Ericho Fromo "Turėti ar Būti?": Egzistencijos Būdų Apžvalga

Ericho Fromo knyga "Turėti ar būti?" laikoma viena iš konstruktyviausių XX amžiaus antrosios pusės knygų. Tai tarsi skvarbios Ericho Fromo minties santrauka, mokanti apie du priešiškus egzistavimo būdus: turėjimą ir buvimą.

Turėjimas susitelkia į materialinių vertybių vaikymąsi, vartotojiškumą, valdžią bei agresiją ir yra tokių universalių blogybių, kaip godumas, pavydas bei smurtas, pagrindas. Tuo tarpu buvimas yra pagrįstas meile, troškimu dalytis bei prasminga, kūrybinga ir produktyvia veikla.

Erichas Frommas

Turėjimo ir Buvimo Alternatyva

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Atrodo, jog turėti yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausias tikslas yra turėti - ir turėti vis daugiau ir daugiau,- kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių”?

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sistemose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!” (Lk 9, 24-25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam”, neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas - daugiau būti, o ne daugiau turėti.

Daug metų mane stebino šis turėjimo ir buvimo skirtumas, ir aš stengiausi pagrįsti jį empiriškai, psichoanalitiniu metodu tirdamas individus ir grupes.

Du Egzistavimo Būdai: Turėjimas ir Buvimas

Kad geriau suprastume, kuo šie du egzistavimo būdai - turėjimas ir buvimas - skiriasi vienas nuo kito, norėčiau iš pradžių pailiustruoti tai dviem panašaus turinio eilėraščiais, kuriuos D. T. Sudzuki yra minėjęs savo „Paskaitose apie dzenbudizmą”. Vienas iš jų - japonų poeto Basho (1644-1694) haiku, kitas - XIX a. anglų poeto Tenisono eilėraštis. Abu poetai aprašo panašią patirtį - savo reakciją į gėlę, kurią išvydo pasivaikščiodami.

Tenisono eilėraštis:

Flower in the crannied wall,
I pluck you out of the crannies,
I hold you here, root and all, in my hand,
Little flower-but if I could understand
What you are, root and all, and all in all,
I should know what God and man is.

Basho haiku:

When I look carefully
I see the nazuna blooming
By the hedge!

Skirtumas tarp šių dviejų eilėraščių stulbinantis. Tenisonas, išvydęs gėlę, trokšta ją turėti. Jis „išrauna” ją „su visomis šaknimis”. Ir nors poetas baigia eilėraštį intelektualiais svarstymais apie tai, jog gėlė gali padėti jam perprasti Dievo ir žmogaus esmę, tačiau pačią gėlę šis susidomėjimas ja pražudo. Visai kitaip reaguoja į gėlę Basho. Jis nenori jos nuskinti, jis netrokšta net jos paliesti. Jis tik „atidžiai žiūri”, kad ją „pamatytų”. Panašu, kad Basho ėjo kaimo keliu, kai prie gyvatvorės jis pastebėjo kažką visai nereikšminga. Tuomet jis prisiartino, atidžiai pažvelgė ir išvydo, jog tai - neišvaizdus ir praeivių nepastebimas laukinis augalas. Tai - banalus faktas, aprašomas eilėraštyje be jokio poetinio jausmo,- jis galbūt prasiveržia nebent paskutiniuose dviejuose skiemenyse, kurie japoniškai skaitomi k a-na. Ši dalelė, dažnai pridedama prie daiktavardžio, būdvardžio ar prieveiksmio, išreiškia pagarbą ar pagyrimą, sielvartą ar džiaugsmą. Verčiant į anglų kalbą, jos reikšmė kartais beveik tiksliai gali būti perteikta šauktuku.

Atrodo, jog Tenisonui tam, kad perprastų žmogų ir gamtą, reikia turėti gėlę, bet ją turėdamas - sunaikina. Basho nori matyti ir ne tik žiūrėti į gėlę, bet visai susilieti su ja ir leisti jai gyventi.

