Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. Tikriausiai tai būtų buvę turiningi prisiminimai: Aldona Sabaitytė-Vilutienė -Neužmirštuolė, Viltis, buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė turėjo ką papasakoti. Taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Tačiau ir taip papildžius knygą, anapus pasakojimo liko daug pavardžių, kurias “atsiminė” vien tardymo protokolai ar kitokie nuniokotuose tarybinio saugumo archyvuose aptikti dokumentai. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Kuo po to virto knyga? Aišku, tai jau ne prisiminimai, bent jau ne vieni prisiminimai.
Knygos žanras jau aptartas. Paskelbdama savo, Suvalkijos partizanų ir jų artimųjų atsiminimus, aptardama archyvuose ir pas žmones išlikusius dokumentus, autorė, nebūdama istorikė, nori pasitarnauti tiems mokslininkams, kurie kada nors imsis tragiškojo pokario temos. Kadangi nuo aprašomų įvykių praėjo keliasdešimt metų, daugelis liudininkų jau primiršo vardus ir datas. Dargi tą patį įvykį atskiri žmonės nupasakoja skirtingai. Vadovaudamasi nuostata daugiau skelbti, mažiau teisti, autorė pateikia abi versijas.
Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos. Tikėtina, kad knyga nevienam jų sukels prisiminimus apie tekste dar nepaminėtus žmones ir įvykius. Autorė būtų dėkinga, galėdama jais papildyti Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus, kuriam šiuo metu vadovauja, fondus. Gaila, knyga nebaigta: pernelyg trumpas žuvusiųjų sąrašas, pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Tačiau tai, kas svarbiausia, “...Spalvoje” pasakyta: tik gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Jų žvilgsniai krypo į Rytus, iš kur artėjo frontas. Kas bus? Būgštavimai pasiteisino. Vos praėjus frontui, buvo atgaivintas ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas.
Krosnos valsčiaus Naujavalakių kaimo žmonės dirbo kasdieninius darbus, kai pasigirdo automatų šūviai. Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Tą rugpjūčio dieną savo sodyboje buvo nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Nebuvo jie nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. Pagaliau niekas net neklausė, kas jie.
Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą. Siekiant kuo greičiau susidoroti su “buožėmis” ir “liaudies priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.
1944 metų rugpjūčio pradžioje į Lietuvą atvyko generolo Pavelo Vetrovo divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. 1944 m. vasario 23 - kovo 6 dienomis, sugrūdę į vagonus, vetroviečiai ištrėmė iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. Už tai P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Tų pačių metų gegužės mėnesį Vetrovo budeliai jau siautėjo Kryme, iš kur buvo išgabenti totoriai, graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės. Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Deja, čia jiems sekėsi ne taip sklandžiai, kaip Kryme ar Kaukaze. Kova truko ištisą dešimtmetį. J.Paleckio valdžia bei A.Sniečkaus vadovaujama partija prarado Maskvos pasitikėjimą.
Kova ir Pasipriešinimas
Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Išvargę ir alkani, bunkeriuose praradę sveikatą, išdavinėjami ir žudomi, jie iki paskutinio šovinio gynė laisvos Tėvynės viziją. Kiek jų žuvo? Visoje Lietuvoje - maždaug 30000, partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. Kiek liko?
Kontržvalgyba sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. Saugumo skyriai, įsakyti Guzevičiaus, pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. liepos mėnesį Kazlų Rūdos miškuose pasirodė provokatorių desantininkų grupė. Aprengti vokiečių uniformomis, enkavedistai dėjosi esą vokiečiai ir nepaprastai uoliai ieškojo ryšio su partizanais. Vietos gyventojai jais patikėjo ir per ryšininkus suvedė su vieno partizanų dalinio vadovybe. “Desantininkai”, aplankę partizanų stovyklą, pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus.
Kai buvo nustatyta susitikimo data ir net susitinkančiųjų skaičius, partizanų, svečiams išėjus, kai kuriems partizanams kilo abejonės. Pasiginčiję devyni vyrai išvyko į susitikimą, o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. Po kiek laiko likusieji partizanai išgirdo “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Partizanai tuoj pasiruošė kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia.
Nukankintų partizanų lavonus ryšininkai surado tik po geros savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. Jie buvo išrengti, vielomis pririšti prie medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Kai kuriems buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. Žiauriai nukankintas buvo ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Šio žmogaus lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. Bilskį pasilaidojo savieji, o devynių partizanų kūnai buvo slaptai palaidoti miške prie šaltinėlio.
Mikuckis susirado majorą Pyragių. Šis Mikuckį pakvietė instruktoriumi į specmokyklą. Pyragius, nenutuokdamas, kad Mikuckis - šnipas, kalbėjo su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą.
Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Beveik keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Dėstė universitete iki jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Ribotų gabumų mokslininkui, koks buvo Markulis, bendradarbiavimas su KGB buvo vienintelis kelias į profesūrą. Visuose jo fiktyvios pogrindinės organizacijos padaliniuose veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai.
Į Erelio “organizaciją” buvo įtraukti ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, ypač merginos, šventai tikinčios, kad dirba pogrindyje ir prisideda prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Atsidūrė joje ir mano gerai iš Intos lagerio pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Viena iš Žemaitijos, antra iš Suvalkijos. Rožytės brolis Adolfas jau turėjo pažinčių Vilniuje ir, iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Broliui pasiūlius važiuoti į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Vilniuje apsigyveno pas V.Krutkį slapyvardžiu Aitvaras. Tai buvo, kaip vėliau paaiškėjo, Markulio agentas. Kaip pasakojo Rožytė, į tuos namus dažnai užsukdavo įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. Ji matė, kaip į susitikimą su Ereliu iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis.
Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Atsimerkė ir pamatė rusų kareivius, atstatytais automatais einančius tiesiai į ten, kur miegojo vadai. Pasigirdo šūviai, riksmas: “Ruki vvereh!”, dūžtančio lango žvangesys, triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Iš drabužių spintos kareiviai ištraukė automatą ir liepė šeimininkui keltis ir rengtis. Apsirengusiam surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. O labiausiai ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Ada, atsisveikindama su vyru, neverkė, bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Grįžus iš susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Po šio įvykio tiek žemaičių, tiek aukštaičių partizanai įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Vakare Roželę išsivedė dėdė Jonas, nes ponia Ada pasakė, kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima....
Pasiūlymai
Taip pat siūlomi 50, 80 ir 120 m2 namai su pamatais. Namus galite apžiūrėti gyvai.
Svarbu: Luminor Bank AB neįsipareigoja suteikti apskaičiuotą būsto kreditą. Nevykdydami ar netinkamai vykdydami kredito sutarties sąlygas, rizikuojate prarasti nuosavybės teisę į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Įkeičiamas nekilnojamasis turtas turi būti apdraustas banko naudai visą paskolos laikotarpį.
Jeigu skubiai prireikė pinigų - turime!
Dėmesio! Parodinius namelius Argus ir Pegas jau galima apžiūrėti Vilniuje, Pilaitėje šalia Moki-veži, Pilkalnio g.
Parduodamas įrengtas sodo namas ir namas Einoruose, Alytaus rajone, 7 km nuo miesto, taip pat namas I-ajame Alytuje.
Galima įsigyti pripučiamą palapinę su pompa, skirtą 4-6 asmenims.
tags: #parduodama #sodyba #liepakoju #kaime