Etnografinės sodybos - tai svarbi Lietuvos kultūros paveldo dalis, atspindinti šalies istoriją, tradicijas ir architektūrą. Lietuvoje, ypač regionuose kaip Dzūkija, Vilkaviškis ir Joniškis, išlikę daug senų sodybų, menančių jose gyvenusių kartų šeimas ir meistrus, kurie laikėsi per šimtmečius susiklosčiusių statybos tradicijų. Šiame straipsnyje apžvelgsime etnografinių sodybų svarbą, jų išsaugojimo būdus ir knygas, skirtas šiam kultūros paveldui įamžinti.
Lietuvos etnografiniai regionai
Etnografinių Sodybų Svarba
Etnografinės sodybos yra ne tik architektūros paminklai, bet ir gyvas kultūros paveldas, kurį būtina saugoti ir puoselėti. Lietuvos kaimo vietovėse, ypač Joniškio ir Vilkaviškio kraštuose, išlikusios etnografinės sodybos - tai ne tik senoviniai pastatai, bet ir gyvas istorijos liudijimas, menantis praėjusių kartų gyvenimo būdą, tradicijas ir architektūros savitumus. Šios sodybos, statytos XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje, atspindi unikalią etninę kultūrą ir krašto savitumą.
Tačiau senosios pastatų statymo ir puošybos tradicijos sparčiai nyksta, nemažai sodybų stovi apleistos arba yra perstatytos.
Etnografinės Sodybos Dzūkijoje
Dzūkijos nacionaliniame parke įvykęs konkursas „Etnografinė sodyba 2010“ iš dalies paneigė mitą, kad saugomose teritorijose neleidžiama nauja statyba, rekonstrukcijos ir atskleidė paprastą tiesą: gražu tai, kas tinka šiam kraštui, vertinga tai, kas sukuriama atsižvelgiant į vietines tradicijas.
Vertinimo komisija, kurią sudarė Parko specialistai ir Marcinkonių bei Merkinės seniūnijų atstovai, Etnografinio darželio kategorijoje laureatu paskelbė Vincės ir Stasės Svirnelių (Merkinė) darželį, o garbės raštais buvo apdovanotos Ramutė Balčienė (Liškiava) ir Rožė Pačkauskienė (Marcinkonys). Etnografiškai atstatomos sodybos laureatu pripažinta Rasos ir Virginijaus Jasaičių ir Algės ir Žilvino Padaigų (Kašėtų kaimas) sodyba. Sodyba anksčiau priklausė Bernardui Kašėtai, o buvo atstatyta atsižvelgiant į Parko specialistų rekomendacijas išsaugojant ankstesnio šeimininko suformuotas sodybos kiemo erdves, pastatų išdėstymą, architektūrines detales.
Etnografinės sodybos kategorijoje nugalėtoja paskelbta Stasė Bogušienė (Puvočių kaimas). Jos sodyba aptverta žagrine eglišakių tvora. Sodas, gėlių darželis, daržas, svirtinis šulinys, keturi ūkiniai pastatai. Pasak S. Bogušienės, klėtelės pastatymo metų neprisiminė nė a.a. 90 metų sodybos šeimininkas Dvareckas. Ūkinis kiemas atitvertas žagrine tvora. Apsilankius trobos viduje galima pasakyti, kad joje telpa visa Lietuvos istorija. Sodybos kieme ir troboje ne tik švenčių metu, ar sulaukus svečių, skamba dzūkiška daina.
Aukštaitijos regionas | Etnografinės Tuktuko Kelionės | TuktukoTV
Knygos Apie Etnografines Sodybas
Knygos yra svarbus būdas įamžinti ir pristatyti etnografinį paveldą. Keletas pavyzdžių:
- Danieliaus Mickevičiaus knyga „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ - tarsi padėka Varėnos kraštui ir jame gyvenantiems nuoširdiems žmonėms. Joje - aštuoniolika meninių apybraižų apie Varėnos krašto šviesuolius, dzūkų papročius ir buitį. Knygos autorius kelia aktualiausias buities ir dvasinio paveldo išsaugojimo, gamtosaugos ir kultūros sklaidos problemas, skatina priešintis vartotojiškos visuomenės rūdžių skverbimuisi į mūsų gyvenimą ir dvasią.
