Šeimos Svarba Vaiko Savivertei, Tradicinės Šeimos Samprata ir Darnios Šeimos Požymiai

Šeima atlieka esminį vaidmenį formuojant vaiko savivertę ir užtikrinant jo gerovę. Be to, šeima yra institucija, kuri užtikrina ateitį visoms kartoms.

Šeima ir Vaiko Savivertė

Pirmiausia už vaiko savivertę atsakinga šeima. Galima sakyti, kad savivertės formavimuisi daugiausia įtakos turi aplinka. Kuo mažesnis vaikas, tuo ta aplinka siauresnė.

Tad kalbant apie mažus vaikus aišku, kad didelę reikšmę jų savivertei turi tėvai ir suaugę, kurie jau artimai bendrauja su vaiku. Juk maži vaikai tėvais pasitiki besąlygiškai, viskuo, ką jie sako, nes tėvai yra vaikams autoritetas“, - sako Lietuvos psichologų sąjungos narė Marina Guptor.

Nuo pat mažų dienų psichologai ir psichoterapeutai rekomenduoja kuo mažiau vaiką kritikuoti, susilaikyti nuo nebūtinų neigiamų pastabų. Pavyzdžiui, vietoj žodžių: „nemoki“, „nesugebi“, „kiti vaikai tai daro geriau“, patariama pagirti už pastangas, pasiūlyti savo pagalbą, padrąsinti nenuleisti rankų bei toliau stengtis.

Žinoma, vaikui augant, aplinka plečiasi. Tad net ir pačius pozityviausius šeimos žodžius gali nustelbti draugų, mokytojų nuomonė: „Šitoje vietoje tikrai gali būti liūdnų nutikimų, kai vaikai kažką išgirsta neigiamo, nemalonaus iš kitų vaikų, iš kitų suaugusiųjų.“

Vis dėlto M. Guptor tikina, kad dar vaikystėje puoselėta aukšta savivertė leis ir į ankstyvąją paauglystę įžengusiam vaikui išlaikyti didesnį tikėjimą savimi, savo jėgomis ir gabumais.

„Jeigu mes nuo pat mažens priimame vaiką tokį, koks jis yra, net kai jis išreiškia nemalonius jausmus, kai jis pyksta, liūdi, vaikui formuojasi ta sveika savivertė, kad aš galiu būti visoks ir mane myli“, - tikina pašnekovė ir priduria, kad namie sukurta saugi, tolerantiška aplinka dažnai vaikui tampa stiprybės ir pasitikėjimo pamatu.

Tiesa, psichoterapeutė pabrėžia, kad visi vaikai - skirtingi. Vieniems aukšta savivertė tarsi įgimta, o kitiems net ir kasdien kartojami geri žodžiai tikėjimo savimi nepakelia.

Tad, kalbant apie sunkią užduotį išugdyti sveiką vaiko savivertę, pašnekovė pataria tėvams klausytis ir girdėti tai, ką vaikas kalba apie save: „Reikia atkreipti dėmesį, kaip vaikas pats save vertina, ką kalba. Pavyzdžiui, kartais dirbant su vaikais, jie sako „aš blogas“ arba „man nepasiseks“. Jeigu vaikui reikia kažkokią užduotėlę atlikti, sako „man neišeis, aš visada viską blogai darau“, „man nesigauna“, „aš nemoku“. Tokios ir panašios frazės signalizuoja, kad vaikas išties tikėjimo savimi turi per mažai.“

Stebuklingo, visų vaikų savivertei pakelti tinkamo recepto M. Guptor juokauja dar neatradusi. Tačiau darbo su vaikais patirtis leido atrasti bent kelis būdus, kaip padėti vaikui savo savivertę ugdyti.

