Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra pergalė, kokie jos tipai ir kaip ji susijusi su žmogaus gyvenimu, psichologija ir mitologija.
Kas yra hipotezė ir jos svarba versle
Prieš kalbant apie hipotezes, jų rūšis ir svarbą, būtina suprasti, kas yra hipotezė. Žodis hipotezė pirmą kartą užfiksuotas XVI a. ir yra kilęs iš senovės graikų žodžio ὑπόθεσις, kuris reiškia „pagrindas“.
Moksliniu požiūriu hipotezę galima apibrėžti kaip prielaidą, kuriai reikia įrodymų. Atitinkamai, hipotezė siekia atskleisti ir paaiškinti, kodėl kažkas atsitiko arba kas gali nutikti tam tikromis sąlygomis. Tikroji hipotezės vertė slypi tame, kad ji leidžia patikrinti idėjas, teorijas, prielaidas prieš jas įgyvendinant ir išleidžiant išteklius tam, kas gali nepavykti.
Atsižvelgiant į klientų vystymo modelį, galima išskirti 4 hipotezes kiekvienam modelio žingsniui: problemos hipotezė, sprendimo hipotezė, segmento hipotezė ir augimo hipotezė. Trumpai sakant, gali būti suformuota problemos hipotezė, siekiant patikrinti, ar yra problema, kurią reikia ir galima išspręsti. Galima sukurti sprendimo hipotezę, siekiant išsiaiškinti, ar sprendimas tinka klientui, kuris turi problemą.
Nepaisant to, kad hipotezė apibrėžiama kaip prielaida, ji vis tiek turi būti pagrįsta išankstinėmis žiniomis, eksperimentais, tyrimais ir teorijomis. Iš tikrųjų nesvarbu, ar esate produkto savininkas, vadovas ar dizaineris - hipotezės šaltiniu gali tapti bet kas.
Dvasios pergalė
2017 metų sausio 13 dieną mano valstybė, mano šalies žmonės, mano šeima mini prieš dvidešimt šešerius metus vykusios tragedijos metines. Noriu kalbėti apie dvasios pergalę.
Iš istorijos žinome, kad dažnos pergalės yra pasiekiamos mūšio lauke. Prisimindamas, tarkim, Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę prieš švedus Salaspilio mūšyje 1605 m. ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio prieš turkus ties Viena 1663 m., galėčiau šalia įrašyti, be abejo, ir Žalgirį, kur bendromis kelių tautų pastangomis apsigynėme.
Bet dar yra, kaip jau minėjau, kitokios pergalės - dvasios pergalės. Tai ne tik krikščioniškosios Europos pergalė prie Puatjė (732 m.), tai ir Orleano Mergelės dvasios triumfas, tai daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsęs Dalai Lamos dao (kelias) į laisvę, tai Mahatmos Gandi pergalė, motinos Teresės pasiaukojimas, kunigo Ježi Popeliuško ori laikysena mirties valandą, popiežiaus Jono Pauliaus II tebesitęsianti dvasinė kelionė, mergaitės Anos Frank žinia pasauliui, tai humanizmo pergalę prieš pragmatizmą skelbiantis Alberto Šveicerio gyvenimas, Rugsėjo 11-oji ir praėjusių metų Nobelio taikos premija, Berlyno sienos griūtis ir, galiausiai, mano tautiečio jaunuolio Romo Kalantos, dar 1972 metais nušvietusio kelią į Nepriklausomybę, auka.
„Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo“ (A. Šveiceris, „Kultūra ir etika“, Vilnius, Mintis, 1989, p. 25-26).
Turbūt laiminga ta tauta, ta valstybė, kuri nusipelno išbandymo. Manau, kad dvasios pergalės yra siunčiamos teisiesiems. Garsus lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuscinskis, kalbėdamas apie Artimųjų Rytų konfliktus savo dokumentinėje knygoje „Kristus su automatu ant peties“, netiesiogiai teigė, kad pergalės pasiekiamos ne vien ginklais, kad būtinas tautos dvasinis palaikymas kare, visos tautos pasiaukojimas.
