Eiti ‒ natūrali žmogaus fizinė veikla. Po ilgo sėdėjimo prie kompiuterio, važiavimo automobiliu ar pasivartymo ant sofutės, vaikščiojant suintensyvėja raumenų veikla, pagreitėja kraujotaka, stimuliuojama imuninė sistema, mažėja psichologinė įtampa bei gerėja nuotaika. Taigi „Camino Lituano“ maršrutas yra puikus pasirinkimas eiti ‒ eiti fiziškai, eiti dvasiškai, eiti pažinti pasaulio. "Camino Lituano" yra ~500 km piligriminis-kultūrinis kelias, sukurtas savanoriškais pagrindais per Lietuvą ir įsiliejantis į Europos Šv. Jokūbo kelią.
Maršrutas Biržų rajone prasideda Germaniškyje ir driekiasi iki pat Pasvalio rajono (Germaniškis - Sodeliškis - Kirkilai - Biržai - Likėnai - Pajiešmeniai). Jo trukmė 3 dienos, numatomos 2 nakvynės Sodeliškių sodyboje ir Biržų mieste. Bendras atstumas ~ 64 km.
Piligriminio Kelio Atkarpos
Rozalimas
Rozalimas yra vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvos medinių miestelių. Jis dėl savo unikalumo pripažintas urbanistikos paminklu. Miestelio vardo kilmė nėra aiški, tačiau pačio miestelio atsiradimas tiesiogiai siejamas su bažnyčia, kuri 1767 m. buvo pastatyta pagal Padubysio dvarininkų Adomo ir Rozalijos Drabišių fundaciją. Bažnyčia stovėjo pušyne, dabartinio miestelio vietoje ir apie ją pradėjo kurtis gyvenvietė.
Pušyno pakraštyje stovi didelis buvęs Šapirų šeimos namas, dabar bendruomenės namai ir J. Čybo surinktų senovinių daiktų muziejus. 1794 m. miestelio centre pastatyta dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Bažnyčios šventoriuje ir greta jo gausu tautodailininkų kūrinių: Šv. Rozalijos skulptūra, paminklas Daugyvenės krašto kovotojams už Lietuvos laisvę, nemažai Kristaus atvaizdų. Vienas iš jų, bažnyčios fasado viršuje - tautodailininko J. Danausko Kristus.
Bažnyčios viduje net 5 mediniai baroko formų altoriai ir juos visus galima apeiti keliais! Pagrindiniame altoriuje Švč. Mergelės Marijos paveikslas - Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija, o viename iš šoninių altorių pastatyta stebuklinga Jėzaus Nazariečio skulptūra, kuri nuo pat pradžių garsėja stebuklais. Bažnyčią puošia labai realistiniai, išraiškingi Danausko šventieji, nešiojamieji altorėliai.
Šiauriau nuo bažnyčios, 1928 m. švenčiant Lietuvos Respublikos dešimtmetį, buvo įrengtas skveras, kuriame pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę - dabar kelis kartus atgimęs Nepriklausomybės angelas. Angelas ilgainiui tapo miestelio puošmena ir simboliu, o skveras rozalimiečių traukos vieta. Tačiau tai ne vienintelė traukos vieta ir ne vienintelis angelas Rozalime. Visai netoliese - gražiai sutvarkyta sveikatingumo zona - treniruoklių kompleksas, kurį saugo medinio angelo skulptūra (L. Kernagio darbas). Kitas Rozalimo miestelio angelas sargas - gal net penkių metrų angelas su trimitu (skulptorius S. Kuzma).
Rozalime taip pat galite pamatyti nors ir apleistą, tačiau vieną iš nedaugelio, išlikusią medinę sinagogą Lietuvoje, mat XIX a. miestelyje gyveno nemaža žydų bendruomenė. Miestelio pakraštyje žaliuoja Valstybės saugomas, šimtmečius menantis Paminklinis Rozalimo ąžuolas. Jei, paliekant Rozalimą, išklysite 300 m. Toliau pakelėje - atminimo ženklai: paminklas Birjagalos vienkiemio XVII a. - XX a. Venclovų giminės "lopšio" atminimui, paminklas Sliekių kaimo atminimui.
