Viduramžių mūrinis gynybos bokštas

Viduramžių pilys buvo svarbūs gynybiniai įtvirtinimai, kurie ne tik tarnavo kaip karališkųjų ir bajorų rezidencijos, bet ir tapo tvirtovėmis, apsaugančiomis nuo užsieniečių invazijų. Šios pilys buvo neatsiejama viduramžių istorijos dalis, turėjusi didelį poveikį to meto architektūrai, karinei strategijai ir visuomenės gyvenimui.

Šiame straipsnyje panagrinėsime mūrinius gynybinius bokštus, kurie buvo svarbi viduramžių gynybos sistemos dalis.

Gynybiniai įtvirtinimai Lietuvoje ir Europoje

Jau priešistorės laikais karyba buvo vienas iš visuomenės ir ekonomikos raidos stimulų. Gynybiniai įtvirtinimai gyvenvietėse ir miestuose - akivaizdūs senovės kovų ir karų liudytojai. Tai vieni iš įspūdingiausių Lietuvos kultūros paveldo paminklų. Jie apima piliakalnius ir piliavietes, mūrines pilis ir miestų gynybines sienas.

Viduramžiais Lietuvos ir kitų Europos miestų gynybinę sistemą paprastai sudarė du pagrindiniai elementai: pilis ir miesto siena. Pilies mūrai supo valdovo rezidenciją, o miesto siena - amatininkų, pirklių ir miestiečių gyvenamuosius pastatus.

Pirmieji įtvirtinimai - piliakalniai

Pirmųjų įtvirtintų gyvenviečių, arba piliakalnių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado maždaug II - I tūkstantmečio prieš Kr. dažniausiai upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose. Jų atsiradimą lėmė pavienių gotų, hunų ar kitų klajoklių genčių siautėjimas Europoje, vikingų antplūdžiai.

Lietuvos piliakalniai buvo tik laikinos slėptuvės ypatingo pavojaus atveju, ką rodo archeologiniai tyrimai. Juos saugodavo aukšti žemių pylimai ir mediniai įtvirtinimai. Palaipsniui ėmė rastis ir naujo tipo piliakalnių, kurie vadinami “miniatiūriniais”. Jų nedidelės aikštelės būdavo apjuostos labai stipriais žemių pylimais.

Dėka šio laikotarpio įtvirtinimų, Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik atlaikė karus su kaimyninėmis gentimis ir kryžiuočiais, bet ir vienintelės iš visų baltų sukūrė savo valstybę.

Medinės pilys

Nuo XIII a. pagrindinis ir populiariausias pilies tipas buvo medinės pilys, kurios vyravo XIV a. pab. - XV a. pr. Tai buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir viduramžių.

XIII - XIV a. medinės pilys dar buvo statomos gana primityviai - tik iš molio ir medžių, dažniausiai ant kalvų, supamų natūralių gamtinių kliūčių (vandens, pelkių ir kita). Nepaisant to, kad pilys buvo medinės, jos buvo patikimi gynybiniai kompleksai, kurie ne kartą padėjo apginti Lietuvą nuo išorės priešų.

Medines pilis paprastai saugodavo statūs šlaitai, neretai sutvirtinti plūkto molio sluoksniu. Kita vertus, priešui lengviau pasiekimas prieigas saugodavo pylimai, už kurių buvo iškasami nedideli grioviai. Kai kuriuos piliakalnius pylimai saugodavo iš visų pusių. Mediniai gynybiniai įtvirtinimai paprastai būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu, kad ne taip greitai užsidegtų.

Reikia pažymėti, kad pilies aikštelėje be gynybinių sienų ir pylimų, neretai dar būdavo keturkampio formos rąstinės konstrukcijos pastatų, kurie stovėdavo vienas greta kito prišlieti prie pylimo. Toks konstrukcinis junginys kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Tai daugiau buvo būdinga didesnėms pilims, o mažesnių pilių kiemas paprastai būdavo visai tuščias.

Svarbu pažymėti faktą, kad jau nuo XIII - XIV a. medinėse pilyse buvo įrengti stebėjimo postai su nuolatinėmis budėtojų įgulomis.

