Raudondvario Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Renesanso Iki Šių Dienų

Raudondvario pilies dvaras - XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas, esantis Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Šalia Nemuno ir Nevėžio santakos įsikūręs Raudondvario miestelis pavadinimą spėjama gavo nuo pilies plytų spalvos. Nebaigti statyti raudonų plytų rūmai čia stovėjo dar 1652 metais.

Raudondvario dvaras iš oro

Dvaro Istorijos Pradžia ir Savininkai

Pirmiausia dvaras priklausė Kauno pakamoriui Vaitiekui Deltuviškiui, o nuo XVII a. valdė garsūs Lietuvos didikai: Mstislavlio kaštelionas, Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis, kunigaikščiai Jonušas ir Boguslavas Radvilos. Po 1654-1661 m. karo su Rusija kunigaikštis Boguslavas Radvila Raudondvarį pardavė J. K. Vorlovskiui. Nuo XVIII a. 1819 m. dvarą įsigijo grafas M. Tiškevičius, ir ši giminė valdė dvarą iki Pirmojo pasaulinio karo.

Tiškevičių Indėlis į Dvaro Plėtrą

Tiškevičių laikotarpiu dvaras buvo gerokai pertvarkytas. Po 1831 m. gaisro, kai sudegė mediniai dvaro pastatai, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pradėjo statyti naują mūrinį dvaro ansamblį. 4-6 dešimtmetyje dvaro rekonstrukcijos darbuose dalyvavo architektas C. L. Anichini, kuris daugeliui pastatų (ir rūmams) suteikė neogotikos formų. Per 1831 sukilimą rūmai apdegė, 1834-40 jie buvo rekonstruoti: paaukštintas gynybinis bokštas, perplanuotas vidus.

Dvaro rūmams savininkas lėšų negailėjo. Namai šildyti švediškų koklių krosnimis, sienos puoštos karalių ir didikų portretais, kambariai apšviesti prašmatniais sietynais. Aistringas keliautojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius rūmų interjero puošmenas gabeno iš įvairiausių šalių. Stalo įrankiai su monogramomis atkeliavo iš Vokietijos ir Amerikos, porcelianas iš Anglijos, patalynė iš Olandijos. Jau tuo metu rūmuose buvo tarnams nuostabą kėlusios bulvių tarkavimo ir net gazuoto vandens gaminimo mašinos. O turtams skaičiuoti naudotos dvejos svarstyklės.

Kad grafas net tik keliautas, bet ir aistringas medžiotojas buvo galima suprasti vos įžengus į rūmus. Svečius pasitikdavo - dviejų didžiulių meškų iškamšos. Šalia jų du šarvuoti riteriai su kardais. Tačiau labiau nei interjero grožis atvykusius stebindavo dvaro patogumai. Prancūziškų vynų, šampano, kinų arbatos prisigėrusiems, vietoje gaminto šokolado prisiragavusiems svečiams, prispyrus reikalui nereikėjo nei į lauką bėgti, nei auksinių naktinių puodų ieškoti. Dvare buvo įrengtas vonios kambarys ir net keturi tualetai. Juose buvo niša žvakei pasidėti ir mažas langelis rytmečio saulei.

Tačiau turtai ir prabangus gyvenimas neapsaugojo nuo likimo skirtų netekčių. Anksti mirė grafo žmona, gimęs vienintelis sūnus nesulaukė nė savaitės. Vyresniąją dukrą liga pasiglemžė vos 21-erių. Jauniausioji dukra ištekėjo už našliu likusio sesers vyro, netrukus susilaukė sūnaus Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Daug dėmesio ir laiko anūkui skyręs grafas perdavė ir savo pomėgius medžioti bei keliauti. Dvaras toliau buvo gražinamas medžioklės trofėjais. Grindis klojo šakalo, tigro, meškų kailiai. Svetainėje prisėsti kvietė begemoto oda traukta kėdė.

Naujasis paveldėtojas į medžiokles Raudondvario apylinkėse kviesdavo svečius ir iš Rusijos glūdumos. Pats jaunasis Tiškevičius medžiojo net Afrikoje. Kad ilgos kelionės nevargintų grafas buvo įsigijęs sulankstomas lovas, į odinius maišus supakuojamus sulankstomus čiužinius, fotelius ir kėdes. Net specialią spintelę maudymuisi. Grafo užsakymu buvo pagaminta, parodoje Paryžiuje aukso medalį pelniusi, jachta, kuriai duotas lietuviškas pavadinimas „Žemajtej“. Ir kelionėse, ir Raudondvaryje Benediktas Henrikas Tiškevičius iš rankų nepaleisdavo fotoaparato. Jis buvo pripažintas meninės fotografijos profesionalu, rengė parodas užsienyje.

