Tikriausiai esate girdėję įvairių pastebėjimų apie brandą, tačiau kiek juose tiesos? Ar nauji santykiai ir meilė brandžiame amžiuje tikrai yra neįmanoma misija?
Branda Amžiaus Perspektyvoje
Klinikinė psichologė Irina Gross pastebi, kad jaunystėje normalu pamesti galvą, ieškoti partnerio ir įsimylėti, nes taip bandome atrasti artimą žmogų. Tačiau "užkurti" rimtus santykius nėra lengva. Suaugus ir subrendus, atsiranda kiti poreikiai ir norai - norisi statyti namus, rūpintis jais, skirti laiko savo interesams ir hobiams, auginti vaikus, o ne lakstyti po klubus ir "Tinder" pagalba ieškoti meilės. Brandiems žmonėms gali būti sunku prisipažinti, kad jiems taip pat reikia meilės, aistros ir flirto.
Būdami brandūs, mes suprantame, kad joks princas mūsų neišgelbės. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių baiminasi būti nepatrauklūs, nes amžiui bėgant keičiasi mūsų išvaizda ir kūnas.
Reikalavimai Partneriui
Jaunystėje manome, kad mums reikia princų ir princesių - jų laukiame ir ieškome, netgi gyvenimas, atrodo, priklauso tik nuo antros pusės. Reikalavimai tuomet siekia aukščiausią lygmenį, tačiau subrendus iliuzijos išsisklaido ir suvokiame, kad joks princas ar princesė mūsų neišgelbės nuo nuopolių, buities, nemalonumų ir problemų - viską turėsime pradėti spręsti nuo savęs. Kartelė leidžiasi vis žemiau, ne dėl to, kad save nuvertiname, o greičiau kaip tik - tampame išmintingesni ir gudresni. Suvokiame, kurie baziniai dalykai yra reikalingiausi kuriant santykius, o visa kita tampa tik puošmenomis, kurios neatlieka pagrindinės funkcijos.
Būdas
Būdami jaunesni, mes stengiamės save pateikti iš pačios geriausios pusės, prilygti idealui, tačiau subrendę jau žinome, kas patinka, o kas ne, ko negalime pakęsti ir kurios mūsų pusės yra stipriosios, o kurios silpnosios. Mūsų asmenybė jau susiformavusi, todėl baziniai charakterio bruožai kažin ar gali pasikeisti. Svarbiausia, kad mums nebereikia veltui eikvoti jėgų iliuzijoms palaikyti.
Partnerio Pokyčiai
Tipinė klaida - manoma, kad partneris tikrai pasikeis: atsisakys žalingų įpročių, pradės sportuoti, ras naują darbą ir pan. Tačiau subrendusi asmenybė - jau susiformavusi, todėl charakterio pokyčiai retai įmanomi.
Patirtis
Jauni žmonės dažniausiai neturi ypatingos patirties kurdami santykius, todėl jiems kur kas lengviau pasitikėti, atsiverti, jie vis dar tiki pasaka. Brandaus amžiaus žmonės dažniausiai yra matę ir karčios patirties, todėl į naujus santykius žiūrima atsargiai. Suprantama, kad antroji pusė - sudėtinga sistema, ir norint ją pažinti reikia laiko, dėmesio ir pasiruošimo. Be to, kiekvienas brandus žmogus jau turi savo „bagažą“ - buvusius vyrus, žmonas, vaikus ir gimines. Bendravimas nėra toks paprastas ir lengvas, ateina laikas atsakomybei ir gebėjimui laviruoti.
Meilės paieškos - malonus užsiėmimas, tačiau jeigu rezultatas nedžiugina, visas šis procesas pradeda erzinti ir varginti. Ilgainiui nebesinori su niekuo susipažinti, kažką pažinti, gaišti laiką ir eikvoti jėgas. Su amžiumi tampame vis mažiau lankstesni ir minkštesni, darosi sunkiau prisitaikyti prie kito žmogaus, o priekaištai priimami kaip pretenzijos ir kėsinimasis į laisvę.
Kaip Kurti Santykius Brandžiame Amžiuje?
Pirmiausia, nebijokite prisipažinti kai kuriuos dalykus:
- Jums reikia meilės, supratimo, rūpesčio.
- Kiekvienas žmogus turi teisę suklysti.
- Kai kada patirtis atneša skausmą ir nusivylimą, tačiau taip nebus visada.
- Santykiuose bet kuriame amžiuje yra rizika.
- Kiekvienas mūsų gali senatvę sutikti būdamas vienišas.