Mūrinės pilys

Pilys - pastovūs gynybiniai įrengimai, statyti sunkiausiai prieinamose vietose. Jas statė ir panaudojo maždaug apie 2000 metų. Svarbu pažymėti, kad pilimis buvo vadinami ne tik mūrines sienas turintys vėlyvi įtvirtinimai, bet ir kai kurie piliakalniai, nes juose būta pilių.

Šalia pylimo pilių gynybinius įtvirtinimus sudarė medinės ir mūrinės sienos, bokštai, sausi ar vandens prileisti grioviai, tvenkiniai. Jau nuo XIII a. pab. atsiranda mūriniai pilių įtvirtinimai.

Kaip rašo E. Gudavičius, sudėtingoje Lietuvos gynybos sistemoje, į kurią įėjo ne tik kalnas, bet ir jo papėdė, mūro įtvirtinimų ar bent svarbių mūro elementų buvo. Kita vertus, dar gausiai buvo statomos medinės pilys, ypač toliau nuo valstybės centro, arčiau priešo teritorijos. Medinių pilių statybą įtakojo tai, kad medines pilis buvo galima greičiau ir pigiau pastatyti, kadangi plytos tais laikais buvo brangios.

Kaip bebūtų, rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos mūrinės pilys minimos tik nuo XIV a. XIV a. paskutiniais dešimtmečiais, atsiradus galingesnėms apgulimo priemonėms ir parakiniams ginklams, sienas imta mūryti žymiai storesnes, o kampuose statyti bokštus.

XIV a. pab. - XV a. pr. Lietuvoje intensyviai buvo statomi gynybiniai įrengimai. Ties Nemuno, Neries, Nevėžio ir kitų upių brastomis buvo įrengtos užtvaros bei pastatyti gynybiniai bokštai. Kita vertus, daugiausiai dėmesio buvo skirta pilių stiprinimui. Vietoj medinių pilių imtos statyti mūrines pilis iš akmens ir plytų (Vilniaus Aukštutinė pilis, Gardino, Naugarduko pilys). Jų planas išliko toks pat kaip ir medinių pilių, t.y. netaisyklingas daugiakampis.

XV a. pr. XIV - XV a. Lietuvoje ir kitose Vakarų bei Vidurio Europos šalyse paplito aptvarinės pilys, kurias sudarė gynybinė siena, bokštais aptvertas netaisyklingos formos kiemas ir gyvenamieji bei kitos paskirties pastatai. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kitose Europos šalyse tai nebuvo vienintelis gotikinės pilies tipas.

Antai, kryžiuočių ir kalavijuočių teritorijose buvo paplitusios konventinės pilys, kurios buvo pritaikytos ne tik gynybai, bet ir vienuoliams gyventi. Kita vertus, gotikos laikais patobulėjo Lietuvos pilių statybos tecnika ir konstrukcijos. Antai mūre pradėta naudoti daug daugiau plytų, maišant jas su lauko akmenimis.

Dar viena svarbi šio laikotarpio naujovė ta, kad jeigu ankstyvosiose pilyse svarbiausias kompozicijos akcentas buvo aukštos akmens mūro sienos, tai XIV a. pab. - XV a. LDK mūrinės pilys pagal planą, statybos techniką ir kitus požymius skirstomos į keletą tipų. pilimis laikomos vadinamos aptvarinės arba gardinės pilys (Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos).

Kiek vėlesnės yra netaisyklingo plano pilys, pastatytos kalvos viršuje, arba ežero saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą. Tokios pilys buvo Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas), Trakuose (Pusiasalio ir Salos pilys).

Tipiškiausias aptvarinės pilies pavyzdys Lietuvoje - atstatyta Kauno pilis. Ant pirmosios pilies pamatų sumūrytos naujos, daug storesnės aptvarinės sienos, pastorintos į išorę. Pastorintoje pamatų dalyje kloti išilgai sienų ąžuoliniai rąstai. Apvado sienos mūrytos beveik vien tik iš lauko akmenų. Spėjama, kad iš plytų mūryta tik viršutinė sienų dalis. Pilies kampuose buvo įrengti bokštai, kurių paskirtis buvo nevienoda; naudoti tiek gynybai, tiek ūkiniams reikalams. Atstatant pilį taip pat buvo praplatintos perkasos. Ties pietryčių bokštu buvo pastatyta žema pusapskritė bastėja. Tokio tipo bastėjos XVI a. buvo statomos daugelio Europos šalių, tarp jų ir Lenkijos bei Livonijos pilyse.

