Gabriliavos kaimas, įsikūręs netoli Elektrėnų, turi turtingą istoriją, kurią mena ne tik senieji gyventojai, bet ir išlikę dvaro fragmentai. Šiandien Gabriliava ir jos apylinkės traukia lankytojus, ieškančius ramybės ir poilsio gamtoje. Kaimo sodybos siūlo puikias sąlygas tiek ramiam šeimos poilsiui, tiek aktyviam laisvalaikiui.
Istorija iš lūpų į lūpas
Senieji Gabriliavos gyventojai dalijasi prisiminimais apie dvarą, jo savininkus ir gyvenimą kaime. Išlikę pasakojimai atskleidžia dvaro kasdienybę, santykius su vietiniais gyventojais ir pokyčius, įvykusius per daugelį metų.
Pasak Jadvygos Rikterytės Arnatkevičienės, vieną iš savo dvarų Abromiškių dvara ponas padovanojo savo dukteriai Gabrielei. Čia ji ir gyveno. Gražus buvo dvaras. Tvartai, klėtys, svirnai akmens, mūra, trobesiai medžia, gražiai puošti, erdvūs kiemai, arklidės. Mana laikais mokykla buva, paskui viską išgriovi, išnešioja po plytu. Nebuva gaspadoriaus.
Emilija Janavičiūtė Janavičienė prisimena, kad Gabriliavoj gyveno Matusevičius, ale paskui dvaru buva nupirkį Norvaišos. Adelė Šimonytė Vėželienė pasakoja, kad Matusevičius nusišovė. Neženotas buva. Kai porceliava žemes. Gyvena ty dvare ir ardanarščikai Rikteriai, Kavaliauskai gyvena. Ty buva namai jiem, atskirai. Paskui buva trys broliai Norvaišos, kur tai iš Žemaitijos. Buva Aleksiejus, Leonas ir Jonas. Paskui atėja toki laikai ir jiej išlaksti.
Jaronimas Zajančkauskas pasakoja: Prisimenu dar, kai ponas, apsivilkis kailiniais, su klumpėm vaikščioja, nemandri buva. Buva ir sesuo tokia, vis manį kalbina, vis Jaronimai… Ale aš jai sakau: ..Aš nebagotas, nebus gerai” O ji man: ,,Bus, Jaronimai, užteks tų turtų” Ale ir neapsiženinau.
Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė prisimena, kad kaimas seniau vadinosi Grižkelia, vardas toks buva. Menu seniau reikalava uždėt’ lentełi an vežima, jei kur toliau važiuoji. Su kaima vardu. Prie vežima reikėja pritvirtint’, kur šone pririšt’, menu dar. Tai menu buva parašyta Grižkelio kaimas. Gabriliavos tai dvaras buva. Čia visur jo žemės, paskui čia daug kas gava žemės, statėsi. Vaikai ganėm gyvulius. Miške an Vyspos ganėm, ty tokia lyg sala miške, medžiai neauga, tai ty varėmės keliu toli tan miškan, gal apie du kilometrus. Paskui jau saułė pakaitina, karšta, tai gyvuliai zylioja, dar mes paarzinam, łakiam ir zyziam, tik zyz…karvėm auysna, tai tos tik uodegas pakelia ir namo.
Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė teigia, kad tadu dvare kas norėja, tas ir gyvena, išnešioja visku.
Janina Šatavičiūtė Zaleckienė prisimena, kad dvare dar koks tai dvarininkas ar savininkas gyveno, senbernis, buvo labai apsileidęs. Kambariuose stovėjo gražios krosnys, koklinės su statulėlėm žmonių, ale viskas jau buvo labai apleista, kampai buvo lyg mūriniai, aptrupėję labai ir tarpuose buvo mūro, langai prasti, žiemą buvo labai šalta, net rašalas užšaldavo. Kūreno krosnis, gal malkų nebuvo, kas ten. Prie dvaro buvo labai gražus parkas.
Monika Brazauskaitė Kubilienė pasakoja, kad vėliau, kai čia apie 1951 metus atėjau mokytojauti, tai apie 1953 -54 metus Gilučiuose kolūkyje pirmininkavo toks rusas, lyg Zemliakas pavarde ar pravarde, nepasakysiu, tai jo parėdymu buvo iškirstas Gabriliavos parkas, dideli gražūs medžiai. Buvo daug gražių storų medžių, baisu, tada kilo didelis triukšmas, žmonės rašė, bet medžių atgal neprigydysi. Nieko ten nebuvo likę, paskui užaugo krūmais, nieko neliko. Dar buvo senas apleistas sodas, menu buvo vyšnių, obelų.
