Politinė suirutė nukreipė viso pasaulio akis į Venesuelą. XIX amžiuje europiečių kolonizuotas Pietų Amerikos žemynas išsikovojo nepriklausomybę ir čia įsikūrė dabar mums žinomos valstybės.
Kolonizacija ir nepriklausomybė
Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Kaip pažymi J. Bielskienė, iš kolonializmo išsivadavusią Venesuelą valdžiusios „ispanų karūnos“ palikuonys ir toliau kontroliavo šalies valdymą.
Welserių kolonija
Iš šiaurės europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo įtakingi Augsburgo bankininkai Welseriai. Jie 1528-1546 m. siuntė ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti. Welserių užmačios buvo suprantamos ir gerai paskaičiuotos.
1528 m. actekų imperija jau buvo nukariauta. Į Ispaniją laivai atplaukdavo perkrauti aukso, sidabro ir kitų gėrybių. Nemaža dalis to meto europiečių svajojo vykti į Naująjį pasaulį, visiškai nepažįstamas džiunglių platybes ir rizikuoti gyvybėmis vardan pasakiškų aukso kalnų, kurie iš dalies buvo fantazijos vaisius. Vis dėlto ne visas inkų auksas buvo pramanas - Francisko Pissaro išties iš inkų išviliojo pilną kambarį aukso. Todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios europiečių širdys.
Welseriai tikėjosi rasti legendinę El Dorado šalį su visu jos auksu, ten steigti kolonijas ir lobti, plantacijose išnaudojant vergus. Bartholomėjus V. Welseris buvo Augsburgo bankų vadovas, kildinęs save net iš Bizantijos generolo Belisarijaus.
Giminė buvo labai turtinga, valdė vidurio Europos sidabro kasyklas, daug prekybos punktų vakarų Europoje. Ji prekiavo vilna, tekstile bei rytietiškais produktais. Daug turėdami, Welseriai daug ir skolino - finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, Ispanijos karaliaus Karolio I-ojo karo žygius. Susiklosčius tinkamoms istorinėms aplinkybėms, suteiktos paskolos duodavo itin dideles palūkanas. Šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija. 1528 m. Welseriams vietoje to, kad grąžintų 4 milijonų aukso dukatų skolą, Karolis I-asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją.
Welserių giminės herbas
Tačiau teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) Welseriai turėjo užkariauti jau savo pačių lėšomis. Tam jie samdėsi ispanų ir flamandų karius. Welseriai surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus - Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus. Tais pačiais metais buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių, kurių tikslas buvo aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.
Tačiau Welserių dabar beveik niekas neprisimena, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie beviltiškas El Dorado paieškas. Ir ne veltui - per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai, nors ir turėjo galimybes. Vietoje to visos investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos - mirtingumas buvo labai didelis, aukso surenkama palyginti nedaug.
Pirmosios vokiečių ekspedicijos Pietų Amerikoje
Pirmajai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehingeris - vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. 1528 m. jis su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį. Ten pakeitė Ispanijos karaliaus vietininką. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais. Po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą „Naująjį Niurnbergą“.
Bet susirgęs maliarija Ehingeris nusprendė kuriam laikui atsitraukti į ispanų kontroliuojamą teritoriją. Tada Ehingerio kolega Nicholas Federmanas, siekdamas atrasti „Pietų jūrą“ - naują prekybos kelią į Aziją - 1530 m. surengė neoficialią ekspediciją į šiaurinį Orinoko upės baseiną. Ten jis pasiėmė 110 karių, 16 raitelių bei 100 sąjungininkų indėnų. Rasti naujo kelio į Aziją jam nepavyko, tačiau pavyko šiek tiek prisiplėšti. Netoli Barquisimeto apiplėšęs indėnų kaimus po metų jis grįžo į Korą su maždaug 3000 - 5565 pesų vertės aukso grobiu. Vėliau dėl neoficialios ekspedicijos organizavimo jis buvo ketveriems metams ištremtas į Europą.
Na, o Ehingeris su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų iš Naujojo Augsburgo (Koro) 1530 m. išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus, esančius Serranía del Perijá kalnų masyve, ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą. Atlaikyti teko ne tik priešiškai nusiteikusių indėnų pasipriešinimą - prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais.
