Lietuva, turtinga savo istorija ir kultūriniu paveldu, didžiuojasi išsaugojusi unikalius vėjo malūnus. Šie statiniai ne tik atspindi tradicinę architektūrą, bet ir liudija apie senovės technologijas, naudotas grūdų malimui. Straipsnyje apžvelgiama vėjo malūnų istorija Lietuvoje, jų likimas po Antrojo pasaulinio karo, restauracija ir pritaikymas turizmui.
Žaliūkių vėjo malūnas Šiauliuose
Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas - šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus.
Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875-1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo. Po nacionalizavimo pradėjęs merdėti, o 1957 m. ir nustojęs malti, apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių "Aušros" muziejui.
Malūnas buvo suremontuotas, o 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija nuo geležies amžiaus iki dabartinių laikų.
Žaliūkių vėjo malūnas - vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto kraštovaizdžio akcentų ir etnokultūros, tradicinių amatų puoselėjimo židinys. Restauruotas Žaliūkių vėjo malūnas. Atstatytas malūnininko gyvenamasis namas ir pavadintas Malūnininko troba.
Lėšas projektui „Žaliūkių medinio vėjo malūno restauravimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms" skyrė Lietuva ir Norvegija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą.
Purplių vėjo malūnas Mažeikių rajone
Purplių vėjo malūnas, stūksantis Mažeikių rajone, yra unikalus istorinis ir architektūrinis objektas, saugantis per šimtmetį išlikusias tradicijas ir technologijas. Pastatytas 1898 metais, malūnas buvo sumanytas ir įgyvendintas vietinio ūkininko Antano Racevičiaus pagal Latvijoje gautus brėžinius. Malūnas veikė iki 1962 metų, kai nutraukė savo darbą.
Po ilgų metų neaktyvumo buvo atlikta išsami jo restauracija, siekiant išsaugoti šį vertingą kultūros paveldo objektą ateities kartoms. Išskirtinis dėl savo architektūros ir išlaikyto originalumo, malūnas atspindi tradicinį lietuvišką vėjo malūnų statybos stilių, su išskirtinėmis mechaninėmis detalėmis, kurios rodo, kaip senovėje vėjo energija buvo panaudojama grūdų malimui.
Šiandien Purplių vėjo malūnas yra ne tik vertingas techninis paminklas, bet ir simbolis, atspindintis Lietuvą, jos kraštą ir unikalią istoriją. Tai - puiki vieta tiems, kurie nori susipažinti su mūsų paveldu, pasimėgauti ramybe ir grožiu, atrasti kultūrines ir technologines vertybes.
Pajungtas vėjo kontroleris,atatampos sudetos,laukiam vėjo. Kas laukia sekanciose serijose?
Lazdininkų vėjo malūnas Kretingos rajone
Iki pasiekė Lazdininkų k. ir gavo šios vietovės pavadinimą, šis malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. Keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus.
Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat kiek 400 karvių. Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties. Iki 1961 m. malūnas buvo varomas vėjo jėga, vėliau - elektra. Nuo 1979 m. malūnas neveikia. 1985 m. nuspręsta jame įkurti malūnų muziejų, tačiau ši idėja neįgyvendinta, o pastarasis sumanymas statiniui atnešė nemažai žalos: išmestos girnos, dalis mechanizmų. 1993 m. Apie 1998 m. J. Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė-Nausėdienė susigrąžino tėvo malūną.
Jį restauruoja ir pritaiko turizmui: 2010 m. pakeistos stogo skiedros, uždėti nauji sparnai, viduje pakeistos išpuvusios sijos, iš vidaus pusės atnaujintas išpuvęs pamatinis vainikas, rekonstruoti laiptai, durys, atnaujinta malūno sparnus sukanti ašis. Meistrai išlaikė ašies autentiškumą: ant metalinės jos dalies išliko įrašas, kad ji nuliedinta 1846 m. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai labiau dekoruoti.
