Vytautas Vasiliauskas ir turto prievarta: istorijos vingiai ir moralinės dilemos

Kai kas sako: nejudinkim istorijos, nesigręžiokim į praeitį, žvelkime pirmyn ir taip konstruokime savo santykius - ir bendruomenėje, ir tarp valstybių. Tačiau ar galime pamiršti praeities klaidas ir nusikaltimus?

Sovietų mitingas Kaune 1940 m.

Kas buvo "stribai"?

Visi žinome, kas buvo „stribai“, arba „istrebiteliai“. Sovietai juos vadino „liaudies gynėjais“. Mano gimtojo miestelio žmonės pasakojo, kad jie ir rusų kariškiai bei NKVD smogikai suguldydavo nukautų bei išniekintų partizanų kūnus aikštėje prie bažnyčios ir iš tolo stebėdami surašydavo pavardes tų, kurie ateidavo jų atpažinti, apraudoti ar pasiimti. Tada „susemdavo“ ir šiuos.

Kraupus epizodas Žalgirio miške

Bet štai tik vienas iš kraupių epizodų. 1953 m. sausio 2 d. sunkvežimis su 12 MGB kareivių, vadovaujamų V. Vasiliausko, atvyko į Žalgirio mišką, kuriame buvo partizanų bunkeris. Baudžiamoji byla dėl brolių Aštrauskų nužudymo buvo iškelta 2001 m. balandį, o 2004 m. vasarį paskelbtas nuosprendis: „V.Vasiliauskas nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj.

Genocido klausimas

„Šis nuosprendis - standartinis „genocido“ nuosprendis, kuriame partizanai laikomi atskira politine grupe Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nustatyta prasme, ir todėl už jų sunaikinimą taikoma baudžiamoji atsakomybė“, - rašo savo bloge vienas iš Teisingumo ministerijos klerkų, šiaip „religijotyrininkas“, „scientologas“ ir dar daug kitų profesijų įvaldęs Donatas Glodenis, šiaip jau nesibodintis savaip komentuoti teismų sprendimų. Kitaip sakant, 1940 - 1953 m. laikotarpis, išskyrus nacių okupaciją, - tai ne genocidas?

Žudynės, pasipriešinimo naikinimas, trėmimai, masinės mirtys, sukeltos prievartos, kankinimų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų, - tai ne genocidas? Ar partizanai nebuvo įtakinga karinė-politinė grupė, ypač po to, kai 1949 m. vasario 16 d. bunkeryje Minaičių kaime buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, davusi postūmį organizuotai, gerai koordinuotai ir masinei kovai su okupantais? Ar ne tokius kaip V. Vasiliauskas, talkinusius pastariesiems, galima priskirti prie genocido vykdytojų? Ar saugumietį V.Vasiliauską, nuteistą už dalyvavimą deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką, dabar jau galima išteisinti?

Lietuvos partizanų priesaika

Kaip 2011 m. Nesu teisininkas ir ne man su profesionalais ginčytis dėl sąvokos „genocidas“ apimčių ir ribų (gal šito nemokėjo įrodyti mūsų kaltintojai ir atstovai EŽTT?), ar 1953 m. teisėje buvo tokia sąvoka, tačiau tuo grįstas Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas nustebino grynai moraline prasme. Iš esmės jis išteisino „stribą“, kaip ir daugelį kitų, dalyvavusių naikinant pasipriešinimą okupacijai, kolaboravusių su okupantais. Kitaip sakant, spjovė mūsų išsivadavimo kovotojams į veidą.

Ar tik „vykdyti“? O gal ir dabar vykdomi?

Turto deklaravimas

"Norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra abejonių dėl datos. Šią poziciją palaikė ir Europos komiteto vadovas Petras Auštrevičius. "Galbūt nereikėtų skubėti šio projekto teikti Seimui ir netapatinti su 2004 metų gegužės 1 diena. Nors aiškink neaiškink žmonėms, ypač nedidelių miestelių gyventojams, kad nėra tiesioginio ryšio, vis tiek tai gali būti suprasta kaip "pasveikinimas su stojimu", - sakė P. Auštrevičius.

Projekte nustatoma, kad turto deklaracijas mokesčių administratoriui privalu pateikti iki 2004 m. gegužės 1 d. Prognozuojama, kad tuo pačiu laiku Lietuva gali tapti visateise Europos Sąjungos nare. "Mes galime drąsiai pateikti šį projektą birželio mėnesį", - siūlė teisingumo ministras, tačiau Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas priminė, kad šis teisės aktas turi būti pateiktas Seimo pavasario sesijai. Posėdyje išryškėjo ir kitų nesutarimų - deklaruoti ar ne pasiskolintas ar paskolintas sumas, jeigu jos neviršija 2 tūkst. litų. Nors finansų viceministras Vitas Vasiliauskas teigė, kad taip būtų išvengta smulkaus deklaravimo atvejų, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba su jokiu nedeklaruotino minimumo nustatymu nesutinka.