Venesuelos žemėlapis 1647-1649 m.
Nepaisant didžiulių nuostolių, žygio metu surinkta net 20000 pesų aukso. Tačiau ekspedicijos grupė, 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, ir visi, išskyrus vieną iš vyresniųjų, mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas - štai ir lobio istorija! Vėliau pagrindinė ekspedicijos dalis nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nutolus nuo upės išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų. Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę grįžtančią ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis. Ehingeris, sužeistas užnuodyta strėle į kaklą, mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą sugrįžo be jo. Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis - 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.
Beviltiškos aukso šalies paieškos
Po Ehingerio mirties Venesuelos gubernatoriumi buvo paskirtas Georgas von Speyeris. Jis 1533 m. kartu su Phillipu von Huttenu organizuoti naują ekspediciją. Prasidėjusi 1535 m., ekspedicija truko iki 1538 m. Ji naršė džiungles, ieškodama legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos po tremties vėl atplaukęs Nicholas Federmanas bei pats Bartolomėjus VI Welseris.
Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą iš Rio de Hachos palei rytinį Kordiljerų pakraštį druskos prekybos keliu. Tada jie kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes. Čibčos buvo pakankamai pažengusi indėnų kultūra, tačiau juos jau buvo nukariavęs konkistadoras Jiménezas de Quesada. Po maždaug beveik 200 mylių žygio Speyeris ir Federmanas ekspediciją padalino į dvi grupes susitardami vėliau susitikti. Tačiau nesėkmingai - pastarasis dingo be žinios.
Apytikslis ekspedicijos kelias
Visgi Federmanas žygį išgyveno ir kirtęs Andus nusigavo net iki Bogotos. Bet per tris metus jam pavyko surinkti tik 5,518 pesų aukso. 1539 m. Federmanas grįžo į Europą, kur papuolė į Welserių nemalonę dėl tariamų sutarčių nesilaikymo ir netinkamo lėšų panaudojimo. Iš jo reikalauta nepaprastai daug pinigų, o byla ilgus metus nagrinėta teismuose. Galiausiai 1541 metais pasiektas susitarimas, kad Welseriai nebereikalaus pinigų iš Federmano, o jis atsisakys žemių Kolumbijoje.
Tačiau laimingai jam nesibaigė - jis buvo nužudytas Valjadolido kalėjime, nes buvo įtartas protestantizmu. Čia ir vėl rankas prikišo Welseriai. O tuo tarpu Speyerio ekspedicijos grupė, pasiekusi Orinoko upės ištakas, 1539 metais grįžo į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. Po metų dėl silpnos sveikatos mirė ir pats Speyeris. 1540 metų gruodį Huttenas tapo Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms į džiunglių platybes. Po keleto metų klaidžiojimo su stipriai išsekusia ekspedicija jis pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse - šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę. Kai 1546 metais jie sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.
Kolonijos žlugimas
Atrasti El Doradą vokiečiams nesiekė, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų - tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Konkistadorai žūdavo ir džiunglių glūdumose besikaudami su indėnais. Dauguma pirmųjų kolonistų atplaukusių su Ehingeriu, jau buvo itin nuskurdę. Welseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Welserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge.
O parduodama buvo net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Welseriams. Iki 1542 metų jie jau buvo įsiskolinę už 92 000 pesų. Ispanijos karaliaus pareigūnai dar 1531 m. įspėjo Welserius neriboti prekybos tarp Karibų regiono pirklių bei Venesuelos žmonių, kitaip tariant - nedaryti kvailystės. Keistoji Welserių ekonomika labai nualino koloniją ir stabdė regiono plėtrą, prekyba buvo žlugusi. Vien tik 1538 metais už Venesuelos koloniją mokesčių karaliui buvo sumokėta itin mažai - tik 13,054 pesų.
Karolis I-asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negalėtų sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Welseriais nutraukė. Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juanas de Carvajalas Welserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Welseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I-asis išvis sustabdė tolimesnę Welserių veiklą Karibų jūros regione.
Welserių riteriai
Naftos įtaka Venesuelos ekonomikai
JAV ilga istorija apie dalyvavimą Venesuelos naftos gavyboje • FRANCE 24 English
„1940 metais Venesuela pagal naftos eksportą jau buvo trečia pasaulyje ir iki 1980 m. prasidėjusios skolų krizės tai buvo tikrai klestinti valstybė. Tačiau Venesuelos ekonomika pasižymėjo vadinamąja „olandų liga“, kuomet visas pajėgumas „metamas“ į vieną gerai besisekančią ekonomikos šaką“, - sakė I. Giedraitytė.