Lazdininkų vėjo malūnas yra tipiškas liaudies architektūros statinys, tačiau techniškai gudrus įrenginys: aštuonbriaunis kepurinis 11,5 m pločio, 14,5 m aukščio malūnas, su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę - specialiomis pavaromis kepurė pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo. Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos jau neatliks: kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų, tad malūno savininkai tokios idėjos atsisakė.
Malūno kepurėje numatoma įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais: iš čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą. 2005 m. Lazdininkų vėjo malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Genio vėjo malūnas
Agluonėnų seniūnijoje Kantvainių kaime, prie kelio Agluonėnai - Priekulė stovėjo Genio vėjo malūnas. Jis vienintelis toks Lietuvoje stovėjo ant ratukų ir buvo valdomas vėjo rožės, o ant sparnų sumontuotos žaliuzės reguliavo jų sukimosi greitį.
XIX a. pabaigoje pastačius malūną į jį vokiečių valdžia pristatė mechanizmus, sumontavus kuriuos malūnas netrukus pradėjo veikti. Pirmasis malūnininkas Jonas Genys malė daugiau nei pusę amžiaus, iki 1948 metų, tačiau užėjus sovietų valdžiai ir prasidėjus kolektyvizacijai kaip liaudžiai kenksmingas elementas buvo ištremtas į Sibirą iš kur jau nebesugrįžo.
Devyniolika metų malūnas vienišas ir niekam nereikalingas, lietaus ir vėjo plakamas stovėjo šalia kelio. Apie jį prisiminta tik 1979 metais, kai jo unikalumas sudomino Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse darbuotojus.
Ir tikrai, juk antro tokio malūno, kuris pats sukiotųsi pagal vėjo kryptį, Lietuvoje nebuvo. 1979 metais malūnas, sutikus vietiniai valdžiai, buvo išmontuotas ir išgabentas į Rumšiškes. Deja, dėl nesuprantamų priežasčių ar tai kompetencijos, ar pinigų stokos, o greičiausiai dėl paprasto apsileidimo muziejaus lankytojai jo niekada taip ir neišvydo.
2002 m., po 23 metų „tremties“, malūnas be dokumentų grįžo namo. Deja, ten, kur jis stovėjo ir žmonėms tarnavo, jam vietos neliko.
Jono Genio vėjo malūnas, kuris daugiau nei prieš 100 metų praeivius pasitikdavo plačiais sparnų vingiais, laikui bėgant tapo legenda, traukiančia ir šiuolaikinius smalsuolius. Malūnas garsėjo originaliais inžineriniais sprendimais. Kitaip nei dauguma vėjo malūnų, šis 13 m aukščio statinys išilgai vėjo krypties sukosi visu korpusu, nes jame buvo įrengta ratukų sistema su žiediniu bėgiu. Vėją gaudė turbina, vadinama vėjo rože, o sparnai buvo uždengti iš lentų pagamintomis žaliuzėmis. Žinoma, kad 1912 m. atnaujintas malūnas malė grūdus iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Vėliau jis išmontuotas ir išvežtas, tikintis restauruoti ir eksponuoti Lietuvos etnografijos muziejuje po atviru dangumi Rumšiškėse.
Malūnų likimas pokario metais Šilutės apskrityje
1945 m. sausio 15 d. Šilutės apskrityje buvo užregistruoti 43 malūnai. Didžioji jų dalis buvo vėjiniai, kiti įvairūs - varomi skystu kuru, elektra arba garu. 1944 m. lapkričio mėn. pavyko paleisti Saugų motorinį malūną.
Pagal Klaipėdos krašto sovietizacijos planą visi Šilutės apskrityje išlikę malūnai buvo perduoti sovietinėms organizacijoms: stambius malūnus perėmė Lietuvos TSR Maisto pramonės Liaudies komisariato Malūnų ir kepyklų trestas, o smulkius - vietinis Pramonės kombinatas.