Todėl nuspręsta neskubėti teikti šio projekto Seimui, o visas klausimus keliančias įstatymo nuostatas svarstyti dar kartą. Kaip ELTA jau skelbė, projekte numatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai vieną kartą deklaruotų kredito ir ne kredito įstaigose turimas pinigines lėšas, kurių suma viršija 40 tūkst. litų, pasiskolintas ir negrąžintas bei paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, vertybinius popierius, nebaigtą statybą bei kitą nekilnojamąjį daiktą, kurio nuosavybės teisės nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, taip pat užsienio valstybėse esantį nekilnojamąjį arba kilnojamąjį daiktą, jeigu tokiam pagal Lietuvos teisės aktus privaloma teisinė registracija. Deklaruoti bus privalu turimus meno kūrinius, brangakmenius, juvelyrinius dirbinius, tauriuosius metalus, kurių vieneto vertė viršija 10 tūkst. litų, kitą, gyventojo nuomone, vertingą turtą, jeigu jo vieneto vertė viršija 10 tūkst. litų. Siūloma mokesčių administratoriui suteikti teisę įpareigoti gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius.

Štai kaip atrodė planuojamos deklaruoti sumos:

Valdas Vasiliauskas ir "Drąsos kelias"

Jau ne pirmą kartą rašau apie „savus”. Kodėl? Nes nėra prasmės rašyti apie Valatką, Šlušnį, Šalaševičiūtę… Ir taip visiems aišku, kas tai per žmonės. Taigi, Valdas Vasiliauskas - 2012 metais buvo neva „Drąsos kelio” rinkimų štabo vadovas. Nerašysiu apie jo „darbą” kaip štabo vadovo, nors jis pasižymėjo tik tarpusavio intrigų kėlimu ir sėdėjimu ant sofos. Ne veltui jį išvadino „infiltruotu VSD”, nes jo vadovavimas štabui turbūt labiau pakenkė negu padėjo.

Tačiau noriu susikaupti į Valdo Vasiliausko veiksmus jau po mamos išvažiavimo į JAV. Mums pasiprašius politinio prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vasiliauskas televizijos ekranuose pradėjo mikčioti kažkokias nesąmones apie mamos laiškus iš interneto kavinių (tikrai interneto kavinėje ji nesilankė, man atrodo, tokios jau net neegzistuoja). Kuomet mamai reikėjo pinigų advokatams, kurie kainavo tūkstančius, Jonas Varkala atsiųsdavo kiekvieną mėnesį didelę dalį savo mėnesio algos (įsivaizduojate?). Jis to niekur neskelbė, tiesiog padėjo sunkiu metu, už ką aš jam visą gyvenimą liksiu dėkingas. Ką darė Vasiliauskas? Atsistojo prieš televizijos kameras ir kalbėjo apie kažkokias paramos akcijas, kurias jis planuoja organizuoti ir kaip pats planuoja prisidėti.

Mamai įvykdžius apkaltą Seime, Vasiliauskas pačią pirmą dieną perbėgo pas tvarkiečius kartu su savo bičiuliu Brunza, kurį atsitempė į „Drąsos kelią“. Kuomet Gedvydas Vainauskas (Vyriausiasis LRytas.lt redaktorius ir generalinis direktorius) buvo teisiamas už prekybą poveikiu, Vasiliauskas kalbėjo apie baisią neteisybę ir gynė G. Vainauską kaip sąžiningą žmogų. Čia tas pats Vainauskas („lietryčio” savininkas), kuris su prasigėrusia žurnaliste metų metus šmeižia mano mamą. Beje, Vainausko nekaltybę saugojo Gintaras Černiauskas.

Šiandien Vasiliauskas darė interviu su Sauliumi Skverneliu, taip su buvusiu premjeru, taip su tuo pačiu, kuris būdamas Generaliniu policijos komisaru atsiuntė 240 policininkų armiją prieš taikius žmones Garliavoje.

Įvykiai Garliavoje 2012 m.

Žymūs žmonės apie Vilnių

Žymūs žmonės apie Vilnių:

