Jono Basanavičiaus sodyba ir Palangos vilos: istorija ir architektūra

Jonas Basanavičius - vienas garsiausių Lietuvos atgimimo šauklių, kurio gyvenimas ir veikla paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jo atminimas įamžintas ne tik paminklais ir gatvių pavadinimais, bet ir gimtąja sodyba, kuri šiandien yra svarbus kultūros paveldo objektas.

Jonas Basanavičius

Jono Basanavičiaus vaikystė ir šeima

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio apskrities Bartininkų parapijoje, Ožkabalių kaime. Šeima Basanavičių pavarde žinoma jau nuo XVII amžiaus. Tai buvo turtingiausių - karališkųjų, kaimo ūkininkų šeima.

Jonas gimė labai silpnas ir tėvai nusprendė, jeigu jis išgyvens, leisti mokytis kunigu. Jono Basanavičiaus motina Marė Birštonaitė buvo kilusi iš labai senos giminės. Ta giminė minima kryžiuočių kronikose jau 1384 m. Motina kilusi iš Vilkaviškio apskrities Pajevonio parapijos, gimusi 1826 m. spalio 19 d. Buvo žemo ūgio, šviesiaplaukė, mėlynakė, kilnaus, gero, linksmo būdo.

Jonas buvo vyriausias šeimoje. Šeimoje užaugo trys vaikai. 1861 m. gimė sūnus Vincas. Jis vėliau paveldėjo šeimos ūkį. 1869 m. mirė sesuo Marytė, liko viena sesuo Uršulė. Tėvas buvo griežtas, rimtas ir teisingas, labai mėgo pasakoti įvairius padavimus, domėjosi Lietuvos istorija.

Apylinkėje Basanavičių sodyba buvo viena gražiausių. Dabartinė sodyba, kuri pristatoma kaip gimtoji Jono Basanavičiaus sodyba, pastatyta kai Jonas buvo jau paauglio metų. Senąją sodybą dar labai mažas būdamas sudegino brolis Vincas. Jis padegė pakulas ir sodyba sudegė, mat mažasis Vincukas labai supyko, kad išvažiuodami tėvai jo nepasiėmė kartu su savimi.

Mokslo metai ir studijos

Jonas Basanavičius mokytis pradėjo gimtajame kaime, mažajį Joną mokė kaimo daraktorius Kardokas. Vėliau mokėsi Marijampolėje ir sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Po to Jonas mokėsi Maskvos universitete, Istorijos-filologijos fakultete. Tuo metu baigęs universitą mokytojas sunkiai galėdavo patekti dirbti į Lietuvą, dėl šios priežasties J. Basanavičius perėjo į Medicinos fakultetą tame pačiame universitete.

Atostogų metu jaunasis studentas savo apylinkėse rinko liaudies dainas, padavimus ir labai domėjosi Lietuvos istorija, labai mėgo apylinkėse jodinėti ant žirgo. Studijų metais užsidirbdavo pragyvenimui privačiai mokydamas kitus studentus, tėvas jį, nepasirinkusį kunigo kelio, remti atsisakė.

Gyvenimo nepritekliai, patirti studijų metais, nemažai pakenkė J. Basanavičiaus sveikatai. Dėl to savo kaip gydytojo darbui jis pasirinko Bulgariją. Į Bulgariją J. Basanavičius išvyko 1879 m. - tais pačiais metais mirė ir jo tėvas.

Šeima ir veikla Bulgarijoje

Tobulindamasis Prahoje, sutiko būsimąją žmoną. Jo žmona - Čekijos vokietė Gabrielė Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Žmona buvo labai išsilavinusi moteris, šeima darniai sugyveno.

Dirbdamas ir gyvendamas Bulgarijoje, J. Basanavičius pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. 1883 m. išėjo jo redaguoto pirmo Didžiajai Lietuvai skirto lietuviško laikraščio ,,Aušra“ numeris. Jo pasirodymas padarė didžiulę įtaką Lietuvos tautiniam atgimimui, pirmajame „Aušros“ numeryje daktaro Basanavičiaus parašyta prakalba tapo lietuvių tautinio atgimimo manifestu.