O aš dar gal ir šventvagiškai nuskambėsiančioje mintyje teigčiau, kad humanizmas ir empatija būtini kare, kovoje, kurioje dvasios pergales gali pasiekti tik dvasios aristokratai, minties aristokratai. Juk dar Ortega I. Gasetas savo „Masių sukilime“ buvo mus įspėjęs, kad atėjo laikas, kai „dvasios skurdžiai pasidarė visuomenės gyvenimo vadovais“, kad „nėra kultūros ten, kur, sprendžiant ginčus, paminami pagrindiniai žmogaus proto simboliai“.
Ir mus, ir Europą gelbėjo ir išgelbėjo dvasios triumfas ir laisvė mąstyti, kurios, pasak I. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų?
Romualdas Požerskis, rytas prie Parlamento 1991 m.
Pergalė ir pralaimėjimas psichologijoje
Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės.
Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių - laimėjimų.
Tuo tarpu pergalės atstovas- Nyčė, kuris žmogų matė kaip nuolat siekiančią laimėti, galios ir valdžios trokštančią būtybę. Priešingai, negu Kristus, mokęs atsukti priešui kitą žandą, Nyčės herojus Zaratustra sako- jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį. Jeigu trenkė per kairį, tu trenk per dešinį. Jis siūlo ieškot savo priešo, taiką mylėti tik kaip priemonę naujiems karams. Žmones jis ragina ne taikai, bet pergalei pasiekti.
Jau XXa. apie pralaimėjimą ir pergalę ima kalbėti psichologai. A.Adlerio žmogus jau gimsta nepilnavertiškas, pralaimintis. Vaikystę pripildo gausiais pralaimėjimais, kurių nebepakeldamas jis visam gyvenimui išsikelia tikslus laimėti. Tuo tarpu bihevioristai nusprendžia, kad pergalės ir pralaimėjimai sąlygoja visą žmogaus elgesį ir tokiu būdu sukuriant dirbtines pergales ar pralaimėjimus, reguliuojant jų dažnumą, galima kurti pageidautiną žmogų.
Kaip priešprieša asmens sumechaninimui iškylančios humanistinės ir egzistencinės psichologijos kryptys akcentuoja pačio žmogaus svarbą įtakojant pergales ir pralaimėjimus jo gyvenime. Humanistinė psichologija siūlo geriau apsižvalgyti savyje ir atrasti tai, kas manyje unikalu, savita ir tokiu būdu laimėti.
Norėdama padėti pralaimėjusiam žmogui, humanistinė psichologija įvardina stipriąsias jo kaip pralaimėtojo puses. Kadangi baigiu savo klinikinės psichologijos studijas, į pergalės-pralaimėjimo santykį norėčiau pažvelgti per žmogų esantį anapus psichinės sveikatos arba ant jos ribos.
Pergalės -pralaimėjimo patologija ko gero pradeda vystytis jau vaikystėje. Žmogus jau gimdamas atsineša poreikį pralaimėti. Tuo pačiu pralaimėjimas, kaip įvykis, nuo pat vaikystės tampa svarbia asmenybės augimo sąlyga. Jeigu vaikui neleidžiama pralaimėti (pargriūti, nusišnekėti, nusileisti), jeigu dirbtinai kuriama tik jį skatinanti ir stimuliuojanti aplinka, tikėtina kad augs desperatiškai visur laimėti siekianti asmenybė.
Viena iš asmenybės vystymosi sąlygų- leidimas pralaimėti, apsaugant nuo dirbtinai sukurtų pergalių. Vienas patologinių bruožų- visiška priklausomybė nuo pergalių, labai didelis noras visur laimėti. Laimėjimas, suteikiantis laikiną pranašumo pojūtį gali būti viso labo tik iliuzija, anot Adlerio, viso labo tik padedanti užsimiršti savo menkavertiškumą.