- Aušros Mickevičienės knyga „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ - tai unikalus muziejininkės parengtas leidinys, rašytinis paminklas nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti bei įamžinti. Kiekvienas knygos puslapis - naujas atradimas.
Šios knygos ne tik dokumentuoja etnografines sodybas, bet ir atskleidžia jose gyvenusių žmonių istorijas, jų papročius ir tradicijas. Jos skatina domėtis savo krašto istorija ir kultūra, prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo.
Knygos „Sugrįžimai… Vilkaviškio Krašto Etnografinės Sodybos“ Pristatymas
Nuoširdžiu žodžiu savotišką tiltą tarp praeities ir dabarties susitikime su gimnazistais ir mokytojais nutiesė muziejininkė, knygos „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ autorė Aušra Mickevičienė. Autorė papasakojo, kaip gimė mintis išleisti tokį, istoriko Antano Žilinsko žodžiais tariant, „rašytinį paminklą nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti ir įamžinti“, parodė autentiškas nuotraukas.
Pristatomoje knygoje pateikiamos 49 sodybos, architektūros apžvalgoje gausu istorinių nuotraukų iš Vilkaviškio krašto (virš 500 iliustracijų). Visos unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai, yra aprašytos šioje knygoje.
Muziejininkė A. Mickevičienė į knygos pristatymą pakvietė garbingus svečius, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad ši knyga išvystų dienos šviesą. Jie pasidalino savo įžvalgomis apie knygą, jos mokslinę ir istorinę vertę.
Visos Vilkaviškio rajono savivaldybės vardu už padarytą didžiulį darbą, idėją, įamžinti architektūrinį Vilkaviškio krašto paveldą A. Mickevičienei dėkojo Savivaldybės meras Algirdas Neiberka.
Knygos pristatyme taip pat dalyvavo senųjų sodybų savininkai, jų artimieji, kurie taip pat pasidalino savo atsiminimais iš vaikystės, prisiminė sodybose leistas dienas, linksmus nutikimus. Visi jie dėkojo A. Mickevičienei už padarytą didžiulį darbą ir šių sodybų įamžinimą, nes metai bėgai, o laikas daro savo ir senosios sodybos sparčiai nyksta.
Tarp naujausių leidinių Vilkaviškio knygyne puikuojasi ir vilkaviškietės muziejininkės Aušros Mickevičienės knyga „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“.
Knygos "Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos" viršelis
Knygos Turinys ir Struktūra
Knyga „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“ yra didelio formato, puikios poligrafijos pustrečio šimto puslapių leidinys. Pirmoje knygos dalyje pateikta senojo Vilkaviškio krašto kaimo architektūros apžvalga, gausiai iliustruota istorinėmis nuotraukomis, archyviniais vietovių žemėlapiais, sodybų brėžiniais bei užfiksuotais etnografiniais elementais.
Tai kaimo sodybų istorijos, iliustruotos archyvinėmis nuotraukomis, pastatų išdėstymo brėžiniais, kruopščiai užfiksuotais etnografiniais elementais, kažkada gyvenusių šeimų likimo aprašymais.
Skaitytojas čia ras dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos, poetų Kazio Bradūno, Salomėjos Nėries, Petro Karužos, rašytojų Prano Mašioto, Vinco Pietario tėviškes, senuosiuose kaimuose klestėjusių Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių ir daugelio kitų sodybų aprašymus.
Knygoje aprašytos sodybos, kuriose užaugo mūsų krašto šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjai, o taip pat ir paprastų žmonių, išsaugojusių suvalkietiškąją senojo kaimo dvasią, gimtieji namai.
Žymių Žmonių Sodybos
Iš puslapio į puslapį skaitytoją Aušra Mickevičienė veda ir į dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos, poetų Kazio Bradūno, Salomėjos Nėries, Petro Karužos, rašytojų Prano Mašioto, Vinco Pietario tėviškes.
Puslapiai apie Vilkaviškio garbės pilietės, dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės tėviškę („Gimtinės žydintys sodai”) atspindi Lietuvos prieškario kaimo ūkininko kasdienybę, buvusių ir išlikusių pastatų funkcionalumą ir estetinį grožį.