Perėmimo procesas, dėl specialistų trūkumo ir tarpžinybinės painiavos, užtruko iki 1945 m. vidurvasario. Inventorizuotus, tačiau neveikiančius malūnus leista perduoti privatiems asmenims, su sąlyga, kad jie mokės nustatytus mokesčius (biralinę rinkliavą). Taip buvo tikimasi apsaugoti juos nuo sunaikinimo. Privačių asmenų suremontuoti malūnai buvo eksploatuojami iki kolektyvizacijos pradžios.
Taip 1949 m. balandžio 9 d. Kintų valsčiaus vykdomasis komitetas konstatavo, kad Žynių vėjo malūnas niekam nepriklauso. Nepaisant to, nuo 1947 m. pavasario juo „savavališkai naudojosi malūnininkas K. P.“
1946 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Šilutės apskrityje buvo 31 malūnas: 28 vėjiniai ir 3 motoriniai. Iš jų veikė 5 vėjiniai ir 3 motoriniai malūnai, o likę 23 neveikė. Viena vertus, valdžia nežinojo jų būklės - kodėl jie neveikia ir, kas yra taisytina. Kita vertus, nebuvo reikalingų medžiagų, įrengimų ar detalių, reikalingų jų darbui atnaujinti. Galiausiai, tuo metu nebuvo didelio malūnų poreikio, nes trūko gamybinės žaliavos - grūdų.
Jau 1945 m. vasarą pradėjo veikti Šilutės (motorinė) ir Verdainės (vandens) lentpjūvės. Vienintelis malūnas, tuo metu malęs grūdus, buvo Verdainės vandens malūnas, kuris dirbo išskirtinai kariuomenės poreikiams tenkinti. Be to, 1945 m. Šilutės apskrities malūnų veiklą taip pat trikdė ir pokario metams būdingas turto perskirstymas Klaipėdos krašte.
Steigiant naujus sovietinio ūkio subjektus arba juo likviduojant, malūnai buvo nuolat perduodami iš vienos institucijos kitai.
Pavyzdžiui, 1946-1947 m. dalis malūnų buvo perduota iš Pramonės kombinato žinios naujai įsteigtoms Žemės ūkio kooperatinėms draugijoms, o šioms žlugus 1948-1949 m. - grąžinta Pramonės kombinatui. 1946 m. pradžioje Pramonės kombinato žinioje likę malūnai buvo perduoti Malūnų ir kepyklų trestui. Dėl šio perdavimo kombinatas neįvykdė 1946 m. pirmojo ketvirčio grūdų malimo plano: vietoje planuotų sumalti 750 tonų buvo sumalta tik 86 tonos.
1949 m. Šilutės apskrities Pramonės kombinato grūdų malimo planas buvo įvykdytas tik 75 proc., o medienos pjovimo - 85,1 proc. Netrukus malūnų darbo rezultatai dar labiau pablogėjo. 1950 m. lapkričio mėn. Po kelerių metų padėtis pagerėjo. 1954 m. gegužės mėn. duomenimis Pramonės kombinatui priklausantys malūnai įvykdė 99 proc. planą, sumaldami 796,2 t grūdų.
1947 m. rugsėjo 10 d. Šilutės apskrityje jau veikė 15 malūnų: 5 motoriniai, 2 vandens ir 8 vėjo malūnai. Tuo metu Kintų valsčiuje buvo 4 vėjo malūnai. Vienas iš jų priklausė „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui, tačiau kuris tiksliai, nėra aišku. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš trijų malūnų, buvusių Mockiuose ir Lamsočiuose. Žinoma, kad jo našumas 1945-1948 m. siekė 15 centnerių per 8 darbo valandas. Tai reiškia, kad per dieną jis galėjo sumalti iki 750 kg grūdų. 1949-1954 m. malūno malimo našumas buvo padidintas iki 60 centnerių per 8 valandas, tačiau 1955 m. dėl nenustatytų priežasčių malūnas nustojo veikti.
