Ieškote ramybės oazės vaizdingoje vietovėje? Panemunėje parduodama unikali sodyba, kurioje susijungia gamtos ramybė, patogus susisiekimas ir galimybės kurti jaukią gyvenamąją erdvę ar vystyti kaimo turizmą.
Sodybos Privalumai
- Išskirtinė vieta: Sodyba įsikūrusi vaizdingoje Panemunės vietovėje - vos kelios minutės pėsčiomis iki Nemuno pakrantės.
- Aplinkui gausu miškų, takų pasivaikščiojimams, dviračių trasų ir vietų aktyviam laisvalaikiui.
- Nuo sodybos 50-70 m atstumu yra Nemuno senvagė su vietiniu pliažu, į Rusijos pusę Nemunas yra 350-400 metrų atstumu.
Sklypo Ypatumai
- Erdvus, tvarkingas 30 arų sklypas, apsuptas medžių ir žaliuojančios gamtos.
- Sklype yra iškastas tvenkinys kuris yra įžuvintas jame yar tokių žuvų kaip: Amūrai plačiakakčiai, karpiai, karosai ir kt.
- Auga vaiskrūmiai.
- Sklypas tvarkingas išlygintas, prižiūrimas ir šiuo metu.
- Sklypo matavimai atlikti kadastriniai.
- Šalia tvenkinio yra išmūryta rūkykla (kepykla), tad maisto gaminimas lauke bus komfortiškas.
- Yra vietos daržui, sodui ar lauko pramogoms įrengti.
- Šalia sklypo yra Liepų Alėja kuri nuostabiai atrodo šiltuojų metų laikotarpiu.
- Sklypo kraštinė dalis kuri ribojasi su asfaltuoti keliu yra išmūryta raudonomis plytomis tad nuo kelio pusės privatumas garantuotas.
Gyvenamasis Namas
- Statybos pabaigos metai: 1964
- Baigtumo procentas: 100 %
- Šildymas: Vietinis šildymas
- Vandentiekis: Centralizuotas vandentiekis
- Nuotekų šalinimas: Vietinis nuotekų šalinimas (Įrengtas valymo įrenginys)
- Sienos: Monolitinis betonas
- Stogo danga: Asbestcementis
- Aukštų skaičius: 1
- Bendras plotas: 127.82 kv. m
- Naudingas plotas: 96.84 kv. m
- Gyvenamasis plotas: 60.97 kv. m
- Rūsių (pusrūsių) plotas: 27.98 kv. m
- Tūris: 469 kub. m
- Užstatytas plotas: 89.00 kv. m
- Kambarių skaičius: 5
- Paskirties grupė: Vienbučių ir dvibučių
- Daikto pagrindinė naudojimo paskirtis: Vienbučių
Autentiškas mūrinis namas su klasikiniu Lietuvos kaimo architektūros žavesiu. Namas tinkamas tiek renovacijai, tiek kūrybiškoms idėjoms įgyvendinti. Viduje jau pradėti remonto darbai: sudėti profiliai, įrengta kanalizacija.
Sodyboje yra ūkiniai pastatai, kuriuos galima pritaikyti įvairioms reikmėms - nuo sandėliavimo iki dirbtuvių ar poilsio erdvių įrengimo. Tai pat vietoje ūkinio pastato yra išlieti nauji pamatai kuriuos galite pritaikyti betkokiam savo pagalbiniui pastatui.
Komunikacijos ir Infrastruktūra
- Elektra ir vanduo.
- Patogus privažiavimas - asfaltuota Donelaičio gatvė.
- Netoliese yra mokykla, parduotuvės, medicinos įstaigos.
Ką Rasite Netoliese?
Panemunė garsėja savo istorinėmis ir gamtos vertybėmis. Vos už kelių kilometrų - Panemunės pilis, pažintiniai takai ir įspūdingos panoramos.