Išlikusios A. Vaičiulaičio sodybos aprašymą („Kur lygumų vėjai pučia”) papildo poetiškų tėvynės ir gimtinės meile alsuojančių rašytojo laiškų ištraukos.
Unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai.
Sodybų aprašai papildyti autentiška jų palikuonių sukaupta medžiaga.
Visos unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai, yra aprašytos šioje knygoje.
Žymių žmonių, kurių sodybos aprašytos knygoje, sąrašas:
| Sodybos pavadinimas | Žymūs žmonės |
|---|---|
| Dr. Jono Basanavičiaus tėviškė | Jonas Basanavičius |
| Dr. Vinco Kudirkos tėviškė | Vincas Kudirka |
| Kazys Bradūnas | Kazys Bradūnas |
| Salomėja Nėris | Salomėja Nėris |
| Petras Karuža | Petras Karuža |
| Pranas Mašiotas | Pranas Mašiotas |
| Vincas Pietaris | Vincas Pietaris |
Knygos Pristatymas ir Atsiliepimai
Pristatydama savo kūrinį, muziejininkė A. Mickevičienė neslėpė susijaudinimo. „Myliu senąjį Lietuvos kaimą, jo žmones, domiuosi jų gyvenimu. Rinkdama medžiagą šiam leidiniui, ėjau iš vienos sodybos į kitą, beldžiausi į žmonių širdis, kartu išgyvenau ir keliavau su jais gyvenimo kelionę. Stebino žmonių nuoširdumas, jų begalinė meilė gimtiesiems namams, išsaugotos brangiausios relikvijos, šeimos nuotraukos. Viskas, ką pasisekė surinkti, sugulė į šios knygos puslapius“, - kalbėjo A.
Unikumu knygą pavadinęs A. Žilinskas prisiminė, kiek pastangų, širdies įdėjo knygą rengusi muziejininkė, kiek savo laisvo laiko ji paaukojo, ne paslaptis - ir skausmo patyrė, kol gimė šis reikšmingas, išliekamąją vertę turintis leidinys. „Iš giliausių archyvų Aušra iškrapštė seniausias, kai kurias dar nematytas nuotraukas, žmonių prisiminimų ištraukas, užfiksavo unikalius to meto įvykius ir viską kruopščiai sudėjo į knygą. Tai mokslinis darbas, kuris kartu skirtas ir eiliniam skaitytojui“, - kalbėjo A. Žilinskas.
Savo įžvalgomis apie knygą, jos mokslinę ir istorinę vertę taip pat pasidalijo į renginį pakviesta architektė dr. Rasa Bertašiūtė bei kalbininkas, literatūrinės kraštotyros pradininkas Benjaminas Konradas.
A. Mickevičienė pasidžiaugė visais žmonėmis, gausiai susirinkusiais į knygos pristatymą, o ypač - popietėje dalyvavusiais senųjų sodybų šeimininkais bei jų artimaisiais, kurie pasidalijo savo prisiminimais iš vaikystės dienų, praleistų senelių, prosenelių sodybose. Tarp jų buvo ir Lietuvoje žinomas verslininkas, automobilių sporto entuziastas, kolekcininkas prof. Stasys Brundza, kurio senelis to meto gydytojas Jonas Brunza taip pat buvo kilęs iš mūsų krašto, Parausių kaimo. Knygoje patalpinta J. Brunzos nuotrauka, kurioje jis įsiamžinęs su dr. J. Basanavičiumi.
Visos Vilkaviškio rajono savivaldybės vardu už padarytą didžiulį darbą, idėją, įamžinti architektūrinį Vilkaviškio krašto paveldą A. Mickevičienei dėkojo Savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Kalbėdamas jis prisiminė ir savo mamos šeimos, išgyvenusios tremtį, istoriją. „Aš labai džiaugiuosi Jumis, kad Jūs sugebėjote mūsų krašto istoriją kiek įmanoma išsaugoti ir įamžinti. Ši istorija liks ateities kartoms. Mes turime didžiuotis savo žmonėmis, kurie įdeda tiek savo brangaus laiko, pastangų, kad mus pasiektų tokios didžiulės išliekamosios vertės darbai“, - Savivaldybės vadovas nuoširdžiai dėkojo A. Mickevičienei.
