Lietuviškos operos siužetas ir raida

Tautinės operos idėja Lietuvoje užgimė XIX amžiaus pabaigoje, pogrindinėje veikloje. Slapta susibūrusios draugijos, tokios kaip 1885 metais Tilžėje įsteigta „Birutės“ ir 1895 m. Vydūno įkurta „Giedotojų“ draugijos, pradėjo rengti koncertus ir vaidinimus. Iki spaudos draudimo pabaigos (1904 m.) muzikos ir teatro sąjūdis apėmė visą Lietuvą.

Įkvėptas šio sąjūdžio, kompozitorius Mikas Petrauskas, ilgą laiką persekiotas dėl savo įsitikinimų, 1906 m. sukūrė muziką Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesei „Birutė“.

Romantizmo įtaka ir pirmoji lietuviška opera

Romantizmo epochoje susiformavo naujas operos pobūdis - istorinių siužetų naudojimas, herojinio epo kūrimas, meilės temos išplėtojimas. Lietuvoje romantizmas vėlavo. Jei Vakarų Europoje romantizmas vyravo XVIII a. pab.-XIX a. prdž., tai Carinės Rusijos imperijos sudėtyje buvusią Lietuvą, žanro apraiškos pasiekė tik XIX a. antroje pusėje. Neatsitiktinai G.L. Žemkalnio ir M. Petrausko opera „Birutė“ 1906 metais lapkričio 6 dieną buvo parodyta Vilniuje, dabartinės Valstybinės Filharmonijos salėje. Kompozitorius, M. Petrauskas nerimavo dėl galimos Vilniaus slaviškosios auditorijos kritikos, tačiau, pasibaigus premjerai liko patenkintas, nors ir savikritiškas: „Atlošus Vilniuje pirmu kartu, „Birutė“ ypač rusų ir lenkų kritikos buvo sutikta visai rimtai ir gražiai.

Operos reikšmė buvo didžiulė. Anot muzikologės Danos Palionytės Banevičiėnės: „Pirmoji lietuviška opera „Birutė“ turi ne tik istorinę, bet ir išliekamąją vertę. Pirmosios tautinės operos statyme dalyvavo ir libreto autoriaus G. Landsbergio - Žemkalnio sūnus, Vytautas, kuris tuo metu būdamas 13 metų, stebėjo tėvo ir M. Petrausko darbą, apie kuriuos užsiminė ir savo atsiminimuose: „Beveik per metus Gabrielius Landsbergis sukūrė dramą Birutė. Štai ir pažintis: Mikas Petrauskas, susižavėjęs jau iš spaudos išėjusia Birute, tariasi su autoriumi rašysiąs pagal tą dramą operą. Libretas operai nereikalingas: Mikas Petrauskas išspausdintą dramos tekstą pažodžiui išdainuoja. Vėliau G.

Tarpukario ir sovietmečio operos

1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę prasidėjo tarpukario Lietuvos arba Pirmosios respublikos laikotarpis, kurio metu buvo sukurtos šios operos: Vytauto Bacevičiaus „Vaidilutė“, Juozo Karnavičiaus „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“, Antano Račiūno „Trys talismanai“, Jono Dambrausko ir Miko Petrausko „Eglė“.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas operos žanrui, kaip ir visoms žmogaus gyvenimo sritims įnešė permainų. Vokiečiams okupavus Lietuvą buvo sukurta komiška, keturių veiksmų Stasio Šimkaus opera „Pagirėnai“ arba „Kaimas prie dvaro“ (1942-06-23). Kūrinys pradėtas kurti dar laisvos Lietuvos laikais, 1938 metais, išgyveno ir liko paženklintas politinių įvykių, o ypač dviejų okupacijų įspaudais. Su kiekvienu iš totalitarinio režimų nešėjų: sovietų ir nacių ideologiniu pagrindu reikėjo susipažinti ir kurti pagal iš anksto nuleistus reikalavimus.