1889 m. staiga mirė J. Basanavičiaus žmona. Daktarui Basanavičiui tai buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija. Po žmonos mirties jis atsidėjo tik moksliniam darbui, 1905 m. atsisveikino su Bulgarija ir grįžo į Lietuvą.

Veikla Lietuvoje ir Nepriklausomybės atkūrimas

Jo ir kitų bendražygių dėka buvo suorganizuotas Didysis Vilniaus seimas. Pirmą kartą viešai iškelta Lietuvos autonomijos idėja carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilo Lietuvos nepriklausomybės idėja.

1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis buvo sušaukta Lietuvių konferencija ir išrinkta Lietuvos Taryba. Į Lietuvos Tarybą išrinktas ir daktaras Basanavičius. Lietuvos Taryba 1918 m. paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. J. Basanavičius buvo garsiausiu Tarybos nariu ir skelbiant nepriklausomybę buvo Tarybos pirmininku.

Generolo Želigovskio daliniams okupavus Vilnių, daktaras Jonas Basanavičius liko okupuotame Vilniuje. Lietuvos valdžia jam skyrė 2000 auksinų pensiją. Gyvendamas okupuotame Vilniuje lietuvoje lankėsi tik vieną kartą - 1924 m. ilsėjosi ir taisė sveikatą Palangoje.

1921 m Mirė 1927 m. vasario 16 d. Jo laidoti vyko 12 aukštų asmenų delegacija iš Lietuvos. Joje buvo J. Tumas-Vaižgantas, M. Biržiška, kiti žinomi asmenys. Lietuvoje paskelbtas 5 dienų gedulas. Iškilus lietuvių tautos veikėjas palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Palangos architektūrinis paveldas

Palanga, kaip vienas populiariausių Lietuvos kurortų, garsėja ne tik savo gamta, bet ir architektūriniu paveldu. XIX-XX a. sandūroje čia ėmė dygti įmantrios vilos, statytos daugiausia iš medžio. Šiandien Palanga kviečia pamatyti bent 26 vilas, kurių kiekviena turi savo istoriją ir unikalų architektūrinį stilių. Daugelis vilų sukoncentruota erdvėje tarp J. Basanavičiaus gatvės ir Birutės parko.

Vila "Anapilis"

Kai kurios iš jų apsuptos ramybės, pajūrio pušynėlių ir yra atokiau nuo pagrindinių turistinių takų, kitos stūkso visai šalia J. Basanavičiaus gatvės, pačiame miesto šurmulio centre.

Žymiausios Palangos vilos:

• Vila „Baltasis angelas“, Vytauto g. 78. Tai vienas seniausių pastatų Palangoje, statytas apie 1870 m. grafų Tiškevičių.
• Vila „Šilelis“, Grafų Tiškevičių al. 7. Architekto V. Lvovo 1939 m. suprojektuota griežtų formų vila.
• Palangos senoji vaistinė, Vytauto g. 33. Įspūdingas medinis pastatas, įkurtas 1827 m.
• Vila „Ramybė“, Vytauto g. 54. Pastatyta 1926 m. ir žinoma kaip tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų susibūrimų vieta.
• Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, Vytauto g. 23A. Pastato istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos.
• Vila „Pelėda“, Birutės al. 51. Atspindi modernizmo sklaidą medinėje kurorto architektūroje.
• Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g. 16. Pastatą XX a. pradžioje pastatė Vladas Navickas.
• Vila, Kęstučio g. 19. Vienas aukšto vila su mansarda, pastatyta XX a. pradžioje.
• Šiltųjų maudyklių pastatas, Kęstučio g. 31. Pastatytas 1888-1900 m. grafas Feliksas Tiškevičius.
• Lietuvos karininkų ramovės vila, Birutės al. 46. 1934 m. įsigyta Lietuvos karininkų.
• Medžiotojų namas, J. Simpsono g. 19. Pastatas statytas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.

