Kaip pasiekti, kad viskas būtų gerai: vidinės ramybės ir harmonijos paieškos

Gyvenimas kupinas iššūkių, o nuolatinis skubėjimas ir tobulumo siekimas gali sukelti stresą ir nerimą. Tačiau vidinė ramybė yra pasiekiama, jei žinome, kur ieškoti ir kaip suvaldyti savo mintis bei emocijas. Aptarkime, kaip pasiekti vidinę ramybę ir gerovę, remiantis ekspertų įžvalgomis ir praktiniais patarimais.

Vidinės ramybės svarba

Paklausus apie vidinę ramybę, terapeutas tikina - mūsų veikla, turtai, žinios neužtikrina pasitenkinimo gyvenimu. Aišku, galime didžiuotis šiais dalykais, bet jei neturėsime vidinės ramybės - kam visa tai iš viso reikalinga? Todėl visiems mums svarbiausia surasti pusiausvyrą. Surasti tuos dalykus, kurie mus įkvepia, kurie meta intelektualius iššūkius, kurie suteikia galimybę siekti savo pašaukimo ir aistros, suteikia galimybę būti pasaulio dalimi. Tada, nežiūrint, kas esame, ką darome, kur gyvename - visa tai subalansuoti su įgimtu lengvumo jausmu, kuris yra bendražmogiškos patirties dalis.

Meditacija, proto treniravimas, sąmoningumo, atjautos ir empatijos ugdymas padeda surasti šią pusiausvyrą gyvenime. Tik tada galime mėgautis ir reliatyviu pasauliu, ir proto begalybe.

Esminiai vidinės ramybės aspektai

Kaip teigia A.Valančius, vidinės ramybės pasiekti padės esminiai aspektai: dėkingumas, pokyčiai, priežasties ir pasekmės dėsnis bei susitaikymas. Būti apatiškiems nerekomenduojama, tačiau atsitraukti ir pasverti, kas mūsų gyvenime gerai, verta.

Labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenimo ramybei turi pokyčiai. Suvokimas, kad viskas, kas prasideda, baigiasi, ateina ir išeina, mums suteikia lengvumo pojūtį. Todėl neturėtume prie nieko labai prisirišti arba kam nors labai priešintis. Vietoje to, reikėtų susitelkti į tai, kas gyvenime atneša ramybę ir aiškumą.

Be to, neverta pamiršti ir kokios svarbios yra mūsų mintys, kokie svarbūs yra žodžiai ir kokie svarbūs yra mūsų veiksmai, kokią didelę įtaką ir skirtumą šie dalykai gali daryti tiek mūsų, tiek artimų žmonių gyvenimuose. Tai priminimas, kad gyvenimas yra įvairiapusis ir dalykų, kurių negalime pakeisti, nekeisime, o beprasmių karų nekariausime. Vietoje to - treniruosime protą ir sukursime sąlygas ramybei, aiškumui, gerovei ir atjautai. Tada ne tik patys jausimės kitaip, bet taip pat ir žmonės šalia mūsų jausis geriau.

Puikus būdas be meditacijos - knygos. Apie knygų galią kovojant su stresinėmis situacijomis pasakoja ir projekto „Minčių sala“ vadovė Rimutė Van Cleave. Pasaulinių bestselerių knygomis besidominti ir jas lietuvių skaitytojų bendruomenei pristatanti moteris teigia, jog tinkama knyga ir autorius gali pastūmėti teigiamų pokyčių link. Viena tokių - Johno Kehoe knyga.

Knygos, kaip saviugdos ir streso valdymo forma, žinomos nuo seniausių laikų. Įtraukiantis turinys veikia mūsų vaizduotę, smegenų veiklą. Na, o tinkamas leidinys, nesvarbu ar tai bus garso ar įprasta knygos forma, padės susitvarkyti su sunkumais, nerimu, nevalingais ir blogais įpročiais, priklausomybėmis, baimėmis bei dažnu stresu. Tačiau atminkite, kad išlipti iš streso liūno padės tik kokybiška, profesionalų parašyta literatūra.