Kai kurie žmonės taip dėl to jaudinasi, kad metasi į glėbį netinkamiems partneriams, o tai tik dar labiau apsunkina gyvenimą.
Išnaudokite įgytą patirtį. Santykiuose jūs jau žinote, kaip reaguoti, bendrauti, kada nutylėti kai kuriuos dalykus, o kada ieškoti kompromiso. Jūs žinote, kodėl esate nuostabūs ir kodėl jus reikia mylėti.
Išlikti žmogumi kalėjime | (iš)gyvent
Geštalto Terapeutės Įžvalgos
Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė teigia: „Brandžiame amžiuje susirasti antrą pusę nėra nei sunku, nei lengva“.
Šilti žmogiški santykiai reikalingi bet kuriame amžiuje. Kiekvienas amžiaus tarpsnis žmogui diktuoja tam tikrus poreikius. Vaikystėje mums reikalingi draugai, su kuriais kartu augtume ir mokytumeisi. Jaunystėje mums reikalingi intymaus gyvenimo partneriai, nes norisi ką nors apkabinti, su kuo nors patirti kūniškų malonumų įvairovę, kurti šeimą ir gimdyti vaikus.
Brandžiame amžiuje mes norime būti laisvi ir savarankiški, bet bijome vienatvės ir vienišumo, tad ieškome antros pusės, kuri suteiktų pilnatvę. Brandus amžius yra ne riba santykiams, ar poros susidarymui, daug sunkiau yra našlėms ir našliams, kurie bando dar kartą kurti šeimą. Brandus amžius labiau diktuoja kompanionų lygio bendravimą, nei partnerystę. Dažnai gyvenime jau būna skurtas materialus pagrindas, vaikai pastatyti ant kojų ir palikę lizdą, tad vienintelis poreikis yra bendrystė, laiko leidimas kartu, bendravimas, nes tai skatina ieškoti antros pusės, kuri tenkintų šiuos poreikius.
Susirasti antrą pusę tokiame amžiuje nėra nei sunku, nei lengva. Sunku yra tai, kad energija paieškoms nebėra tokia karšta, ėjimams į medžioklę per barus - jau nebe tas laikas, sunku sutikti savo amžiaus partnerį netikėtai. Paieškos dažnai tampa daug lėtesnės ir pasyvesnės, pasikliaunama giminių, kaimynų ir draugų rekomendacijomis. Išrankumas kitai pusei išlieka didelis, bet dėmesio epicentru tampa gyvenimo būdas, pomėgiai, charakterio ypatybės, o ne išorinis patrauklumas. Lengva, nes jau žinoma, ko norima ir lūkesčiai nebe tokie dideli.
Klaidos
Klaidos pasitaiko pervertinant savo galimybes, užsimirštant, kad jau nebe jaunystė ir keliant kitai pusei aukštus reikalavimus. Klaida yra stačia galva nerti į naują santuoką ir vaizduoti šviežiai sukurtą šeimą, manau, kad brandžiame amžiuje galima apsieiti ir be tokių formalumų. Gyvenimo patirtis buvusiuose santykiuose padiktuoja ir naujų santykių pobūdį, o tai dažnai irgi nebėra teisinga. Seksualiniai poreikiai mažėja, nebėra reikalo nuolat miegoti vienam šalia kito, nebūtina ir kraustytis į vienus namus.
Daugiau laisvės ir nepriklausomybės, daugiau pagarbos ir pagalbos vienas kitam turėtų būti pagrindinis poreikis. Dvejus namus skubėti versti vienais yra sunku, o kartais ir rizikinga, žmonės per gyvenimą sukaupia daug įpročių, kuriuos jau sunku keisti brandžiame amžiuje. Niekas negali paneigti, kad gyventi dviese yra daug lengviau ir patogiau, o ir linksmiau. Nevienišas žmogus yra daug patrauklesnis ir sau, ir kitiems, tuo pačiu jis netampa našta kitiems. Nereikėtų gėdytis ieškoti antros pusės, nesvarbu, kiek jums metų, kiekvienas turi teisę būti laimingas. Ieškant svarbu visiems duoti žinią, kad ieškote, nes tas, kas beldžia, tam ir bus atidaryta. Nesigėdyti savo poreikių irgi labai svarbu, nes laimei ir meilei nėra amžiaus cenzo.
Ar Tikrai Keistuoliai?