• Danielius Alseika (1881 01 01-1936 05 09), Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, gydytojas„Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins.
• Audrius Ambrasas (g. „Vilnius yra be galo iracionalus miestas. Gal ir nėra lengva jam pritaikyti teisingų modelių.
• Rasa Antanavičiūtė (g. „Būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse. Nebūtina tapti viso miesto ekspertu, tai nelabai ir įmanoma.
• Kirilas Atamančikas (Кірыл Атаманчык), baltarusių bendruomenės Lietuvoje veikėjas, turizmo verslo darbuotojas„Vienas miestas - dešimtys tautybių. Vienas miestas - dešimtys istorijos variantų. Vilnius būtent tas miestas, kuris vienija lietuvius ir gudus, rusus ir lenkus, žydus ir vokiečius, taip pat ir kitas tautas. Man regis, Viešpats Dievas tyčia sukūrė šį miestą, kad gretimos tautos suprastų, kad turime daugiau bendra nei atskira. Vilnius yra Europos Meka, senovės LDK gyventojų ir iš jų kilusių tautų miestas.
• Nijolė Balčiūnienė (g. „Profesorius Česlovas Kudaba sakydavo: „Vilnius stovi ant ypatingos, maloningos sandaros klodų, turi daug maitinančių vandenų...“ Miestas kūrėsi Šventaragio slėnyje, Neries ir Vilnios santakoje, kuri buvo pelkėta ir vandeninga, iš šlaitų sruvo daug šaltinių, mažų upeliukų.
• Jonas Basanavičius. „Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. […] Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. [… ] Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.
• Morta Baužienė (g. „Vilnius - didžiulės Europos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, kurioje statomos pilys, bažnyčios, rūmai, klesti prekyba, telkiasi amatininkai. Vilnius - niokojamas gaisrų, maro ir bado epidemijų, griaunamas ir plėšomas okupantų. Vilnius - universitetinis filosofų ir poetų, meno ir mokslo, nuostabios architektūros miestas […].
• Vytautas Bubnys (g. „Kur bebūtum, iš kokių kelionių besugrįžtum, tu visada sustoji čia, ant Tauro kalno, apžvelgi savo miestą, tokį patį ir naują. Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį...
• Pranciškus Būčys. „Trumpai sakant, teko pamatyti trijų kultūrų klodus Vilniuje [1893 m.]: lietuvybė buvo požemiuose, lenkybė bažnyčiose, rusiškumas valdžios įstaigose ir pirklių rankose.
• Klemensas Burneika. „[…] jei ne Šventaragio slėnis, Vilnius šioje vietoje tikrai nestovėtų. Daug upių suteka, daug Lietuvoje yra panašių piliakalnių, bet jie visi daugmaž eiliniai. Tačiau Šventaragio slėnis - ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos širdis.
• Jan Bułhak. „Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį.
• Ludwik Czarkowski. „Meilę galiu išreikšti miestui, į kurį, būdamas paaugliu, žvelgiau plačiai atvertomis akimis, kuriame mintis audė jaunuolis, o brandos metais drauge su šimtais kolegų dirbo žmogus. Jie stengėsi nuplėšti storą luobą, po kuriuo lenkišką pradą paslėpti vylėsi okupacinė caro valdžia.
• Ginas Dabašinskas (g. „Krivis, Senasis Išminčius, vilko brolis, atskleidžiantis savasties paslaptį artikuliuota, sąmonei suprantama kalba, pataria įkurti miestą, sostinę - Miesto įvaizdis paprastai iškyla kaip Motinos, saugančios ir ginančios savo vaikus, kaip moteriškos sielos, anima simbolis, kaip Vilna, raibuliuojanti Vilnelės vilnyse. Vilna - tai sukurtas miestas, iškeltas iš žemės gelmių, pastatytas iš akmenų ir geležies.
• Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899 08 16-1997 02 10), lietuvių istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja„Vėliau jis [Gediminas] įkūrė savo sostinę Vilniuje, senoje piliavietėje, Neries ir Vilnios upių santakoje. Vieta sostinei čia buvo labai patogi, nes ji buvo valstybės viduryje; pirkliai iš senovės pro čia upėmis keliavo iš Baltijos jūros į Rusią; čia buvo status kalnas, ant kurio buvo galima pastatyti neprieinamą tvirtovę.
• Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. „Senasis Vilnius - ir tas, kuris yra jau kelis kartus dingęs, ir tas, kuris dar tebestovi - buvo statomas klausantis gamtos balso. Tai liudija gatvelių įlinkiai, kiemai, stogų linijos, arkos. Netiesinti, nenukasti, geriau prisiglausti, aplenkti. Užtat senasis Vilnius turi augmeniško savaimingumo: namas „priaugęs“ prie namo, po didesniu statiniu (kaip po medžiu) dar telpa mažesnis, po juo - krūmas, gėlė. Molis, degtos plytos, rausvų čerpių stogai. Tokios pačios spalvos yra rudenio klevų raudonis.
• Marija Drėmaitė (g. „Unikalus, labiausiai į rytus nutolęs barokinis miestas, išaugęs ant viduramžiško gatvių tinklo, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui menininkų, rašytojų, istorikų ir menotyrininkų.
• Ričardas Filistovičius (g. „Vilnius man - tikra dekoracija, niekada nenusibostanti, kintanti, kurstanti vaizduotę.
• Algirdas Gaižutis (g. „Neabejotina Vilniaus magnetizmo savybė - nuostabi, nepakartojama miesto ir jį supančios gamtos, aplinkinio landšafto dermė.
• Ričardas Gavelis. „Vilnius - tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti - jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas. Čia netikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo ar saugumo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti. Prahoje ar Lisabonoje senovė tvyro greta nūdienės bedvasybės. Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybės, ir nūdienės katalepsijos vieta. Vilnius - tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito. Archeologiniais sluoksniais čia sugulė ne tik žemė - ir laikas, ir oras, ir kalba. Toje pat vietoje glūdi ir virsta vienas kitu Rytų ir Vakarų kultūros sluoksniai. Vilnius - tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia. Čia susidūrė ir susimaišė visui viskas. Vilnius - tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų. Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas.
• Edmundas Gedgaudas (g. „Vilniaus, anot Pauliaus Weberio, neįmanoma įsprausti į įprastas formules.

tags: #vytautas #vasiliauskas #turto #prievart