Kiekviena iliuzinė pergalė žmogų tik atitolina nuo didžiausio pralaimėjimo, kuris išstumiamas į pasąmonę ir taip tik didėja jo jautrumas psichikos sutrikimams. Noras laimėti gali pasiekti psichotinę būseną- nacių atvejis. Visur laimintis žmogus galiausiai visiškai paskęsta iliuzijose ir nutolsta nuo realybės.
Sociokultūrinis kontekstas. Dabar jau mažai kas abejoja dėl svarbaus aplinkos vaidmens psichinių negalavimų atsiradimui. Kokia yra sociokultūrinė aplinka, kurioje gyvena šiandieninis negaluojantis žmogus? Kaip ten bebūtų, dažnai mūsų norai, idealai yra linkę išsipildyti, taip žmogus įsikalba sau nenugalimojo laimėtojo įvaizdį.
Vėl norisi prisiminti Kierkegaard’ą, kuris teigė, kad kaip gali būti įsikalbėta liga, taip gali būti įsikalbėta ir sveikata. Tokioje įsikalbėto visagalio laimėtojo iliuzijoje dalinai gyveno dalis tarybinių žmonių, dabar joje gyvena visa Amerika ir didelė dalis Europos. Panašu, kad tarybinis žmogus buvo sąmoningesnis ir labiau suvokė gyvenąs iliuzijoje.
Laisvojoje rinkoje visuomenė individą skatina laimėti, neretai taip juo manipuliuodama. Tą galima stebėti pradedant loterijomis be pralaimėjimų supermarketuose, baigiant žemų pareigų išnykimu, kuomet sekretoriai, prekiautojai tampa menedžeriais, vyr.ekspertais, direktoriais. Aplinka deja dažnai neleidžia žmogui pralaimėti, puola jį guosti, ieško laimėti padedančių jo savybių.
Istorijoje pralaimėjimai dažniausiai sumenkinami, nureikšminami. Sporte, pralaimėjus komandai jos gerbėjai lieka nepatenkinti, išgyvena didelį sunkumą, nes tai aplinkinius priartina prie jų pačių sunkių pralaimėjimų išgyvenimų, kelia nerimą. Tokiu būdu, atmetama arba ignoruojama nemaža dalis žmogiško patyrimo, neišvengiamais pralaimėjimo atvejais asmuo susvetimėja.
Visų pirma, lietuvio tipas- mokantis pralaimėti žmogus Tarpultūriniame kontekste lietuvis psichologiškai stiprus būtent savo sugebėjimu pralaimėti. Amerikietis - amžinas laimėtojas. Amerika prasideda ir baigiasi pergale. Nori gyventi Amerikoj- laimėk.
Lietuvis ir sporte visuomet moka priimti pralaimėjimą, tai skatina veikti vystytis tolyn. Sporto pavyzdys verčia atsargiai žiūrėti į pergales. Pergalės lietuviui kelia grėsmę patekti į psichotines būsenas. Mokėjimą pralaimėti galima laikyti beveik archetipiniu dalyku, kuris formavosi visų pirma veikiant geopolitinėms sąlygoms.
Nelemta lietuviui tapti nei Europos nei rytų užkariautojui, o net ir keletas svarbių pergalių nepadėjo išplėsti savo teritorijų, bet greičiau apsiginti nuo priešo invazijos. Realybė tokia, kad šalia Žalgirio (Griunvaldo) pergalės ir Juodąją jūrą siekusios Vytauto didžiosios kunigaikštystės neretai tekdavo būti okupuotam, pralaimėti ir tą realybę priimti. Būtent tai ir formavo savitą lietuvišką psichologiją.
Mokančiam pralaimėti lietuviui kiekvienas depresijos, nevilties epizodas neturėtų tapti patologija. Būtent pralaimėjimas atsukant dešinę veido pusę kai tau trenkia per kairę gali tarnauti savo tiek fizinės tiek ir psichologinės teritorijos išsaugojimui. Tą įrodė mūsų rytų kaimynai, kai Kutuzovas atsitraukė ir leido Napoleono kariams siaubti Maskvą. Tą galima įvardinti kaip pralaimėjimą vardan pergalės.