Tarpukario Lietuvoje išgarsėjęs, muzikologas, muzikos apžvalgininkas Vladas Jakubėnas, Čikagoje leistame žurnale „Draugas“, akcentavo operos „Pagirėnai“ skirtumą nuo lig tol buvusiųjų ir suponavo mintį apie akylesnį kompozitoriaus lietuvio supratimą: „Pagirėnai: išsiskyrė buitiniu siužetu - iki tol kūrėjams labiau rūpėjo istorinės arba mitinės asmenybės.

1953 metais pasirodė pirmoji okupuotosios Lietuvos opera „Marytė“, kurioje nebuvo išvengta sovietinės propagandos potekstės. Pastarosios operos kompozitorius buvo dar tarpukario Lietuvoje su kita opera - „Trys talismanai“ išgarsėjęs Antanas Račiūnas. Antano Račiūno mokinys, Vytautas Klova, neretai muzikologų yra laikomas populiariausios lietuviškos operos autoriumi.

Vytautas Klova ir jo indėlis

Muzikologė Sofija Jūratė Vyliūtė apie Vytautą Klovą ir jo įnašą Lietuvos operos raidai atsiliepė: „Jis reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. „Pilėnai“ yra vienintelė lietuviška opera, kuri nuo pat premjeros yra įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare,ne sykį statyta ir rodyta daugybę kartų, pastatyta Čikagos lietuvių operoje (1994). Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos; ypač plačiai dainuojamos dainos, operų arijos bei chorai“.

Jai antrino kita muzikų akademinio rato atstovė, pedagogė Aldona Vilkelienė, pabrėžusi kompozitoriaus pasirinktus muzikinius motyvus: „Operos muzikai būdingas lyriškumas, melodingumas, dramatinė veiksmo plėtra. Ypač vertingi operos chorai, pabrėžiantys jos epiškumą ir tautiškumą.

Pirmosios respublikos laikais operų skaičius nebuvo skaitlingas, juolab, kad pats statymas buvo kas kelerius metus, tačiau sovietinėje Lietuvoje, ypač po V. Klovos sėkmingo debiuto (po jo sekė dar penkios kompozitoriaus operos: „Vaiva“, „Duktė“, „Du kalavijai“ (arba „Žalgiris“), „Amerikoniškoji tragedija“, „Ave, Vita“, kurios prisidėjo prie to, kad V. Klova tapo daugiausia operų sukūrusiu lietuviu kompozitoriumi), jų būta daug. Galima paminėti Balio Dvariono 1957 metais sukurtą operą „Dalia“, tais pačiais metais buvo sukurta ir Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“, kuri nepraėjo sovietinės cenzūros, nes opera, pastatyta pagal Vinco Mykolaičio - Putino romano „Sukilėliai“ pavyzdį, kuriame pagrindinis veikėjas kunigas.

Taip pat verta paminėti Jurgio Gaižausko operą „Buratinas“, pastatytą 1969, kuri yra pirmoji lietuviška opera vaikams, neprarandanti savo populiarumo iki šiol. Pats kompozitorius dėl operos „Buratinas“ neregėto populiarumo ir sėkmės samprotavo: „Ši opera tokia populiari todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras.

Iš esmės nuo pat šeštojo dešimtmečio antrosios pusės, operų bumas apėmė tuometinį sovietinėmis realijomis gyvenanti Lietuvos pasaulį. Cenzūros nebuvo galima išvengti, tačiau ji rimtosios muzikos atveju buvo kur kas palankesnė, lyginant su kitais žanrais.

Roko operos

Roko muzikos srovė įnešė permainų ir į operos pasaulį. Pasaulinio mastu pirmoji roko opera buvo sukurta dar septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Lietuvoje pirmoji roko opera nuskambėjo 1971 metų gruodžio 25 dieną Vilniaus dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje), tai buvo Kęstučio Antanėlio (iš grupės „Antanėliai“) A. 1974-1978 metų laikotarpiu anglų kalba buvo kuriama, bet taip ir nepastatyta grupės „Mind‘sDisorder“ vedlio Arvydo Makausko - Makio 9 veiksmų roko opera „Funeral“. Ji galbūt būtų tapusi pirmąją lietuviška roko opera, tačiau pastarosios titulas atitenka pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ sukurta Arūno Žebriūno ir ViačeslavoGanelino „Velnio nuotaka“.