Kitas aptvarinės pilies pavyzdys - Vilniaus aukštutinė pilis, kuri kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi jau XIV a. sudarė vientisą gynybos kompleksą. Žemutinės pilies aptvaro siena, kilusi stačiais kalno šiaurės ir pietų šlaitais, įsijungė į Aukštutinės pilies gynybinę aptvarą. Aukštutinė Vilniaus pilis buvo pailgo daugiakampio plano su išsikišusiu bokštu vakarinėje pilies dalyje. Bokšte buvo įrengtos šaudymo angos.

Gardino pilyje po gaisro XIV a. buvo vietoj medinių įtvirtinimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Aptvarinių pilių sienos siekė 8 - 10 m. aukščio ir 290 m. ilgio. Aptvarą sustiprino penki masyvūs kvadratinia bokštai, kurie buvo nevienodo dydžio. Pilis buvo netaisyklingo trikampio plano. Pilies vartų apsaugą sustiprino šalia pastatytas į išorę išsikišęs apskritas bokštas. Įdomu pažymėti, kad pietinėje aptvaros pusėje buvo slaptas išėjimas į Nemuno šlaitą. Aptvarines 2,6 - 3 metrų storio sienas išorėje vienodais tarpais rėmė kontraforsai.

Naugarduko pilies mūrinė 2,5 m. storio gynybinė siena su bokštais pradėta statyti XIV a. pab. Nuo XV a. pr. iki XVI a. pr. rytinėje ir šiaurės vakarų bei pietinėje kalno pašlaitėse buvo pastatyti kvadratiniai gynybiniai bokštai, kuriuos jungė sienos.

Nors Kauno, Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys išlaikė senuosius savo plano kontūrus, bet laikui bėgant įgijo naujų fortifikacinių įrenginių: sienas, flanginius bokštus.

Trakų pusiasalio pilį iš pradžių XIV a. pirmoje pusėje juosė gynybinė pilis be bokštų, o vėliau pusiasalis iš pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių aptvertas gynybine siena su bokštais. Sumūrijus aptvarinę sieną su bokštu šiaurės vakarų pusėje, buvo užbaigta netaisyklingo keturkampio plano pilies statyba. Pusiasalio pilis apie XIV a. vid. turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejose buvo vartai. Reikia pažymėti, kad Trakų pusiasalio pilis savo planu, statybos technika ir konstrukcijomis nesiskyrė nuo kitų ankstyvųjų keturkampių aptvarinių pilių. XIV a. antroje pusėje pridėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai.

Trakų salos pilis. Šios pilies plano struktūrą lėmė sudėtingos geologinės sąlygos. Pilis buvo apjuosta gynybinėmis sienomis XIV a. pab., o XV a. pr. suformuotas papilys. Jį taip pat juosė 1,7 - 3,15 m. storio gynybinė siena su trimis masyviais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o aukščiau - apskriti. Vieni bokštai buvo skirti ūkio reikalams, kiti - gynybai. Apskritai, reikia pabrėžti, kad papilyje koncentravosi pilies gynyba. Pagrindinė pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu.

Pažymėtina, kad Trakų salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos.

Reikia pažymėti, kad viduramžių mūrinės pilys buvo ne tik galingiausios to meto tvirtovės, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencijos. Jų statybai ir gynybai rekėdavo daugelio žmonių ir didelių lėšų. Todėl visuose kraštuose tokių pilių statybos pradžia tiesiogiai siejasi su valstybės atsiradimu ir stiprėjimu.

