Šiaulių Kultūros Centro Istorija: Nuo Vienkiemio Iki Šių Dienų

Šiaulių kultūros centras - svarbus kultūros židinys, turintis turtingą istoriją. Ši įstaiga, per ilgus metus išaugusi ir transformavusis, šiandien yra neatsiejama Šiaulių miesto dalis. Apžvelkime jo raidą nuo ištakų iki šių dienų.

Šiaulių kultūros centras

Pradžia: Liaudies Namai

1898 m. pastatyti Liaudies namai (dabartinė Vasario 16-osios g., Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis) turėjo didelę reikšmę Šiaulių visuomeniniam gyvenimui. Čia pradėjo formuotis lietuviškas teatras, o tam pradžią davė 1904 m. Liaudies namų salėje vykdavo ne tik mitingai, susirinkimai, bet ir įvairios šventės ir kiti renginiai (Šiaulių kraštas, 2009-09-30). Pokario metais Liaudies namuose buvo įsikūrę ir Šiaulių miesto kultūros namai.

Šiaulių Miesto Kultūros Namai

1945 m. baigėsi Antrasis pasaulinis karas, o tuo metu Lietuvoje vyravo totalitarinis sovietinis režimas. Karo padariniai tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje buvo skaudūs: nužudyti žmonės, sudeginti, nuniokoti ir sugriauti miestai, juose buvę pastatai ir kt. Šis laikotarpis susijęs ir su Šiaulių kultūros centro darbo pradžia: 1946 m. buvusiuose Liaudies namuose įsteigti Šiaulių miesto kultūros namai. Šaltiniuose teigiama, kad „Šiaulių miesto kultūros namai, šiuo metu, pradėjo savo veiklą už penkmečio plano įvykdymą. Nors kultūros namai tebėra kūrimosi stadijoje, bet per tą trumpą laiką spėjo suorganizuoti šiuos meno saviveiklos ratelius: dramos, choro, tautinių šokių ir orkestro“ (Raudonoji vėliava, 1946-08-08, p.

Pagal tuometį Sovietų Sąjungos administracinį suskirstymą Kultūros namai buvo pavaldūs Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Kultūros ir švietimo, vėliau - tik Kultūros skyriui. Jau 1946 m. liepos mėn. veikė dramos kolektyvai, tautinių šokių rateliai (vad. Aldona Gužaitytė (1925-2012), buvo suorganizuotas choras (prof. Kolektyvai koncertavo, dalijosi patirtimi su rajonų gyventojais.

Tuometinė žiniasklaida nuolat kritikavo valdžią dėl to, kad Šiaulių miesto kultūros namams neskiriamos geros patalpos. Pasisakymų ta tema netrūko ir iš paties vadovo. Štai pirmasis miesto kultūros namų direktorius a. a. „Pirmasis pusmetis - tai kūrimosi stadija. Reikėjo susikomplektuoti administracinius ir meno kolektyvų kadrus, tuo pačiu kvalifikuojant organizacinį lygį. Sunkiausiai sprendėsi patalpų klausimas. Iki šiol visą laiką teko dirbti prisiglaudus prie Kultūros - Švietimo Darbo Skyriaus nuo sutemų iki vidurnakčio, vienam nedideliam kambary“ (Raudonoji vėliava, 1947-06-17, p.

Tačiau, nepaisant nepalankių sąlygų, per šešiolika metų įsteigtuose Šiaulių kultūros namuose vystėsi ir plėtėsi meninis gyvenimas, gausėjo kultūros žmonių ratas: čia veikė dramos kolektyvai, 1952 m. įsteigtas Šiaulių miesto kultūros namų dainų ir šokių ansamblis, kuris vėliau buvo pavadintas žinomu vardu „Jovaras“ (veikla sustabdyta 1998 m.), 1953 m. įkurtas choras „Varsa“, taip pat 1961 m.

Po Antrojo pasaulinio karo atstatinėjami buvo ne tik pastatai, namai, bet ir stengiamasi atkurti buvusią tvarką, žmonių gyvenimą. Miesto visuomenė ėmė kurti naują miesto parką - jis įsteigtas 1948 m. ir pavadintas K. Požėlos vardu. 1947 m. čia jau buvo iškasta 3 850 duobių medeliams, nuvalyta 6 220 išilginių metrų alėjų (V. Kapsuko gatvė Šiauliuose, 1985, p.

Šiaulių miesto vykdomojo komiteto (protokolas nr. 18, gegužės 7 d.) architektė Vitalija Petronytė 1985 m. savo knygelėje rašė, kad apie 1950 m. buvo užsodinamas K. Parkui eskizą paruošė arch. T. Šešelgienė, o sodinimo darbams vadovavo A. Nistelienė, kuri dirbo su pagalbininkais. Apie 1965 m. buvo pradėta statyti Šiaulių centrinio parko estrada, kurią projektavo architektė A.