Antroji lietuviškojo roko opera buvo sukurta ir pastatyta 1982 metų rugsėjo 15 dieną Valstybiniame Jaunimo teatre Vilniuje ir vadinosi „Meilė ir mirties Veronoje“. Pagal Viljamo Šekspyro dramą „Romeo ir Džuljeta“ Sigito Gedos parengtas libretas, o kompozitorius buvo Kęstutis Antanėlis“.

Sovietmečiu tai buvo bene stipriausia lietuviška roko opera, kurios kelias buvo ilgas. Dar 1980 metais LTSR Kultūros ministerijos Meno taryba išgirdusi pirminį operos variantą, pareiškė, kad ji nieko verta, prireikė dviejų metų įrodyti, kad jie klydo. Po sėkmingo debiuto Vilniuje, 1985 metais opera buvo pastatyta Berlyne, o dar po 3 metų JAV. 1988 metais K.

Libreto analizė ir tendencijos

Susieti lietuviškų operų libretų apžvalgą su Karmen vardu paskatino ta aplinkybė, kad IV Operos kritikų seminaras Operos libreto fenomenas, kuriam rengiau šį pranešimą, vyko G. Bizet Karmen premjerų apsupty (2009 m. lapkričio 21 d.). Karmen pasitelkiau kaip psichologizmo ir gilinimosi į žmogaus jausminę sferą metaforą, apibrėžiančią siužetus apie meilę, vyro ir moters santykius, siužetus, nušviečiančius žmogiškosios prigimties užkaborius, užuot piešus didingus ar dramatiškus tautos praeities vaizdus.

Pažvelgę į lietuviškos operos istoriją, pradedant pirmąja tautine opera laikoma Miko Petrausko Birute (1906), pamatysime, kad vyrauja pastarieji - tikros, mitinės ar pasakinės praeities motyvai. Šis tekstas - mėginimas atskleisti šio status quo priežastis. Pirmiausia - truputis statistikos. Iš viso suskaičiavau 87 lietuvių autorių sukurtas operas, skirtos vaikams į šį sąrašą neįeina. Kiek pavyko rasti informacijos, pastatytos 76, tačiau tik 45 operų pavadinimus žinojau iki tol specialiai nesidomėdama.

Apskritai po Nepriklausomybės atgavimo, ypač pastarąjį dešimtmetį, operų kūryba labai suintensyvėjo. Tiesa, dauguma naujų kūrinių nėra skirti didžiajai scenai, tai kamerinės operos, tarpstančios eksperimentinėse festivalių erdvėse. Iš tokių verta prisiminti 1993 m. dramos teatro scenoje pastatytą Vidmanto Bartulio Pamoką pagal Eugène’o Ionesco absurdo pjesę.

Kamerinės operos žanrą gerokai paskatino Gaidos festivalis: 1996 m. pakartota Pamoka, o 2002 m. koncertiškai atlikta Osvaldo Balakausko Tolimoji. Libretui kompozitorius parinko Oskaro Milašiaus prancūziškas eiles apie idealią - „tolimą“ - meilę. Dar po dvejų metų bendradarbiaujant su Oskaro Koršunovo teatru Gaida ėmėsi teatrinių pastatymų: rampos šviesas išvydo Vykinto Baltako Cantio pagal graikų mitus interpretuojantį Sharon Lynn Joyce libretą, Gintaro Sodeikos Vienatvė dviese (Sigito Parulskio libretas apie vyro ir moters santykius) ir Antano Kučinsko Grimo opera, kurios libretą iš moteriškų žurnalų tekstų „sulipdė“ režisierė Birutė Mar.