Kartu su išrinktąją į Raudondvarį atvykstančio Tiškevičiaus pasirodymas prilygdavo didžiuliam įvykiui. Nuolat grafai čia negyveno, tad vos pranešus apie atvykimą buvo ruošiamas iškilmingas sutikimas. Pagrindinė į pilė vedanti gatvė būdavo puošiama šviečiančiomis lemputėmis. Ponų pasitikti susirinkdavo visos dvaro tarnybos, apie 100 tarnų ir administracijos darbuotojų. Visi pasitempdavo išgirdę priekyje jojančio pasiuntinio pučiamo žalvarinio trimito garsus. Pamatyta aukštai to paties pasiuntinio iškelta žibinto šviesa reikšdavo, kad keturkinke karieta atvykstantys grafai visai čia pat.

Tik išlipę iš karietos Benediktas Henrikas Tiškevičius su žmona Elžbieta, dažniausiai skubėdavo atsikvėpti į antrame pilies aukšte įkurtą jaukų žiemos sodą vadintą Rojaus sodu. Jame stovėjo Adomo ir Ievos skulptūros, o pro langus atsiverdavo akį užburiantis vaizdas į Nevėžio užliejamas pievas. Bet kam šiame sode lankytis nebuvo leidžiama. Dvare apsistojus Tiškevičiams tekdavo didinti darbuotojų skaičių. Buvo įdarbinama daugiau liokajų, tarnaičių, arklininkų. Darbo pagausėdavo ir tris dešimtmečius dvare veikusio orkestro muzikantams. Tiškevičius mėgo rengti karnavalus.

Pasakojama, kad nusižiūrėjus šventes Kinijoje, Raudondvario dvaro tarnams tekdavo visus medžius nukabinėti šimtais raudonų žibintų. Pats grafas apsirengdavo šilkiniais, imperatoriškos Kinijos valdininko, mandarino, drabužiais. Kinietiškais apdarais papuošdavo ir keturis tarnus. Su žmona grafas susilaukė trijų vaikų. Raudondvario dvarą perleido vyriausiajam sūnui Benediktui Jonui. Jis dvare apsigyveno 1903 metais po vestuvių su Ukrainos grafo V. Barnickio dukterimi Rozalija. Prasidėjus neramumams prieš pirmąjį pasaulinė karą pasitraukė į užsienį. Kinietiškus pokylius Raudondvaryje rengęs Benediktas Henrikas Tiškevičius, taip pat čia nebeužsukdavo.

Dvaras Po Tiškevičių: Nuo Okupacijos Iki Atgimimo

Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras tapo vokiečių okupacinės valdžios (Oberosto) būstine, o vėliau čia gyveno vokiečių rašytojas Arnoldas Cveigas. 1915 metais Lietuvą okupavus vokiečiams, Raudondvaris tapo okupacinės valdžios valdybos būstine. Dvarą parceliuojant, rūmai buvo paskirti Lietuvos moterų globos komitetui. Kiek vėliau juose įsteigta vaikų prieglauda - pradinė mokykla. Per antrąjį Pasaulinį karą pasitraukdami vokiečiai rūmus ir oranžeriją sudegino. 1944 metais Raudondvario rūmų pietinėje oficinoje ir arklidėse buvo įkurta mašinų-traktorių stotis.

Tarpukario metais dvaras buvo nacionalizuotas ir išparceliuotas. Dvarui palikta tik 40 ha žemės, kai kurie pastatai buvo nugriauti. Buvęs žirgynas buvo pritaikytas pamaldoms, o pilis tapo vaikų prieglauda. 1943 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras tapo Raudondvario MTS centru, vėliau - Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutu. 1959 m. institutas užsakė rūmų tyrimus ir atstatymo projektą, ir 1962-1967 m. 1994-1995 m. dvaras tapo J. Naujalio gyvenimo ir kūrybos bei Raudondvario ir grafų Tiškevičių istorijos ekspozicijų vieta, o 2002 m. įkurtas J.

2008 m. Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, renovuojant dvaro sodybos kompleksą. 2012 m. buvo atkurti parkų želdynai ir gėlynai, sugrąžintos senosios rožių veislės. Renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės santuokos ceremonijos, konferencijos, koncertai, valstybinių švenčių minėjimai. Ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras. Oranžerijoje įsikūręs restoranas.

