Lazdijų Krašto Asmenybės: Istorija, Kultūra ir Nuopelnai

Lazdijų kraštas garsėja ne tik savo gamta, bet ir iškiliomis asmenybėmis, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias žymias asmenybes, jų gyvenimo kelią, nuopelnus ir indėlį į krašto ir visos Lietuvos gerovę.

Birutė Vanagienė: Muziejininkė ir Kraštotyrininkė

Birutė Vanagienė gimė 1936 m. sausio 15 d. Teizų seniūnijoje, Barčių kaime. Jos tėvai buvo ūkininkai, turėję 15 ha žemės. Pokario tremtys neaplenkė ir jų šeimos, todėl teko slapstytis Panevėžio ir Klaipėdos miestuose. Klaipėdoje B. Vanagienė baigė K. Donelaičio vidurinę mokyklą (1956 m.).

1956-1958 m. mokėsi ir baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą, o 1960-1965 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą, dirbo Lazdijų rajono bibliotekos vedėja, vėliau - 1964-1966 m. Kultūros skyriaus vedėja, 1967-1969 m. Lazdijų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1969-1980 m. direktore, 1980-1990 m. šios mokyklos mokytoja. 1990-1992 m. B. Vanagienė išrenkama rajono savivaldybės tarybos pirmininko pavaduotoja.

Nuo 1992 m. ji vadovavo Lazdijų Kultūros, švietimo ir istorijos muziejui. Šiuo metu - pensininkė. B. Vanagienė įkūrė S. Nėries, M. Gustaičio bei Kultūros, švietimo ir istorijos muziejus. Už surinktus faktus apie S. Nėrį Respublikinėje kraštotyros darbų parodoje laimėjo II vietą (1979), už surinktą ir apibendrintą medžiagą apie Dzūkijos švietėją M. Gustaitį jai suteiktas Garbės kraštotyrininkės vardas (1995).

Skaitė daug pranešimų, spausdino straipsnių apie S. Nėrį, M. Gustaitį bei „Žiburio“ gimnazijos iškilias asmenybes, rajonui nusipelniusius žmones ir kt. Nuo 1980 m. B. Vanagienė vadovavo Lazdijų humoro grupei „Dzyvų dzyvai“. Grupė - daugkartinė respublikinių humoro švenčių laureatė, koncertuojanti įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Punske ir kt. B. Vanagienė pati kuria, rašo ir režisuoja scenarijus „Dzyvų dzyvams“ bei kitiems renginiams ar šventėms.

Kartu su mokytoju Visvaldu Masėnu parašė knygą apie mūsų rajono senuosius amatininkus (2002 m.). Birutei Vanagienei Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2002-10-12 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 685. Birutė Vanagienė mirė 2022 m.

Sigitas Geda: Poetas ir Vertėjas

Sigitas Geda - poetas, vertėjas, dramaturgas, eseistas. Jo nuopelnai lietuvių literatūrai įvertinti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Literatūrine „Varpų“ premija bei daugeliu kitų.

S. Geda gimė 1943 m. vasario 4 d. Paterų kaime, Lazdijų apskrityje. 1961 metais baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1961-1966 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete (lituanistikos spec.) 1967-1976 m. dirbo žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje. 1988 - 1990 m. - Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Seimo narys. 1988-1991 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, nuo 1992 m. - laikraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius.

Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1959 m. Parašė apie 30 knygų vaikams ir suaugusiems. Straipsnių apie literatūrą, dailę, teatrą autorius. Kūrybos sritys - poezija, vertimai (iš 10 kalbų), publicistika, pjesės ir kino scenarijai, operų libretai. Svarbiausios knygos: „Pėdos“ (1966), „Strazdas“ (1967), „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Songs of Autumn“ (anglų k., 1979), „Žydinti slyva Saigyno ežere“ (1981), „Varnėnas po mėnuliu“ (1984). Parašė libretą K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984).