Grimo operą autorius vėliau pervadino performansu, nors ir kitų dviejų veikalų sąsajos su tradicine opera gana sąlyginės. Žymiai arčiau „šaknų“ pasirodė esanti jau Kristupo vasaros festivalyje 2006 m. pastatyta Sodeikos kamerinė opera Vinter sopranui ir baritonui pagal norvegų dramaturgo Jono Fosses libretą. Jo centre - vyro ir moters santykiai „grynu pavidalu“, jų meilės ilgesys ir „vienatvė dviese“ (rež. O. Koršunovas).

Šis kiekybinis paskutinio dešimtmečio „sprogimas“, turint minty ir NOA operas bei pastatymus LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, nepalyginamas su jokiu ligšiolinės lietuvių operos raidos tarpsniu, užtat primena „pašėlusį“ trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Vakarų muzikoje, kai ėmė rastis netikėčiausių pavidalų veikalų. Savaip dėsninga, kad būtent dabar įvyko dar prieš 40 metų sukurtos Juliaus Juzeliūno kamerinės operos Žaidimas premjera (rež. Nerijus Petrokas, Kongresų rūmai, 2007). Libretą parašė pats kompozitorius pagal Friedricho Dürrenmatto apysaką Avarija: patyręs automobilio avariją sėkmingas komivojažierius patenka į namus, kur keli buvę teisininkai pramogauja vaidindami teismą - žaidimo pabaigoje komivojažierius nusižudo. Ar galėjo tokio siužeto opera išvysti sceną 1968 m., kai buvo svarstyta OBT meno tarybos?

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais - 1991 - savo valandos sulaukė ir 1982 m. VAOBT atmestas Felikso Bajoro Dievo avinėlis, Jono Vaitkaus pastatytas Nacionaliniame dramos teatre. Kūrinys prabyla skaudžia pokario tema (Rimanto Šavelio libretas, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos eilės). Nors „istorinis fonas“ operoje labai reikšmingas, jis perteikiamas pagrindinio veikėjo akimis. Bežemis valstietis, tetroškęs turėti šeimą ir dirbti savo žemę, tampa miškinių (partizanų) ir tarybinių aktyvistų kovos įkaitu. Čia esama ir labai dramatiškų vyro ir moters santykių, visos operos emocinė įtampa didelė.

Netrukus pamatysime, kad iki 1990 m. vyravo istoriniai, tarybiniais laikais ir ideologizuoti, arba tautiniai pasakiniai motyvai, o „psichologizmai“ nebuvo labai mėgstami. Viena iš esminių priežasčių - Lietuva turėjo vienintelę operos sceną, Nacionalinį operos ir baleto teatrą (tarpukariu Valstybės teatras, tarybiniais laikais VAOBT), kuriame buvo pageidaujami valstybės propaguojamą kultūrą ir ideologiją šlovinantys kūriniai.

Pasitelkime Karmen pavyzdį. Jos premjera įvyko Paryžiaus Komiškojoje operoje (Opéra-Comique), kuri drauge su Lyriniu teatru (Théâtre Lyrique) ir oficialiuoju Karališkosios muzikos akademijos teatru - Paryžiaus nacionaline opera (arba Opéra Garnier) - buvo trys svarbiausios XIX a. Prancūzijos operos scenos. Reprezentacinio teatro funkciją atliko Paryžiaus nacionalinė opera, čia buvo statomos G. Rossini Mozė ir Aronas bei Vilius Telis, G. Meyerbeerio Robertas Velnias ir Hugenotai, V. Bellini Puritonai, G. Verdi Trubadūras ir kitos herojinės operos.

Komiškoji opera buvo įkurta kaip reprezentacinio itališkojo stiliaus atsvara, jos scenoje įvyko ne tik Karmen, bet ir H. Berliozo Fausto pasmerkimo, C. Debussy Pelėjo ir Melisandos, daugelio J. Massenet lyrinių operų premjeros. Tad visai logiška, jog mūsų vieninteliame operos teatre „lyrinis“ žanras atsidūrė antrame plane. Iš 28 šioje scenoje rampos šviesas išvydusių lietuviškų operų, „žmogiškosios dramos“ tėra penkios.