Kitų vilų sąrašas:

1. Vila, Gedimino g. 6.
2. Buršteino vila, Birutės al. 37.
3. Vila „Mahorta“, Birutės al. 35.
4. Vila „Baltoji“, Birutės al. 33.
5. Vilos „Romeo“ ir „Džiuljeta“, Birutės al. 34, 36.
6. Vila „Anapilis“, Birutės al. 34A.
7. Vila „Jūrapilis“ („Komoda“), Meilės al. 5.
8. Antano Žmuidzinavičiaus namas, J. Basanavičiaus g. 42.
9. Vila „Gintaras“, J. Basanavičiaus g. 37.
10. Vila, J. Basanavičiaus g. 35.
11. Vila „Jūros akis“, J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32.
12. Fachverkinių vilų kompleksas, J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32, 34.
13. Vila „Aldona“, J. Basanavičiaus g. 24A.
14. Vila „Pajauta“, J. Basanavičiaus g. 22.
15. Vila „Vilija“, J. Basanavičiaus g. 20.
16. Vila „Vaidilutė“, J. Basanavičiaus g. 21.

Šios vilos - tai tik maža dalis Palangos architektūrinio turto, kuris atspindi kurorto istoriją, kultūrą ir raidą.

Vila "Anapilis" ir jos paslaptys

Vila „Anapilis“ pastatyta 1898 m. Tai unikaliausia, analogų ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kurortinėje architektūroje neturinti vila. Vila „Anapilis“ pastatyta 1898 m. Tai unikaliausia, analogų ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kurortinėje architektūroje neturinti vila.

Savo gyvavimo pradžioje „Anapilio“ vila priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ vardu.

Palangiškių legenda byloja apie vilos savininkės Sofijos Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kur iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį.

2010 m. spalį Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus organizuotoje konferencijoje priimta rezoliucija inicijuoti Palangos kurorto muziejaus kūrimą viloje „Anapilis“. Nuo 2016 m. Palangos kurorto muziejus tapo atviras lankytojams.

Villa Sophie Remiantis 2021 m. išleista knyga „Palanga ir Šventoji. Architektūros gidas“, tai - analogų ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kurortinės architektūros paletėje neturinti vila. Ji pirmą kartą pavaizduota XIX a. pab. Paryžiuje išleistame Palangos miesto vaizdų albumėlyje „Palangos jūros maudyklės“ (pranc. „Polonga Bains de mer“), kuriame - 25 pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės (1865-1924) daryti vaizdai.

Esą viloje moteris kviesdavusi vėles iš anapusinio pasaulio. Dabar jau sunku pasakyti, kodėl būtent šiai vilai ir jos savininkei S.Tiškevičienei teko vaiduokliškų istorijų vaidmuo. Galimai vietinius palangiškius, svečius stebino neįprasta pilaitę primenančios vilos forma, iš tolo išsiskiriantis (medžiai aplink vilą pasodinti tik XX a. pr.) bokštelis. Jis ir tapo akstinu kurti legendas.

Jau XXI a. vilos prižiūrėtojai žurnalistams pasakojo girdėję istorijas ir apie klaidžiojančią po pastatą, niekaip nurimti negalinčią grafo Tiškevičiaus dukros (galimai turima omenyje vilą paveldėjusios Marijos Tiškevičiūtės) vėlę. Grafaitė esą lyg ir buvusi uždaryta vilos bokštelyje, lyg pati savo noru ten atsiskyrėliškai gyvenusi. Be to, porinama, kad ji turėjusi antgamtinių galių, užsiimdavusi visokiais burtais bei kerėjimais.

Vėjo vargonai Grafienės viloje būta ir realių keistenybių. Senatvėje vasarnamio šeimininkė paprašė bokštelyje įrengti vieną rečiausių pasaulyje instrumentų: vėjo vargonus. Svarstoma, kad vėjas patekdavo pro specialiai įrengtas angas, tarsi skardiniame švilpuke, ir kildavo kažkoks ūžesys, skambesys. Esą vėjo vargonų garsas ramindavo pasiligojusią didikę.

Originalius vėjo vargonus galima išvysti Palangos kurorto muziejuje.