Pasakojama, kad dvaro parką iš visų pusių apstojusios aukštos eglės, vidinėj pusėj - stuomeningi klevai ir liepos, tarp jų tiesėsi jaukios, tvarkingos alėjos, pro pilkus medžių kamienus gelsvavo dviaukštis pastatas. Parkas taisykligos ovalo formos slėpė rūmus nuo svetimos akies, prie dvaro stovėjo ūkiniai pastatai, klėtys, oranžerijos.
Senelis Juozas pasakojo, kad Gabriliavos dvaran suvažiuodavo apylinkių grafai, dažnai vykdavo baliai, grodavo orkestras, o kaimo žmonės klausydavo išėję iš trobų tos muzikos. Sako, jis leisdavo ateiti į koncertus ir paprastiems žmonėms, sako, tarp sermėgių sėdi pats dvarininkas su šeima ir visa dvaro svita. Kiekvieną rudenį, kai laukai ištuštėja tokie koncertai surengiami. Muzikos klausytis prie dvaro šventadieniais galima.
Apie Matusevičių pasakojo, kad jis buvęs labai griežtas, reiklus, drausdavo net riešutauti savo miškuose, tačiau parodydavo ir dosnią širdį. Sako, jei neuždera javai, leidžia pasikeisti su dvaro javais, kur sėkla buvo geresnė. Moliakasų kalnas kadaise buvo apaugęs mišku ir ponas leido tą mišką kirsti, pasidaryti ne tik malkų, bet ir pasistatyti sau namus. Sako, kiek dvigalių trobų atsirado… Bet paskui atsiuntė prievaizdus, kad viską apskaičiuotų ir buvo liepta atidirbti dvare. Dykai niekas nieko nedalino, tačiau žmonių trobos paplatėjo, pašviesėjo.
Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė prisimena, jog aja karas. Rūsų kareiviai suvažiava su arkliais, armonika griežia, šoka. Sava arkli tėvas pakavoja kluone, bijoja kad nepaimt, ale jis išgirda arklius ir pradėja žvengt’, tai brolis paėmi maišu, užmovi jam an galvos. Visko bijojam. Paims paskutinį arklį ir gyvenk an ūkia be arklia. Stovėja kariuomeni. Vieną kart žiūrim - aina du kareiviai ir veda ką tai už parankių paėmį. Per kaimynų žemi, per avižas tiesiai, davedi in beržynėlį ir nušovi vargšu. Paskui mum saka, nebijokit, čia vokietis. Ir palika. Mūs tėvas su kaimynais nuveja, mes vaikai iš paskui. Guli nabagėlis an šona, gražus, jaunas, didelis toks. An rankos laikrodėlis, su žiedu, susirietis, kruvinas. Kur jį dėt’? Brazausku nužudi. Buva čia tokių, katri sava tvarku dari. Dėl žemių ty, ko, tėvai buva susipykį. Tai ateja naktį, paiemi tik su apatinėm baltom kelnėm, basu, dauži, paskui pririša prie arklia, tįsi Šilalin (Gojun) nuogu, basu, pririša in puši ty palei keliu, paskui žmonys rada jau negyvu.
Jaronimas Zajančkauskas pasakoja, kad buva pas mumį po kara. Ir kaiminku užmuši. Gudelia Stasku. Irgi, saka, kankina. Mama nuveja Žasliuosna vilnos karšt’, parejus baina. Lyg rūsų kareiviai ty stovėja, ji gal su jais draugava. Menu ir žydai aja. Gal pabėgį buva, nešisi vaiku, purvini, juodi, mama pašildi vandenia, išprausi tų vaikeli, tėvai jiem saki: ,,Aikit Žasliuosna” paskui kur tai jiej išeja. Buva visokių nuotykių. Vaikščioja ir tikri partizanai. Menu ateja duonos prašyt’. Buva tik pakepta, tai mama kepalu indėja ir išeja.Vietinių buva ir skrebų, gal nenorėja ait’ kariuomenėn, buva ir žaliukų, ale buva ir kokių negerų. Plėšikų kokių, saka jiej ir vogė ir žudė. Visap šnekėja. Buva vežimai. Du kart bėgam, kavojomės.
Marijona Žilinskaitė Kazlauskienė prisimena, kad užeidinėja ir geri, tikri partizanai. Pas mumį nebuva užuolaidų. Vakare visadu uždara langines. Vienu vakaru kas tai beldžiasi. Tėvas išeja, inlaida. Aš vaiku supu. Ateja. Menu, plaukai ilgi, gražus toks. Priaja ir duoda man obuolį. Kacevičiukas, kur vaikščioja, tvarku dari, po kalėjima irgi buva užejis. Nedidelis, menu toks. Žmonys bijoja jų. Vieną kart kaima vyrai norieja inkult’ juos, tuos negerus chuliganus, jau vijasi, ale jiej pabėga Žaslių stotin ir traukinin insėda.