Pirmąja tokia opera laikau Stasio Šimkaus Pagirėnus (tarybinėje muzikologijoje pervadintus Kaimas prie dvaro) pagal Stasio Santvaro libretą, pastatyta 1942 m. Kaune. Buitinį komišką siužetą galėtume palyginti su B. Smetanos Parduotąja nuotaka: turtingo valstiečio duktė myli neturtingą vaikiną, bet jos garbėtroška tėvas nori ją išleisti už prasilošusio dvarininko, kuris visaip mėgina ją suvilioti nė neketindamas vesti. Galiausiai tėvas supranta klydęs, opera baigiasi vestuvėmis.

Deja, spektaklis gyvavo trumpai: parodytas vos kelis kartus sezono pabaigoje kitąmet į repertuarą negrįžo, nes 1943 m. Šimkus mirė, taip ir nespėjęs paredaguoti, jo manymu, trūkumų turėjusios operos. Kita mus dominančio siužeto opera yra jau 1975 m. OBT scenoje pastatyta Vytauto Barkausko Legenda apie meilę*, libretą pagal Nazimo Hikmeto dramą parašė spektaklio režisierė Vlada Mikštaitė, spektaklio muzikos vadovas Jonas Aleksa. Deja, ir šiai operai likimas nebuvo palankus. Po metų mirus pagrindinį Ferchado vaidmenį parengusiam vienam ryškiausių mūsų tenorų Valentinui Adamkevičiui (1925-1976), neatsirado, kas jį pakeistų. Neva partija buvo labai sudėtinga, dainininkai bijojo sugadinti balsus. Balsio Kelionę į Tilžę galime vadinti tiesiog aistrų drama!

1980 m. pastatyta opera sukurta pagal Hermanno Sudermanno to pat pavadinimo novelę (libretą parašė kompozitorius): gyveno laiminga šeima - žvejas Ansas, jo žmona Indrė ir trys vaikučiai, kol į kaimą tarnauti atėjo vyrų viliokė Bušė. Ji užvaldė ne tik Anso širdį, bet ir valią: įkalbėjo nužudyti Indrę - nuskandinti. 1983 m. iniciatyvos vėl ėmėsi daugelio to meto pastatymų spiritus movens Vlada Mikštaitė ir pasirodė jos režisuotos komiškosios Boriso Borisovo Piršlybos pagal Antono Čechovo vodevilį (Mikštaitės libretas).

Ir pagaliau 2000 m. sulaukėme „mistinio trilerio“ - Broniaus Kutavičius operos Lokys, subtiliai interpretuojančios kadaise Prospero Mérimée atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją „laukiniame krašte“ (Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretas). Žemaitijos gūdumoje iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis peršasi grafaitei, po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą… Lokys rodytas palyginti ilgai, iki 2007-ųjų.

Simptomiška, kad kita Kutavičiaus opera NOBT scenoje buvo „nuaistrintas“, beveik apeiginis diptikas Ugnis ir tikėjimas (2003), užsakytas Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių proga, pagal Gintaro Beresnevičiaus ir Kutavičiaus tekstus. Tradicija gaji: nacionalinėje scenoje - didingi veikalai. Pirmosios iš kitų 18** šio teatro scenoje pastatytų lietuviškų operų apdainavo narsiąsias praeities kunigaikštienes.

