Turbūt kiekvienas iš mūsų esame matę rausvai rudą vandenį, kuriam neįprastą spalvą suteikia per didelis geležies kiekis. Neįprasta spalva glumina vartotojus, tačiau geležies perteklius nėra priskiriamas prie tų vandens kokybės rodiklių, kurie neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą.
Per Didelio Geležies Kiekio Vandenyje Neigiamas Poveikis
Sveikatos specialistų nuomone, per didelė geležies koncentracija vandenyje vartotojui gali pakenkti tik suvartojus labai didelį kiekį arba sergant hemochromatoze (paveldimą liga). Nepaisant to, didelės geležies koncentracijos vanduo kelia kitų problemų: prastėja vandens skonis bei kvapas ir vartotojai nenori jo naudoti. Taip pat užrūdija santechnika, vamzdynai.
Didelis geležies kiekis geriamajam vandeniui suteikia rausvai rudą atspalvį. Vanduo tampa rusvas ir drumstas, blogėja jo skonis. Šios drumzlės patenka ir į įvairią buitinę techniką, santechnikos įrenginius. Geležingam aeruotam vandeniui tekant vamzdynais, juose pradeda kauptis gelžbakterės, mobilizuojančios trivalentės geležies hidroksidą. Kaupiantis šiems dariniams, mažėja vamzdynų skersmuo, jų pralaidumas.
Geležies Kiekio Vandenyje Norma
Lietuvos gyventojai vandentiekiu gauna tik požeminį vandenį. Jo kokybės rodiklius nustato Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Ji paremta 1998 m. lapkričio 3 d. Saugų geležies kiekį vandenyje rodo norma, kuri nustatyta oficialių institucijų. Skelbiama, kad nustatyta specifikuota geležies kiekio vandenyje vertė yra 200 µg/l.
Geležies koncentracija iki šios ribos nekelia grėsmės vartotojų sveikatai, tačiau apie pusė Lietuvos vandentiekiais teikiamo vandenyje randama geležies koncentracija viršija šią normą. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 17 proc. gėlo požeminio vandens vandenviečių geležies kiekis yra iki 0,2 mg/l. Tačiau yra vietovių, kuriose požeminiame vandenyje geležies yra per daug. Jos vertė gali siekti nuo 0,3 iki 1,0 mg/l, kai kur išauga iki 1-3 mg/l ir daugiau. Taigi, saugus geležies kiekis vandenyje yra 200 µg/l.
Lietuvoje geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai". Ši higienos norma Lietuvoje įgyvendina 1998 m. lapkričio 3 d. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Geriamojo vandens kokybės vadove nurodoma, kad rekomenduojama geležies koncentracija geriamajame vandenyje nenustatyta.
Vandenyje ištirpusi geležis yra priskirta prie indikatorinių rodiklių, kurie tiesiogiai nesietini su kenksmingu poveikiu žmonių sveikatai. Jis kontroliuojamas, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo požymius. Pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ leidžiama geležies koncentracija geriamajame vandenyje yra 200µg (0,2 mg). Viršijus šią koncentraciją jau keičiasi vandens juslinės savybės (spalva, skonis). Tačiau, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, net ir 10 kartų didesnė geležies koncentracija (2 mg/l) nekeltų grėsmės vartotojų sveikatai.
Remiantis Geologas LT praktika, klientai geležingą vandenį dar toleruoja, kai geležies koncentracija vandenyje neviršija 0,6 mg/l, t.y. viršija normą 3 kartus.
Geležies kiekis skirtinguose Lietuvos regionuose
Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 17 proc. gėlo požeminio vandens vandenviečių geležies kiekis yra iki 0,2 mg/l. Likusioje dalyje (83 proc.) - viršija 0,2 mg/l vertę, iš jų net 9 proc. atvejų geležies kiekis viršija 3 mg/l. Didžiausios geležies koncentracijos būdingos pietryčių Lietuvos kvartero požeminio vandens baseinui (Utenos, Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Varėnos, Švenčionių r. sav.) bei pajūrio regionui (Klaipėdos, Plungės r.
NMVRVI laboratorijose atliktų valstybinės geriamojo vandens kontrolės metu atrinktų geriamojo vandens mėginių tyrimų rezultatai rodo, kad 62 proc. visų tirtų vandens mėginių nustatytas geležies kiekis viršijo specifikuotą rodiklio vertę - 0,2 mg/l, o 15,7 proc. VMVT duomenimis, 51 proc. Per 537 tūkst.