Viena tokių knygų, kurią rekomenduočiau, parašyta puikaus autoriaus - J.Kehoe. „Minčių galios XXI amžiuje“ jis aprašo gyvenimą keičiančius principus, padedančius susikurti sėkmės ir laimės kupiną gyvenimą. Tai neįtikėtinai konkretus ir praktinis vadovas, atskleidžiantis kaip pažaboti pasąmonės galias, ugdyti gerovės sąmonę, kurti bei stiprinti santykius, atskleisti savo kūrybiškumą, sėkmingai taikyti vizualizavimo metodus, gerinti vidinį savo įvaizdį. Šios knygos privalumai - moko pastebėti savo mintis ir kaip jas keisti. Būtent ją po meditacijos kviesčiau paskaityti.

Praktiniai patarimai, kaip susidoroti su nerimu

Štai keletas praktinių patarimų, kaip susidoroti su nerimu ir pasiekti vidinę ramybę:

1. Pasitikėkite akimirka. Nerimas dažniausiai yra tiesiog normali baimė (ar keletas baimių) dėl ateities. Nors iš tikrųjų tai yra nepasitikėjimas ateitimi. Mes tiesiog netikime, kad viskas vyks sklandžiai. Ir dar ką atradau eksperimentuodamas - nerimas yra ir nepasitikėjimas dabartimi. Jei dabartis nėra pakankamai gera arba mes dabar nesame pakankamai geri, tai ateityje laukia žlugimas. Bet iš tiesų supratau, kad nieko tikrai blogo man negali nutikti, jei dabartyje elgsiuosi vadovaudamasis savo principais. Taigi, aš pasitikiu esamu momentu ir tikiu, kad viskas pavyks. Pabandykite taip: pažiūrėkite į dabarties momentą, kuriame esate. Apsidairykite aplinkui, pažvelkite į savo vidų. Iš principo šiuo momentu viskas gerai, nes jei būtų priešingai, jūs greičiausiai būtumėte vežamas greitosios pagalbos automobilyje, o ne skaitytumėte šį įrašą. Jei šiuo momentu viskas gerai, tikėtina, kad kitu momentu taip pat viskas bus gerai. Ir dar kitu taip pat.
2. Keletą minučių pamedituokite. Nors ir ironiška, turint daug darbų skubėti pradėti dirbti nebūtinai yra geriausia strategija. Atradau, kad keletas meditacijos minučių tikrai padeda sugrįžti į esamą momentą, kuris paaiškėja esąs puikus. Užuot visą laiką žvelgęs į ateitį, galiu pasitikrinti, o koks yra dabarties momentas, koks esu aš, koks mano kvėpavimas. Ir tai padeda man nurimti. Tiesiog pasėdėkite ramiai 3 minutes ir atkreipkite dėmesį į kvėpavimą, į savo kūną, į garsus aplinkui. Grįžkite prie šių dabarties dalykų kas kartą, kai tik jūsų protas pradeda klaidžioti.
3. Susidarykite trumpą sąrašą. Daug darbų gali atrodyti neįveikiami. Bet iš tiesų negaliu daryti visko iš karto. Aš net negaliu daryti dviejų užduočių tuo pačiu metu. Galiu susikoncentruoti tik į vieną užduotį vienu metu (tiesa, galiu neefektyviai šokinėti tarp 2 ar daugiau užduočių). Taigi, turiu susikoncentruoti ties pačia svarbiausia užduotimi. Geriausias būdas tai daryti - susikurti trumpą sąrašą svarbiausių darbų, kuriuos turiu atlikti. Kas turės didžiausią poveikį šiandien? Ne šiaip vidutiniškai svarbūs laiškai, o užduotys, kurios labiausiai veikia mano gyvenimą ir karjerą. Paprastai tai būna maždaug 3 dalykai per dieną, bet užsirašykite 5, jei negalite apsiriboti trimis. Būtent į šį sąrašą orientuojuosi pirmiausia.
4. Viena užduotis. Man efektyviausiai sekasi dirbti tada, kai išsirenku vieną svarbią užduotį ir tikrai į ją įsigilinu. Nuolat šokinėdamas tarp keleto užduočių paprastai nuveikiu nedaug. Taip svarbiausios užduotys būna nustumiamos į šoną, nes joms reikia daugiau dėmesio nei gebu skirti blaškydamasis. O nuolat šokinėti tarp užduočių atrodo produktyvu, net jei tai reiškia, kad atliekate tik smulkias užduotis vietoj didesnių. Taigi, geriau koncentruojuosi ties viena svarbia užduotimi ir skiriu jai visą savo dėmesį. Kartais kiti dalykai mano dėmesį nukreipia ir tai normalu, kai neįmanoma jų išvengti. Juk negalite kontroliuoti kiekvienos akimirkos (ar apskritai jokios akimirkos).
5. Nusistatykite prioritetus. Prieš pradėdamas dirbti su nauja viena užduotimi, sustoju ir paklausiu savęs, ar tai tikrai pati svarbiausia užduotis, kurią galiu padaryti dabar? Tada dar paklausiu, kokie mano ketinimai dėl šios užduoties? Kitaip sakant, kodėl ją darau? Ką tikiuosi tuo pasiekti? Kas mane motyvuoja? Klausimai padeda man suprasti KODĖL ir palaiko motyvaciją sunkiu laiku. Dažnai atsakymas į KODĖL yra kas nors tokio kaip „padėti savo skaitytojams išspręsti problemą“, ką darydamas jaučiuosi gerai. Ir tai kur kas geresnė priežastis nei atsakymas „nes tai yra mano darbų sąraše“ arba „gavau laišką su prašymu tai padaryti“.
6. Įsivaizduokite, kad tai jau atlikote. Dažnai skubame atsidurti kur nors, pasiekti tikslą. Bet ar klausiame savęs, o kur judame? Ar būsime laimingesni ten atsidūrę? Ar ta vieta geresnė už šitą, kurioje jau esame? Supratau, kad ne, ji niekuo ne geresnė. Ten, kur jau esame, taip pat puiku. Šis momentas yra toks pat geras kaip tas, į kurį skubame. Mes jau atvykome.
7. Neturėkite išankstinių nuostatų. Skubėdami atlikti daug užduočių ir peržiūrėdami sąrašą, kaupiame tai savo galvoje. Visi šie galvoje besisukantys dalykai kainuoja mums daug energijos, švaistomos stresui ir mintims valdyti. Taigi, paleisdami buvusias ir būsimas užduotis bei susikoncentruodami ties esama užduotimi, jausimės mažiau susinervinę ir apsunkę.
8. Atsikratykite visiškai tuščio darbų sąrašo ar tuščios pašto dėžutės minties. Tai mane nuolat erzina. Bandyti baigti visas užduočių sąrašo užduotis. Bandyti ištuštinti elektroninio pašto dėžutę. Tai beverčiai tikslai. Pašto dėžutėje visada yra subjektyvus skaičius elektroninių laiškų ir sutartinis skaičius užduočių jūsų sąraše. Koks skirtumas, ar baigsite dieną su nuliu ar su trimis laiškais elektroninio pašto dėžutėje? Jūsų gyvenimo tai nepakeis. Paleisdami šiuos abstrakčius, niekaip jums nepadedančius tikslus, sumažinate stresą.