„Labai svarbu nuo pat mažens atkreipti dėmesį į tai, kas vaikui sekasi gerai. Pastebėti jo pastangas, pagirti. Jeigu mažas vaikas stato kaladėles, jam neišeina, bet jis ir toliau stato. Pagiriame jį: „Žiūrėk, tau pirmą kartą nepavyko, bet stenkis toliau ir tikrai pasiseks.“

Be to, itin svarbu tėvams kalbėtis ir paaiškinti vaikui, kad visi žmonės skirtingi ir turi skirtingus įgūdžius: „Mes gebame užduotis atlikti skirtingai. Bet tai nereiškia, kad kažkas blogesnis, o kažkas geresnis. Tiesiog vienam vaikui gali sektis vieni dalykai geriau, kitam vaikui - kiti dalykai.“

Tradicinės Šeimos Samprata Lietuvoje

Lietuvoje kartkartėmis vis atsinaujina diskusija apie tradicinę šeimą. Tikima, kad ji galėtų būti pagrindu visuomenei atsinaujinti, o valstybei - tvirtėti.

Būtent į tai, kas vadinama tradicine šeima, žiūrima kaip į vietą, kurioje išsaugomos bei iš kartos į kartą perduodamos vertybės, į kurią remdamasis žmogus lieka tvirtas ir stabilus, nepaisant negandų.

Tačiau Lietuvoje vaikai - vieni nelaimingiausių pasaulyje, daug vaikų ir suaugusiųjų savižudybių. Be to, „iš lietuvių atiminėjami vaikai“ Norvegijoje, gal ir kitose šalyse. Tai taip pat galima vertinti kaip tam tikrą šeimos broką.

Labai sunku aptikti apibrėžimus, kas Lietuvoje šiuo metu laikoma tradicine šeima. Daugiausia iki šiol vykusių diskusijų liečia abiejų lyčių atstovų partnerystę (bažnytiškai ir civiliškai neregistruotą santuoką) arba vienos lyties atstovų partnerystę, kuri net drąsiausiose diskusijose nepretenduoja į „tradicinės“ apibrėžimą.

Tradicinė šeima dažniausiai ir suprantama kaip tėvų pasišventimas, tam tikras aukojimasis, atsisakant individualių malonumų. Socialiniuose tinkluose bendruomenė „Už tradicinę šeimą“ jos modelį įvardija taip: „Vyro ir moters santuokos įsipareigojimu sukuriama šeima yra būtina sąlyga valstybės egzistencijai ir vaikų ugdymui, todėl negali būti devalvuota hedonizmui“.

Panaši pragmatinė šeimos samprata įtvirtinta ir Konstitucijoje. Šeima čia nusakoma kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apibrėžiamos tėvų ir vaikų pareigos: „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.

Nors Konstitucijos apibrėžimas yra tradiciškiausias, jis teapibrėžia tam tikrą turto ir asmens apsaugą. Toks dalykas - neatsitiktinis.

Jei trumpai pagalvotume, kokį šeimos modelį Lietuvoje galima pateikti kaip „tradicinį“, atrastume, kad tai kažkas tarp to, ką aprašė Žemaitė ir kas įsivaizduojama kaip moderni smetoninė šeima. Joje esama hierarchijos ir vaidmenų pasidalijimo.

Šeima, kad ir koks piktas jos paveikslas pateiktas, šiuo atveju yra tradicijų perteikimo vieta. Greta esama ir „tautinės“ šeimos įvaizdžio, kuri ne vien perteikia tradicines vertybes, tačiau ir ugdo vaikus šalies patriotais ir gerais piliečiais, į kuriuos ateityje galės remtis valstybė.

Susipratusi šeima tampa besikuriančios tautinės valstybės atrama ir jos progreso varikliu. Tokioje šeimoje reikia daug laiko skirti vaikų ugdymui, kuo užsiima moterys, tam ir skirdamos visą laiką. Be to, tos, kurioms vyrų uždarbis garantuoja gerą pragyvenimą, laiko skiria ir visuomenės ugdymui.