Pietinėje Kauno miesto dalyje, palei Nemuno vingį, įsikūręs Panemunės rajonas. Šiandien pagrindinėje Vaidoto gatvėje riedanti karinė technika primena apie vietovės susikūrimą ir XIX a. istoriją, o savaitgaliais ir vasaromis į ošiantį šilą plūstantys kauniečiai palaiko kurortines rajono tradicijas, užgimusias drauge su Lietuvos nepriklausomybe. Praėjus daugiau nei šimtui metų, rajonas tebėra unikalus, išlaikęs abi paskirtis - karinę bei rekreacinę.
Čia išsitenka ir darniai sugyvena Lietuvos kariuomenė, panemuniečiai bei visi Kauno gyventojai, atvykę pakvėpuoti grynu oru. Panemunės istoriją tenka pradėti nuo karinės vietovės funkcijos: ir viso Kauno miesto, ir šios vietos raida glaudžiai susijusi su XIX a. miesto tvirtovės statyba ir plėtojimu.
Iki tol menkai apgyvendinta teritorija 1895-1899 m. išaugo iki karinio miestelio komplekso su daugiau nei 70 objektų ir gerais keliais. XX a. pradžioje statybos tęsėsi: nutiesta siaurojo geležinkelio linija, o 1912 m. pradėjo veikti karinis aerodromas - pirmasis oro uostas Lietuvoje.
Nepriklausomybę paskelbusi Lietuva paveldėjo kareivines, daugiabučius karininkams, sandėlius, laboratoriją, gydytojo namą, valgyklą, pirtį, skalbyklą, rezervuarus, ledaines, kalvę, angarą, kitus ūkinės paskirties statinius ir infrastruktūrą, kurią ėmė naudoti šalies kariuomenės reikmėms.
Pirmoji čia imta kurti Lietuvos artilerija, tada atsikėlė 2-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo ir 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkai, o 1922 m. buvo perkelta Karo mokykla, kurioje vėliau įrengtas vienas geriausių Lietuvos kariuomenės sporto stadionų. Buvusiame oreivystės centre 1936 m. įsikūrė priešlėktuvinės apsaugos rinktinė; nedidelę šios teritorijos dalį Lietuvos ginkluotosios oro pajėgos oro erdvei stebėti naudoja ir šiandien.
Kariai prisidėjo kuriant rajono veidą. Jie leido laiką kareivines supančioje gamtoje, rūpinosi gyvenamąja aplinka: sodino medelius, tiesė takelius pasivaikščioti, užveisė obelų sodą ir gėlių darželius. Tarp civilių gyventojų buvo populiarios ir kitos karių organizuojamos pramogos: teatro kuopelės vaidinimai, šventės, šokiai bei gegužinės J. Basanavičiaus šile.
Nors kariai džiaugėsi gamtos teikiamais malonumais, ne ką mažiau reikalingos buvo ir miestietiškos pramogos: 1923 m. įrengtas ir 1928 m. geresne įranga patobulintas kinematografas, kuriame filmus žiūrėjo ne tik kariai, bet ir civiliai vietiniai.
Šaltuoju metų laiku kariai važinėjo rogutėmis, čiuožinėjo, slidinėjo. Jų iniciatyva įrengtos arenos: 1932 m. išlieta čiuožykla buvo pritaikyta čiuožti ir ledo žaidimams, turėjo greta įrengtas nedideles patalpas persirengti ir palikti drabužius, veikė bufetas, o vakarais grodavo dūdų orkestras.
Erdvės buvo atviros visiems, tad pritraukdavo ir nemažai svečių, taip Lietuvos kariuomenės ir visuomenės ryšys darėsi glaudesnis.
Panemunė buvo Kauno priemiesčiu, kurį laiką atlikusiu tik karinio miestelio funkciją, tačiau dėl gamtinių sąlygų - upės, kalvų, pušyno - ji tapo miestiečių mėgstama vieta pasivaikščioti, leisti laisvalaikį ir maudytis.