Už dviejų kilometrų prieisite seną, XVI a. viduryje įkurtą ir du kartus savo istoriją pradėjusį, Šniukonių kaimą. Akis neabejotinai patrauks senovinės trobos. Pirma kaimo istorija pasibaigė kaimo gyventojams išmirus nuo maro, o antra prasidėjo, kai vietinis ponas atkėlė iš gretimų kaimų keturias šeimas dirbti jam žemės. Netoli už kaimo, jei būsite akylūs, pamatysite Šniukonių vėjo malūną. Tai apgriuvęs, tačiau dar tebestovintis kepurinis akmeninis ir medinis vėjo malūnas, nagingo kaimiečio pastatytas 1932 m. Malūnas ypatingas tuo, kad veikė ir nulūžus sparnams, nes girnų sukimosi mechanizmą prijungdavo prie traktoriaus variklio. Šalia malūno - medžiais apaugęs kalnelis. Tai buvusios senos Šniukonių kaimo kapinės, kur ir buvo palaidoti 18 a. nuo maro išmirę kaimo gyventojai. Originalūs mediniai kryžiai iki šiol neišliko, atminimui stovi kaimo senbuvio S. Marcinkevičiaus pastatytas geležinis kryžius.
Pakalniškėse, ant išsukimo į 2906 kelią, dirstelėkite į dešinę - pamatysite raudonų plytų ir akmenų, bei raudono stogo pastatą. Tai buvęs Rygos - Kauno pirklių kelio pravažiuojamas namas/smuklė. Nuo čia paėjėsite Senuoju Rygos - Kauno pirklių kelio fragmentu iki Kleboniškių vėjo malūno. Malūnas stovi kaip kelrodis į Kleboniškių etnografinį kaimą. Šis, medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcijos vėjo malūnas, vienas ilgiausiai malęs grūdus Lietuvoje, pastatytas 1884 m. Iki 1975 m. malūnas malė sukamas vėjo. 1996 m. pradėtas restauruoti, dabar atnaujintas ir veikia kaip muziejus. Tai vienas lankomiausių objektų visame Šiaulių krašte. Jei norėsite užeiti į vidų, lankytojo bilietą galėsite nusipirkti pačiame Kleboniškių kaime, kurį pasieksite jau visai netrukus.
Bet prieš tai, sekite rodykle į Pakalniškių piliakalnį, vadinamą Kleboniškių kalnu. Nuo piliakalnio, medinis lieptelis nuves į Kleboniškių kaimo buities muziejų. Kaimas - muziejus - vienas geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų. Jame yra 26 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, likusieji 16 pastatų priklauso muziejui - tai gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės... Kaimo buities ekspozicija pradėta kurti 1989 m. Kuriant ekspozicijas, šešis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo ir net devynis atkėlė iš kitų vietų. Siekiant atkurti senąjį gatvinio rėžimo kaimo vaizdą atkeltieji pastatai pastatyti senųjų pastatų vietoje. Bilieto kaina suaugusiajam - 4 eur. Beje, naudinga informacija - Pakalniškėse yra vienintelė maisto prekių parduotuvė ne tik šiame, bet ir sekančios dienos maršrute.
Likus maždaug 2 kilometrams iki nakvynės vietos, jei pasuksite priešinga kryptimi ir paeisite 1,2 km - rasite vieną įspūdingiausių piliakalnių šiaurės vidurio Lietuvoje - Raginėnų piliakalnį. Vietos gyventojai piliakalnį vadina Raganų kalnu. Piliakalnis netyrinėtas. Jis tebesaugo savo paslaptis. O paslaptingumo jam suteikia ir legendos, kuriomis šis kalnas garsėja. Raginėnų piliakalnio padavimai daugiausia susiję su mitinėmis būtybėmis. Neatsitiktinai ir piliakalnis vadinamas Raganų kalnu. Padavimuose bylojama apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Be to, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta. Pasakojama ir tai, kad čia buvo žudomos ir gyvos sudeginamos raganos.
Daug mažiau padavimų apie čia buvusį miestą, dvarą; apie tai, kad kalnas supiltas. Kituose pasakojimuose teigiama, kad naktimis žmonės čia girdėdavę gaidžius giedant, šunis lojant, mergas verkiant. Kadangi daugiausia padavimų yra apie raganas, galima išvada, jog čia buvusi deivės Raganos šventykla. Tam neprieštarauja ir biolokaciniai tyrimai...