Visus šiuos dalykus bandau pritaikyti praktikoje. Nebūtinai visada darau tai teisingai, dažnai susipainioju. Tačiau mano diena būna kur kas geresnė, kai šiuos būdus prisimenu.

Perfekcionizmas: ar tai dorybė, ar problema?

Originalios dovanos, puikios kalėdinės dekoracijos, naminis keksas, sausainiai ir kalėdinis pyragas. O svarbiausia - viską suspėti padaryti darbe! Arba per šventes padirbėti prie pristatymo, kad jis būtų tikrai aukščiausio lygio. Ar jaučiate spaudimą, kurį jums daro tobulumo troškimas? Ne, tai tikrai nėra naudinga, tai nepadeda jums išlikti motyvuotiems ar produktyviems. Pažvelkime į perfekcionizmą ir jo poveikį psichikos sveikatai iš psichologijos perspektyvos.

Kas yra perfekcionistas?

Perfekcionistas - tai asmuo, kuris turi pernelyg aukštus reikalavimus (dažniausiai sau). Jis visą dieną praleidžia kepdamas saldainius kalėdiniam vakarėliui, bet kai važiuojant automobiliu viršus šiek tiek ištirpsta, jis jaučiasi viską sugadinęs. Net kai viskas pavyksta pagal planą, užuot nuoširdžiai pagyręs, jis ieško ką dar galima patobulinti. Nesvarbu, ar tai būtų saldainiai, ar prezentacija darbe, ar įrašas socialiniuose tinkluose. Viskas tiesiog privalo būti tobula.

Pasak psichologų Paulo Hewitto ir Gordeno Fletto, perfekcionizmas taip pat gali būti orientuotas į kitus, kai keliame aukštus reikalavimus kitiems, arba perimtas iš aplinkos (socialiai nustatytas), pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar universitete keliami aukšti lūkesčiai, dėl kurių atsiranda spaudimas siekti puikių akademinių rezultatų.