1923 m. kovą atidarius naują siaurojo geležinkelio atkarpą, sujungusią Panemunės šilą su Kauno miestu, jis tapo lengviau pasiekiamas ir greitai ėmė konkuruoti su miesto žaliosiomis teritorijomis - Ąžuolynu, Vytauto parku, Mickevičiaus slėniu.
Pušų kvapo prisotintas šilo oras buvo tinkamas ne tik pramogoms, bet ir sveikatai. To meto visuomenė vis dar kovojo su sparčiai plintančios tuberkuliozės problema, o ja sergantieji vykdavo gydytis oru į kalnuotas ar miškingas vietoves. Tad ir greta Kauno, Panemunėje, XX a. 3-4 dešimtmečiais ėmė kilti sanatorijos.
Buvo pastatytos ir atidarytos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, Kazio Griniaus sanatorija vaikams bei kitos gydyklos, padėjusios miestiečiams kovoti su užkrečiama liga ir leidusios bent kiek atstatyti nualintą sveikatą. Toks gydymas turėjo teigiamų pasekmių: mirštančių nuo tuberkuliozės skaičius mažėjo, o po sanatorinio gydymo didžiajai daliai pacientų atvira tuberkuliozės forma tapdavo uždara.
Panemunės, kaip kurorto, raidai itin svarbūs du įvykiai: 1931 m. prie Kauno prijungiama Aukštoji Panemunė, o 1933 m. jai suteiktas kurorto statusas. Populiarumo nestokojanti vieta ėmė dar sparčiau keistis: joje kilo turtingų miestiečių medinės vilos, dygo daugiabučiai namai, skirti nuolatiniams gyventojams ir vasarotojams.
Kitaip nei gretimame Žemųjų Šančių rajone, čia statyboms skirti sklypai buvo dideli, gausiai apželdinti, derantys prie rekreacinės rajono funkcijos. Panemunei tapus miesto dalimi, atsirado nauja praktika: šiltuoju metų laiku čia persikeldavo gyventi pasiturintys verslininkai ir valstybės tarnautojai su šeimomis.
Nors ir pabėgo nuo miesto triukšmo, dulkių ir gyveno kitapus Nemuno įsikūrusiame kurorte, jie prisireikus galėjo nuvykti į miestą darbo reikalais.
Skaičiuojama, jog XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje šiame kurorte vasaromis apsilankydavo net iki 35 000 poilsiautojų, tad ši miesto teritorija priminė atostogų sostine įvardijamą Palangą.
Panemunę nuo Kauno skiria natūralus barjeras - Nemunas. Ilgai abu upės krantus jungė laikini pontoniniai tiltai, 1916 m. tarp Panemunės ir Žemųjų Šančių pastatytas medinis, o 1927-1928 m. - gelžbetoninis tiltas, prijungęs priemiestį prie Kauno ir labai pagerinęs kauniečių susisiekimą su pamėgta laisvalaikio leidimo bei vasaros rezidencijų vieta.
Kurį laiką iki Panemunės nuo Aleksoto tilto stoties per Šančius važiavo siaurojo geležinkelio traukiniai. Nuo 1924 m. maršrutu Rotušė-Panemunė ėmė kursuoti autobusas; 1925 m. bilieto kaina siekė 25 centus.
Iki pat 4-ojo dešimtmečio pabaigos Panemunė „nesiintegravo“ ir netapo „pilnaverte“ miesto dalimi, mat susisiekimas su miestu vis dar išliko problemiškas, o ir infrastruktūra nebuvo gerai išvystyta.
Vis dėlto, nepaisant šių nepatogumų, kurorto populiarumas ir svarba miestui bei miestiečiams buvo didžiuliai.