Miestų gynybinės sienos

Nuo seno nusistovėjusi nuomonė, kad iki pat XVI a. pradžios mieste nebuvo kokių nors tvirtesnių įtvirtinimų, išskyrus Vilniaus pilis. Kita vertus, jau ankstyvuoju gyvavimo laikotarpiu miestas saugojosi nuo priešų antpuolių gynybinėmis sienomis bei kitokiais gynybiniais įtvirtinimais.

Kaip teigia istorikai Teodoras Narbutas ir Mykolas Balinskas, Vilnius tam tikrus gynybinius įtvirtinimus turėjo jau nuo XIV a. Karo inžinierius Teodoras Narbutas, atlikęs tyrimus, tvirtina, kad jau XIV a. beveik visas miestas buvo apjuostas gynybiniu pylimu su tvora. Vakariniai miesto įtvirtinimai yra minimi 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui. Tai pylimas, t.y. įtvirtinimas iš žemių su vidine konstrukcija, ir ant jo pastatyta aštriakuolių tvora. Pylimą juosė upelis.

Senuosius vakarinius įtvirtinimus nagrinėjusi istorikė Sigita Gasparavičienė taip pat pritaria T. Narbutui, kad būtent vakarinė miesto dalis jau XIV a. galėjo būti įtvirtinta mūro siena.

Tačiau jau XV - XVI a. XVI a. politinė padėtis buvo nestabili. Baltijos šiauriniame pajūryje, latvių ir estų žemėse savų interesų turėjo Danijos ir Švedijos feodalai ir siekė čia įsitvirtinti. Jie tikėjosi iš čia organizuoti žygius į lietuvių ir rusų apgyvendintą teritoriją. Kitas pavojus grėsė iš Prūsijos kunigaikštystės, kuri nors ir pripažino vasalinę Lenkijos - Lietuvos valstybės priklausomybę, tačiau siekė sutvirtėti ir iš jos ištrūkti. Maža to, su Rusija vyko nesutarimai dėl baltarusių, ukrainiečių žemių, kurios priklausė LDK ir Lenkijos Karalystei.

Be to, nauji pavojai ėmė grėsti iš pietų. Šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse išaugo stipri totorių valstybė, kurios raiteliai plėšikaudavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Visa tai sąlygojo susirūpinti visos šalies ir svarbesnių miestų apsauga. Senosios mūrinės pilys jau neatitiko naujų karybos būdų ir priemonių. Todėl svarbiausiose krašto gynybos vietose imta statyti naujas pilis su bastionais, o stambiausius miestus tvirtinti mūrinėmis arba mišrių medžiagų gynybinėmis sienomis ir bokštais.

Naujos konstrukcijos fortifikacinius įrengimus Lietuvos miestuose imta statyti XVI a. pr. Miestų gynybinius įtvirtinimus sudarė sienos su šaudymo angomis ir galerijomis, tvirtai užskledžiami vartai, bokštai su įvairiomis šaudymo angomis, perkasai, gilios raguvos, pelkės ir upės bei kiti natūralūs vandens telkiniai. Pradėta pilti žemės bastionus, redutus bei šancus.

Gynybinius įrenginius reikalavo įrengti Didysis Kunigaikštis, kuris kūrė miestus, suteikdamas jiems savivaldos teises. Kita vertus, dėl lėšų stokos, dauguma miestų taip ir liko neįtvirtinti arba buvo silpnai įtvirtinti: juos supo pylimai, perkasai, medinės ir iš dalies mūrinės aptvaros bei vartai. Sienomis ir kitais gynybiniais įrenginiais buvo apjuostas Vilnius, Biržai, Klaipėda buvo apjuosta žvaigždiniais pylimais, bastionais ir perkasais, tuo tarpu Kauną juosė mūro ir medžio sienos.

Daug informacijos istoriniai šaltiniai pateikia apie Biržų ir Klaipėdos gynybines sienas. literatūroje yra aprašytos Vilniaus gynybinės sienos.

