Santuoka yra svarbus gyvenimo įvykis, turintis ne tik emocinių, bet ir teisinių pasekmių, ypač susijusių su turtu. Santuokos metu įgytas turtas paprastai laikomas bendra jungtine nuosavybe, tačiau yra išimčių, kai turtas gali būti pripažintas asmenine nuosavybe.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip turtas gali būti pripažintas asmenine nuosavybe santuokoje ir kokie mokesčiai, įskaitant žyminį mokestį, gali būti susiję su šiuo procesu. Žyminis mokestis yra mokestis, kurį reikia sumokėti už tam tikrus teisinius veiksmus, įskaitant turto registravimą.
Kada santuokoje įgytas turtas gali būti pripažintas asmenine nuosavybe?
Yra keletas situacijų, kai santuokoje įgytas turtas gali būti pripažintas asmenine nuosavybe:
- Dovana ar paveldėjimas: Jei vienas iš sutuoktinių gauna turtą dovanų arba paveldi jį santuokos metu, šis turtas paprastai laikomas asmenine nuosavybe.
- Asmeninės lėšos: Turtas, įgytas už asmenines lėšas, kurios buvo sukauptos iki santuokos arba gautos kaip asmeninė dovana ar paveldėjimas, taip pat gali būti pripažintas asmenine nuosavybe.
- Santuokos sutartis: Sutuoktiniai gali sudaryti santuokos sutartį, kurioje aiškiai nurodoma, kuris turtas priklauso kiekvienam iš jų asmeniškai.
Svarbu pažymėti, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl rekomenduojama pasikonsultuoti su teisininku, kad būtų tinkamai įvertintos visos aplinkybės.
Turto padalijimas - SkyrybosLengvai.lt
Žyminis mokestis ir turto pripažinimas asmenine nuosavybe
Kai turtas pripažįstamas asmenine nuosavybe, gali prireikti atlikti tam tikrus teisinius veiksmus, pavyzdžiui, įregistruoti nuosavybės teisę. Už šiuos veiksmus gali būti taikomas žyminis mokestis. Žyminio mokesčio dydis priklauso nuo konkrečios situacijos ir turto vertės.
Pavyzdžiui, jei sutuoktinis nori įregistruoti nekilnojamąjį turtą, gautą dovanų, kaip savo asmeninę nuosavybę, jis turės sumokėti žyminį mokestį už nuosavybės teisės įregistravimą. Mokesčio dydis gali skirtis priklausomai nuo regiono ir turto vertės.
Žyminio mokesčio tarifai
Žyminio mokesčio tarifai gali skirtis priklausomai nuo konkrečios situacijos ir turto vertės.
Teisiniai aspektai ir įrodinėjimas
CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, mokėjimas už įsigyjamą butą susidėjo iš trijų skirtingų mokėjimų, kurių vienas atliktas iš bendros atsakovo ir jo motinos sąskaitos.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė butą pripažinti jo asmenine nuosavybe, nurodė, kad butą įsigijo iš asmeninių lėšų, kurias jam asmeniškai davė jo motina. Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 26 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas juridinis faktas - asmeninė nuosavybė. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog į ginčo butą nuosavybės teisė įregistruota atsakovui, įregistruotas juridinis faktas - asmeninė nuosavybė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.
Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais ir konstatuoja, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, jog notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos vienos iš būtinųjų sąlygų, leidžiančių pripažinti turtą asmenine sutuoktinio nuosavybe, egzistavimo, t. y. dėl lėšų, už kurias įgytas turtas, priklausymo. Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodinėjo, kad butas įgytas už motinos dovanotas lėšas, šiam faktui įrodyti teikė rašytinius įrodymus - motinos nekilnojamojo turto pardavimo sutarties kopiją, raštelius apie pinigų gavimą, mokėjimo nurodymus dėl ginčo buto pirkimo, sąskaitų išrašus, kasos pajamų orderį.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuosekliai teigė, kad ginčo butas buvo įgytas ne iš atsakovo asmeninių, bet iš šalių bendrų lėšų. Byloje nėra pateiktas šios sąskaitos išrašas, kuris patvirtintų lėšų judėjimą sąskaitoje iki buto įsigijimo, todėl neatmetama ieškovės nurodyta aplinkybė, jog pinigus į šią sąskaitą galėjo įnešti atsakovas, taip pat apskritai nevertinta aplinkybė, jog sąskaita buvo bendra.
Pažymėtina, kad byloje pateiktas atsakovo motinos sąskaitos, iš kurios buvo padarytas 2012 m. spalio 25 d. pavedimas už ginčo butą, išrašas taip pat patvirtina tik sąskaitoje buvusių lėšų judėjimą iki 2011 m. lapkričio 28 d. (1 t., b. l.
Bendras gyvenimas nesusituokus
Bendras gyvenimas nesusituokus - kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Dalis tokių porų ilgainiui susituokia, tačiau dalies keliai išsiskiria po daugelio metų taip ir nesumainius žiedų. Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos.
Žmonės kurį laiką gyvena kartu, kuria bendrą buitį, įgyja kilnojamą ar nekilnojamą turtą, kuriuos dažnai registruoja kaip savo asmeninę nuosavybę. Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partneriams.
Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas. Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.
Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams.
LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį.
Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.
Iškėlus santuokos nutraukimo bylą, ne retas asmuo susiduria su situacija, kuomet dalinant sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, vienas iš sutuoktinių siekia nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių principo, kadangi šalims priklausantis turtas buvo įsigytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą.
Civilinis kodeksas numato, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe laikomas vieno sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas turtas buvo įgytas (asmenines ar bendras), o jei už vieno sutuoktinio lėšas - kokia buvo jo valia įsigyjant turtą. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, jeigu neįrodoma aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tam tikrą turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, šis turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Pavyzdžiui, vienoje kasacinėje byloje, nustačius, kad sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėtas asmenines lėšas po santuokos sudarymo panaudojo vertybiniams popieriams įsigyti ir vertybinių popierių įgijimo metu aiškiai neišreiškė valios juos įgyti asmeninėn nuosavybėn, vertybiniai popieriai buvo pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe (2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).
Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; taip pat žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.).
Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje byloje sutuoktinė prašė pripažinti butą jos asmenine nuosavybe, nes už šį butą, vykdydama ankstesnį susitarimą, sumokėjo jos pusseserė, kuriai sutuoktinė už tai buvo perleidusi iš mirusios motinos paveldėto turto dalį (2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Kasacinis teismas šioje byloje ginčo buto nepripažino asmenine sutuoktinės nuosavybe, nes konstatavo, kad jį ieškovė nupirko anksčiau, nei paveldėjo ir pardavė gyvenamojo namo dalį ir kitus statinius.