Geležies Nauda ir Poveikis Organizmui
Geležis yra būtinas mineralas žmogaus organizmui. Ji labiausiai pasisavinama dvylikapirštėje ir viršutinėje tuščiosios žarnos dalyje. Pagrindinis jos šaltinis yra maiste esantys junginiai, tačiau kai kuriais atvejais žmogus geležies gali įkvėpti su ore esančiomis dulkėmis, ypač dirbant tam tikrose pramonės šakose. Tokiu būdu į organizmą patekusios geležies junginiai gali tapti profesinių ligų rizikos veiksniu.
Suaugusių žmonių organizmas iš maisto absorbuoja vidutiniškai apie 6,5 proc. (svyruoja nuo 3 iki 10 proc.) geležies, moterų organizmas - keturis kartus daugiau. Į kraują patekusi geležis jungiasi su transferinu ir yra nugabenama į blužnį, kaulų čiulpus ir kepenis, kurie yra pagrindinės geležies saugyklos.
Geležis - būtinas žmonių mitybos elementas, tačiau vanduo nelaikomas svarbiu jo šaltiniu žmogaus organizmui. Daugiausiai geležies gaunama su maistu. Pagrindiniai su maistu gaunamos geležies šaltiniai yra kepenys, mėsa, žuvis, kiaušinio trynys, ankštiniai augalai, avižos, riešutai bei tamsiai žalios daržovės. Geriau pasisavinama mėsoje esanti geležis - iki 30 proc.
Minimalus geležies poreikis priklauso nuo amžiaus, lyties, fiziologinio aktyvumo, geležies biologinio prieinamumo ir svyruoja nuo 10 iki 50 mg/dieną, norma - 14 mg.
Geležis yra būtina hemoglobino ir mioglobino sintezei - atitinkamai apie 55-70 % ir 10-25 % viso geležies kiekio organizme yra įtraukta į šiuos baltymus. Hemoglobinas leidžia raudoniesiems kraujo kūneliams pernešti deguonį iš plaučių į audinius. Mioglobinas atlieka panašią funkciją raumenų ląstelėse.
Geležis taip pat būtina daugelio kvėpavimo fermentų veiklai, dalyvauja imuninės sistemos atsakuose, energijos apykaitoje, padeda palaikyti normalią kūno temperatūrą, palaiko kognityvines funkcijas bei yra svarbi sveikai odai, plaukams ir nagams.
Kaip pašalinti geležį iš šulinio vandens (geležies, geležies ir bakterinio)
Geležies trūkumas ir perteklius
Neužtikrinus pakankamo geležies kiekio racione arba jei ji įsisavinama neefektyviai, išsivysto geležies stokos anemija. Maždaug penktadalis organizmo geležies saugoma feritino pavidalu kepenyse ir blužnyje. Sutrikus kepenų veiklai ar išsenkant atsargoms, pasireiškia būdingi simptomai: odos ir gleivinių blyškumas, energijos trūkumas, dusulys, silpnumas, galvos svaigimas, sumažėjęs fizinis ir psichinis darbingumas.
Pernelyg didelis geležies kiekis organizme yra toksiškas ir sukelia oksidacinį stresą, kuris ardo ląstelių struktūras. Skirtingai nei trūkumą, pertekliaus suvaldymas yra sudėtingesnis, nes geležis organizme aktyviai neskyla ir nepašalinama. Dėl šios priežasties ji gali kauptis vidaus organuose, ypač kepenyse, širdyje, kasoje, odos ir sąnarių audiniuose.
Vyrams dėl mažesnių fiziologinių geležies netekimų perteklius susiformuoja dažniau nei moterims. Simptomai dažnai yra nespecifiniai: nuovargis, virškinimo problemos, širdies ritmo sutrikimai, dermatologinės reakcijos. Ilgainiui padidėja onkologinių, neurodegeneracinių bei autoimuninių ligų rizika.
Ūmaus geležies apsinuodijimo požymiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, mieguistumu arba koma. Vėliau - apie 24 val. trunkantis asimptominis periodas, po kurio seka virškinamojo trakto perforacija, koma, traukuliai, kardiovaskulinis kolapsas, kepenų ir inkstų nepakankamumas.