Kartą, kai Getė be jokio tikslo vaikštinėjo, jo dėmesį patraukė maža skaisti gėlė. Jis prisipažįsta pajutęs tokį pat impulsą kaip Tenisonas - nuskinti gėlę. Bet, kitaip negu Tenisonas, jis suvokia, jog nuskinti gėlę reikštų ją sunaikinti. Gėtei gėlė yra tokia gyva, jog ji kalba, perspėja jį, ir poetas išsprendžia problemą kitaip nei Tenisonas ar Basho. Jis išrauna gėlę „su visomis šaknimis” ir persodina ją taip, kad gėlės gyvybė nebūtų sunaikinta.

Gėtės pozicija yra tarsi tarpinė tarp Tenisono ir Basho: lemiamu momentu gyvenimo jėga yra stipresnė už gryną intelektualinį smalsumą. Tenisono santykis su gėle nusako turėjimo būdą arba nuosavybę - ne materialinę, bet žinojimo nuosavybę. Basho ir Gėtės santykis su gėle, kurią kiekvienas iš jų regi, įkūnija buvimo būdą. Getė, didysis gyvenimo mylėtojas, vienas žymiausių kovotojų prieš žmogaus suskaldymą ir mechanistinį jo traktavimą, daugelyje savo eilėraščių akcentavo buvimo pranašumą prieš turėjimą. Jo „Faustas”- dramatiškas konflikto tarp buvimo ir turėjimo (jam atstovauja Mefistofelis) aprašymas.

Turėjimo ir Buvimo Skirtumai

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo iš esmės nėra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau tai skirtumas tarp visuomenės, orientuotos į daiktus, ir visuomenės, orientuotos į žmones. Turėtojiška orientacija būdinga industrinei Vakarų visuomenei, kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema. Mažiau susvetimėjusios visuomenės - tokios kaip viduramžių visuomenė, zuni indėnai, Afrikos gentinės bendruomenės,- kurių nepaveikė šiuolaikinės „pažangos” idėjos, dar turi savo Basho. Gal po kelių kartų dėl industrializacijos ir japonai turės savo Tenisonų.

Esmė ne ta, kad (kaip manė Jungas) Vakarų Žmogus nepajėgia visiškai suprasti Rytų sistemų, tokių kaip dzenbudizmas, bet ta, kad šiuo-laikinis žmogus negali perprasti dvasios tokios visuomenės, kuri nėra orientuota į nuosavybę ir godumą.

Daiktavardis yra tiesioginis daikto denotatas. Aš galiu pasakyti, kad turiu daiktų, pvz., aš turiu stalą, namą, knygą, automobilį. Tiesioginis veiksmo, proceso denotatas yra veiksmažodis, pvz., aš esu, myliu, aš geidžiu, aš nekenčiu ir t. t. Tačiau vis dažniau veiksmas išreiškiamas turėjimo sąvoka, t. y., užuot vartoję veiksmažodį, vartojame daiktavardį.

Jau XVIII amžiuje buvo pripažinti neigiami šios painiavos padariniai. Diu Mare savo veikale „Teisingi gramatikos principai” (1769), paskelbtame po jo mirties, labai tiksliai suformulavo šią problemą. Jis rašo: „Šiame pavyzdyje „Aš turiu laikrodį” išraišką „aš turiu” reikia suprasti tiesiogine prasme; tačiau, sakant „Aš turiu idėją”, „aš turiu” pasakoma perkeltine prasme. Tai pasiskolintas pasakymas. „Aš turiu idėją” reiškia „aš manau, aš įsivaizduoju tai taip ir taip”. Aš turiu „troškimą” reiškia „aš trokštu”. „Aš turiu norą” reiškia „aš noriu” ir t.