Vilnius, kaip ir daugelis kitų viduramžių miestų, buvo aptvertas gynybine siena. Tai sąlygojo Rusijos ir jos sąjungininkų Krymo totorių grėsmė. Tiesa, reikia pasakyti, kad Vilniaus miestas ilgai neturėjo gynybinės sienos. Dar 1387 m. Jogailos Vilniaus miestiečiams suteiktoje privilegijoje kalbama apie sieną, bet nei XIV, nei XV a. ji nebuvo pastatyta. Tuo tarpu kaimyninių kraštų - Lenkijos, Livonijos, Rusios - miestus juosė gynybinės sienos.

Galimas daiktas, kad XIV a. Vilniuje sienos nestatė todėl, kad miestas turėjo labai tvirtą ir erdvų pilių kompleksą. XV a. poreikio apsiginti nebuvo, nes vakaruose kryžiuočiai buvo sumušti, o iš pietų ir rytų pavojus taip pat negrėsė. Tik XV a. pab. - XVI a. pr. iškilo pavojus iš besikuriančios Rusų valstybės ir jos sąjungininkų totorių pusės. Miestiečių saugumui užtikrinti reikėjo statyti gynybinę sieną.

1503 m. rugsėjo 6 d. privilegija didysis kunigaikštis Aleksandras leido miestą aptverti mūrine gynybine siena. Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai pavesta nužymėti miesto sienos ribas. Statybos darbus atlikti buvo įpareigoti ne tik miestiečiai, kurie už tai buvo atleisti nuo mokesčių, bet ir gyventojai, didikai, bajorai bei dvasininkai. Bajorai ir dvasininkai, kurie atsisakydavo prisidėti prie sienos ...

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Vienas iš unikaliausių Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių - tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. XV amžiuje Vilnius ėmė augti, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Miesto saugumui užtikrinti 1503 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patenkino Vilniaus gyventojų prašymą išmūryti miesto gynybinę sieną.

Jos dalimi kiek vėliau, greičiausiai XVII amžiaus pradžioje, tapo ir gynybinis statinys - bastėja, susidedanti iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Bastėja ir miesto gynybinė siena ypač nukentėjo XVII amžiaus viduryje, karų su Maskva metu. Išsamūs šios vietos tyrimai prasidėjo tik 1965 metais. Per porą dešimtmečių bastėja buvo atkasta ir restauruota. Pradžioje joje įsikūrė ir kurį laiką veikė Ginklų muziejus, vėliau statinys rekonstruotas.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja - XVII a. pirmoje pusėje pastatytas fortifikacinis statinys, sudarytas iš bokšto, patrankų patalpos ir juos jungiančio tunelio. Bastėjos būdavo statomos nuo XVI a.

XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną.

Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. XVII a. amžiuje iškilus Maskvos ir švedų grėsmei, vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėjus rekonstruoti Vilniaus gynybinę sieną, netoli Subačiaus vartų pastatyta renesanso stiliaus bastėja. Bastėja paminėta 1627 m. miesto gynybinės sienos apžiūros dokumente.

Bastėja nukentėjo 1655-1661 m. kare su Rusija. Vėliau buvo remontuota. Ją suremontavus, pažymėta 1753 m. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane dar esanti žemės paviršiuje. XVIII a. pabaigoje bastėjos gynybiniai grioviai ir mūrai buvo užpilti. I pasaulinio ir II pasaulinio karų metu vokiečiai bastėjoje buvo įsirengę slėptuvę ir ginklų sandėlį. Po II pasaulinio karo bastėjoje buvo įrengtas sandėlys.

Bastėjos patrankų patalpa 8 metrų aukščio, pasagos formos, sumūryta iš raudonų ir gelsvų plytų, joje buvo įtaisytos šaudymo angos patrankoms. Pamatai sumūryti iš lauko riedulių. Šiaurės pusėje bastėja pasiekia statų šlaitą, rytų pusėje ją supa 3-4 metrų pločio gynybinis griovys. Patrankų patalpoje yra dvidešimt nišų parakui, salietrai, kitoms medžiagoms ir įrengimams laikyti. Buvo suprojektuoti du židiniai patrankoms uždegti ir rankoms sušilti.