„Nafta faktiškai „surijo“ visus Venesuelos interesus ir investicijas į ekonomiką. Ir maždaug 10-ame dešimtmetyje šalies industrinė produkcija sumažėjo nuo pusės iki 20 proc. Prisirišimas prie naftos neapsiėjo be pasekmių. 1973 m. „Vyko labai daug skirtingų reformų iš labai daug skirtingų ekonominių laukų nuo 1980 metų vidurio - šoko terapija, liberalioji ortodoksija ir kitos. Nė viena iš jų nedavė labai gerų rezultatų. Daugiau nei pusė gyventojų gyveno skurde, paskutiniame amžiaus dešimtmetyje labai smarkiai susitraukė vidurinė klasė“, - portalui LRT.lt pasakojo I. Giedraitytė. Infliacija tuo metu (1996-aisiais - LRT.lt) siekė 54 procentus ir buvo didžiausia visoje Pietų Amerikoje.
Hugo Chavezas ir socializmas
Po nesėkmingų reformų, Hugo Chavezas į šalį atnešė socializmo idėją. I. Giedraitytė teigia, kad H. Chavezas atėjo su labai aiškia platforma ir pažadėjo „išlaisvinti“ Venesuelą nuo oligarchų. Pasak politologės, H. Chavezas labai aiškiai įvardijo, kad jo tikslas yra atstovauti vargšams ir nuskriaustiems. Kaip nurodo portalas „Al Jazeera“, visi H. Chavezo bandymai įvykdyti reformas buvo skirti praturtinti vargšus. Pasak I. Giedraitytės, H. Chavezas nacionalizavo naftos pramonę ir pradėjo vykdyti socialines programas.
LRT.lt kalbinta politologė J. Bielskienė pažymi, kad N. Maduro tęsia H. Chavezo politiką. „Norėdami užtikrinti priėjimą prie maisto produktų, higieninių reikmenų, sumažino jų kainas, nacionalizavo jų gamybą, bet viskas buvo palikta smulkių gamintojų rankose, kuriems nebeapsimokėjo to gaminti, todėl prasidėjo trūkumai. Žinoma, prisidėjo ir N. Maduro nekompetencija“, - teigia J. Bielskienė.
Apklausos rodo, kad Venesuelos piliečiai palaiko socialistinės valstybės idėją ir kryptį, tačiau jiems atrodo, kad N. Maduro ją įgyvendina blogai. „Darbininkai, profesinių sąjungų pirmininkai, lyderiai dalyvauja opozicijos mitinguose, bet jų žinia yra labai aiški - kad N. Maduro nevykdo socialistinės, kairiosios programos.
JAV įtaka Venesuelos politikai
J. Bielskienė prisimena, kad JAV, kuriai visuomet rūpėjo Venesuelos gamtos ištekliai, nuolat palaikė oligarchus. Kai į valdžią atėjo H. Chavezas ir pradėjo reformas, oligarchai priešinosi, rengė sąmokslus prieš prezidentą, tačiau, J. Bielskienės teigimu, ne be JAV pagalbos: „Būtent JAV kišimasis ir oligarchų nuolatinis spaudimas visada vertė Venesuelos valdžią imtis kažkokių priemonių - stiprinti kariuomenę, griežtinti režimą - tam, kad išsaugotų žmonių iškovotą valdžią.
Venesuelos apklausų bendrovės 2018-ųjų lapkritį atlikta apklausa parodė, kad 54 proc. Venesuelos gyventojų nepritartų, jei N. Maduro pašalinimui iš valdžios būtų panaudota svetimos kariuomenės intervencija, 63 proc. mano, kad Venesuelos problemas turėtų spręsti patys venesueliečiai. „O JAV vieši ketinimai Venesueloje padaryti tvarką, kaltinimai, kad šalis neįsileidžia humanitarinės pagalbos - tai tik būdai įvesti kariuomenei“, - portalui LRT.lt pasakoja J. Bielskienė.