Vilos Palangoje

VšĮ „Gatvės gyvos“/Vila „Pelėda“ Iš viso Palanga kviečia pamatyti bent 26 vilas, jei pavyks apžiūrėti nors dalį jų - tikrai nepasigailėsite.

Ką pamatyti Palangoje?

Palangoje mums puikų įspūdį paliko Antano Mončio namai-muziejus. Nors pats skulptorius Palangoje niekada negyveno, jis kilęs iš pajūrio ir Palangą visada labai mėgo.

Jeigu ir jūsų ankstesnė patirtis panaši - apsilankykite muziejuje dar kartą. Čia ekspozicija gerai parengta, yra išsamūs aprašymai, surinkti išskirtinio dydžio ir formų eksponatai. Pabaigoje išvysite, ką iš gintaro padaryti sugeba mūsų šalies meistrai. Net sostinėje, kurioje apstu suvenyrų krautuvėlių ir turistų, tokios didelės erdvės, skirtos lietuviškajam auksui, nėra.

Pats gintaro muziejaus pastatas ir jį supanti aplinka - tai vienos galingiausių XIX a. giminių Lietuvoje - Tiškevičių - palikimas. Į parką ir rūmus dera pažvelgti kaip į visumą, mat Feliksas Tiškevičius kraštovaizdžio formavimą patikėjo prancūzui Eduardui Andrė, kuris Palangoje išpildė gražiausias peizažinio parko vizijas.

Į svečius užsukti šiandien kviečia ir prieš keletą metų atsidaręs Palangos kurorto muziejus. Ši įstaiga įkurta vienoje įspūdingiausių, analogų neturinčioje medinėje viloje - vadinamajame „Anapilyje“.

2016 m. Palangoje atidarytas pasakų parkas, kuriame galima ne tik paklausyti lietuviškų pasakų „Lapė ir ąsotis“, „Pupa“, „Saulė ir Mėnulis“, „Seku seku pasaką“, bet ir pačiupinėti jų personažų skulptūras.

Puošniame mediniame pastate veikia Dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, joje susipažinsite su pirmojo Palangos burmistro gyvenimu, šio miesto istorija, lietuvių tautiniu judėjimu.

Na, o J.Basanavičiaus gatvė - kaip visada gyvybinga, judesio joje netrūksta. Dėl kai kurių dalykų, juokaujama, šiandien pats daktaras Basanavičius verktų, bet be šios gatvės Palanga juk nebūtų Palanga.

Mums akis užkliuvo už tik pernai čia pasirodžiusio, bet šiemet sparčiai populiarėjančio saldėsio - burbulinių vaflių su ledais ir kokiais tik nori priedais. Dabar jais prekiaujama bent penkiose vietose, vasarą veikiausiai jų bus dar daugiau.

Kiek laiko keliauti?

Mūsų nuomone, trys ar keturios dienos yra optimalus laikas, per kurį galima spėti ir aplankyti Palangos kultūrinius objektus (įvertinus jų darbo laiką), ir ištyrinėti artimiausias apylinkes, ir tiesiog ramiai pailsėti paplūdimyje prie jūros.

Palanga - ką verta pamatyti?

Palanga - vienas populiariausių ir poilsiautojų dažniausiai lankomų Lietuvos kurortų, tačiau kartais į šį miestą žvelgiama skeptiškai - čia nieko naujo ir įdomaus negalima pamatyti.

„Galvojant apie Palangą, pirmasis vaizdinys žmonėms dažniausiai būna Basanavičiaus gatvė su šviesomis, garsia muzika, prekybiniais kioskeliais ir naktiniais klubais - visko daug ir tiršta. Vis tik norėčiau pakviesti miesto svečius ir poilsiautojus nebijoti išlįsti iš pagrindinių kurorto gatvių ir pažvelgti į Palangą nauju žvilgsniu. Palangoje yra daug nuostabių vietų: pradedant pušynais, jūra ir gamta ir baigiant išskirtiniais istorijos siužetais, architektūros ir kultūros paveldu. Siūlau nepamiršti ir apsižvalgyti aplinkui, net miesto svečių dažnai lankomas Palangos tiltas turi savo istoriją, kurią žino ne visi“, - teigia R. Palangos tiltas į Baltijos jūrą yra viena labiausiai poilsiautojų ir turistų lankomų vietų Lietuvos pajūrio kurorte.