Šių dienų Šiaulių centrinio parko vietoje buvo didelis priemiestinis vienkiemis, priklausęs Šapirų šeimai - Šapirų pievos. Kaizerinės Lietuvos okupacijos metais vienkiemis buvo prijungtas prie miesto (V. Kapsuko gatvė Šiauliuose, 1985, p. 141). 1992 m. buvo nuspręsta Šiaulių m. K. Šiuo metu, pagal 2020 m. balandžio mėn. pasirašytą sutartį, yra vykdomi Šiaulių miesto centrinio parko estrados modernizavimo darbai.

1958 m. Lietuvos TSR ministrų taryba davė sutikimą naujų kultūros namų statybai, o jau 1962 m. pelkės ir apgriuvusių lūšnų vietoje duris atvėrė nauji Šiaulių miesto kultūros namai. Jau nuo pat atidarymo pradžios kiekvienais metais čia buvo organizuojami renginiai. Tuometiniuose Šiaulių miesto kultūros namuose buvo 550 vietų turinti didžioji koncertų salė, estrados salė, daug darbo kambarių įvairiems saviveiklos rateliams, bibliotekos ir skaityklos patalpos, taip pat svetainė ir didelė sporto salė (Virtuali Šiaulių miesto istorija.

Po atidarymo, persikėlus į naujas patalpas, išsiplėtė ir darbo apimtis. 1962 m. Šiaulių miesto kultūros namų bazėje įsikūrė Ateizmo namai (pirmininkas A. Šidlauskas), 1978 m. Meno kolektyvų veikla ir toliau sparčiai augo, plėtėsi bei klestėjo: 1962 m. Šiaulių miesto kultūros namų vaikų baleto kolektyvas (dabar „Aušrelė“) po ataskaitinio koncerto 1964 m. 1963 m. Broniaus Mitkevičiaus (1928-2018) įkuriamas liaudiškų šokių ansamblis „Kalatinis“ (nuo 1970 m. Šiaulių miesto kultūros rūmų liaudiškų šokių ansamblio „Kalatinis“, meno vadovė Vanda Verkulienė, šokėjai Lietuvos televizijos studijoje 1975 m.

1950 m. dainų šventėje dalyvavo mišrus choras, kuris buvo sudarytas iš Šiaulių apskrities aplinkinių rajonų kultūros namų kolektyvų. Choras, kuris dalyvavo 1960 m. dainų šventėje buvo suorganizuotas Šiaulių miesto kultūros namuose. Iki tol kolektyvus dainų šventėms būrė Šiaulių apskrities kultūros namai.

Šeštojo dešimtmečio pab. įkuriamas Šiaulių miesto liaudies simfoninis orkestras, kurį iš aukštesniosios muzikos mokyklos mokinių ir mokytojų suburia Petras Juodelė. 1966 m. Tais metais jau vyksta šio orkestro koncertai ir įvairios stovyklos. Reikia paminėti, kad „Klaipėdoje ir Panevėžyje tarpukariu įsikūrę orkestrai greit iširo, o Šiaulių orkestras tapo Šiaurės Lietuvos kultūros fenomenu“ (Muzikos barai, 2009, Nr. 5-6, p. 11).

1989 m. įkuriamas Šiaulių kamerinis orkestras, kurio pagrindą sudarė muzikantai iš jau minėto simfoninio orkestro. Taip pat 1966 m. įkuriamas ir profesionalus pučiamųjų orkestras (vad. 1962 m. Šiaulių miesto kultūros namuose buvo įsteigta ir visuomeninė kino studija (Šiaulių naujienos, 2013-04-20).

„1967 metais pradėtas kryptingas darbas muziejaus idėjos įgyvendinimo link, imta sistemingai ieškoti eksponatų būsimai ekspozicijai. 1970 m., lygiai prieš penkiasdešimt metų, Pirmosios respublikinės fotoklubų meninės fotografijos parodos aptarimo metu, Šiaulių Kultūros namuose, A. K. Dilys visai fotografų bendruomenei paskelbė, kad Fotografijos muziejus jau yra kuriamas Šiauliuose.

Šiaulių Miesto Kultūros Rūmai

1973 m. Šiaulių miesto kultūros namai pavadinami Šiaulių miesto kultūros rūmais. Įdomu tai, kad čia toliau kūrėsi ne tik kiti kolektyvai, naujos studijos, bet ir įvairūs klubai. 1982 m. kultūros centre įsteigiamas Broniaus Mitkevičiaus (1928-2018) vadovaujamas Šiaulių filharmonijos filialas, taip pat Sauliaus Kaunecko iniciatyva įkuriama jaunimo teatro studija „Helijas“ (vad.