Jaronimas Gudelis pasakoja, kad prie Gilučių kapinių buva mūs žemi. Kai maža dar buvau, gal devynių metų, tėvas ari lauku, aš ajau perrišt’ karvės, žiūriu ant išartos vagos guli suskilis uzboniukas. Pakėliau nuo žemis - viduj odinis krepšelis, o krepšelij drobinis supuvis maišelis ištižis. Žiūriu - jame pinigai. Kelis inmečiau prijuostėn ir nubėgau pas mamu pasigirt’ kad radau auksa. Mama pažiūrėja ir saka: Išmesk, čia kokie geƚažiukai“. Tik jaunesnė sesuo susidomėja, saka duok ir man. Tada nubėgam abi tan laukan ir parsinešim dar. Pažaidim, sukrovim ant stala ir užmiršam. Toj dienoj po kaimu važinėja žydas su sava prekėm, tai ir pamati ant stala tuos pinigėlius.,, Ai“, saka žydas, ,, Čia geras daiktas, čia pinigas ponuli“.Tada nuveja tėvas tan laukan ir parneši likusius pinigus. Paskui parodi policininkui, tas patari vežt’ muziejun. Pirka žemis. Sovietmečiu muziejuj rada dokumentus, kad būta senovinių pinigų, ale jų jau nerada, tik dokumentus. Pavardės buvo daugiausiai Gudeliai ir Janavičiai. Labai turtingų nebuvo, daugiausiai pusvalakininkai. Kaimas gatvinis, per jį ėjo kelias iš Žąslių į Kietaviškes.Netoli buvo ir Vilniaus - Kauno vieškelis.
Monika Brazauskaitė Kubilienė prisimena, kad gyvenom vienkiemyje, kaimo pakraštyje. Mano tėvas kilęs iš Strošiūnų Brazauskų, Strošiūnuose už plento kadaise gyveno lietuviai, tėvas buvo iš 7 brolių Brazauskų ir visi buvo ūkininkai. Ir jų tėvai, mūsų seneliai palaidoti an Strošiūnų kapinių, ir mūs tėvai tenai palaidoti. Kitoj kelio pusė gyveno rusai staravierai, tenai jų buvo daug. Tėvas turėjo 22 ha žemės, karvių, arklių, avių, žąsų, menu ganėm apsiavę su klumpėm, tai numetam ir lakstom basi. Tėvas turėjo 8 vaikus, du maži - berniukas ir viena mergaitė mirė, o 6 seserys augom. Seniau kaimuose buvo labai daug vaikų, daug ir mirdavo maži, bet ir augo daug. Buvo tokia mada, nebuvo daktarų, jei serga, nelabai kur nuvažiuosi, tėvas nuvažiuoja, parveža kokių vaisų, žolelių. Žąsliuose buvo toks daktaras Trapidla, Vievyje buvo vaistininkas Milančius, tai pas jį važiavo.
Bronius Medzikauskas pasakoja, kad Smetonos laikais Gilučiuose stovėja kareiviai, apsauga, gyvena kožnam name po 2, po 3. Gražiai visi sugyvena, žmonės buva draugiški. Jei ir dabar kas pyksta, tai aš apsisuku ir ainu iš ty, - pykitės sau. Gal užtat ir gyvenu jau 88 - ti metai. Myliu, kad būt tvarka, švaru, gražu. Prisimenu, kai buva karas su lenkais, tai žydelis lauke sargybu aja. Geras buva tėva ūkis, geras ir kaimas. Linksmas, buva daug mergaičių, vakarėliuose grodava armonika, šokdavam. Retai kada gėri, jei ir išgeria, tai po čerkełi, nedaug. Namie darbų daug. Kūƚėm su spragilais, visu kluonu iškuldavam trise - mes du broliai ir tėvas. Mūs ūkis buva geras, prieš karu jau nusipirkam kuliamu mašinu. Prieš patį karu įvyka nelaimi. Mūs kluonas buva didelis, keturių durų, tai kap trenki perkūnas, visas kluonas ir viskas, kas jame buva, viskas sudegi.