„Su Palangos tiltu susijusi grafo Juozapo Tiškevičiaus svajonė kurortą paversti uostamiesčiu. Medinis tiltas dabar yra pasivaikščiojimo vieta, tačiau anksčiau jis atliko prieplaukos funkciją. Tiltu nutiestu geležinkeliu, kuriuo arklių traukiamu vagonėliu, vadinamąją konke, į laivus buvo gabenamos grafui priklausančios plytos. „Kurorto istorijos pradžioje, devynioliktame amžiuje, Basanavičiaus gatvė atrodė kitaip: tai buvo kelių metrų pločio smėlingas ir gana klampus kelias. Tuo metu jis vadintas Tiškevičiaus alėja, keliaudami alėja kilmingos damos ir ponai, nenorėdami išsitepti prašmatnių suknelių ir švarkų, jūrą dažniausiai pasiekdavo minėtąja konke. Jono Basanavičiaus vardu gatvė pervadinta tik 1923 m., kai tarpukariu šis svečias atvyko į Palangą gydytis. Tiesa, J. Basanavičius Palangoje lankėsi tik vieną kartą, kai gydėsi Palangos Karo sanatorijoje, tačiau palangiškiai buvo sužavėti šio garsaus svečio apsilankymu, tada nusprendė gatvę pervadinti“, - sako R.

Pasak R. Kaušinės, daugelis poilsiautojų šiandien aplenkia Palangos dvarą, kuris dar 2008 m. buvo paskelbtas kultūros paminklu: „Manau, kad šiuo metu yra pamiršti Palangos dvaro rūmai ir parkas. Norintiems savarankiškai susipažinti su Palangos istorija, gidė pataria parsisiųsti nemokamą audio programėlę „Gatvės gyvos“.

Vienas seniausių statinių J. Jono Basanavičiaus gatvė smetonmečiu tapo riba, skyrusi Kretingos miestą nuo Kretingsodžio kaimo, ir šiandieną toje jos dalyje, kuri tęsiasi į dešinę nuo Palangos-Šiaulių plento, už „Northway“ medicinos centro, išlikę senųjų, šimtmečius skaičiuojančių, medinių namų.

A. Slušnys apie savo tėviškę, kurią savo knygoje „Kretingos praeities skraistę praskleidus“ aprašė ir istorikas Julius Kanarskas, pasakojo: „Kadaise į šią sodybą, priklausiusią Tiškams, atitekėjo prosenelė Marija Beržanskytė iš Tūbausių. Jos brolis Jeronimas Beržanskis 1905 metais buvo Kretingos parapijos klebonas. Kitas netoliese išlikęs Juciams priklausęs senas medinis namas, pažymėtas Nr. 115, buvusi Algirdo motinos Adolfinos tėviškė. Jo tėvai Adolfina ir Juozas Slušniai gyveno kaimynystėje, susituokę senąjį namą perstatė.

Algirdo mama Adolfina, pasakojo jis, pagelbėjo auginti ir auklėti jų sūnų Arnoldą: „Jis nemėgo darželio, buvome užrašę tuomet į darželį Padvariuose.

Dabar, tikino ilgaamžis vyras, tėviškę pasidalijo jie, 5 Adolfinos ir Juozo vaikai: „Visi turime po savo kampą, mudu su žmona Stase ten pasiauginame ir daržovių. Mudviem ten labai patinka: aplinkui - erdvės, grynas oras, o kur dar galimybė pajudėti iš daugiabučio. Čia ir mūsų anūkai Ieva ir Edgaras lakstydavo, o dabar jau jų vaikai Rafaelis, Anabela ir Airinė“, - kabėjo A.

Palangos vilų sąrašas:

tags: #palangos #jono #basanaviciaus #sodybas