1975-1982 m. kultūros rūmuose veikė jaunimo klubas „Amžininkas“ ir diskoteka „Saulė“ (vad. Nuo 1983 m. veiklą plėtoti pradeda pagyvenusių žmonių klubas „Sidabrinė gija“: susirinkusieji čia turiningai leido laisvalaikį, keliavo, dainavo. Keletą metų veikla buvo nutrūkusi, tačiau 1991 m. „Sidabrinė gija“ jau buvo įregistruota kaip folkloro ansamblis, o jo meno vadove tapo Vita Taučienė-Rezgienė.

1986 m. buvo įkurta ir kūno dizaino studija „Gylys“ (Audronė ir Vidmantas Lukiai, studija veikia iki šiol, tik kitose patalpose), o 1987 m. - vokalo studija „Rokoko“ (vad. Rasa Kauneckaitė), kurioje iki šiol dainuoja vaikai, jaunimas ir suaugę. Be saviveiklos kolektyvų, kultūros rūmuose tuo metu veikė ir kiti klubai: fotomėgėjų, poezijos mylėtojų, kino-video ir esperanto klubas „Rūta“.

Sauliaus Pučinsko teigimu, apie 1990 m. „Tuo metu viskas, kas vyko pažangaus, vyko Kultūros centre“, - teigė S. Anuomet Šiaulių kultūros rūmų pastate susikūrė pirmoji dainuojamosios poezijos studija, taip pat repetuodavo populiari roko grupė. Šiaulių dainuojamosios poezijos studiją įkūrė ir jai vadovo Virgis Stakėnas. 1978-1985 m. Dainuojamosios poezijos studija - pirmasis toks kolektyvas respublikoje/šalyje, o kultūros rūmų įtaka jam buvo didelė: šie rūmai buvo kaip bazė ir prieglobstis revoliuciniam bei siaurai žinomam žanrui. Virgio Stakėno teigimu, juos tada vadindavo „šnabždukais“ (Jaunimo gretos, 1983, Nr. 7).

Taip pat 1987 m. įkuriamas Roko klubas (prezidentas Aurelijus Silkinis), roko grupė „Raktas“ ir „Žuvys“. ŠPI dailės ir muzikos studentų grupės BIX, kurios lyderis yra Saulius Urbonavičius, dar žinomas kaip „Samas“, pirmasis pasirodymas vyko 1987 m. Tada Šiaulių kultūros rūmų organizuojamame konkurse grupė tapo laimėtojais.

Šiaulių Miesto Laisvalaikio Centras

1990 m. Šiaulių miesto kultūros rūmai reorganizuoti į Šiaulių miesto laisvalaikio centrą. Tais pačiais metais čia susiburia Šiaulių universiteto docento Stasio Žalalio (1943-2013) įkurtas choras „Bičiuliai“ (nuo 2014 m. chorui vadovavo Ilmera Abromavičienė, o nuo 2018 m. Šiaulių kultūros centro kamerinis choras „Bičiuliai“ įregistruotas 1990 m., tačiau choras susibūrė dar anksčiau: pirmieji choro pasirodymai įvyko 1988 m. Kužių ir Pašvitinio bažnyčiose.

1989 m., Atgimimo laikotarpiu, choras pirmasis sugiedojo Tautinę giesmę Vasario 16-osios minėjime-koncerte, vykusiame Šiaulių Inžinierių namuose. Tuometiniame Šiaulių miesto laisvalaikio centre 1990 m. buvo įsteigtas ir leistas pramoginis leidinys jaunimui „5 minutės“ (redaktorius Rolandas Parafinavičius, dizaineris Vilmantas Dambrauskas, reporteriai: Jurga Bendikaitė, Laimontas Dinius ir Arvydas Čičelis). Leidinyje buvo rašoma apie to meto svarbiausias aktualijas: muziką, meną, kultūrą ir laisvalaikį. 1991 m. šią veiklą perėmė Laisvalaikio centras, o nuo 1992 m. - UAB „Šiaulių kraštas“ (Žurnalistikos enciklopedija, 1997, p.

Pagal Eugenijaus Barzdžiaus ir Tomo Zdanavičiaus prisiminimus yra žinoma, kad apie 1995-1996 m. Šiaulių kultūros centro kavinėje „3 aukštas“, kuri kitaip dar žinoma kaip „Šaukštas“, vyko alternatyvios muzikos koncertai. Tuo metu ši kavinė buvo kaip ir pagrindinė vieta susirinkti mieste. Joje rinkdavosi įvairių subkultūrų atstovai: pankai, metalistai, gotai, atsirandantys reiveriai ir kitos spalvingos asmenybės. Tomo Andrijausko nuotraukoje alternatyvios muzikos koncertai apie 1995-1996 m.

