Šiame straipsnyje aptarsime situaciją, kai dalies turto savininkas yra miręs ir neatsirado paveldėtojų. Taip pat panagrinėsime, ką daryti tokiu atveju ir kokie teisiniai aspektai gali būti susiję.
Paveldėjimo teisė Romos imperijoje
Romėnų paveldėjimo teisė pastoviai evoliucionavo. Tam įtakos turėjo įvairios politinės, ekonominės bei kitos aplinkybės.
Pagal romėnų teisę, testamentas - tai vienašalis palikėjo paskutiniąją valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisų ir pareigų perėmėją (įpėdinį).
Senaisiais Romos valstybės laikais buvo dvi testamento rūšys - viešieji ir žodiniai. Testamentas turėjo būti viešai pagarsintas. Tačiau tai sudarė daug nepatogumų: dažnai palikėjas nenorėdavo viešinti savo paskutinės valios, testamentą galima buvo sudaryti tik tam tikromis dienomis.
Dėl šių ir kitų priežasčių pasirodė nauja testamento rūšis - testametum per mancipationem. Pastarąjį sudaryti galima buvo bet kuriuo laiku ir užteko tik 5-ių liudytojų.
Nuo šiol buvo reikalaujama, jog testamentas būtų griežtai sudarinėjamas pagal įstatymuose nustatytus reikalavimus.
Be formalių reikalavimų, taikomų testamentui, kad jis galiotų, būtina buvo laikytis tam tikrų materialinių sąlygų (PVZ.: kad testatorius galėtų sudaryti testamentą; kad jis laisvai disponuotų tuo turtu, kurį paskyrė įpėdiniams ir t.t.). Pati svarbiausia materialinė testamento galiojimo sąlyga buvo reikalavimas paskirtį tiesioginį įpėdinį.
Testatoriui buvo palikta galimybė panaikinti ar sudaryti naują testamentą. Testamentas tai pat galėjo būti panaikintas ir dėl kitų priežasčių (PVZ.: praėjus tam tikram laikui nuo testamento sudarymo, neatsirado palikimo).
Testatoriaus teisės sudarant testamentą buvo ribojamos ir iš kitos pusės. Testatorius galėjo ne tik testamente paskirti įpėdinį, bet ir padaryti kitus patvarkymus mirties atveju.
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl tam tikrų priežasčių negalima buvo įvykdyti, tai buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą.
Pirmumo teisę paveldėti turėjo palikėjo vaikai.
Neesant vaikų, turtą paveldėti buvo šaukiami palikėjo tėvai, broliai, seserys ir t.t. Ir tik šių neesant, turtą galėjo paveldėti mirusiojo sutuoktinis.
Palikėjo mirties momentu nurodyti testamente arba turintys teisę paveldėti pagal įstatymą asmenys dar netampa įpėdiniais. Pats palikėjo mirties faktas tėra tik pagrindas teisių ir pareigų perėmimui.
Paveldėjimas (teisių ir pareigų perėmimas) turi dvi stadijas. Pirmoji yra šaukimo paveldėti stadija, kuri trunka nuo palikimo atsiradimo iki palikimo priėmimo.
Taigi, paveldėtoju tapdavo tas, kuris šaukiamas paveldėti, priėmė palikimą. Trunkant pirmajai stadijai, palikimas buvo laikomas bešeimininkiu ir jo paėmimas nebuvo laikomas vagyste. Asmuo užvaldęs tokį turtą po metų galėjo tapti jo šeimininku.
Paveldėtojas perimdamas palikimą, įgydavo ne tik palikėjo teises, bet ir jo pareigas. Romėnų teisė laikėsi nuostatos, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, pilnai atsako už visas palikėjo skolas, nepriklausomai ar paveldėto turto užteko skoloms padengti ar ne.
Ką daryti, jei paveldėtojų neatsiranda?
Jei dalies turto savininkas miręs ir neatsiranda paveldėtojų, turtas pereina valstybei. Šis procesas yra reglamentuojamas įstatymais ir gali skirtis priklausomai nuo šalies.
Paveldėjimas pagal įstatymą
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl tam tikrų priežasčių negalima buvo įvykdyti, tai yra šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą.
- Pirmumo teisę paveldėti turi palikėjo vaikai.
- Neesant vaikų, turtą paveldėti yra šaukiami palikėjo tėvai, broliai, seserys ir t.t.
- Ir tik šių neesant, turtą gali paveldėti mirusiojo sutuoktinis.
Valdymo teisė
Pats paprasčiausias valdymas buvo toks, kai valdomas daiktas buvo tiesioginė valdytojo nuosavybė, t.y. savininkas ir valdytojas - tas pats asmuo.
Tačiau toks valdymas buvo galimas ir tada, kai daiktas buvo užvaldomas neteisėtai. Tokiems asmenims nepriklausė teisminė jų valdymo teisų gynyba.
Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romėnai grupavo valdymą, buvo subjektyvi valdytojo nuomonė apie valdomą daiktą. jei valdytojas buvo įsitikinęs, jog daiktą valdo teisėtai, jis vadinamas valdytoju gera valia.
Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galima buvo tik materialius daiktus.
"Kebra Nagast" ir Etiopijos tradicijos
Bustling Street Scene in Addis Ababa, Ethiopia - 1960s Vintage View
„Kebra Nagast“ yra vienas svarbiausių Etiopijos literatūros ir religijos tekstų, turėjęs didžiulę įtaką Etiopijos tapatybei, politinei ideologijai ir krikščioniškajai tradicijai. Svarbiausia „Kebra Nagast“ dalis - Karalienės Šebos ir Karaliaus Saliamono istorija.
Pasakojama, kad karalienė atvyko į Jeruzalę išgirsti Saliamono išminties, o jų susitikimas baigėsi sūnaus Meneliko gimimu. Būtent Menelikas laikomas Etiopijos Solomoniškosios dinastijos pradininku.
Knygoje taip pat pasakojama, kad Menelikas, suaugęs ir apsilankęs pas savo tėvą Jeruzalėje, išvežė Sandoros skrynią į Etiopiją. Tai suteikia Etiopijai ypatingą religinį statusą: šalis pristatoma kaip naujoji išrinktoji tauta, perėmusi Dievo palankumą iš Izraelio.