Politologė taip pat kritikuoja ir Europos Sąjungos (ES) greitą naujai pasiskelbusio prezidento J. Guaido pripažinimą: „Tai, kad ES taip lengvabūdiškai pasisakė, kad jie remia J. Guaido, yra absoliutus kišimasis į Venesuelos vidaus politiką.
I. Giedraitytė sutinka, kad JAV Venesuelos politikoje atlieka tam tikrą vaidmenį. Jos manymu, Vašingtonas buvo informuotas apie 2002 metų bandymą įvykdyti karinį perversmą prieš H. Chavezą. Nauju šalies prezidentu pasiskelbęs J. Guaido, politologės manymu, nebūtų galėjęs padaryti to be JAV paramos. Tačiau akivaizdi JAV parama J. Guaido gali būti žalinga pačiam J. Guaido, nes tai leidžia N. Maduro jį kaltinti marionete.
Visgi, pasak I. Giedraitytės, JAV interesai regione išlieka svarbūs.
Teritoriniai ginčai ir resursų valdymas
Venesuela seniai reiškia pretenzijas į išteklių turtingą teritoriją, apimančią maždaug du trečdalius kaimyninės šalies. Dabartinės sienos buvo nustatytos 1899 arbitražo Paryžiuje, kurį inicijavo JAV ir Didžioji Britanija, sprendimu. Venesuela remiasi 1966 m. sutartimi su JK, pasirašyta likus keliems mėnesiams iki tuometinės Britų Gvianos kolonijos nepriklausomybės paskelbimo. Joje buvo numatytas ginčo sprendimas derybomis. Gajanos prašymu šį atvejį nagrinėja Tarptautinis Teisingumo Teismas, tačiau Venesuela nepripažįsta jo jurisdikcijos - ir tai įtvirtino dabar priimtame įstatyme.
Prie Gajanos krantų 2015 m. buvo aptiktas naftos. „Sprendimas, kurį Venesuelos gyventojai priėmė konsultaciniame referendume, bus visiškai įgyvendintas, šiuo įstatymu ginsime Venesuelą tarptautinėje arenoje“, - pareiškė N. Maduro. Gruodžio pradžioje N. Maduro surengė ginčytiną referendumą, kuriame, oficialiais duomenimis, 96 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad „Gajana Esekibas“ taptų Venesuelos valstija.
Gajanos generalinis prokuroras Anilas Nandlallas jau po referendumo pareiškė, kad prašys JT Saugumo Tarybos pagalbos, jei Venesuela imsis tolesnių žingsnių. Prezidentas Irfaanas Ali vėliau pareiškė, Venesuelos veiksmai „kelia tiesioginę grėsmę Gajanos teritoriniam vientisumui, suverenumui ir politinei nepriklausomybei“. Esekibas sudaro daugiau kaip du trečdalius buvusios britų kolonijos teritorijos. Ten gyvena 125 tūkst. Šios teritorijos gyventojai turės savo atstovą kitame parlamente, kuris bus renkamas 2025 m. Įstatymas taip pat numato sudaryti „valstybės ir šalies Aukštąją komisiją Gajana Esekibui ginti“.
Išteklių prakeiksmas ir finansų prakeiksmas
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, norėdami apibūdinti paradoksą, aptinkamą šalyse, kuriose buvo rasta vertingų gamtinių išteklių, ekonomistai sukūrė terminą „išteklių prakeiksmas“: užuot klestėjusios, tokios šalys dažnai žlugdavo - tiek ekonomine, tiek politine prasme. Vietoj to, kad kilsteltų gyvenimo lygį visiems, naujai įgytas turtas gimdė smurtą ir skatino nelygybės bei korupcijos augimą. Terry Karl, Stanfordo politikos mokslų profesorė, tai pavadino „gausos paradoksu“.
Panašiai klastingas modelis pastaraisiais metais išsivystė šalyse, funkcionuojančiose kaip užsienio finansų centrai - ofšorai. Kaip ir išteklių prakeiksmo paveiktos šalys, dauguma tokių centrų yra buvusios kolonijinės valstybės, besistengiančios išlikti perspektyviomis fiskaliniu požiūriu; o jų atrasti „ištekliai“ - tai žmogiškasis kapitalas, kurį sudaro gyventojai, raštingi tiek, kad galėtų teikti elementarias finansines paslaugas susijusias su ofšorinėmis korporacijomis, trestais ir fondais. Tačiau, kaip imta pastebėti, tapimas mokesčių rojumi turi ir netikėtą kainą. Staigūs ekonominiai, politiniai ir socialiniai nuosmukiai tokiose valstybėse įvyksta taip dažnai, kad stebėtojai sukūrė naują terminą - „finansų prakeiksmas“.