S. Gedos poezija versta į latvių, švedų, suomių, norvegų, danų, vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, ispanų ir kt. kalbas. Sigitas Geda - pirmasis Lazdijų rajono garbės pilietis. Šis titulas jam suteiktas 2001 m. gegužės 28 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 361. Sigitas Geda mirė 2008 m. gruodžio 12 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Vytautas Juozas Stacevičius: Girininkas

Girininkas Vytautas Stacevičius gimė 1937 m. gruodžio 5 dieną Vergakiemio kaime, Varėnos rajone. 1956 m. baigė Vilniaus miškų technikumą ir įgijo miškininko kvalifikaciją. Baigęs technikumą, paskiriamas dirbti Varėnos miškų ūkio Rudnios girininkijos girininko pavaduotoju, o nuo 1958 m. - Veisiejų miškų ūkio Stalų girininkijos girininku. Nuo 1959 m. iki šiol dirbo Kapčiamiesčio girininkijos girininku.

V. Stacevičius - gabus, mylintis miškininko darbą darbuotojas. Jam vadovaujant girininkijoje pasodinta 2670 ha naujų miškų, įveista 8 ha daigynų-medelynų, išugdyta 20 tūkst. ha jaunuolynų, nutiesta 8 km naujų kelių (miško), pastatyta 5 tiltai, įrengta 10 ha kultūrinių pievų, rekonstruota 64 ha medelynų, įrengta 5 poilsiavietės, 10 mašinų stovėjimo aikštelių. Apželdinti E. Pliaterytės ir Kapčiamiesčio karių kapai bei Kapčiamiesčio miestelio skveras.

1981 m. Kapčiamiesčio girininkijai buvo suteiktas geriausios Lietuvos girininkijos vardas. 1984 m. girininkui V. Stacevičiui suteiktas I klasės girininko vardas. Darbštumu, pareigingumu V. Stacevičius pelnė autoritetą miškininkų ir rajono gyventojų tarpe. Daug metų buvo renkamas Kapčiamiesčio apylinkės deputatu, Kapčiamiesčio seniūnijos bendruomenės komiteto nariu. 1990-1995 m. buvo išrinktas Lazdijų rajono Tarybos deputatu.

V. Stacevičius buvo vienas pagrindinių iniciatorių įkuriant Kapčiamiesčio girininkijos etnografinį ansamblį, aktyviai dalyvaujantį rajono bei respublikiniuose folkloro renginiuose. Daug darbo ir pastangų V. Stacevičius įdėjo kuriant rajono sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“. Buvo išrinktas šios bendrijos pirmininku. Rajone įsteigtas globos ir ugdymo centras „Židinys“.

Vytautui Stacevičiui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2002-10-12 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 686. Vytautas Juozas Stacevičius mirė 2025 m. gruodžio 30 d.

Vytautas Prajara: Klebonas ir Bibliofilas

Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas, bibliofilas, Vytautas Prajara gimė 1961 m. Vesalavos k., Marijampolės r. 1979 m. baigė Igliaukos vidurinę mokyklą. Tuo metu Igliaukoje klebonu buvo kunigas Alfonsas Svarinskas, kurio patarimai ir pavyzdys padėjo Vytautui apsispręsti būti kunigu. 1982 m. suspėjo įstoti į kunigų seminariją.

V.Prajara seminarijoje įsijungė į pogrindinę veiklą, „po apklotu“ daugino „Kroniką“, įvairias knygeles. 1987 m. Vytautas įšventintas į kunigus ir paskirtas Garliavos parapijos vikaru, o 1990 m. - Metelių parapijos klebonu. Klebono iniciatyva buvo sutvarkyti Metelių kultūros namai, senoji bažnyčios klebonija. 2000 m. už nuopelnus atnaujinant Kryžių koplyčią V. Prajarai suteiktas garbės kanauninko titulas.