Knygos pristatyme taip pat dalyvavo senųjų sodybų savininkai, jų artimieji, kurie taip pat pasidalino savo atsiminimais iš vaikystės, prisiminė sodybose leistas dienas, linksmus nutikimus. Visi jie dėkojo A. Mickevičienei už padarytą didžiulį darbą ir šių sodybų įamžinimą, nes metai bėgai, o laikas daro savo ir senosios sodybos sparčiai nyksta. Vienas jų - profesorius Stasys Brundza - atsidėkodamas A. Mickevičienei už knygą padovanojo paveikslą.
Šio darbo įkvėpėja ir kelrode žvaigžde ji sakė laikanti buvusią muziejaus direktorę Gabrielę Karalienę, dar 1979 metais surengusią pirmąją ekspediciją po lietuviškąjį kaimą. Tuomet buvo aplankyti ir aprašyti dar likę į gyvenvietes nesukelti Serdokų krašto vienkiemiai. Tęsdama kraštotyrininkės G. Karalienės pradėtą misiją A. Mickevičienė sakė: „Myliu senąjį Lietuvos kaimą, jo žmones, domiuosi jų gyvenimu. Rinkdama medžiagą šiam leidiniui, ėjau iš vienos sodybos į kitą, beldžiausi į žmonių širdis, kartu išgyvenau ir keliavau su jais gyvenimo kelionę. Stebino žmonių nuoširdumas, jų begalinė meilė gimtiesiems namams, išsaugotos brangiausios relikvijos, šeimos nuotraukos. Viskas, ką pasisekė surinkti, sugulė į šios knygos puslapius“.
Kai kurios sodybos įamžintos „iš paukščio skrydžio“. Tokiose verslininko Gintauto Gudaičio darytose nuotraukose dar labiau atsiskleidė sodybų didingumas ir autentiškumas. Taip gimė noras tęsti šį pradėtą darbą, aplankyti ir kitas Vilkaviškio krašto senąsias sodybas, dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos, poetų Kazio Bradūno, Salomėjos Nėries, Petro Karužos, rašytojų Prano Mašioto, Vinco Pietario tėviškes.
Autorė papasakojo, kaip gimė mintis išleisti tokį, istoriko Antano Žilinsko žodžiais tariant, „rašytinį paminklą nykstančiam lietuviškam Sūduvos ir Vilkaviškio krašto kaimui atminti ir įamžinti“, parodė autentiškas nuotraukas. Vartėme albumą, susipažindami su senosiomis krašto sodybomis, jų architektūra, atkreipdami dėmesį į to meto žmonių aprangą ir kitas detales. Muziejininkė atsakė į mokinių klausimus ir kvietė aplankyti dar išlikusias, atrestauruotas sodybas bei Paežerių dvare įsikūrusiame muziejuje veikiančias ekspozicijas, paliko įrašą savo knygoje „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“.
Etnografinių Sodybų Tyrimai ir Fiksavimas
Siekiant išsaugoti ir tyrinėti senųjų sodybų etninę architektūrą, vykdomi įvairūs projektai ir ekspedicijos. 2013 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejus įgyvendino projektą „Edukacinis ciklas „Joniškio krašto senosios etnografinės sodybos", kurio metu buvo organizuotos edukacinės ekspedicijos, siekiant tyrinėti ir užfiksuoti etnografines sodybas.
Ekspedicijose kartu su muziejaus darbuotojais dalyvavo kraštotyrine veikla besidomintys moksleiviai ir Žiemgalos-Aukštaičių kultūros draugijos Joniškio skyriaus nariai. Ekspedicijų dalyviai fotografavo etnografinių sodybų statinius, išorines ir vidines statinių konstrukcijas, apdailos ir puošybos elementus, braižė schemas, užrašė vietinių gyventojų prisiminimus apie sodybų savininkus ir pastatus stačiusius meistrus.
Ekspedicijose buvo užfiksuota daugiau kaip 100 sodybų, turinčių etninės architektūros bruožų, išlikusių originalios apdailos bei puošybos detalių. Didžioji jų dalis statyta XX a. 3-4 dešimtmetį, tačiau ekspedicijų dalyviai aptiko ir keletą XIX amžiaus pastatų.