Ko gero, vargu ar supras amerikietis ir tipišką lietuvišką pasaką “Eglė Žalčių karalienė”, kurioje užuot sulaukus iškilmingo happiendo, tenka aptikti nemažai pralaimėjimų- pralaimi savo vaikų išduotas Žilvinas, pralaimi ir vaikai ir Eglė, virsdami medžiais.
Psichoterapijoje įvyksta paradoksas- stipresnis gali pralaimėti ir atvirkščiai. Terapijos tikslas- pralaimėjimo išgyvenimas ir įsisąmoninimas. Didžiausias pralaimėjimas- mirtis ir kuo žmogus daugiau aš sugebu priimti pralaimėjimų gyvenime, tuo labiau aš esu pasiruošęs savo paskutiniam pralaimėjimui.
Svarbu išbūti kliento pralaimėjime, psichoterapijoj kartais net reiktų sukurti dirbtines sąlygas pralaimėti. Terapeutas neturėtų stengtis apginti klientą nuo pralaimėjimo. Terapijos rezultatas- savo gyvenimo pralaimėjimų priėmimas, sumažėjusi didžiojo pralaimėjimo baimė, atsparumas iš aplinkos kišamoms pergalėms.
Mitologiniai simboliai ir archetipai
Mitologija, sukaupta nuo seniausių laikų, yra archajiškiausia ir išmintingiausia žmonijos dvasios ir prigimties žinių saugykla. Nuo pat žmonijos rūšies atsiradimo pradžios žmogus per mitą, kaip universalią kalbą, bandė įminti gyvenimo paslaptį ir išreikšti ją per asmeninę patirtį.
Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip mitologiniai simboliai ir archetipai veikia pasąmonę ir kaip tai susiję su individuacijos procesu, siekiant asmeninės pergalės ir pilnatvės. Mito pasaulyje galioja savitos taisyklės ir tikrovės supratimas. Vietoj įprastų logiškų sąvokų ir faktų čia perteikiami iracionalių įvaizdžių modeliai, kurių reikšmę dalyvis-stebėtojas turi įžiūrėti ir patirti pats.
Mitas nagrinėjamas simbolių kalba, kurioje slypi „amžinosios tiesos“ apie žmonijos psichikos egzistavimą - tiesos apie psichikos tikrovę. Pasakojimams būdingas „vieną kartą…“ istoriškai nereiškia „vieno įvykio“, bet kalba apie įvykius, kurie nutinka amžinai, visada ir visur.
Taikant lyginamojo tyrimo metodą, galima geriausiai suprasti mitologijos simbolių kalbą. Tokiu būdu aptiksime tam tikrus pavyzdžius, kurie dažnai atsikartoja įvairiose kultūrose, nepaisant didelių atstumų ir laiko skirtumų.
Archetipiniai įvaizdžiai apima pačius svarbiausius žmogaus patirties ir gyvenimo dramos bruožus. Tai - instinktyvių žmogaus funkcijų repertuaras, analogiškas mūsų rūšiai instinktyvių impulsų, kurie, tarkim, skatina šiaurinius spalvinguosius trupialus susisukti nuostabius ašarų lizdus, o lašišas grįžti į upelius, iš kur jos ir kilo.
Jie kyla iš pirminio pasąmoningo etapo, kuriame ego dar nėra susiformavęs, o vėliau tęsiasi įvairūs herojiškų kovų tarpsniai, kol galų gale pasiekiama paskutinė „vientisumo“ stadija ar integracija, kuomet gyvenimas yra visiškai išpildomas ir atkuriamas žmogaus santykis su dieviškumu. Jungas šį procesą pavadino „individuacija“ - procesu, kuriame tampama tikruoju individu, kuriuo žmogus ir yra.