Bastėjos bokštas stačiakampio formos, 12 metrų ilgio ir 9 metrų pločio, be rūsių. Jo arkiniai pamatai remiasi į mūro stulpus. Bokštas sumūrytas iš plytų. Bastėjos tunelis yra 48 metrų ilgio, 2,8 metrų pločio ir 3,5 metrų aukščio. Jis padengtas cilindriniu skliautu. Tunelyje yra išlikusi ventiliacinė anga.

1987 m. bastėjoje atidarytas ginklų muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Muziejuje eksponuojama ginkluotė nuo XV a. iki XIX a.: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai. Bastėjoje įrengtoje ekspozicijoje esanti ikonografinė medžiaga atskleidžia to meto gynybos ypatumus.

Patrankų patalpoje kaupiantis drėgmei, 2007 metais buvo atnaujinti restauravimo darbai, įrengtas autentiškus bastėjos mūrus nuo drėgmės saugantis kolektorius.

Bastėja, kaip pastatas, skaičiuojantis net penktąjį savo šimtmetį, lankytojui pasakoja ir apie Vilniaus praeitį, atskleisdama daugybę netikėtų klausimų: nuo ko gynėsi XVI amžiaus vilniečiai statydami Vilniaus gynybinę sieną? Kiek vartų ji turėjo ir kokiomis spynomis jie buvo rakinami? Ar tikrai šalia bastėjos gyveno Vilniaus miesto budelis? Kur bastėjoje paslėpti prakeiktos mergelės lobiai? Ir ar tikrai prieš šimtmečius bastėjos kalno urvuose įsikūręs siaubūnas Baziliskas baimėje laikė visą Vilnių?

Artimiausia mokama automobilių stovėjimo aikštelė O. Šimaitės g.

Lankytojų patogumui:

• Didžioji dalis muziejaus ekspozicijos ir sanitariniai mazgai yra pritaikyti judėjimo negalią turintiems lankytojams. Prie pagrindinio įėjimo į muziejų įrengtas pandusas. Šalia muziejaus yra galimybė parkuoti automobilį.
• Dalis informacijos apie muziejaus ekspoziciją yra skirta neregiams ir silpnaregiams. Prie pagrindinių eksponatų informacija pateikiama brailio raštu, o kasoje klauskite specialaus gido reginčiųjų ir brailio raštu su reljefinėmis iliustracijomis. Muziejuje taip pat yra liečiamas Bastėjos maketas, atspaustas 3D spausdintuvu, liečiamos šarvų ir ginklų rekonstrukcijos.
• Lankytojams yra parengtas video gidas po ekspoziciją lietuvių gestų kalba. Juo pasinaudoti galite nuskaitę specialų QR kodą, kurį rasite prie kasos.
• Ekskursijos vedamos lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Nurodytos lengvatos taikomos tik lankytojui pateikus teisę į lengvatą patvirtinantį dokumentą, išskyrus ikimokyklinio amžiaus vaikus ir visus lankytojus kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį.

Viduramžių diena bastėjoje

Koks labiausiai laukiamas rudens renginys Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje? Žinoma, - „Viduramžių diena bastėjoje“! Spalio 12 d. 12-18 val. kviečiame visus atvykti į Bastėją, kur jau trečius metus organizuojama gyvosios istorijos pažinimo diena.

Bastėjoje Jūs turėsite galimybę susipažinti, o gal net patys išbandyti senuosius amatus ir patirti, kaip atsirasdavo viduramžių miestiečiui reikalingi daiktai, produktai. Na, o kokie viduramžiai be karių, nuolat pasirengusių ginti savo kraštą? Čia sužinosite įvairiausių paslapčių apie viduramžių karybą, ginklus bei karius! Čia pamatysite karių rekonstruktorių kovas ir patys galėsite sudalyvauti Lankytojų kovų turnyre.

Renginio programa:

• 12.00 - Šventės atidarymas.
• 14.30 - Parodos „QALQAN. Krymo totorių raštai“ lydimasis renginys. Pokalbis su parodos autoriumi ir kuratoriumi Rustemu Skybinu. Pokalbį veda dr.
• 16.00 - Viduramžių stalo žaidimai.
• 17.30 - Šventės uždarymas.

tags: #viduramziu #murinis #gynybos #bokstas