Miko Petrausko Birutė susitelkė ties legenda apie Birutės ir Kęstučio pažintį (Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretas, 1921), o Jurgio Karnavičiaus Gražina (1933) pasakoja apie Naugarduko kunigaikščio žmonos Gražinos žygdarbį, jai ėmus vadovauti mūšiui su kryžiuočiais (Kazio Inčiūros libretas pagal Adomo Mickevičiaus poemą). Natūralu, kad jaunai valstybei vos susikūrus ypač aktualu buvo prisiminti savo praeitį - gražius, didingus momentus, atrasti tautosakos grožį ir prasmes. Taigi, po kelerių metų pastatyta Antano Račiūno opera Trys talismanai (Inčiūros libretas pagal jo paties misteriją, 1936) aiškiai rėmėsi liaudies motyvais, tai savotiška pasaka alegorija.

1937 m. pasirodė Karnavičiaus istorinė drama Radvila Perkūnas pagal Balio Sruogos libretą - gana tikslus renesansinio daugiasluoksnio Vilniaus paveikslas, susitelkiant ties miesto „šeimininkų“ Radvilos ir Katkaus (Chodkevičiaus) konfliktu. O prieš pat karą 1939 m. „Tapatybės kūrimas“ rūpėjo ir tarybų valdžiai: menas turėjo romantizuoti komunistinę ideologiją, tad senas geras herojinės operos modelis padėjo ir po karo. Pirmąja tarybine opera tapo 1953 m. pastatyta Račiūno Marytė (libretas Antano Venclovos, Petro Keidošiaus ir Juozo Gustaičio), pašlovinusi Lietuvoje veikusios ir vokiečių sušaudytos tarybinės partizanės Melnikaitės žygdarbį. Kritikas Vladas Jakubėnas teigė, kad Marytėje „kažkokiu būdu atsidūrė […] dideli gabalai“ muzikos iš Trijų talismanų***.

Taigi, 1953 m. pastatoma pirmoji lietuviška tarybinė opera, o jau 1956-aisiais rampos šviesas išvysta Račiūno mokinio Vytauto Klovos sukurti legendiniai Pilėnai (libretas Jono Mackonio), tapę vos ne dvasinės rezistencijos simboliu. Operas skiria tik treji metai, tačiau koks ideologinis šuolis! Prisiminus istorinį foną stebėtis netenka: 1953 m. mirė Stalinas, o kaip tik 1956-aisiais jo įpėdinis Nikita Chruščiovas TSKP XX suvažiavime perskaitė pranešimą Apie asmenybės kultą ir jo padarinius ir taip pradėjo vadinamąjį atšilimą. Ideologiniai reikalavimai menui sušvelnėjo, bet nedingo.

1957 m. švenčiant Spalio revoliucijos**** metines turėjo įvykti proginės operos - Juliaus Juzeliūno Sukilėlių - premjera (libretas Vinco Mykolaičio-Putino ir Aldonos Liobytės pagal Putino romaną), tačiau dėl netinkamų ideologinių akcentų ji parodyta tik 1977 m. Tuo tarpu OBT scenoje po Klovos Pilėnų 1958 m. pastatyta antra šio kompozitoriaus opera, pasakinio pobūdžio Vaiva (libretas Juozo Gustaičio pagal Vinco Krėvės apsakymą Perkūnas, Vaiva ir Straublys). Klova dar sukūrė istorinę operą Žalgiris (anuomet vadinta neutraliau Du kalavijai, libretas Gustaičio, 1966), tačiau kompozitoriui teko atiduoti duoklę ir to meto reprezentacinės scenos „etiketui“: 1960 m. pasirodė jo opera Duktė (Gustaičio libretas) apie komunistų partizanus Lietuvoje II pasaulinio karo metais, o 1974 m. - poetui revoliucionieriui Juliui Janoniui skirtas veikalas Ave vita pagal Juozo Nekrošiaus libretą; su jo premjera lapkričio 6-ąją buvo atidarytas naujasis operos teatro pastatas.