Kauniečiai tarpukariu galėjo džiaugtis vandens pramogomis oficialiuose prižiūrimuose pliažuose, juose budėdavo gelbėtojai. Du iš jų buvo įrengti Aukštojoje Panemunėje: vienas Smetonos al. greta šilo, kitas - arčiau Vičiūnų. Pirmasis turėjo geresnę infrastruktūrą, o antrasis buvo „arčiau gamtos“ - garsėjo smėliu ir grynu pušyno oru.
Pliažuose poilsiautojai ne tik maudėsi ar mėgavosi saulės voniomis (specialiai degintis pastatytose kabinose), bet ir pramogavo: išradingesnieji atsiveždavo patefonų, iš kurių leisdavo muziką ir šokdavo. Buvo populiaru žaisti kamuoliu, nerti nuo tramplyno į vandenį, plaukioti baidarėmis.
Ši kauniečių mėgstama poilsio vieta buvo nuolatos tobulinama, joje dygo vis daugiau miestiečių laisvalaikiui reikalingų pastatų: paplūdimiuose atsirado persirengimo kabinų, greta pušyno - vaikų žaidimų aikštelių, įrengta plaukimo mokykla.
1935 m. J. Basanavičiaus šile pastatytas medinis modernus architekto Stasio Kudoko projektuotas kurhauzas su didele sale, bufetu, erdvia veranda ir žiemos sporto stotimi; iki mūsų dienų neišliko. Kitas greta pliažo buvęs svarbus statinys - „Pienocentro“ bufetas, kur išalkę poilsiautojai galėjo įsigyti užkandžių ir gėrimų.
Nemaža dalis vilų priklausė į Panemunę XX a. 3-4 dešimtmečiais persikėlusiems karininkams, valstybės tarnautojams ir verslininkams; čia vasaromis ar nuolatos gyveno nemažai garsių to meto žmonių.
Pavyzdžiui, 1932 m. Gailutės g. namą pasistatęs Lietuvos kariuomenės savanoris, istorikas, bibliotekininkas ir vertėjas Juozas Galvydis, jame įsteigė ištaigingą, sodo apsuptą pensioną; čia vasaromis ilsėdavosi Lietuvos krepšinio rinktinė.
Sovietmečiu vila buvo išplėsta: pristatytas antras aukštas, o neseniai ji restauruota išlaikant autentiškumą ir vėl kviečia poilsiautojus. Dalis tarpukario Panemunės vilų ir kitų kurorto medinių statinių sovietmečiu kurortui praradus savo reikšmę, sulaukė liūdno likimo: vilos perplanuotos į kelių butų namus, jų vidus ir išorė suniokoti neatsižvelgiant į architektūrą, kai kurios, kaip ir kurhauzas, sunyko dėl nepriežiūros ar buvo nugriautos.
1926 m. Gailutės gatvėje pastatytas bene įspūdingiausias triaukštis vasarnamis su kupolo formos bokšteliais, įstiklintomis galerijomis ir atviru balkonu mansardiniame aukšte, sovietmečiu buvo pertvarkytas į daugiabutį, vėliau apleistas. 2016 m. pastatas buvo apgadintas gaisro, o vėliau nugriautas ir atstatytas.
Greta išskirtinės kurortinės architektūros tarpukariu Panemunėje pastatyti du Lietuvos valstybingumui svarbūs monumentai. Turbūt visiems puikiai žinomas Kaune, Laisvės al., šalia miesto savivaldybės, stovintis Vytautas Didysis - tai 1932 m. Panemunėje, greta Vytauto Didžiojo karininkų kursų, skulptoriaus Vinco Grybo sukurto paminklo kopija.
Bronzinis kūrinio originalas 1952 m. buvo sugriautas okupantų ir atstatytas naujoje vietoje 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Panemunės šilo pakraštyje, Birutės g., 1935 m. rugsėjį atidengtas Antano Aleksandravičiaus sukurtas J. Basanavičiaus biustas. Sovietmečiu ši Lietuvos nepriklausomybės kūrėjui skirta skulptūra nebuvo sunaikinta.