2001 m. jis paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninku, o 2002 m. - Lazdijų dekanato dekanu. Klebonas renka literatūrą religine tematika. Kitas jo pomėgis - muzika. Patinka klasikinė, liaudiška muzika. Kolekcionuoja senas knygas, išsaugodamas jas ateities kartoms. Dalį įdomesnių egzempliorių kolekcininkas laiko klebonijoje, kur joms įrengta ekspozicijų salė. Eksponuojama, ne tik knygos, periodika, bet ir įvairūs dokumentai, monetos, plakatai.

Vytautui Prajarai Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2006-05-16 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-1203. 2022 m. balandžio 1 d.

Juozas Vytautas Uzdila: Edukologas ir Profesorius

Juozas Vytautas Uzdila gimė 1940 m. gruodžio 7 d. Šeštokuose. 1964 m .Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963-1969 m. mokytojavo Lazdijų rajone (Šventežeryje, Seirijuose) ir Vilniuje. 1969-1970 m. dirbo Vilniaus miesto Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėju. 1977-2013 m. dėstė įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. 1982-1987 m. - Lietuvos edukologijos universiteto Etikos katedros vedėjas. Edukologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, nuo 1995 m. - profesorius.

2005-2006 m. - mokslo žurnalo „Socialinis ugdymas“ vyr. redaktorius, mokslinių žurnalų ,,Filosofija. Sociologija”, ,,Pedagogika”, ,,Santalka”, ,,Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas” redakcinių kolegijų narys, mokslų daktaro ir habilituoto daktaro disertacijų gynimo tarybų narys, 6 apgintų edukologijos disertacijų mokslinis vadovas.

Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų kryptys: lietuvių literatūros didaktika, rengimo rašiniams metodika, etika, lietuvių filosofijos istorija, hodegetika, dorinio ugdymo istorija ir teorija, šeimotyra, šeimos pedagogika, lokalinė istorija ir kraštotyra. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Parašė knygas „Šimtas etikos mįslių“, „Menas kurti šeimą“, monografijas „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, „Lietuvių šeimotyra: kritinė familistinė XX a. panorama“, „Sunkūs ir viltingi metai“, „Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės“, „Rokiškėnų Gandis“, „Šeštokai: mokykla ir Bažnyčia“.

Juozui Vytautui Uzdilai Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2007-12-19 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-244.

Antanas Kudzys: Inžinierius ir Mokslininkas

Antanas Kudzys gimė 1925 m. gegužės 19 d. Seirijuose, Alytaus apskrityje. 1932-1937 m. mokėsi Seirijų pradinėje mokykloje, 1937-1943 m. - Alytaus gimnazijoje. 1943-1945 m. dirbo Seirijų pradinės mokyklos ir progimnazijos mokytoju. 1945-1950 m. studijavo Kauno valstybiniame universitete. 1950-1955 m. dirbo Kauno „Žemprojekte“ inžinieriumi, žaidė Kauno "Žalgirio" ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėse.

1959 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1960-1965 m. - Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo docentas, 1965-1992 m. šio filialo, vėliau - Vilniaus inžinerinio statybos instituto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto katedros vedėjas. 1967 m. Antanas Kudzys apgynė habilituoto daktaro disertaciją, jam suteiktas mokslinis profesoriaus vardas, 1974 m. ir 1982 m. jam įteiktos valstybinės mokslo ir technikos premijos. 1980 m. - Budapešto technikos universiteto garbės daktaras.

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Tarptautinės tiltų ir konstrukcijų asociacijos, Europos mechanikų draugijos, Tarptautinės statinių tyrimo ir standartų tarybos narys, keturių žodynų (tarp jų vieno penkiakalbio statybos terminų), šešių monografijų konstrukcijų mechanikos ir patikimumo tema, penkių vadovėlių aukštųjų mokyklų studentams, daugiau kaip 300 straipsnių ir pranešimų tarptautinėse konferencijose autorius. Žmona Birutė Veličkaitė-Kudzienė - mokslų daktarė. Užaugino du sūnus - Vytautą ir Algirdą. Mirė 2015 m. spalio 31d. Vilniuje.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas: Partizanų Vadas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau - Panevėžio pedagoginį institutą (mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, bet vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas persikėlė į Panevėžį) ir Kauno karo mokyklą.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį. Apsisprendimą eiti ginklu ginti Tėvynę lėmė daugelis veiksnių - kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.

Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.

1949 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis. 1951 m. sunkiai susirgus LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui, A. Ramanauskas-Vanagas, kaip pirmasis jo pavaduotojas, ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. 1953 m. okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, net okupantų vadintas partizanų generolu.

Petras Budvytis: Miškininkas ir Protestuotojas

Petras Budvytis - vienas iš specialistų, kuris protestuodamas prieš tokią Aplinkos ministro K. Navicko reformą, paliko darbą. Kilęs iš Lietuvos miškininko, pedagogo, mokslininko, profesoriaus Juozo Raukčio giminės, buvęs 1988-09-01 - 2017-12-22 ( 29 metus) Telšių miškų urėdijos Mostaičių girininkijos girininkas.

Lietuvos miškininkų sąjungos, girininkų bendrijos Tarybos narys nuo atkūrimo, girininkų bendrijos Tarybos Prezidiumo ilgametis narys, 10 metų buvęs Telšių miškų urėdijos profsąjungos pirmininku, 1991 metų sausio 13 -14 naktį budėjęs prie Seimo, paskatintas LR Aplinkos ministerijos II laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, Generalinio urėdo padėkos raštu.

Petras Budvytis aktyviai dalyvauja pilietinėje iniciatyvoje „GYVAS MIŠKAS“, kuri buria žmones, kuriems rūpi Lietuvos miškų ir natūralios Gamtos išsaugojimas.

Renaldas Augustinavičius: Archeologas ir Kultūros Veikėjas

RENALDAS AUGUSTINAVIČIUS - archeologas, kultūros ir valstybės veikėjas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros lektorius. Gimė 1979 m. birželio 7 d. Mažeikiuose. Iki 1994 m. mokėsi Ventos vidurinėje mokykloje, nuo 1994 m. - Mažeikių Merkelio Račkausko vidurinėje mokykloje, kuri 1996 m. reorganizuota į gimnaziją.

2002 m. vadovavo Paparčių piliakalnio II ir Velžio XVI-XVII a. kaimavietės žvalgomiesiems archeologijos tyrimams, tyrinėjo Jokšų ir Jokšų II senovės gyvenvietę, 2003 m. - Telšių senojo miesto teritoriją, Saleninkų akmens amžiaus stovyklavietę, žvalgė Vanagiškio akmens amžiaus stovyklavietę.

Mykolas Eustachijus Brenšteinas: Istorikas ir Kultūros Tyrinėtojas

MYKOLAS EUSTACHIJUS BRENŠTEINAS (lenk. Michał Eustachy Brensztein), 1874-1938) -Lietuvos, daugiausia Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, etnografas, bibliotekininkas, Vilniaus universiteto garbės dr. (1937). Gimė 1874 m. rugsėjo 20 d. Telšiuose.

Nuo 1910 m. gyveno Vilniuje. 1919-1938 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekos bibliotekininku, 1925-1938 m. Nuo 1893 m. Sankt Peterburgo, Krokuvos, Varšuvos laikraščiuose paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių apie Lietuvos kultūrą, istoriją, bibliotekininkystę ir bibliografiją.

Žemaitijoje savo surinktas kolekcijas - archeologijos, etnografijos, istorijos rinkinius atidavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejui, kitą dalį (tautinius drabužius ir raižinius) - Varšuvos etnografijos muziejui, Viekšnių valsčiuje surinktą moteriškų drabužių kolekciją - Krokuvos muziejui.