Lietuviškame galvojime tradicinės šeimos sąsajos su tautiškumu ir pat­riotiškumu yra labai glaudžios. Todėl neatsitiktinai ir Konstitucijoje pabrėžiama pareiga šeimai vaikus ugdyti ne vien dorais žmonėmis, bet ir ištikimais piliečiais.

Neabejotina, kad tam tikras tradicinės šeimos sudievinimas Lietuvoje susijęs būtent su jos kaip tautos ląstelės supratimu. Juo tvirtesnės šeimos, juo tarsi tvirtesnė ir pati tauta, ji pasirengusi visoms negandoms ir pavojams, tai yra tam laikui, kai galbūt (neduokdie) vėl neliks valstybės.

Lietuviškos šeimos tradiciškumo sąsajos su tautiškumu paaiškina ir labai aštrų nusiteikimą prieš part­nerystes, o juo labiau - tos pačios lyties narių partnerystes. Tautinė tradicinė šeima nėra joks asmeninis reikalas.

Sudaryti santuoką nėra žmogaus teisė. Toks žingsnis tampa žmogaus pareiga, nes to nepadaręs jis iš karto tampa nevisaverčiu tautos atstovu. Jis neatsisako dalies savo individualybės tautos labui. Vadinasi, yra nepatriotiškas ir veikiausiai nedoras.

Tradicinės šeimos sukeliamų diskusijų audrų nepaaiškinsime, jei pražiūrėsime šį jos idėjoje įsišaknijusį tautiškumo momentą. Šeima yra daugiau nei individas ar dviejų individų sąjunga: ji yra idėja, kuriai šie individai savo sąjungą privalo pašvęsti.

Idėjinis reikalavimas tradicinei (tautinei) šeimai yra stipresnis, nei galėtume tikėtis iš Dievo. Abipusis pasižadėjimas Dievo akivaizdoje vis dėlto reiškia bendrą žmogišką įsipareigojimą, numatantį žmogiškąjį tobulėjimą.

Tačiau Lietuvoje tradicinei šeimai keliami pat­riotinio tautiškumo reikalavimai yra supainiojami ar suplakami su Dievo žmogui skiriamais darbais ir išbandymais. Toks tradiciškumas, į kurio apsaugą aktyviai įsijungia ir valstybė, neabejotinai yra pavojingiausias šeimai.

Todėl nėra atsitiktinumas, kad tam tikras „patriotizmo“ momentas buvo matyti ir pernai Bažnyčioms jungtinai minint ir švenčiant Šeimos metus. Šeima krikščionims iš tiesų yra svarbi, tačiau ne taip, kaip ji svarbi tautai ar valstybei.

Realybė yra ta, kad dauguma žmonių yra gimę ir išaugę sovietinėse šeimose, ant kurių modelio šiuo metu klojasi tradicinės šeimos idėja.

Lietuva pateko į sovietinę valstybę tada kai joje jau buvo praūžusios visiško šeimos sunaikinimo audros. Tačiau šeima buvo reabilituota su tam tikra sąlyga. Ji buvo svarbi, nes ją pasitelkusi valstybė galėjo kontroliuoti ir mobilizuoti žmones socializmo ar komunizmo statybai.

Jos buvimas buvo pripažintas ir todėl, kad išardytų šeimų visuomenė pradėjo laukėti. Moteris buvo „išlaisvinta“ iš šeimos darbui pilną darbo dieną. Visi darbai, kuriuos tradicinėje šeimoje vykdė moteris, turėjo būti „suišorinti“, steigiant tam skirtas paslaugų įmones.

Valstybė buvo pernelyg neefektyvi, kad tai įgyvendintų, priešinosi veikiausiai ir tradicinė šeimos samprata. Tad moteris dirbo pilną darbo dieną, tačiau taip pat užsiėmė namų ruoša, valgio gaminimu, vis stokojančiu produktų parūpinimu, vaikų priežiūra ir vyro kontrole, kad jis neimtų gerti ir parneštų šeimai bent dalį savo atlyginimo.