Jaronimas Gudelis teigia, kad geriausiai gyveno pusvalakininkas Bartusevičius, jis buvo labai darbštus, anksti kėlės, mokėjo dirbti, jo derlius buvo geras, bet mėgo išgerti, buvo linksmas žmogus. Kaime buvo dvi žydelių karčiamos, viena vienam gale kaimo, kita - kitam.Apie jas sklido visokių kalbų, nes išgeriančių šeimos buvo labai nepatenkintos, kad vyrai neša iš namų grūdus ir pinigus žydeliams už tai gaudami išgerti, šeimos ėmė nekęsti žydelių ir jie pabėgo iš kaimo, nes daug parduotuvių ir karčiamų buvo Žąsliuose. Gėrė ir moterys. Buvo tokia Adomavičienė, aš ją dar pažinojau mažas būdamas, tai ji vogė grūdus iš namų ir nešė į karčiamą.
Šiuolaikiniai atsiliepimai apie kaimo sodybas Elektrėnų apylinkėse
Šiandien Gabriliava ir jos apylinkės siūlo įvairias kaimo sodybas, pritaikytas skirtingiems poreikiams. Štai keletas atsiliepimų apie poilsį šiose sodybose:
- Sodyba didelei kompanijai: "Sodyboje apsistojome didelė kompanija 10 suaugusiųjų ir 7 vaikai. Vietos pakako visiems, kiekviena šeima turėjo atskirą miegamąjį tas buvo pliusas. Vaikams veiklos buvo daug, maudytis patogu ir vaikams ir suaugusiems. Sodyboje radome viską ko reikėjo. Šeimininkai labai malonūs, paslaugūs. Vaikams net aprodė savo ūkyje gyvenančius gyvūnus. Labai džiaugiamės viešnage."
- Gimtadienio šventė: "Šventėme gimtadienį 10 žmonių, vietos tikrai daug, labai jauki aplinka, viskas labai patiko. Ryte dar apžiūrėjome gyvūnus, įsigijome naminių kiaušinių. Labai puiki sodyba, erdvi ir yra viskas ko reikia. Labai faina ir paslaugi šeimininkė."
Šie atsiliepimai rodo, kad kaimo sodybos Gabriliavos apylinkėse yra puikus pasirinkimas tiek šeimoms su vaikais, tiek norintiems atšvęsti šventes gamtoje. Malonūs šeimininkai, erdvios patalpos ir įvairios pramogos užtikrina puikų poilsį.
Kaimo turizmas Lietuvoje 2015. Rural tourism in Lithuania. Сельский туризм в Литве
Sodybų nuoma Elektrėnuose: DUK
Planuojantiems poilsį kaimo sodyboje Elektrėnų apylinkėse, gali kilti įvairių klausimų. Štai keletas dažniausiai užduodamų klausimų ir atsakymai į juos:
- Kuriose sodybose bei nakvynės vietose Elektrėnuose geriausios kainos? (Informacija apie kainas nuolat kinta, todėl rekomenduojama pasidomėti konkrečių sodybų pasiūlymais.)
- Kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos yra geriausios Elektrėnuose? (Geriausios sodybos priklauso nuo individualių poreikių ir pageidavimų. Rekomenduojama pasiskaityti atsiliepimus ir įvertinti sodybos teikiamas paslaugas.)
- Kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos Elektrėnuose įsikūrę ant ežero kranto? (Elektrėnų apylinkės garsėja ežerais, todėl daugelis sodybų įsikūrę ant ežero kranto. Konkrečią informaciją reikėtų patikrinti sodybų aprašymuose.)
- Kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos Elektrėnuose šiuo metu siūlo akcijas, nuolaidas? (Akcijas ir nuolaidas siūlo įvairios sodybos. Rekomenduojama sekti sodybų pasiūlymus internete.)
- Kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos Elektrėnuose siūlo ilgalaikę nuomą? (Ilgalaikę nuomą siūlo kai kurios sodybos. Reikėtų susisiekti su sodybų savininkais ir išsiaiškinti sąlygas.)
- Kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos Elektrėnuose priima svečius ir ne sezono metu? (Dauguma sodybų priima svečius ištisus metus. Tačiau rekomenduojama patikrinti informaciją konkrečios sodybos aprašyme.)
Kai kurios sodybos ir apgyvendinimo vietos Elektrėnuose siūlo akcijas, nuolaidas, spec. pasiūlymus, pavyzdžiui, Sabos rezidencija.
Apibendrinimas
Gabriliavos kaimo sodybos - tai puikus pasirinkimas norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti gamtos ramybe. Turtinga istorija, malonūs šeimininkai ir įvairios pramogos užtikrina puikų poilsį tiek šeimoms, tiek draugų kompanijoms.
tags: #gabriliava #kaimo #sodyba