Tikėtina, kad po 1950 m., kai buvo sudarytas naujas Priekulės rajonas ir jam perduoti Mockių bei Lamsočių kaimai (170 ha), „Uostadvario“ tarybinis ūkis perdavė malūną „Priekulės“ tarybiniam ūkiui. Antras žinomas veikiantis malūnas buvo aukščiau minėtas Žynių malūnas. Dar vienas veikiantis vėjo malūnas stovėjo Pricmų kaime ir priklausė Šilutės apskrities Pramonės kombinatui.
Vis dėlto netiesioginės nuorodos leidžia manyti, kad jis galėjo būti Kintuose arba jų apylinkėse. Joje nurodoma, kad 1948 m. birželio mėn. „Kintų malūno darbininkas“ uždirbdavo vos 64 rub., o tuo tarpu mechaninių dirbtuvių specialistas - 196 rub. Be to, iš ataskaitos matyti, kad malūnai, kuriuose buvo mokami maži atlyginimai, veikdavo minimaliai, nepateikdavo veiklos ataskaitų ir buvo menkai kontroliuojami. Svarbu pabrėžti, kad Kintuose tuo metu nebuvo veikiančio motorinio grūdų malūno.
Kintų „elektrinė-malūnas“, teoriškai galėjęs būti siejamas su vadinamuoju „Kintų malūnu“, nustojo veikti dar iki 1945 m. Tuo tarpu greta Kintų esančiame Povilų kaime iki 1945 m. buvo du malūnai: vienas buvo pilnai motorinis, specializuotas grūdų malime, ir kitas - universalus, galėjęs veikti tiek vėjo, tiek variklio energija.
Universalaus malūno pagrindinė funkcija buvo medienos pjovimas, tačiau jame buvo išlikusios girnos, leidusios malti grūdus. Abu Povilų kaimo malūnai, kaip ir Kintų „elektrinė-malūnas“, buvo perduoti Pramonės kombinatui. Tačiau nėra duomenų, kad šie malūnai tuo metu pjovė medieną. Iki 1953 m. Kintų apylinkėje nebuvo galima išsipjauti lentų. Pavyzdžiui, 1949 m. spalį buvo organizuotas Kintų miške paruoštos medienos išvežimas į Saugų lentpjūvę, o 1950 m.
Jei laikysimės prielaidos, kad 4-asis veikiantis vėjo malūnas yra šis universalus malūnas, tikėtina, jog naujakurys malė jame grūdus. Galbūt jis buvo įsidarbinęs malūnininku. 1951 m. universalaus malūno sklype įsikūrė Šilutės rajono „Zoovet“ apylinkės Kintų skyrius.
Tuo metu Pramonės kombinatas, negalėdamas naudoti ir prižiūrėti Povilų vėjo malūno bei Kintų „elektrinės-malūno“, ketino juos nugriauti, o tinkamus įrenginius išmontuoti ir išsivežti.
Dėl to 1952 m. rugsėjo mėn. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba kreipėsi į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą prašydama perduoti kolūkiui jo teritorijoje esančius „vėjinio ir elektrinio malūno pastatus, su jose esančiais įrengimų likučiais“.
Akcentuotina, kad 1953 m. kolūkio balanse vienu metu atsirado lentpjūvė ir du malūnai: „vėjinis“ ir „mechaninis“. Iki tol kolūkis tokių įrenginių neturėjo. Tikėtina, kad lentpjūvė ir „vėjinis“ malūnas buvo tas pats universalus malūnas, nes malūnas turėjo du pastatus: vėjo malūną ir lentpjūvę. 1956 m. liepos 16 d. kolūkio „Černiachovskis“ valdyba nutarė pakeisti seną, blogai dirbantį „motorą“ į „elektros variklį“.
Vadovaujantis aukščiau iškelta prielaida, kad „mechaninis“ malūnas veikė vėjinio malūno pastate, galima manyti, kad šiame pastate toliau buvo malami grūdai.