Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai). Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai.
Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas). Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą).
Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas. Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas. Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita.
Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija.
Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės. Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
Socialinė grupė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Šeima yra socialinio gyvenimo centras, ji individą sieja su kitomis socialinėmis grupėmis, ji vaikui perduoda pagrindines normas, vertybes (Kvieskienė, 2005). Šeimos ryšiai, tėvų santykis su vaiku įtakoja vaiko padėtį šeimoje. Vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių - dėl amžiaus ypatumų, specifinės padėties šeimoje ir visuomenėje.
Socialinės klasės piramidė
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501) preambulėje pažymėta, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Tėvų pareiga yra prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad jie būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje.
Šeima nesirūpinanti vaiko fiziniu, protiniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi bei saugumu vadinama rizikos grupės šeima. Kaip teigia I. Leliūgienė (2003), rizikos grupės šeimose dažnai žalojama vaiko psichika, vaikas neginamas nuo įvairaus pobūdžio fizinio ir psichinio smurto, įžeidinėjimo, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo.
Siekiant stiprinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis, 2007 m. savivaldybėse įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai (Žickutė, Knyzienė, Ą̌idlauskiene, 2008). Šiems darbuotojams keliami tokie uždaviniai: įgalinti šeimą atlikti šeimos funkcijas, ypatingai kreipiant dėmesį į vaikų auginimą ir auklėjimą; laiku suteikti pagalbą silpniausiems šeimos nariams.
Tėvų pareiga yra prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad jie būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje.
Pradedant kalbėti apie vaiko teisių įgyvendinimą šeimoje, pirmiausia turime išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „vaikas“, kokie požymiai išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl jų interesams teikiamas išskirtinis dėmesys. Anot G. Sagaties (2006), vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai.
Vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijai, teisiškai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, tarptautiniu lygiu pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Taigi, vaikai kaip atskira visuomenės grupė yra išskirta pagal amžių.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin. 1996, Nr. 33-807) 2 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip. Vaikystė prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki 18 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai yra ekonominio ir politinio priklausomumo stadijoje. Ekonomine prasme jie yra priklausomi nuo šeimos išteklių bei socialinių paslaugų. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį ir sukurti teisines vaiko teisių įgyvendinimo prielaidas.
Teisinis subjektiškumas - juridinė prielaida įgyti teises ir pareigas - būdingas ir juridiniams, ir fiziniams asmenims. Kadangi subjektiškumas yra abstraktus, apibūdinant subjekto teisių ir pareigų apimtį bei teisinę galimybę jas įgyti teisingiau būtų kalbėti apie subjekto teisinį statusą.
Vaikų teisės
Pirmas svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką kaip savarankišką teisės subjektą buvo žengtas priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (Žin. 1996, Nr. 33-807). Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turėtų būti saugomos visomis civilinės teisės gynimo priemonėmis.
Tokia pamatinė nuostata sukūrė svarbiausią principą aiškinant ir taikant teisės normas - vaikas kaip teisės subjektas įgyja įstatymo nustatytas teises, o joms įgyvendinti kuriama vaiko teisių apsaugos sistema, paremta vaiko interesų viršenybės principu. Vaiko teisės Lietuvos teisės sistemoje tapo svarbia žmogaus teisių instituto dalimi. Kartu pabrėžtina, jog visuomenės interesai, susiję su vaikais, virsta pareiga išskirti vaiko teises iš kitų grupių teisių, atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (t. y. fizinio ir socialinio nesubrendimo) nesugeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo garantijas vaidmenį.
Iš to išplaukia, kad vaikas turi visas bendrąsias žmogaus teises ir laisves, kurios, atsižvelgiant į jo interesus, nulemtus fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo, gali būti praplėstos arba apribotos. Išskirtinis vaiko statusas kitų asmenų atžvilgiu gali pasirodyti kaip pastarųjų teisių diskriminacija. Šiuo atveju privilegija neturi neigiamos prasmės, nes ji suteikima asmeniui, kuris nėra veiksnus (arba visiškai veiksnus).