Perfekcionizmo neigiamos pasekmės

Dėl perfekcionizmo esame nesibaigiančiame streso, abejonių ir spaudimo siekti rezultatų rate. Niekada nesame patenkinti ar tinkamai pailsėję. Vos tik įvykdome vieną užduotį, jau žvelgiame į kitą ir svarstome, ką galėjome padaryti geriau. O koks nors džiaugsmas dėl užbaigto darbo? Jis dingsta kažkur tarp „galėjo būti geriau“ ir „o kas toliau?“. Tyrimai rodo, jog perfekcionistai yra labiau linkę perdegti. Perfekcionizmas taip pat gali būti susijęs su nerimu, depresija, valgymo sutrikimais, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (OKS) ir kitomis psichologinėmis problemomis.

Be to, perfekcionizmas gali labai apsunkinti jūsų gyvenimą:

• Atidėliojate užduotis, nes laukiate „tinkamos akimirkos“ arba puikių sąlygų.
• Jį lydi žema savivertė - jaučiatės taip, tarsi niekada nebūtumėte pakankamai geri.
• Gali kelti įtampą santykiuose - jei savo aukštus standartus perduodate kitiems.
• Nuolatinis spaudimas siekti gerų rezultatų sukelia nuolatinį stresą, o tai atsiliepia sveikatai.
• Paralyžiuoja nesėkmės baimė - kai žinote, kad rezultatas vargu ar bus šimtaprocentinis, nieko nedarote ir stovite vietoje.

Perfekcionizmo testas

Ar esate perfekcionistas? Atsakykite į šiuos klausimus sąžiningai (TAIP / NE):

1. Man atrodo, kad jei ko nors nepadaro tobulai, tai yra nesėkmė.
2. Kai baigiu užduotį užuot save pagyręs, iškart žiūriu kas galėjo būti geriau.
3. Dažnai atidėlioju užduotis, nes laukiu to „tobulo“ momento, kad galėčiau imtis darbo. Kai turiu geresnę idėją, kūrybiškesnę nuotaiką ir panašiai.
4. Kai padarau klaidą, jaučiuosi kaltas. Net jei ji nedidelė ir tikriausiai net nebus pastebėta.
5. Kai ką nors pavedu kitiems, esu linkęs tikrinti ir taisyti jų darbą. Geriau tai daryčiau pats, nes vis tiek man tai sekasi geriausiai.
6. Negaliu ilsėtis kol mano namai nesutvarkyti, neparuoštas maistas ir viskas sutvarkyta. Jaučiu, kad turėčiau daryti ką nors produktyvaus.
7. Nauji didesni iššūkiai mane gąsdina ir dažnai verčiau jų vengiu. Bijau, kad nesugebėsiu jų atlikti taip gerai, kaip norėčiau.
8. Dažnai prie užduočių dirbu daug ilgiau nei reikia. Visada ieškau, ką patobulinti.
9. Bijau, kad jei viskas nebus tobula, kiti mane teis.

Kuo daugiau kartų sau pasakėte TAIP, tuo stipresnis perfekcionistas esate. Tyrimo duomenimis, nuo 1989 m. perfekcionizmo lygis, ypač tarp jaunų žmonių, labai išaugo. Labiausiai išaugo socialiai nustatyto perfekcionizmo, t. y. spaudimo būti tobulais, kurį jaučiame iš aplinkos ir žiniasklaidos, lygis.

Kaip atsikratyti perfekcionizmo: 8 patarimai

Mūsų psichoterapeutai rekomenduoja atlikti šiuos veiksmus:

1. Susitaikykite su tuo, kad tobulumo nėra. Pasistenkite nelyginti savęs su kitais ir nekreipti tiek daug dėmesio į tai, ką apie jus galvoja. Kiekvienas turi skirtingus prioritetus ir įsivaizduoja, kas yra tobula.
2. Pakeiskite požiūrį į klaidas. Klaidos ar nesėkmės yra galimybė tobulėti. Stenkitės į jas žiūrėti kaip į proceso dalį. Normalu būti netobulam ir daryti klaidas, leiskite sau jas daryti.
3. Supraskite, kad kitiems jūs ne taip jau ir rūpite. Žmonės daugiausia rūpinasi savimi ir turi pakankamai savų problemų. Didžioji dauguma jų net nepastebi, kad per kalėdinį vakarėlį nesutampa jūsų rankinė ir batai, ir jiems nerūpi, kad nusipirkote ir nepagaminote advento vainiko.
4. Nustatykite pasiekiamus tikslus ir sudarykite realius darbų sąrašus. Planuodami nepamirškite, kad poilsis yra svarbus ir kiekvienas turi savo tempą. Nepamirškite švęsti kiekvieno žingsnio į priekį!
5. Ne, tikrai nereikia visiems įtikti. Svarbiausia išmokti pasakyti NE, priimti savo netobulumą ir suprasti, kad mūsų vertė nepriklauso nuo to, ką apie mus mano kiti.
6. Nustatykite, kada to „pakanka". Iš anksto nusistatykite ribą, kada tai yra „pakankamai gerai“. Tai gali būti konkretus laiko limitas arba pagrindinių punktų, kurie tikrai būtini, sąrašas. Tobulumo dažnai nereikia - tik tada, kai tai funkcionalu ir prasminga.
7. Būkite malonūs sau. Pabandykite į save pažvelgti geriausio draugo akimis. Kai pagausite save savikritišką, paklauskite savęs: „Ar taip sakyčiau žmogui, kurį myliu?“. Jei ne, pakeiskite žodžius ir pasakykite sau būtent tai, ką pasakytumėte geriausiam draugui.
8. Suteikite vietos džiaugsmui ir spontaniškumui. Tokia veikla mus moko, kad net ir netobuli dalykai gali būti smagūs ir vertingi. Turėdami perfekcionistinį mąstymą, dažnai pamirštame proceso džiaugsmą - pabandykite jį atrasti iš naujo!

Perfekcionizmas - puiki tema terapijai. Terapeutas gali padėti surasti jums netinkamus įsitikinimus ir palaipsniui juos pakeisti. Taip susiformuos sveikesnis požiūris į save ir savo tikslus. Atsikratykime spaudimo ir kvėpuokime laisviau.

Ką daryti, kai užplūsta nerimas, kad viskas per gerai?

Ar teko patirti šią būseną? Kai viskas aplinkui ir mūsų viduje gerai ir staiga užplūsta nerimas: tai greitai baigsis! Priežasčių gali būti daug. Kartais žmogus gyvena ciklišką tėvų gyvenimą, suvokdamas šį ciklišką procesą kaip vienintelę įmanomą normą. Ir jeigu atsidūrę džiaugsmo ir pasitenkinimo gyvenimu ir savimi viršūnėje, pagaunate save galvojant: „Viskas gerai? Ne, taip negali būti, būtinai atsitiks kažkas blogo ir neįveikiamo!”, susimąstykite - galbūt ir jūs patys jau įpratote važinėtis tais amerikietiškais kalneliais, galbūt laikas leisti sau kitokį gyvenimą: tolygų, ramų, galbūt greitą ir aktyvų, bet visada pozityvų.

Kaip gyventi su savivertės trūkumu ir nepasitikėjimu savimi?

Esu 25 metų mergina. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų lyg ir viskas gerai. Turiu darbą, esu baigusi bakalauro studijas, dar studijuoju ir magistrantūroje, turiu antrąją pusę, išvaizda taip pat nesiskundžiu. Tačiau nesu patenkinta savo gyvenimu. Užimtumas, mokslai, darbas man patinka, tačiau nuolat noriu siekti kažko geriau, kažko daugiau. Anksčiau buvau labai pastovus žmogus, kuris yra labai nuspėjamas ir bijo naujovių. Šiuo metu, pastebiu, kad trokštu kuo daugiau pokyčių, kuo daugiau naujovių. Santykiai su draugu pradėjo nebetenkinti, nors draugas galvoja apie rimtesnį gyvenimą, nori sukurti šeimą. Tačiau aš nejaučiu tokio poreikio. Su juo jau draugaujame 7 metus. Galbūt tokį požiūrį suformavo tėvų santykiai šeimoje. Tėvas mėgdavo išlenkti taurelę, tuo labiau ir šiuo metu nieks nepasikeitė. Mama nesiryždavo ir vis dar nesiryžta visko nutraukti, nes bijo likti be stogo virš galvos. Aš iš dalies, giliai viduje kaltinu mamą, kad leidžia tokias kančias patirti vaikams, tačiau suprantu, kodėl ji taip elgiasi.