Vilkaviškio krašte muziejininkė Aušra Mickevičienė 2005 metais įgyvendino projektą, kurio metu Pilviškių seniūnijoje 25 kaimuose buvo aplankyta 61 senoji sodyba.
Šių ekspedicijų metu sukaupti duomenys yra neįkainojamas šaltinis, padedantis išsaugoti ir tyrinėti senųjų sodybų etninę architektūrą.
Rumšiškės etnografinis muziejus
Joniškio Krašto Etnografinių Sodybų Architektūra
Joniškio krašto etnografinių sodybų architektūrai būdinga funkcionali, saikinga ir skoninga puošyba. Puošiami gerai matomi konstrukciniai arba apdailos elementai: prieangiai, skliautai, vėjalentės, kampai, langai, langinės, durys.
Vilkaviškio krašto etnografinių sodybų architektūrą galima apžiūrėti Aušros Mickevičienės knygoje „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos", kur pateikiamos 49 sodybos, architektūros apžvalgoje gausu istorinių nuotraukų iš Vilkaviškio krašto (virš 500 iliustracijų).
Visos unikalios Pilviškių seniūnijoje, prie Alksnės, Rausvės, Šešupės, Žvirgždės įsikūrusiuose kaimuose, klestėjusios Aleksų, Brundzų, Giraičių, Povilaičių, Rimšų, Stankevičių, Valaičių sodybos, kuriose užaugo Lietuvos šviesuoliai, nusipelnę Lietuvos valstybės ir kultūros kūrėjai, yra aprašytos šioje knygoje.
Iššūkiai Išsaugant Etninį Paveldą
Vykdant ekspedicijas pastebėta, kad nemažai etninės architektūros pastatų yra gerokai pakeitę savo pirminę išvaizdą. Senieji statiniai rekonstruojami, perstatomi arba tiesiog paliekami likimo valiai.
Tyrinėjant pastatus gana dažnai atsiveria liūdnas vaizdas - nuimtos langinės, sienos ir skliautai apkalti dailylentėmis, sunykę puošybos elementai, išgriautos duonkepės krosnys, pakeistas vidaus išplanavimas, įdėti plastikiniai langai. Tai kelia nerimą, nes nykstančios senosios sodybos yra vienas iš etninės kultūros pagrindų, atspindinčių mūsų krašto savitumą.
Deja, bet šios dienos duomenimis, 6 sodybų jau nebėra išlikę. A. Draugelynė, Valaitynė, Šačkynė, Rimšynė, Račaitynė - tai tik keletas pavadinimų iš projekto įgyvendinimo metu aplankytų sodybų.
A. ir M. Miškinių Literatūrinė-Etnografinė Sodyba
Vienas iš puikių pavyzdžių, kaip galima išsaugoti ir puoselėti etnografinę sodybą, yra A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba Utenos rajone. 2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų sprendimu sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei.
Nuo 2005 m. sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus filialas. Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos interjeras, buities daiktai, baldai.
Klėtyje, restauruotoje 2004 m., viename gale įrengta memorialinė A. ir M. Miškinių ekspozicija. Yra jų nuotraukų, dokumentų kopijų, daiktų. Kitame gale 2006 m. birželio 27 d. atidaryta edukacinė klasė.
Restauruotame tvarte yra kambarėlis, kuriame M. Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą. Tvarte vyksta koncertai, poezijos vakarai, knygų pristatymai.
Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai. Pirmąjį 1976 m. M. Miškiniui pastatė Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis, pastatytas 1986 m., skirtas A. Miškiniui. Jo autorius - tautodailininkas Stasys Karanauskas. Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą. Jo autorius - tautodailininkas Pranas Kaziūnas.
A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje gausu renginių. Čia organizuojama A. Miškinio literatūrinės premijos įteikimo šventė, Žiemos skaitymai, Poezijos pavasarėliai, rodomi spektakliai, pristatomos naujos knygos. Sodybos erdves savo renginiams renkasi Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka, Juknėnų bendruomenė, Utenos neįgaliųjų draugija, Utenos ir kaimyninių rajonų mokyklos bei pedagogai.
tags: #vilkaviskio #krasto #sodybos #knyga