Jungas manė, jog šis „tikrasis aš“ yra dinamiškas veiksnys, slypintis kiekvieno individo pasąmonėje. Iš visų kitų archetipų jis išsiskiria tuo, jog yra pačioje ašyje, kur glūdi tvarka ir vientisumas. Jau pačiuose seniausiuose kūriniuose mitas formuodavo vaizdinį, kuris atskleidžia pirminę tobulumo, vientisumo ir palaimos sklidiną būseną.
Ši pirminė būsena visada būdavo vaizdžiai patalpinama į apskritimo, įdubimo, duburio ar rutulio formas. Dažnai dominuoja Motinos Žemės archetipinis simbolis - Didžioji Motina su maitinančia ir apsaugančia gimda. Bet kas, apimantis ir sulaikantis, kaip, pavyzdžiui, indas, kuris apsupa, saugo ir laiko ką nors mažo ir trapaus, paprastai turi „pirmykštės motinos“ bruožų.
Šie simboliai išreiškia rojaus būseną iki to laiko, kai tapome savarankiški ir autonomiški. Biologiniame individo amžiuje šis simbolis ne tik atitinka embriono prenatalinį nėštumo laikotarpį motinos gimdoje, bet ir naujagimio visiškos nepriklausomybės nuo motinos būseną.
Lyginamoji mitologija rodo, jog kūrybinė įtampa ir skubotumas yra įprastas reiškinys pirminėje embriono stadijoje, nors jis ir sukelia problemų - didysis uroborinis ratas skyla ir į pasaulį įsilieja šviesa.
Tipinė šio impulso personifikacija yra gyvatė, kuri vilionėmis sudrumsčia pasyvų Ievos būvį Rojaus sode. Taip pat pasakose aptinkamas ir kitas tamsus personažas, gyvūnas, kuris vilioja herojų ar heroję pažeisti status quo ir padaryti kažką „blogo“, t. y. atsiskirti nuo gėrio. Tokie veiksmai pasibaigia išvarymu iš rojaus būsenos. Šis procesas prasideda katastrofišku atsiskyrimu.
Mite tai vaizduojama kaip pasaulio Tėvų atsiskyrimas. Tėvas Dangus ir Motina Žemė laiko vienas kitą glėbyje ir pasaulyje įsivyrauja tamsa. Vaikas, gimęs tarp jų, turi būti išstumtas, nepaisant tėvų verksmų ir dejonių. Ir tik tada į pasaulį įžengia šviesa. Ši šviesa simbolizuoja sąmoningumą.
Tik sąmonės šviesoje žmogus gali įgyti žinojimą. Tačiau sąmonės įgijimas - tai prometėjiškas veiksmas, kuris įtraukia herojų į pasipūtėliškumo ir pelnytos bausmės pavojų. Štai Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį, buvo prirakintas prie uolos, kur erelis kapojo jo kepenis kiekvieną naktį. O kai Ikaras per aukštai pakilo žmogiškų rankų padirbtais sparnais, jų vaškas ištirpo ir jis krito negyvas į jūrą.
Didžioji Geroji Motina atskleidžia savo tamsiąją pusę - kupiną pagiežos Baisiąją Motiną. Herojus dažniausiai gimsta kukliomis sąlygomis, pavyzdžiui, ėdžiose ar oloje, tačiau tuo pačiu toks gimimas yra ypatingas kitais atžvilgiais: paprastai kūdikį gaubia nežemiška šviesa arba jis kelia grėsmę karaliui.
Dažnai Herojus turi du tėvus - asmeninį tėvą ir „aukštesnįjį“. Taip pat vaikas gimsta iš dieviškos dvasios - iš nekaltosios mergelės įsčių. Tokiu būdu herojus įkūnija dualistinę prigimtį: jis toks pat mirtingasis kaip ir visi kiti, bet iš kitos pusės - bendruomenės atstumtasis, svetimas jų pasauliui.
Jam sunku pritapti prie tokios aplinkos, kuri nepriima jo pranašysčių, gydymo ar kūrybinės galios. Didvyrio nuotykis visada prasideda nuo kokios nors misijos, žinios iš paslaptingo šaltinio: varlė princesei prabyla žmogaus balsu, Mozė išvysta degantį krūmą, tuščias ryžių dubenėlis plaukia prieš srovę (Buda) ar sapnuose regimas apreiškimas.