Vyro vaidmuo tokioje šeimoje buvo ypač menkas. Pirmiausia buvo svarbu, kad vyras nemaišytų šeimos funkcionavimui: netriukšmautų, nemuštų žmonos, negąsdintų vaikų ir elgtųsi kiek galima tyliau.

Sovietinė šeima sunaikino vyro orumą, nes jis prarado tradicinius vaidmenis: būti šeimos maitintoju, atsakingu už visuomeninius reikalus, reikšti autoritetą šeimai. Tačiau labai retas įgijo ir naujų: užsiimti vaikų priežiūra ir ugdymu, namų ruoša, gaminti valgį šeimai.

Ši šeima sunaikino ir moters orumą, nes ji buvo įsukta į nesibaigiančių alinančių darbų sūkurį. Valstybė tokią šeimą toleravo, nes ji papildė jos funkcijas, buvo pagalbininkas prižiūrint ir auginant vaikus, veikė kaip mažiau kainuojanti rūpinimosi vaikais vieta nei valstybinė prieglauda.

Šeima padėjo valstybei, kontroliuodama ir prilaikydama nuo visiškos moralinės degradacijos šeimos narius. Buvo aišku, kad vyras, gyvenantis ne šeimoje, veikiausiai degraduotų, nes nebūtų kam jį prižiūrėti.

Sovietinė šeima buvo valstybės ląstelė, kontrolės ir disciplinavimo elementas. Tėvai buvo atsakingi už tai, kad vaikai augtų tokie, kokių jų nori valstybė ir visuomenė.

Regis, nuo tų laikų praėjo nemažai laiko, o ir ne visos tarybinės šeimos buvo stipriai deformuotos. Tačiau dabartinė tradicinės šeimos ar šeimos kaip vertybės idėja šeimos „nepaleidžia“, nesuteikia jai laisvės gyvuoti anapus pasišventimo aukštesniam valstybiniam, visuomeniniam ar tautiniam tikslui.

Ji nepaliekama ramybėje, jai nesuteikiamas laikas ir laisvė atgauti orumą. Šeima nėra praeities paveldas: priešingai, tai yra institucija, kuri užtikrina ateitį visoms kartoms.

Be to, šeima suteikia saugesnį ir daugeliu atžvilgių paprastesnį žmonių gyvenimą.

Apie Šeimą

Šeima - tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Šeima - tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima - tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Šeima - kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose - gaminamo maisto kvapas. Štai kas yra šeima.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug „aš”. O juk šeima - tai „mes”. Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes - myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji - dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos.

O šeima - tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas - ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos.

Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti „laimingą” - be įdaro. Ir kam jis atiteks - tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams.

Darni Šeima

Statistiniai duomenys rodo, kad santuoka iki skyrybų vidutiniškai trunka 13,5 metų. Per tą laiką darni šeima pereina nuo Laimingos santuokos stadijos iki Skyrybų stadijos.

Toks ilgas laiko tarpas iki skyrybų rodo, kad pradžioje buvę artimi sutuoktiniai tolsta vienas nuo kito iš lėto, o tas procesas trunka apie 14 metų. Kitaip tariant, sutuoktiniai kasdien bendraudami atstumia vienas kitą po „milimetrą“.

Taip milimetras po milimetro, per 14 metų sutuoktiniai stumia vienas kitą, kol galiausiai išsiskiria.

Gyvenimo kelyje sutinkame daug žmonių. Kai kuriems iš jų jaučiame simpatiją. Su kai kuo padraugaujame, o kai kam pajaučiame trauką. Bendraujant toliau didėja teigiamos emocijos, susijusios su tuo žmogumi.