Įdomu, kad vienintelė neistorinė Klovos opera Amerikoniškoji tragedija Theodore’o Dreiserio romano motyvais (Mackonio libretas, 1968) buvo sukurta Rygos operos teatro scenai. Jos siužetas ryškiai išsiskiria lietuviškų operų fone dar ir todėl, kad tai - nenacionalinės tematikos opera, inspiruota pasaulinės literatūros kūrinio*****. 1959 m. rampos šviesas išvydo Balio Dvariono Dalia (Mackonio libretas pagal Sruogos Apyaušrio dalią) - viena iš populiaresnių lietuviškų operų: 1985 m. LTV veikalą ekranizavo (rež. Jadvyga Janulevičiūtė). Nors čia pasakojama apie liaudies kovą su ponais, iš dalies Dalią taip pat galėtume priskirti operų „apie meilę“ kategorijai, nes Dalios-Jurgelio-grafo Tyzenhauzo jausmų trikampis yra reikšmingas.

Panašaus pusiau ideologinio siužeto yra 1965 m. pastatyta istorinė Račiūno opera Saulės miestas, libretą apie XVIII a. 1967 m. minint dar vieną Spalio revoliucijos sukaktį įvyko net dviejų operų premjeros: tai Vytauto Paltanavičiaus Kryžkelėje (Gedimino Astrausko ir Kosto Šilgalio libretas), kur bandyta istorinę aplinką (karas) atspindėti per asmens psichologinės dramos prizmę, ir gerokai labiau ideologizuoti Vytauto Laurušo Paklydę paukščiai (Eugenijaus Matuzevičiaus ir Algimanto Kalinausko libretas apie emigrantus).

Tai vis dėlto kodėl tų „lietuviškų“ Karmen taip mažai? Ar vienintelės priežastys tėra tos, jog, grubiai tariant, rūpinantis prestižu (reprezentacinės scenos reikalavimai) ir/ar kovojant už tautinę savastį ne meilė rūpi? O gal tiesiog esame kitokio mentaliteto - uždaresni, santūresni? Tarkime, prancūzas Bizet buvo bohemos žmogus, „ne iš knygų“ pažinojęs Karmen prototipų (Paryžiuje XIX a. klestėjo kurtizanių luomas), o mes gyvename Marijos žemėje… Gal epocha ne ta? Didžiosios meilės istorijos operos scenoje apsigyveno XIX a.: Karmen, Traviata, Tristanas ir Izolda ir kt., o mūsų dienomis meilės tematiką eksploatuoja lengvesnis žanras - miuziklai.

Bet juk ir šiuolaikinė opera geba nebanaliai prabilti apie meilę, puikiausias pavyzdys - LNOBT rodoma Peterio Eötvöso Meilė ir kiti demonai. Tad kodėl išgirdus žinią apie kuriamą naują lietuvišką operą ir pamėginus spėti jos siužetą, mintis, kad ji galėtų būti apie didelę aistringą meilę, būtų paskutinė, atėjusi į galvą? Kaip ir realus dabarties socialinio susisluoksniavimą atspindys (kokį matome Karmen, Traviatoje, Madam Baterflai ir kt.) nėra mėgstamas motyvas mūsų operos scenoje.

Nuojauta man kužda, kad „jauni ir įžūlūs“ gali gerokai pakoreguoti šį vaizdą. Štai kovą vykusiame festivalyje NOA Rūtos Vitkauskaitės animacinė opera Kliudžiau, perfrazuojanti chrestomatinį Antano Biliūno apsakymą (Gabrielės Labanauskaitės libretas), nupiešė liūdną dabarties fantasmagoriją: mergaitė, palikta viena namie tik savo reikalais besirūpinančios mamos, žaisdama kompiuterinį žaidimą pasijunta superheroje ir… nužudo mylimą katytę. O štai monospektaklis-opera Izadora (Jono Sakalausko muzika, Dainiaus Gintalo libretas, rež. Agnius Jankevičius, 1998) - tai jau psichoanalizė „be tabu“: beprotnamyje atsidūrusios moters, dievinančios Izadorą Dunkan, pasakojimas apie savo nenusisekusį gyvenimą (atl. Agnė Sabulytė).

tags: #klova #ne #del #to #kad #jis