Praėjus šimtui metų po to, kai Diu Mare atkreipė dėmesį į šį veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais reiškinį, tą pačią problemą, tik kur kas radikaliau, nagrinėjo Marksas ir Engelsas „Šventojoje šeimoje”. Šių autorių Edgaro Bauerio „Kritinės kritikos” kritikoje randame nedidelį, tačiau labai svarbų esė apie meilę. Čia cituojamas toks Bauerio teiginys: „Meilė yra žiauri deivė, kuri, kaip ir kiekviena dievybė, trokšta užvaldyti visą žmogų ir nepasitenkina tol, kol žmogus paaukoja jai ne tik savo sielą, bet ir savo fizinį „aš”. Marksas ir Engelsas čia kaip lemiamą faktorių nurodo daiktavardžio vartojimą vietoj veiksmažodžio. Daiktavardis „meilė”, kuris yra tik veiksmo „mylėti” abstrakcija, atskiriamas nuo žmogaus. Mylintis žmogus tampa meilės žmogumi. Meilė tampa deive, stabu, į kurį žmogus projektuoja savo meilę. Šiame susvetimėjimo procese jis nustoja jausti meilę, dabar jis pajėgia mylėti tik paklusdamas deivei Meilei.

Per du šimtus metų nuo Diu Mare ši veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais tendencija išaugo tiek, kad vargu ar jis pats galėjo tai numatyti. Štai tipiškas, gal kiek perdėtas šiandieninės kalbos pavyzdys. Tarkime, kad asmuo, kuriam reikia psichoanalitiko pagalbos, pradeda pokalbį tokiu sakiniu: „Gydytojau, aš t u r i u problemą; aš t u r i u nemigą. Nors aš ir turiu puikų namą, mielus vaikus ir laimingą santuoką, aš turiu daug rūpesčių”.

Šiuolaikinė šneka rodo, kad vyrauja didžiulis susvetimėjimas. Sakydamas „aš turiu problemą”, užuot sakęs „aš susirūpinęs”, eliminuoju subjektyvų patyrimą: patyrimo „aš” pakeičiamas beasmeniu nuosavybės objektu. Aš transformuoju savo jausmą į tai, ką aš turiu - į problemą. Tačiau žodis „problema” abstrakčiai išreiškia įvairių rūšių sunkumus. Aš negaliu turėti problemos, nes ji nėra daiktas, kurį galima valdyti, tačiau ji gali mane užvaldyti. Kitaip tariant, aš paverčiu save „problema” ir dabar esu valdomas savo kūrinio.

Žinoma, galima ginčytis, kad nemiga yra toks pats fizinis simptomas kaip gerklės ar dantų skausmas, ir todėl lyg teisėtai galėtume pasakyti, jog turiu nemigą, kaip ir tai, jog turiu skaudančią gerklę. Vis dėlto egzistuoja skirtumas: skaudanti gerklė ar geliąs dantis yra kūno pojūčiai, kurie gali būti daugiau ar mažiau stiprūs, tačiau psichinio pobūdžio jie neturi. Galima turėti skaudančią gerklę, nes turime gerkles, kaip galima turėti ir skaudantį dantį, nes turime dantis. Nemiga, priešingai, yra ne kūno pojūtis, bet psichinė būsena - negalėjimas užmigti.

Dar vienas pavyzdys: sakyti ,,Aš turiu didžiulę meilę jums” (I have great love f o r y o u) yra beprasmiška. Meilė - ne daiktas, kurį galima turėti, bet procesas, vidinė veikla, kurios subjektas yra žmogus. Aš galiu mylėti, aš galiu būti įsimylėjęs, bet mylėdamas aš nieko… neturiu.

„Turėti” yra apgaulingai paprastas žodis. Kiekvienas žmogus ką nors turi: kūną, drabužius, pastogę ir t. t., baigiant tuo, ką turi šiuolaikiniai vyrai ar moterys: automobilį, televizorių, skalbimo mašiną ir kt. Gyventi nieko neturint faktiškai neįmanoma. Kodėl tuomet turėjimas galėtų būti problema? Žodžio „turėti” lingvistinė istorija rodo, kad jis tikrai yra problema.