Jei abu žmonės jaučia vienas kitam emocinę trauką, taip tarp jų užsimezga pirmas ir svarbiausias - emocinis ryšys. Jei abu nori būti kartu, jie suartėja ir tarp jų atsiranda antras ryšys - seksualinis.

Iš šio ryšio gimsta vaikai - trečioji vyro ir žmonos jungiamoji grandis. Kai šeimoje atsiranda vaikas (o kartais ir anksčiau) sutuoktiniai turi pasirūpinti bendru stogu - ketvirtąją jungiamąja grandimi.

Kad įsigyti butą ar namą, tenka imti paskolą ir susitarti dėl bendro finansų valdymo. Tada atsiranda penktoji vyro ir žmonos jungiamoji grandis- įsipareigojimai ir finansai. Šeštoji sutuoktinių jungiamoji grandis - bendri šeimos tikslai ir uždaviniai. Galiausiai viską vainikuoja septintoji jungiamoji grandis - juridinis ryšys.

Sutuoktinių jungiamosios grandys gali susikurti ir kita seka. Čia svarbu yra tai, kad emocinis ryšys šioje grandinėje yra pirmas ir svarbiausias. Tik esant emocinei traukai įmanomas seksualinis ryšys, vaikai, bendri namai ir kiti ryšiai.

Kiekvienas vestuvių išvakarėse pasakys „Neįsivaizduoju gyvenimo be jo/.jos“. Kiekvienas besiskiriantis pasakys „Nekenčiu jo/jos ir noriu kuo greičiau užbaigti santykius“.

Taigi, darni šeima ar jos suirimas priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio emocinio ryšio. Jei tarp sutuoktinių yra emocinė trauka, tai jie gyvena laimingoje santuokoje, o jei jie jaučia emocinį atstūmimą, santuokos nebėra.

Bendravimo pradžioje esame susižavėję partneriu, jaučiame jam/jai trauką. Bendravimo pabaigoje (skyrybų metu) jaučiame nepasitenkinimą, pasibjaurėjimą buvusiu sutuoktiniu.

Per bendrai nugyventus metus santuoka pereina sekančias irimo stadijas: Pažinimo, Susivokimo, Atsiribojimo, Sąstingio, Vengimo, Išsiskyrimo. Pirmoje stadijoje, turime labai mažai informacijos apie sutuoktinį. Pradėję gyventi kartu vis daugiau apie ji/ją sužinome. Jei atrastoji „realybė“ mus tenkina arba mes galime ją toleruoti, tai emocinė trauka išlieka.

Sakoma, kad Išgirstas žodis pagimdo Mintį. Mintis gimdo Emociją. Emocija paskatina Veiksmus. Veiksmai formuoja Įpročius. Įpročiai formuoja Charakterį. Charakteris nulemia Likimą. Visa ko pradžia - kaip išgirstas žodis mus paveikia. Kokios tada kyla mintys ir kokias emocijos yra sukeliamos.

Jei išgirstame gerą, palaikantį žodį, kyla teigiamos emocijos, kurios yra tiesiogiai susiejamos su tuo žmogumi, kuris ištarė tuos žodžius. Jei iš sutuoktinio išgirstame mus sumenkinančius, žeminančius ir skaudinančius žodžius, mūsų širdyje gimsta neigiamos emocijos.

Kadangi nei vienas nenorime būti žeminami ir jaustis blogai, tai pradedame kovoti su tuo sutuoktiniu, kuris sukėlė mūsų širdyse tokias emocijas. Atsilygindami už pažeminimą, sutuoktiniui taip pat sakome jam skaudžius žodžius.

Kadangi jau gerai pažįstame sutuoktinį, tai žinome, kas jam/jai gali būti skaudžiausia. Taip įsižeidžia ir sutuoktinis. Pradeda suktis „užburtas” vienas kito įžeidimų ratas, kuriame abu jaučiasi įžeisti, pažeminti, atstumti.