Šiaulių Miesto Kultūros Centras

1992 m. Šiaulių valstybinis poilsio parkas ir Šiaulių miesto laisvalaikio centras tapo bendra kultūros įstaiga - Šiaulių miesto kultūros centru. Tuo laikotarpiu pagausėjo ne tik dainavimo, bet ir šokių kolektyvų. 1992 m. Kolektyvas ne tik koncertuoja, dalyvauja įvairiuose konkursuose Lietuvoje ir užsienyje, bet ir bendradarbiauja su Lietuvos bei užsienio chorais. Praėjus kiek laiko, susibūrė kamerinis choras „Vasara“ (1996 m., vad. Kornelijus Luotė), keli vokaliniai ansambliai (1997 m. Daina Kavaliauskienė įkūrė „Dermę“, kuriai šiuo metu vadovauja Kristina Mickūnė, o 2007 m. įkuriami Ramutės Majauskienės vadovaujami ansambliai - „Dainora“, kuriame dainuoja įvairaus amžiaus ir profesijų moterys bei „Lašeliai“, kuriame dainuoja vaikai nuo 7 metų), taip pat įkurta liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“ (2002 m., įkūrėjas ir vad.

Į Šiaulių kultūros centro veiklą kartu su vadove Aldona Masėniene įsiliejęs buvo ir garsus šokių kolektyvas „Želmenėliai“, kuriame šoko įvairaus amžiaus vaikai, jaunimas, tėveliai ir seneliai (Šiaulių kultūros centre gyvavo nuo 1995 m. Šokių kolektyvas garsėjo plačiu ir įvairiu repertuaru: nariai šoko baletą, charakterinius, istorinius, šiuolaikinius ir liaudiškus šokius. 2003 m. Šiaulių miesto kultūros centras už aktyvią ir reikšmingą veiklą (už 2002 m. rezultatus) pelnė „Geriausio kultūros centro“ apdovanojimą.

Reorganizacija ir Dabartis

2008 m. Šiaulių miesto kultūros centras buvo reorganizuotas į Šiaulių kultūros centrą ir Šiaulių miesto koncertinę įstaigą. Po šios reorganizacijos kultūros centre neliko profesionalių kolektyvų - Šiaulių miesto kamerinio orkestro (įkurtas 1989 m. Jie atiteko Šiaulių miesto koncertinei įstaigai. Po kiek laiko Šiaulių kultūros centre jau veikė naujai susibūrę kolektyvai: 2013 m. įkurtas vienintelis Šiaulių kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatras „Durys“ (meno vad. Virginijus Dargis), suburtas apeiginio folkloro ansamblis „Rėda“ (meno vad.

2015 m. prie Šiaulių kultūros centro kolektyvo prisijungė ir nariu tapo choras „Tremtinys“ (choro įkūrimo iniciatoriai Lida ir Algirdas Kulikauskai, šiuo metu vadovauja Romualdas Pečeliūnas). Nuo įsikūrimo pradžios choras daug koncertavo įvairiose gamyklose, „Saulės“ koncertų salėje, Kultūros centre, „Saulės laikrodžio“ aikštėje. 2018 m. 1992 m. Lietuvos Aklųjų ir silpnaregių Šiaulių kultūros namai (įkurti 1965 m.) perėjo į Šiaulių miesto savivaldybės reguliavimo sferą ir tapo Šiaulių kultūros centro padaliniu, kuriuo buvo iki 2019 m. gruodžio mėn. 2002 m. įkurtas Etninės kultūros skyrius veikė iki 2017 m. Šis skyrius koordinavo miesto folkloro kolektyvų veiklą, etnokultūrinę veiklą Šiaulių mieste, teikė metodinę pagalbą ir individualiai konsultavo muzikinio folkloro, papročių, tautinio kostiumo klausimais folkloro ansamblių ir būrelių vadovus, mokytojus ir visus kitus tautos tradicijų, liaudies kultūros paveldo mylėtojus.

Rėkyvos kultūros namai įsikūrė 1951 m. (1951 metais gegužės 1 d. įvyko Rėkyvos elektrinės klubo „Energetikas“ atidarymas). 1987 m. Rėkyvos kultūros namai priklausė Šiaulių miesto kultūros skyriui, o nuo 1990-ųjų jau vadinosi Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriumi.

Šiaulių Kultūros Centro Svarbiausi Etapai

Štai svarbiausi Šiaulių kultūros centro istorijos etapai:

Šiandien Šiaulių kultūros centras ir toliau yra svarbus miesto kultūros ir meno puoselėtojas, organizuojantis įvairius renginius ir suburiantis kūrybingus žmones.

tags: #grupe #vienkiemis #geriausios #dainos