Hemochromatozė
Hemochromatozė yra lėtinė liga, lemianti padidėjusią geležies absorbciją virškinamajame trakte ir dėl to atsirandantį geležies perteklių širdyje, kepenyse, kasoje, sėklidėse, odoje ir sąnariuose. Hemochromatozės pirmieji simptomai dažniausiai būna nespecifiniai ir juos lengva supainioti su kitų ligų simptomais: sąnarių skausmas, nuovargis, silpnumas. Vėliau liga pasireiškia diabetu, libido praradimu, impotencija, širdies veiklos sutrikimais. Dažniausiai ligos simptomai pasireiškia 50-60 metų amžiaus ir vyresniems žmonėms. Dėl nepakankamo domėjimosi ar informacijos stokos, diagnozė nustatoma pavėluotai, kai liga jau būna vėlesnės stadijos. Ligos dažnis - maždaug 1 iš 200-300 žmonių.
Pacientams, kuriems diagnozuota ši būklė, rekomenduojama vengti papildų ir maisto produktų, kuriuose yra lengvai pasisavinamos geležies formos.
Kaip Šalinti Geležį iš Vandens
Geležis iš požeminio vandens šalinama tirpią dvivalentę geležį paverčiant (oksiduojant) netirpiais trivalentės geležies junginiais, kurie po to filtruojami, t. y. jeigu vandenyje geležis yra oksiduota forma (trivalentė), ji gali būti pašalinama mechaniniais metodais.
Geležis oksiduojama oro deguonimi arba kitais stipresniais oksidatoriais: kalio permanganatu, ozonu, aktyvaus chloro turinčiais junginiais, mangano dioksidu, taip pat naudojant geležį ir manganą oksiduojančias bakterijas.
Pašalinti geležį iš vandens padeda specialūs vandens valymo įrenginiai, valymo sistemos ar geležies šalinimo filtrai. Perteklinio geležies šalinimo sistemos yra Buksvarus.lt nugeležinimo filtrai.
Geležies kiekį geriamajame vandenyje galima sumažinti ir buitinėmis sąlygomis, neturint specialios įrangos. Pavyzdžiui, palikus vandenį ilgesniam laikui atvirame inde, geležis nusės indo dugne; geležies nuosėdos iškrenta ir vandenį virinant.
Iš vandens filtruojant geležį jos bei mangano junginiai paverčiami netirpiomis medžiagomis. Jos visiškai atskiriamos ir efektyviai pašalinamos. Analizuojant išsamiau, bene plačiausiai geležiai iš vandens šalinti pasitelkiami oksidacijos ir aeracijos metodai. Šiais metodais iš vandens pašalinama geležis ir sieros vandenilis. Filtravimo užpildas sudarytas iš 4 sluoksnių: akmens skaldos, 2-jų kvarcinio smėlio sluoksnių bei oksidatoriaus. Vanduo prateka pro specialų užpildą: švarus vanduo patenka į vandentiekio sistemą, o nuosėdos - į kanalizaciją. Atskirai prie filtrų galima įsigyti oro kompresorių.
Vandens Tyrimai
Vandens tyrimai - darbų etapas, kurio užmiršti - nevalia. Tik juodu ant balto matydami konkrečius skaičius galėsite spręsti, ar reikia vandens kokybės gerinimo įrenginių. Gręžinių vanduo dažnai pasižymi padidintu geležies, mangano kiekiu, jis gali būti kietas. Jeigu gręžinys gręžiamas statant naują namą, kuris vėliau privalo būti „priduotas“, vandens tyrimai taip pat bus reikalingi.
Svarbu! Nuo 2019 lapkričio 1 dienos išgręžus gręžinį tiriame ir arseno kiekį vandenyje. Šiaurės Lietuvoje pagal atnaujintus teisės aktus privaloma tirti ir fluoridus bei borą.
Vandens kokybę tiriantys subjektai Lietuvoje - Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), akredituotos savivaldybių laboratorijos, taip pat privačios sertifikuotos laboratorijos.
Tyrimus rekomenduojama atlikti:
- įsirengus naują šulinį ar gręžinį
- pastebėjus vandens skonio, kvapo ar spalvos pakitimus
- atsiradus sveikatos sutrikimams, kuriuos galima sieti su vandeniu
- kas kelerius metus kaip profilaktinę priemonę, ypač kaimo vietovėse
Naudinga pasidomėti:
- Kas atlieka vandens tyrimus
- Daug geležies gręžinio vandenyje
- Renkamės vandens filtrus - kaip tai padaryti
- Kieto vandens šalinimas
- Kas yra kietas vanduo
- Dažna gręžinio vandens sudėtis
- Nauda iš geriamo vandens
- Vandens filtrų rūšys
- Osmoso filtrų veikimo principas - kaip