Kaip matome iš aprašyto bendravimo mechanizmo, būtent pokalbis ir sutuoktinių elgesys bendravimo metu turi pagrindinę ir lemiančią įtaką į tai, ką mes tam/tai sutuoktiniui jaučiame.

Partneriškos meilės būtinos sąlygos: saugumas, supratimas, priėmimas ir nuspėjamumas. Kai šios sąlygos pažeidžiamos, meilė ir emocinė trauka pranyksta. Kai mūsų nesupranta, ar nenori suprasti, kai mūsų nepriima, ar nenori priimti jaučiamės nesaugūs.

Kaip galėtume pasitikrinti, ar bendraujant su sutuoktiniu didėja emocinė trauka, ar auga emocinis atstūmimas? Patarimas paprastas bet efektyvus.

Iš karto po pokalbio su sutuoktiniu atkreipkite dėmesį į tai, ką jaučiate ir savęs paklauskite ar norite jį/ją apkabinti, pabučiuoti ar atsišlieti ir pasitraukti kuo toliau. Jei Jūsų širdyje kyla noras sutuoktinį apkabinti, Jūsų sutuoktinis su Jumis bendrauja tinkamai.

Kaip pasitikrinti, ar Jūs mokate bendrauti su sutuoktiniu taip, kad jam/jai kiltų noras Jus apkabinti? Tiesiog pasikalbėkite apie tai su sutuoktiniu ir paprašykite grįžtamo ryšio. Jei nedrįstate ar sutuoktinis nenori apie tai kalbėtis, stebėkite, kaip jis/ji elgiasi po pokalbio.

Bendraudami ir elgdamiesi su sutuoktiniu esame įtakojami savo svarbiausių saugumo poreikių, vertybių, nuostatų, įsitikinimų, norų.

Tyrimais nustatyta, jog patvaresnės ir laimingesnės yra tos santuokos, kurių sutuoktiniai turi daugiau panašumų. Jei manome, kad tik mes pilnai ir teisingai suprantame pasaulį, o sutuoktinis nieko neišmano, tai yra priešingai. Kiekvienas mūsų yra susiformavęs savo subjektyvų pasaulį savo sąmonėje. Kadangi sutuoktiniai yra skirtingi, tai ir jų subjektyvūs pasauliai yra skirtingi. O skirtinguose pasauliuose žmonės turi skirtingai ir elgtis.

Kovojame už savo pozicijas, savo nuomonę. Tokia kova ir nemokėjimas išspręsti prieštaravimo ar konflikto taip, kad abi pusės laimėtų, didina emocinį atstūmimą. Reikėtų užduoti sau klausimą: Ar aš noriu būti teisi(us), ar laiminga(s)? Noras būti teisiai/teisiam yra padiktuotas mūsų egoizmo.

Norėdami sukurti darnius santykius turime įvertinti visus aukščiau išvardintus veiksnius tarpusavio bendravime ir pradėti juos valdyti.

Vyrų veiklą stimuliuoja pritarimas ir palaikymas. Jam būtina jausti, kad jo pastangos yra vaisingos. Bet jei vyras mato, kad viskas, kas jo padaryta laikoma kaip duoklė, jis atsisako savo pastangų.

Prisiminkite, gerbiami skaitytojai - priešingybės suklesti skirtumuose, o priešingybių apsijungimas į vieną, turiu omenyje - Šeimą, suteikia abiems visiškai naują kokybę. Žinoma, visa tai su sąlyga, kad Vyras ir Moteris supranta kiekvieno ypatumus bei priima vienas kitą tokį koks jis/ji yra.

Partneriškos Meilės Būtinos Sąlygos

Kai šios sąlygos pažeidžiamos, meilė ir emocinė trauka pranyksta.

Šeima yra daugiau nei individas ar dviejų individų sąjunga: ji yra idėja, kuriai šie individai savo sąjungą privalo pašvęsti.

tags: #srima #turtas #zodziai