Donatas Butkus: Muziejininkas ir Archeologas

DONATAS BUTKUS (1952-2018) - muziejininkas, archeologas, vienas geriausių vakarų baltų, kuršių kapinynų, laidosenos tradicijų, artefaktų subtilybių žinovų Lietuvoje. Gimė 1952 m. vasario 17 d. Alsėdžiuose (Plungės raj.). Nuo 1976 m. buvo Kretingos muziejaus vyr. muziejininkas, nuo 2007 m. D. Butkus mirė 2018 m. gegužės 23 d.

D. Butkus tyrinėjo Andulių, Ėgliškių kapinynas, Kretingos r. , 1988 m. (su J. Kanarsku, I. Lazdininkų, Kalnalaukio kapinynas, Kretingos r. , 1991 m. (su J. Kanarsku), 1992 m. (su J. Kanarsku, R. Sidriu), 1993, 1996 m. (su J. Kanarsku), 1997 m. , 1998 m. (su A. Bliujiene), 2000 m. (su J. Kanarsku, A. Merkevičiumi), 2003 m. (su J. Kanarsku), 2006 (su J. Kretingos senojo miesto vieta (Rotušės aikštė), Kretinga, Kretingos r. Kretingos senkapiai (Basanavičiaus g. ), Kretinga, Kretingos r. , 2004 m. (su J. Kretingos dvaro sodyba, Kretinga, Kretingos r. , 2004 m. (su J.

Adomas Butrimas: Meno Istorikas ir Archeologas

ADOMAS BUTRIMAS - Lietuvos meno istorikas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, knygų autorius, visuomenės ir kultūros veikėjas, rektorius. Gimė 1955 m. rugpjūčio 16 d. Telšiuose. Gyvena ir dirba Vilniuje. 1978 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kuriame įgijo archeologo specialybę. 1985 m. Lietuvos istorijos institute apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją tema „Vėlyvas neolitas Žemaičių aukštumoje“ (mokslinė vadovė habil. dr. Rimutė Rimantienė).

Nuo 1986 m. skaito Vakarų meno istorijos ir Europos bei baltų archeologijos kursus VDA studentams. Dviejų Doktorantūros komitetų narys, doktorantų mokslinių darbų vadovas ir oponentas. Organizuoja nacionalines ir tarptautines konferencijas, rengia leidinius, skirtus Baltijos gintarui, priešistorinei dailei, archeologijai. Rengė Žemaičių muziejaus „Alka“ ir Mažeikių muziejaus archeologijos ekspozicijų koncepcijas ir dizainą (2011-2014 m.). Leidinių „Acta Academiae Artium Vilnensis ir Žemaičių praeitis“ redaktorius.

A. Butrimas yra vienas iš Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių akademijos steigėjų, ilgametis Žemaičių akademijos rektorius. 2008 m. jam įteiktas Žemaičių savivaldybių ordinas Žemaičių šlovės žvaigždė, 2013 m. 2008 m. jis apdovanotas Nyderlandų Orange-Nassau Riterio ordinu, 2011 m. - Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino kryžiumi, 2014 m. - Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2021 m.

Šiaulių Krašto Garbės Piliečiai

Šiaulių kraštas taip pat didžiuojasi savo garbės piliečiais, kurie savo darbais ir pasiekimais garsino miestą ir Lietuvą. Tarp jų - advokatė G. Venclauskaitė, vyskupas E. Bartulis, dirigentas S. Sondeckis, inžinierius V. A. Kazanavičius, profesorius V. Rimkus, gydytojas A. Stakėnas, sodininkas P. Ilgūnas, mokytojas J. Krivickas, visuomenininkas J. Dzidolikas ir inžinierius K. Šavinis. Šios asmenybės savo veikla įnešė didelį indėlį į Šiaulių kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

Šiaulių Krašto Garbės Piliečiai

Šios asmenybės savo darbais ir pasiekimais įnešė didelį indėlį į Šiaulių kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

tags: #girininku #bendrijos #namai