JAV mokslininkai išanalizavo apklausos duomenis ir nustatė, kad religingumas ir atsisakymas vartoti alkoholį dažnai yra susiję su lytinių santykių neturėjimu. Taip pat moterų atveju nustatytas ryšys tarp aukštojo išsilavinimo ir nekaltybės išsaugojimo. Žurnalistas Michael Castleman įsitikinęs, kad pasirinkimas išlikti skaisčiam priklauso nuo charakterio. Dažniausiai lytinių santykių iki brandaus amžiaus neturi drovūs, nekomfortiškai priešingos lyties draugijoje besijaučiantys asmenys. Be to, įtakos turi ir emocinė patirtis vaikystėje.
Galbūt būtent tokios aplinkybės verčia visuomenę į brandų, bet vis dar skaistų žmogų žiūrėti kaip į keistuolį. Tokią nuomonę neretai formuoja ir masinė kultūra.
Labiau Vertina Santykius
Brandžiame amžiuje, kai žmogaus asmenybė jau susiformavusi, pradėtas seksualinis gyvenimas suteikia daugiau šansų sukurti harmoningus poros santykius. Prie tokios nuomonės priėjo Teksaso universiteto psichologė Paige Harden. Trečiosios grupės žmonės buvo įgiję aukštesnį išsilavinimą, socialinį statusą, buvo labiau patenkinti santykiais su partneriu. Tačiau jie rečiau nei kitų grupių stebimieji vesdavo arba ištekėdavo, turėjo mažiau seksualinių partnerių. Tokiems žmonėms santykiuose ypač svarbus saugumas, jiems reikalingas stiprus prisirišimas, todėl partnerį jie renkasi itin atidžiai.
Vienos Priežasties Nėra
Vienos priežasties, kuri apibendrintų vėlyvą seksualinio gyvenimo pradžią, nėra ir turbūt negali būti. Šį sprendimą kiekvienas mūsų priima remdamasis daugybe veiksnių: charakterio savybėmis, aplinka, svajonėmis ir įsitikinimais. Todėl visuomenė neturėtų tokiam žmogui klijuoti „keistuolio“, „lūzerio“ ar „senmergės“ etikečių. Juk tai asmeninis pasirinkimas, niekaip neribojantis kito laisvių.
Tačiau jei žmogus jaučia, kad vis dėlto jis norėtų turėti lytinį gyvenimą, derėtų pirmiausia sau apie tai prisipažinti. Ir nebijoti keisti gyvenimą, pamiršti vaikystėje patirtas nuoskaudas, nepasitikėjimą ir paties nustatytus apribojimus. Vėlyvas skaistumas gali tapti problema, jeigu žmogaus turimas statusas nesiderina su jo suvokimu apie laimę ir harmoniją. Tačiau pati savaime nekaltybė neturėtų tapti kompleksu nei tapti pajuokos objektu.
Pyktis Brandžiame Amžiuje
Dauguma mūsų buvome mokomi slėpti, slopinti savo pyktį, nes suaugusiam, brandžiam žmogui pykti neišmintinga ar net nemandagu. Juk savo pykčiu galime įžeisti ir įskaudinti kitą žmogų. Tačiau tiesa yra tokia, jog slopinamas pyktis ir kitos su juo susijusios emocijos mumyse nusėda, besikartojantys nusivylimai kaupiasi ir perauga į nuoskaudas.
Pyktį skyrybų metu iššaukia daugialypė netektis: bendrų draugų ir namų praradimas juk į pastaruosius tiek visko buvo sudėta: visos meilės ir vilčių, ateities lūkesčių, šeimos vertybių, svajonių netektis… Tad visiems šiems, o neretai ir dar daugeliui kitų brangių dalykų žlugus, sukyla begalė skirtingų emocijų. Viena iš jų - pyktis. Gana dažnai šį nemalonų jausmą būname linkę nuslopinti, tačiau jis yra būtinas žmogaus savasties išlikimui ir gerovei. Pykčio pagalba atpažįstame, kad mūsų ribos buvo pažeistos, ar kad atsirado grėsmė mūsų saugumui. Pyktį galėtume palyginti su fiziniu skausmu. Pažadinus pykčio energiją ir ją nukreipus teisinga linkme, ji gali tapti galingu įrankiu siekiant sau išsikeltų tikslų, ar norint pagerinti artimųjų gerovę. Tiesa, svarbu nepainioti pykčio jausmo ir destruktyvaus, pikto, kerštingo elgesio.
Besiskiriantys žmonės jaučia kaltę, gėdą ir gali bijoti rodyti savo pyktį… Tad išgirdę nuostatą, kad jų pyktis yra leistinas ir visiškai teisėtas, priima tai, kaip išsilaisvinimą.
Kaip Pyktis Gali Pasitarnauti Gerovei?