Kovodamas su drakonu, Herojus kovoja su regresyviąja pasąmonės jėga, kuri kėsinasi į vis labiau atsakingesnį ego. Jėgos, įsikūnijusios į Kirkę, Kali, medūzą, jūros gyvates, Minotaurą ar gorgonę, simbolizuoja tamsiąją Didžiosios Motinos pusę. Didvyris gali leistis būti praryjamas pabaisos ar sąmoningai nužengti į Hado pragaro karalystę, kad įveiktų blogio jėgas.
Šį pavojingą Herojaus nusileidimą į pragarmę - jūrą, olą ar požeminį pasaulį, kad įgytų naują tapatybę - žymi nakties kelionė jūra per pabaisos pilvą. Mitologinės kovos su drakonu tikslas beveik visada būna tas pats: nekaltoji mergelė, noras ją pasisavinti ar, bendrai tariant, kovoti „už lobį, kurį sunku įgyti“.
Šis pažeidžiamos, gražios ir žavingos moters, kurią saugo įkalinusi grėsminga pabaisa, įvaizdis atskleidžia žmogaus asmenybės gelmiškąją esmę ir ją supančią prieštaringą aplinką.
Didvyrio užduotis yra išlaisvinti mergelę iš pabaisos nasrų ir galų gale ją vesti, kartu su ja įkurti karalystę. Ši drakono ir Herojaus kova už kalinę yra vienas iš archetipų pavyzdžių, kurie veda mus per tuos asmeninio augimo pereinamuosius laikotarpius, žyminčius dvasinį atgimimą ir sąmonės perkeitimą.
Išgirdęs šauksmą, herojus pasiryžta kelionei į nežinomą, paprastai pavojingą kraštą, kupiną tiek vilčių, tiek rizikos. Kelionės tikslas visada veda žemyn: kartais, pavyzdžiui, Jonui, Enėjui, Kristui ar Psichei, tai yra nuopuolis į jūrą, į požeminį pasaulį, patį Hadą.
Perėjimas į kitą pasaulį yra pragaištingas: didvyrio silpnadvasiškumą pažaboja staiga atsiradę angelai sargai ar gyvūnai pagalbininkai, kurie herojui iš naujo suteikia galių įvykdyti antžmogio užduotį, kurios nebūtų įmanoma atlikti be išorinės pagalbos.
Šios pagalbinės jėgos, kurios palaiko ego sunkioje kovoje, reprezentuoja kovą už psichikos vientisumą. Psichikoje glūdinčios priešybės, kurios visiškai atsiskiria užgimus sąmonei, Herojaus dramos pabaigoje sėkmingai susitaiko.
Pagrindiniai šios sintezės simboliai yra įvairios coniunctio oppositorum ar mandalos formos, išreiškiančios naujai atgimusį vientisumą aukštesniame arba labiau diferencijuotame lygyje.
Karaliaus ir Karalienės susijungimo santuokoje, vyro ir moters susiliejimo į androgenišką formą ar geometrinių skirtybių paradoksalaus susivienijimo į „skritulį kvadrate“ vaizdiniuose, taip pat gyvenimo ir mirties slėpinio simbolyje - nemirtingo dievo, kenčiančio kūniškas žaizdas, - šių visų priešybių susijungimas simbolizuoja vidinę asmenybės integraciją.
Pirminė Dievo ir žmogaus sąjunga, kaip ir Rojaus sode, nutraukiama, kuomet ego sąmoningėja.
Šiame straipsnyje aptarėme pergalės sampratą įvairiais aspektais: nuo praktinių hipotezių versle iki dvasinių pergalių istorijoje, psichologijos ir mitologijos. Tikimės, kad šis straipsnis padėjo geriau suprasti pergalės reikšmę ir jos įtaką mūsų gyvenimui.