2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji menininkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta mobili 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai.

Raudondvario dvaro sodyba

Dabar atkurtas dvaras - reprezentacinė Kauno rajono vieta.

Architektūra ir Ansamblis

Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas - pilies rūmai su bokštu. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausi paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Nevėžio dešiniajame krante esantį ansamblį sudaro: rūmai‑pilis, 2 neogotikinės oficinos (19 a. pirma pusė), vadinamojo arkadų stiliaus 2 svirnai, neogotikiniai ledainė (21 a. pradžioje rekonstruota), oranžerija (turi ir klasicistinių elementų), tvora su vartais (visi 19 a. pirma pusė-19 a. vidurys), klasicistinis ūkvedžio namas (1837), angliškosios neogotikos žirgynas (1853), parkas.

Rūmai‑pilis renesanso stiliaus, turi manierizmo bruožų. Jie dviaukščiai, su mezoninu, 4 tarpsnių cilindriniu bokštu, dengtu aukštu kūginiu stogu, raudonų plytų mūro. Fasadus ritmiškai skaido segmentiniai arkiniai langai, viršuje - frizas, tinkuotas karnizas. Raudondvario rūmų oranžerija (19 a.Parkas (14,8 ha) mišraus plano, apie 9 ha jo išsidėstę apie 35 m aukščio šlaituose. Parko pietinėje dalyje - dvaro pastatų ansamblis, šiaurinio šlaito raguva teka versminis upelis.

Raudondvario Bažnyčia

Žinoma, kad XIX a. pradžioje čia buvusi medinė koplyčia, kuri filijos teisėmis priklausiusi Vilkijos parapijai. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius prašė vyskupą Motiejų Valančių šiai filijai suteikti parapijos teises. Senoji mūrinė Raudondvario bažnyčia stovėjusi dabartinės bažnyčios vietoje, buvo viena puošniausių mūsų krašte. Ji buvo pastatyta 1852-1856 m. pagal italų architekto Cezario Anichini, pasilikusio Lietuvoje nuo Napoleono laikų. Jo kūnas ilsisi Raudondvario kapinėse, o kapas atgręžtas į bažnyčią. Bažnyčia buvo prancūziško jonėnų stiliaus.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą, 1914 m. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu buvo išsprogdinti bažnyčios bokštai, 1915 m. rugsėjo mėn. iki pamatų buvo išsprogdinta ir pati bažnyčia. 1915-1938 m. laikina bažnyčia buvo įrengta Raudondvario dvaro vežiminėje. Ši, tebestovinti iki šiandien parapijinė mūrinė bažnyčia pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų parapijiečių aukomis, kun. S. Irtmano rūpesčiu. Bažnyčios projekto autorius architektas Vaclovas Michnevičius. Stilius - baroko su renesansu. Bažnyčia pradėta statyti 1930 m. ir sekančiais metais sienos ir bokštai buvo užbaigti. Tolimesni darbai dėl lėšų stokos vyko labai lėtai ir užbaigti tik 1938 m. Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Juozapo Skvirecko 1938 m. spalio 3 d. ir suteiktas naujas vardas - “Šv.

II -ojo Pasaulinio karo audros taipogi neaplenkė Raudondvario bažnyčios. Frontui traukiantis į vakarus bažnyčia pateko į fronto sūkurį. Buvo numuštos bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Kunigo Antano Rinkevičiaus rūpesčiu (Raudondvario klebonas 1941-1953 m.) ir parapijiečių aukomis bei talkomis bažnyčia buvo sutvarkyta, tik jau be bokštų viršutinės dalies. Tokia ji tebestovi ir šiandien.

Greitai bėgantis laikas negailestingai paliečia ne tik žmones, bet ir pastatus. Paskutiniai bažnyčios restauravimo darbai pradėti nepriklausomybės metais kun. Vytenio Vaškelio ir parapijos Pastoracinės tarybos rūpesčiu. Buvo sutvirtinti ir sutvarkyti bažnyčios bokštai (viename jų įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštai naujai nudažyti. Taip pat pilnai suremontuotas bažnyčios priekis. Pertvarkyta bažnyčios presbiterija, pastatytas naujas šv. Mišių altorius. Parapijiečių aukomis ir talkomis vadovaujant kun. Augustinui Paulauskui buvo naujai skarda perdengta beveik pusė bažnyčios stogo, naujai pagaminti ir sumontuoti lietvamzdžiai.

tags: #raudondvario #dvaro #sodyba