Kad pyktis pasitarnautų mūsų gerovei, o ne ją žlugdytų, derėtų atsižvelgti į keletą svarbių dalykų. Kaip jau anksčiau buvo minėta, mūsų kūnas siunčia signalus. „Pykstančiame“ kūne susikaupia daug energijos, kuri skirta apsaugoti ir atkurti mūsų pažeistas ribas. Šių signalų nereikia ignoruoti, veikiau juos „išgirsti“ ir „susidraugauti“. Įsiklausius į savo poreikius, nes mūsų kūnas geriausiai juos žino, imtis aktyvios susikaupusios energijos iškrovos (pabėgioti, išsirėkti, pakapoti malkas, susitvarkyti ir pan.). Turėtume įsigilinti, ką šis pasipiktinimas mums nori pasakyti: kokią neteisybę patyrėme? Koks mūsų poreikis buvo nepatenkintas? Kokiam siekiui buvo sutrukdyta? Atsakius sau į pykčio „pasiųstą žinutę“, turėtų būti lengviau suprasti ir priimti šią emociją - kaip veikiančią mūsų naudai.
Deja, ne visada įmanoma atkurti tai, ko skausmingai netekome. Tad patyrus skyrybas svarbu sau suteikti laiko „išpykti“, „išliūdėti“. Atleidimo kelias ilgas ir, deja, ne visada tiesus. Šiai kelionei svarbu pasitelkti visą savo drąsą ir išmintį bei atminti, koks trapus žmogus gali iš tiesų būti.
Branda - Tai Kelionė
Medį dar kada nors pasodinsiu, gal ir ne vieną, bet, kalbant apie žmogiškąją brandą, visi susiduriame su iššūkiu subręsti, suaugti, tapti brandžiu žmogumi. Kartais girdžiu apie jaunimą kalbant, kad jie nebrandūs. Bet tai juk procesas, ir visi į brandą einame savo tempu, savais keliais. Vienam būti brandžiam reiškia visišką savarankiškumą, o kitam tai - gebėjimas kurti kokybiškus santykius, kai kam branda yra pasirinkti gyvenimo kelią, o kažkam - užsiregistruoti pas gydytoją, nes to dar niekada nedarė pats.
Kartais bręsti nemalonu, vargina, skauda - nes turime išeiti iš savo komforto, išmokti gyventi ir siekti tikslų nepatogiose situacijose. Dėl to norėjau jaunuolius, kuriuos ugdau, išmokyti džiaugtis savo augimo procesu, iškylančiais iššūkiais - kad matytų, kaip jie auga, kai ne itin lengva studijuoti, kai daryti mokslinius tyrimus reikia pastangų, kai pirmas darbas yra ne toks romantiškas, kaip galėjai tikėtis, kai santykiai tampa nemalonūs ir reikia ieškoti išeities iš konfliktų.
Net ir Jėzus turėjo subręsti savo misijai - kaip žmogus, kaip asmenybė - turėjo nugyventi daugybę paprastų dienų, pilnų eilinių reikalų ir kasdienių situacijų. Kad galėtų būti Mokytojas. Kad mylėtų kiekvieną sutiktą. Kad darytų ženklus. Kad mirtų ant Kryžiaus. Ir apaštalai turėjo subręsti savo misijai. Turėjo nueiti daug mylių su Jėzumi ir kojomis, ir savo širdimis. Matyti stebuklus ir jais abejoti. Degti tikėjimu ir skelbti Dievo Karalystę. Patirti atmetimą ir Mokytojo praradimą. Pažinti savo silpnumą ir tikėjimo trapumą. Patikėti Prisikėlusiuoju ir savo misija.
Kartais jaunuoliai klausia, ar jie brandūs. Nėra tokio testo. Yra bendrų būdingų bruožų, bet kiekvieno gyvenime jie skirtingai įsišaknija. Pavyzdžiui, vienuolinės bendruomenės turi įžadams reikalingos brandos apibrėžimą, bet drauge supranta, kad tai - kelionė ir viso gyvenimo procesas. Normalu tam tikrose situacijose daryti klaidų, jaustis ir net elgtis nebrandžiai - nes bręstant kinta mūsų brandos suvokimas, jis irgi. Kartais patys klysdami iš kitų reikalaujame brandumo.
Kartais, kai matau kito žmogaus trapumą, labai jautriai išgyvenu, kad tai ir yra jo augimo kelionė - per silpnumą, neviltį, vidinius plyšius. Vieną po kito įveikiant ar atlaikant audras, nesėkmes, netektis. Nes taip iš giliukų užauga ąžuolai. Ir taip mūsų gyvenimuose įsišaknija Dievo Karalystė. Kad būtume brandūs joje.