Šalį ištikus „finansų prakeiksmui“, galima aptikti pasikartojantį modelį: nors šalies demokratija, ekonomika ir kultūra formaliai išlieka nepažeistos, jos vis labiau pradeda orientuotis į tarptautinį elitą ir tampa jam pavaldi. Kitaip tariant, tokios valstybės palaipsniui pradedamos tvarkyti pagal žmonių, kurie jose net negyvena, norus, aplenkiant vietinių žmonių interesus. Tai privedė prie didėjančio mokesčių rojų ekonominio nestabilumo, politinės korupcijos ir socialinio nuosmukio, kuriuos liudija nusikalstamumo bei smurto augimas.
JAV veiksmai ir ateities perspektyvos
JAV sušvelnins sankcijas Venesuelai, kad Venesuelos naftą būtų galima parduoti pasaulio rinkoje. JAV energetikos departamentas trečiadienį pareiškė, kad panaikins kai kuriuos apribojimus, bet nepatikslino, kurios sankcijos bus panaikintos ir kada įsigalios pakeitimai. Šiuo metu JAV sankcijos taikomos keliems Venesuelos naftą vežantiems tanklaiviams.
Venesuelos valstybinė naftos bendrovė PDVSA pranešė, kad po šio pranešimo derasi su JAV dėl Venesuelos naftos pardavimo. „Šiuo metu vyksta derybos su JAV dėl žalios naftos pardavimo pagal esamus prekybos santykius“, - sakoma PDVSA pareiškime ir priduriama, kad prekybos pagrindas bus skaidrumas ir „abipusė nauda“. Pačiai PDVSA JAV sankcijos taikomos nuo 2019 metų.
Vašingtonas pareiškė planuojantis perimti būsimų Venesuelos naftos pardavimų kontrolę po praėjusį savaitgalį įvykdytos JAV karinės operacijos, per kurią sučiupo autoritarinį šalies lyderį N. Maduro ir išvežė į Jungtines Valstijas teisti. JAV energetikos sekretorius Chrisas Wrightas teigė, kad Jungtinės Valstijos pardavinės Venesuelos naftą „neribotą laiką“, įskaitant šiuo metu šalyje saugomą žalią naftą ir būsimą produkciją.
„Mes ketiname parduoti Venesueloje išgaunamą žalią naftą - pirmiausia sukauptą, o vėliau neribotą laiką parduosime rinkoje visą Venesueloje išgaunamą naftą“, - sakė Ch. Wrightas. Jis teigė, kad JAV glaudžiai bendradarbiauja su Venesuelos valdžia ir planuoja tiekti naftos perdirbimui reikalingus skiediklius bei atsargines dalis. Jis pridūrė, kad ilgalaikis tikslas yra leisti pagrindinėms JAV energetikos bendrovėms visiškai atnaujinti veiklą Venesueloje.
Venesuela turi vienus didžiausių pasaulyje patvirtintus naftos išteklius, tačiau jai tenka tik nedidelė dalis visos pasaulinės naftos gavybos. Rinkos analitikų teigimu, šalies naftos gavybos infrastruktūra yra prastos būklės dėl dešimtmečius trukusio netinkamo valstybės valdymo.
| Metai | Infliacija Venesueloje (%) |
|---|---|
| 1996 | 54 |
„Ištekliai yra milžiniški. Tai turėtų būti turtinga, klestinti ir taiki energetikos valstybė. Toks yra planas“, - sakė Ch. Wrightas per energetikos konferenciją Floridoje.
Šią savaitę D. Trumpas pareiškė, kad laikinoji Venesuelos vyriausybė perduos Jungtinėms Valstijoms nuo 30 mln. iki 50 mln. barelių sankcionuotos naftos. Jis teigė, kad nafta bus parduota rinkos kainomis ir jis asmeniškai kontroliuos pajamas, siekdamas garantuoti, kad jos būtų panaudotos „Venesuelos ir Jungtinių Valstijų žmonių labui“.