ir vieno ar daugiau darbdavių ar darbdavių asociacijų, kuris reguliuoja vieną ar daugiau dalykų.

Visi paminėti teisiniai kolektyvinės sutarties apibrėžimai neturi labai ryškių skirtumų. Taigi jų kūrėjai nesiekė pateikti kokius nors naujų šios sutarties bruožus. Tai lemia visa eilė tiek objektyvių, tiek ir subjektyvių faktorių - nagrinėjamo dalyko sudėtingumas, vienų savybių iškėlimas, o kitų neįvertinimas ir kt. Todėl negalima suformuluoti optimalaus kolektyvinės sutarties apibrėžimo vien tik susumavus pateiktus bruožus. Be to viename apibrėžime visų kolektyvinės sutarties bruožų detalizuoti yra neįmanoma ir netikslinga. Detalizuotas apibrėžimas tampa per daug perpildytas ir netenka savo prasmės - tai būtų esminis jo trūkumas.

Todėl apibendrinant įvairių autorių pateiktus teiginius, mūsų nuomone, kolektyvinę sutartį būtų galima taip trumpai apibūdinti - tai susitarimas tarp darbdavių ir darbuotojų, kuris nustato darbo sąlygas. Šiaip tai yra tik trumpas kolektyvinės sutarties apibrėžimas. Tuo tarpu jos samprata apima platų spektrą žinių. Tai yra šios sutarties subjektai, turinys. Šios sutarties subjektus. Taigi šiuo atveju iškyla sąvokų sutarties šalis ir kolektyvinis derybų proceso dalyvis tarpusavio santykio problema.

Sutarties Šalys Ir Derybų Dalyviai

Sutarties šalis - tai subjektas, kuris turi teisę sudaryti sutartį ir kuriam pagal sutartį tenka teisės ir pareigos. Kolektyvinis derybų proceso dalyvis - tai subjektas, kuris dalyvauja sutarties sudarymo procese. Nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties šalys ir dalyviai yra atitinkamo socialinės partnerystės lygmens profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos. Pastarosios organizacijos turi teisę sudaryti kolektyvinę sutartį, pagal šią sutartį įgyja teises ir pareigas bei dalyvauja jos sudarymo procese. Taigi šiuo atveju sąvokos sutarties šalis ir kolektyvinis derybų proceso dalyvis yra sinonimai. Sudarant įmonės kolektyvinę sutartį, derybas su darbdaviu veda bei ruošia sutarties projektą vietinė profesinė sąjunga ar kita darbuotojams atstovaujanti asmenų grupė. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje tokios asmenų grupės yra vadinamos darbo tarybomis.

Šiausias darbuotojų organas - susirinkimas (konferencija). Todėl šiuo atveju sutarties šalimis yra pripažįstami darbuotojų kolektyvas ir darbdavys. Šis sudarymo procese dalyvauja ne tiesiogiai, o per savo atstovus. Todėl teisė reguliuoti darbo santykius kolektyvinėmis sutartimis yra išvestinė iš teisės jungtis į organizacijas. Ši teisė dažnai dar vadinama asociacijų laisve. Tai yra vienas iš pagrindinių darbo teisės principų. Jis yra įtvirtintas daugelio valstybių konstitucijose bei tarptautiniuose teisės aktuose. Antai TDO 1948 metų Konvencijos Nr. Šis turi teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis. Todėl pasak R. Z. Livašic ir J. P. Atstovavimo samprata buvo sukurta civilinėje bei civilinio proceso teisėje. Šia tik atstovaujamajam. Šiai profesinei sąjungai. Taigi pagrindiniais darbuotojų atstovais kolektyviniuose darbo santykiuose dabar yra profesinės sąjungos. Kai kuriose šalyse greta jų veikia darbo tarybos.

Šiuo atstovavimas, kaip ir visi socialiniai institutai, yra glaudžiai susijęs su ekonominiais procesais. Ekonominės institucijos nėra amžinos, nes nėra nė vienos statiško ekonominės sistemos. Šiai ėmė keistis po XX amžiaus dviejų taip vadinamųjų energetinių krizės ir dėl globalizacijos procesų. Pasaulio ekonomika vis labiau tampa bendra darbo, kapitalo ir gamybos produktsų rinka. Šios raidos tendencijos įvardijamos kaip poindustrinės, vartotojiškos, informacinės visuomenės formavimasis. Šis sociologo D. Šiasis sektorius, kuris apima mokyklas, ligonines, tyrimo institutus, savanoriškas organizacijas ir pan.

To pasekoje sumažėjo tradicinis pramonės darbininkų, viduriniosios grandies administracijos. Todėl pakito ir profesinių sąjungų vaidmuo. Dabar jų dėmesys dažnai labiau yra sutelktas ne į kiekio reguliavimą, o į nacionalinis įmonių konkurencingumo didinimą. Jos pamažu panašėja į kitas interesų grupes. Be to labai sustiprėjo laisvosios rinkos, minimalaus ekonomikos reguliavimo šalininkų - neoliberals idėjos. Jie profesinių sąjungų veiklą laiko ekonomikos neefektyvumo veiksniu. Šis įstatymų. Jame originali buvo individualios darbo sutarties ir kolektyvinės sutarties sujungimo koncepcija. Pagal šį įstatymą derybos tarp darbo santykio šalisų rezultatas galėjo būti tiek individualios darbo sutartys, tiek ir kolektyvinė darbo sutartis. Darbuotojams atstovauti derybose galėjo tiek profesinė sąjunga, tiek ir bet kuri kita organizacija. Pagal šią trumpą darbuotojų atstovavimo instituto analizę sunku tiksliai pasakyti, kaip jis vystysis poindustrinėje visuomenėje. Šis ir dažnai iš anksto nenuspėjamų faktorių. Kitas kolektyvinės sutarties elementas - jos turinys. Tai yra darbo proceso dalykai, kuriuos reguliuoja šios sutarties nuos...

tags: #butu #ukio #kolektyvine #sutartis