Teisinėje valstybėje socialinių grupių interesai ir gerovė yra įgyvendinami užtikrinant ne tik jų lygybę, bet ir skirtingų teisių apsaugos galimybę. Vadinasi, vaikų kaip ypatingos socialinės grupės išskyrimas iš kitų socialinių grupių būtent ir yra teisių diferencijavimas (Sagatys, 2006).
Taigi, vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, sociologinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualias charakteristikas. Būtent toks požiūris yra tinkamiausias tiriant vaiko teisių įgyvendinimą.
Kaip teigia, G. Sakalauskas (2000) šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis.
Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Visų pirma jos išreikštos 2, 3, 6, ir 12 straipsniuose. Vienas iš pagrindinių konvencijos principų - vaikai turi turėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos.
B. Kairienė (2007) teigimu, diskriminacijos draudimas laikomas bendruoju principu, taikomu įgyvendinant visas Konvencijos nuostatas. Nediskriminacijos principas nereiškia sąlygų suvienodinimo, nes įvertinus kiekvieno vaiko unikalumą ir individualius poreikius kitoniškumo išvengti neįmanoma.
Priimant sprendimus, į kuriuos įtakos sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į jo interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Anot B. Kairienės (2007), principo pirmiausia atsižvelgti į tai, kas vaikui geriausia, taikymo sritis labai plati. Be to, šis principas įgyja ypatingą reikšmę, kai netaikomi kiti Konvencijos straipsniai. Vaiko interesai ne visada yra vienintelis ir pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, kartu gali būti ir kitų asmenų interesai. Svarbiausia principo esmė - ar vaiko interesai buvo išnagrinėti ir į juos buvo atsižvelgta pirmiausia.
Šis principas yra tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis. Vaikas turi teisę ne tik nebūti nužudytas, bet ir išlikti ir sveikai vystytis. Kaip teigia B. Kairienė (2007), šiuo atveju svarbu vaiko fizinis, protinis, dvasinis, psichologinis, dorovinis, socialinis vystymasis. Geriausios prielaidos vaiko sveikam vystymuisi yra šeimoje.
Nemažesnė yra ir valstybės atsakomybė sudarant fizines, ekonomines, socialines, psichologines, medicinines, kultūrines, politines, teisines ir kitokias prielaidas vaikui vystytis. Būtina sudaryti sąlygas vaikui laisvai reikšti savo pažiūras visais jam įtakos klausimais. Be to, šioms pažiūroms, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Vaikas turi teisę aktyviai dalyvauti priimant sprendimus su juo susijusiais klausimais (pavyzdžiui, vaiko ugdymo, laisvalaikio) statusu. Jis turi teisę išreikšti savo pažiūras, kurioms turi būti skiriama dėmesio ir į kurias būtina atsižvelgti. Taigi suaugusiesiems, visų pirma tėvams, numatyta aktyvi pareiga sužinoti vaiko pažiūras ir deramai į jas atsižvelgti. Atkreiptinas dėmesys, kad amžiaus riba, nuo kada vaikas turi teisę reikšti savo pažiūras, nėra nustatyta. Vaiko teisę į šeimos ryšius saugo ir nacionaliniai įstatymai.
Ypatingą šeimos vietą pabrėžia Konstitucijos 38 straipsnis, numatantis, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (1 dalis), o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (2 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.
Teisę turėti atskirą turtą nuo šeimos nario apibrėžta Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 4 dalyje. Šia numatyta, jog vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai - į vaikų turtą. Šiuo vaiks turt tvarko uzufrukto teise, kuri negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš jos negali būti išieškoma. Be to, Civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262) išskiria tam tikrą vaikams nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio tėvai neturi teisės tvarkyti net uzufrukto teisėmis. Vaikų teisę reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis.
| Grupės tipas | Apibūdinimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Pirminės | Nedidelės grupės, kuriose nariai bendrauja tiesiogiai, būdingas solidarumas. | Šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai |
| Antrinės | Didelės grupės, kuriose nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. | Politinės partijos, profesinės sąjungos, korporacijos |
| Formalios | Grupės, turinčios aiškią struktūrą ir taisykles. | Organizacijos, įmonės |
| Neformalios | Grupės, susikūrusios natūraliai, be oficialių taisyklių. | Draugų būreliai, interesų klubai |