Gyvenu su tėvais, nes dirbant ir mokantis dieniniame skyriuje išsinuomoti savo būstą yra neįmanoma. Dėl nepilnaverčio santykio su tėvu ir jo bei alkoholio „draugystės“ negaliu pasitikėti vyriškos lyties atstovais. Jaučiu didelį savivertės trūkumą. Puikiai suvokiu, kad dauguma kitų žmonių moka mažiau ar žino mažiau, kad nesu pati blogiausia iš visų, bet tas savęs nuvertinimas nedingsta. Bijau būti priklausoma nuo kito žmogaus, todėl stengiuosi pasiekti kuo didesnį savarankiškumą. Draugas nori vaikų, nori šeimos. Apie savo šeimą nenoriu šiuo metu galvoti, ir jis pats man pradėjo atrodyti netinkamas. Su juo būdavo ir nesutarimų, ir charakterio priešingybių. Buvau pradėjusi galvoti ir apie savižudybę. Jaučiausi niekam nereikalinga, nesuprasta, nesugebanti susirasti tinkamo gyvenimo partnerio, nesugebanti susirasti geresnio darbo ir negalinti pabėgti iš to košmaro namuose. Tai atrodė geriausia išeitis iš nesibaigiančios problemos.

Šiuo metu stengiuosi galvoti optimistiškiau. Taigi, prašau patarti, kaip man gyventi su šia problema, kaip negalvoti apie savižudybę, kaip pradėti pasitikėti vyrais ir kaip išmokti labiau save vertinti.

Kartais pokyčių, naujovių noras būna postūmis į pilnavertiškesnį, įvairesnį gyvenimą. Vis tik iš to, kaip kalbi apie savo pokyčių norą, man tai daugiau skamba kaip poreikis ištrūkti iš sustabarėjusios dabarties, išsilaisvinti. Galbūt iš čia ir kylančios mintys apie savižudybę - taip, kaip yra dabar, gyventi Tau nebesinori, tai jau nebe gyvenimas, o vien kentėjimas ir apsimetinėjimas, neva viskas gerai. Nemažai kalbi apie savo poreikį būti savarankiška. Šalia to skamba, tad santykiuose su kitu žmogumi matai tik dvi galimybes - arba būti savarankiška, tad gan toli, arba būti priklausoma. Nesigirdi tarpinių galimybių. Atrodo, kad Tau artumas pradėjo asocijuotis su nesaugumu, tarsi būdama šalia kito žmogaus nebegalėtum būti savimi, laisva.

Žinai, nors kalbi apie savo nepasitikėjimo vyrais priežastis tėvų santykiuose, man nesinori nuskubėti. Tikiu, kad ir dabar gyvenant su tėvais tam, kad išbūtum su jais vienuose namuose Tau tenka atsiriboti nuo dalies savo jausmų - pykčio mamai už taikstymąsi su tėvo gėrimu, nuoskaudos tėvui už jo atsiribojimą ir alkoholio rinkimąsi vietoje šeimos. Man skamba, kad šalia savarankiškumo susikrovei ir labai daug atsakomybės vien tik sau, kuri skamba kaip lūkesčiai ar reikalavimai - turi užtikrinti gerus santykius su partneriu, rasti geresnį darbą, pakeisti situaciją namuose. Kartais taip nutinka su mūsų savęs vertinimu, jog pradedame galvoti, kad jeigu daugiau visko pasieksiu (ar turėsiu, išmoksiu, uždirbsiu, ir t.t.), tai ir būsiu geresniu žmogumi, labiau save mylėsiu. Ir laišką pradedi nuo to, kad išvardini, kiek ir ko turi, ir tik paskui grįžti prie savo jausmo, jog Tau toks gyvenimas nebepatinka.

Manau, kad mūsų savivertė yra ne apie didelį ko nors kiekį gyvenime, o apie jausmą, kad užtenka. Skaitant Tavo laišką man lieka jausmas, jog esi gana racionaliai ir aiškiai susidėliojusi mintis, logiškai matai savo sunkumų priežastis, tačiau emocine prasme nedaug kas nuo to keičiasi. Konkrečiai formuluoji, ko nori - tai skamba kaip tinkami tikslai psichoterapijai, kadangi ir pakeisti norėtum ilgalaikius, giluminius dalykus - savo santykį su savimi, savo gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tik čia greičiau ne patarimo reikalas, o savęs priėmimo, savo jausmų pripažinimo ir ieškojimo, kaip gali sau leisti būti santykiuose kelias.

tags: #noreciau #kad #viskas #butu #gerai