Tie, kurie įsitikinę, jog turėjimas yra natūraliausia žmogaus egzistavimo kategorija, gali nustebti sužinoję, kad daugelis kalbų neturi žodžio „turėti”. Pvz., hebrajų kalba „aš turiu” išreiškiama netiesiogine forma j e s h li („tai yra man”). Iš tikrųjų dominuoja kalbos, kurios nuosavybę išreiškia šitaip, o ne „aš turiu” forma. Įdomu pažymėti, jog daugelyje kalbų, joms besiplėtojant, konstrukcija „tai yra man” vėliau pakeičiama konstrukcija „aš turiu”, tačiau, kaip nurodė Emilis Benvenistas, priešinga kryptimi kalbų evoliucija nevyksta *. Šis faktas leidžia tarti, jog žodžio „turėti” raida susijusi su privatinės nuosavybės įsitvirtinimu, tuo tarpu visuomenės, kuriose vyrauja funkcinė nuosavybė, t. y. nuosavybė, skirta naudoti, jo neturi.

Jei turėjimas atrodo palyginti paprasta sąvoka, tai buvimas ar forma „būti” yra kur kas sudėtingesnė, sunkiau suvokiama. Veiksmažodis „būti” vartojamas įvairiai: (1) kaip jungtis, pavyzdžiui, „Aš esu aukštas” (angl. „I am ta11″), „Aš esu baltasis” (angl. „I am white”), „Aš esu neturtingas” (angl. „I am poor”), t. y. kaip gramatinis identiškumo denotatorius (daugelis kalbų neturi šia prasme vartojamo žodžio „būti”; ispanų kalboje yra išskiriamos pastovios savybės s e r, kurios apibūdina subjekto esmę, ir atsitiktinės savybės e s t a r, kurios nėra esminės); (2) kaip pasyvinė neveikiamoji veiksmažodžio forma, pavyzdžiui, anglų kalba „I am b e a t e n” („Aš esu mušamas”) reiškia, kad aš esu kito asmens veiksmo objektas, o ne savo veiksmo subjektas, pavyzdžiui, „I beat” (,,Aš mušu”); (3) kaip reikšmė „egzistuoti”.

Benvenisto tyrinėjimai naujai nušviečia žodžio „būti” kaip savarankiško veiksmažodžio, o ne kaip jungties reikšmę. Indoeuropiečių kalbos žodį „būti” išreiškia šaknimi e s, kurios reikšmė yra „egzistuoti”, „būti realiai”. Egzistencija ir realybė apibūdinamos kaip tai, „kas autentiška, pastovu, tikra” (sanskrito kalba sant -„egzistuojantis”, „tikrai geras”, „tikras”; aukščiausiasis laipsnis Sattama -„geriausias”). Taigi „būti” savo etimologine šaknimi yra daugiau nei subjekto ir jo atributo tapatumo teigimas, daugiau nei deskriptyvinis fenomeno terminas. Šis žodis pažymi to, kas yra, gyvos būtybės ar daikto, egzistavimo realumą; jis teigia jo ar jos, ar negyvo daikto autentiškumą ir tikrumą.

Kabėdamas apie turėjimą ar buvimą, aš turiu omeny ne tam tikras atskiras subjekto ypatybes, kurias iliustruoja tokie teiginiai kaip „Aš turiu automobilį” ar „Aš esu baltasis”, ar „Aš esu laimingas”. Kalbant apie buvimą, kaip egzistavimo būdą, reikia skirti dvi buvimo formas. Viena iš jų, kaip parodo Diu Mare teiginys, yra priešinga turėjimui ir išreiškia gyvybingumą bei autentišką ryšį su pasauliu.

Nagrinėti būties sampratą sunku dar ir todėl, kad ji buvo daugelio tūkstančių filosofijos knygų tema ir kad klausimas „Kas yra būtis?” - vienas iš esminių Vakarų filosofijos klausimų. Nors būties sampratą čia analizuosiu antropologiniu ir psichologiniu aspektais, filosofinė jos aptartis, žinoma, nėra atsieta nuo antropologinių problemų. Netgi glausta būties sampratos raidos filosofijos istorijoje - nuo Sokrato pirmtakų iki nūdienės filosofijos - apžvalga netilptų į šią knygą, tad aš atkreipsiu dėmesį tik į vieną svarbų aspektą - į proceso, veiklos ir judėjimo, kaip būties e 1 e m e n t o, sampratą.

Kaip nurodė Georgas Zimelis, idėją, jog buvimas implikuoja keitimąsi, t. y. Parmenido, Platono ir scholastų „realistų” požiūris, kad būtis yra pastovi, antlaikiška, nekintanti substancija, priešinga tapsmui, turi prasmę tik tuo atveju, jei remsimės idealistine prielaida, kad mintis (idėja) yra aukščiausia realybės forma. Jei meilės idėja (platoniškąja prasme) yra realesnė už meilės patirti, galima tarti, jog meilė kaip idėja yra pastovi ir nekintanti. Tačiau jei pažvelgtume į būnančių, mylinčių, neapkenčiančių, besikankinančių žmonių realybę, tai nerastume čia būtybės, kuri tuo pačiu metu netaptų, nesikeistų. Gyvos struktūros gali būti tik tapdamos, jos gali egzistuoti tik kisdamos.

Radikalią Heraklito ir Hėgelio koncepciją, kad gyvenimas yra procesas, o ne substancija, Rytų kultūroje atitinka Budos filosofija. Budizmo filosofijoje nėra pastovios nekintančios substancijos, pastovių daiktų ar pastovaus „aš” sampratos. Nėra nieko tikra, išskyrus procesus.

Prieš aptariant keletą paprastų turėjimo ir buvimo kaip egzistavimo būdų pavyzdžių, reikėtų paminėti kitą turėjimo apraišką - inkorporavimą. Daikto inkorporavimas, pavyzdžiui, jį suvalgant ar išgeriant, yra archaiška jo pasisavinimo forma. Tam tikru vystymosi laikotarpiu kūdikis stengiasi visus daiktus, kurių jis nori, paimti į burną. Tokia forma kūdikis savinasi daiktus tol, kol fizinis jo išsivystymas dar neleidžia jam kitomis formomis kontroliuoti savo nuosavybę. Tokį pat ryšį tarp inkorporavimo ir pasisavinimo matome daugelyje kanibalizmo formų.

Žinoma, daugumos objektų negalima inkorporuoti fiziškai (jei tai ir būtų galima, šalinimo proceso metu jų vėl netektumėm). Tačiau yra ir simboliškas bei magiškas inkorporavimas. Jei aš tikiu, kad inkorporavau dievo, tėvo ar gyvūno įvaizdį, niekas negali jo iš manęs nei atimti, nei pašalinti. Aš praryju objektą simboliškai ir tikiu simboliniu jo buvimu manyje. Štai, pavyzdžiui, Froidas super-ego aiškino kaip introjektuotą tėvo draudimų ir įsakymų visumą. Šitaip galima introjektuoti autoritetą, institutą, idėją, įvaizdį: aš juos turiu, jie visam laikui apsaugoti, jie tarsi mano viduriuose.

Frommas aiškina, kodėl turėjimas, kaip egzistavimo būdas, veda pasaulį į psichologinę ir ekologinę pražūtį, taigi pristato puikią visuomeninių bei ekonominių permainų programą.

E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas - į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis - vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ - įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė.

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija.

Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo - “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).

Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ - reklamos.

Pagrindinė idėja - esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis - vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė.

Psichologo ir filosofijos klasiko Ericho Frommo knyga nagrinėja pagrindinius žmogaus gyvenimo būdus - turėjimą ir buvimą. Autorius kviečia skaitytoją susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės vertybes ir rinktis prasmingesnį gyvenimo kelią.

Erichas Frommas savo knygoje „Turėti ar būti?“ analizuoja du pagrindinius gyvenimo būdus - materialistinį „turėjimo“ modelį ir sąmoningą, gilesnį „buvimo“ kelią. Remdamasis psichoanalize, sociologija ir filosofija, autorius atskleidžia, kaip šie du požiūriai formuoja žmonių elgesį, tarpusavio santykius ir visuomenės struktūrą. Frommas kritikuoja vartotojišką kultūrą ir siūlo alternatyvą - autentišką gyvenimą, grįstą meile, kūryba ir vidine laisve.

tags: #erikas #fromas #tureti #ar #buti