Pasukę link Burbiškio dvaro, žygiuojant paskutinius kilometrus, nepraeikite Daukonių mitologinio akmens, vadinamo Ramytės aukuru. Jis stūkso dirbamų laukų apsuptyje, netoli Ramytės upelio vagos, visai prieš žengiant greta Kleboniškių miško. Akmenį žymi betoninis stulpas su įrašu. Tai istorinę ir mitologinę vertę turintis objektas, įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą. Pasakojama, kad prie Daukonių aukuro akmens vaidilutės kūrenusios šventąją ugnį.
Kelio atkarpos pabaiga - Dauguvėnės kultūros istorijos muziejuje - draustinyje, Burbiškių dvare. Jei turite jėgų, čia galite dar papildomai nueiti 5 kilometrus dvaro parko takeliais ir net pasiekti Nuskaidrėjimo alėją, kurios gale pastatytas didžiulis kryžius.
Burbiškis
Dvaro parkas nuostabi vieta, jau XX a. pradžioje buvo plačiai žinomas ir lankomas. Burbiškio dvaras turėjo net keletą šeimininkų ir mena net XVII amžių, tačiau tik 1819 m. atitekęs Baženskiams suklestėjo. Mykolas Baženskis išplėtė dvarą į puošnų ir didelį, žmonės rankomis iškasė tvenkinius, suformavo 15 salų ir jas sujungė 22 tilteliais - pamėginkite suskaičiuoti. Dvaro parko teritoriją puošia K. Ulianskio kūriniai - pirmasis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas Lietuvoje, labai gerbiamas poeto A. Mickevičiaus biustas. 1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją ir palikti dvarą.
Ilgainiui puošnus parkas užžėlė krūmynais, sunyko neprižiūrimi takai. Dvaras buvo išgrobstytas ir suniokotas. Pokario metais dvare buvo net įkurta veislinių kiaulių ferma bei joje dirbusių darbininkų butai. Sunku buvo patikėti, kad XX a. pradžioje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė: rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, karietinė, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, gulbių namelis, pelėdynas, klojimas, motorinis malūnas, kalvė…
Nuo 1981 m. Burbiškio dvare buvo siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą. Atkurti ir restauruoti dvaro pastatai, todėl bevaikštinėdami galite pajusti XX a. pradžios atmosferą. Buvusiuose ūkiniuose pastatuose apžiūrėkite senovinės technikos ekspoziciją. Galbūt įdomiausias eksponatas čia - XIX a. pagamintas garo variklis, kuris, manoma, dar galėtų veikti. Priešais dvaro vartus stovis Šv. Mergelės Marijos skulptūra. Jos postamente įmūrytas mitologinis akmuo, kuriame, pasak legendos galima pamatyti mažytę, pačios Mergelės Marijos įspaustą pėdą.
Kelio atkarpos pradžia - Burbiškio dvare. Šią dieną rekomenduojama neskubėti, pasimėgauti kiekvienu kilometru, o gal net papildomai nueiti 5 kilometrus Burbiškio dvaro parko takeliais ir pasiekti Nuskaidrėjimo alėją, kurios gale pastatytas didžiulis kryžius. Paliekant dvaro teritoriją, nepraeikite priešais dvaro vartus stovinčios Šv. Mergelės Marijos skulptūros. Jos postamente įmūrytas mitologinis akmuo, kuriame, pasak legendos galima pamatyti mažytę, pačios Mergelės Marijos įspaustą pėdą.
Vieta maistui gaminti (min. „Sunny Nights Camping & Homestead" (Saulėtųjų naktų sodyba) - tai šimtametė sodyba, kadaise buvusi pašto stotis (Karaulka), įkurta 1910 metais. Stotis aptarnavo arklių pašto maršrutą tarp Rygos ir Karaliaučiaus (dabar Kaliningradas). Dabar sodybos svečių laukia išskirtinė aplinka, istoriniai svečių namai bei nuostabus obelų sodas, pritaikytas poilsiui, šventėms ar piknikui. Be to, šalia yra puikus tvenkinys su smėlio paplūdimiu, tinklinio aikštele ir kita būtina infrastruktūra.
Saulėtųjų naktų sodyboje vyksta įvairios muzikos, meno, kultūros, šeimos ir laisvalaikio šventės, atviros visuomenei. Čia minimos kasmetinės Rasų bei Žolinės šventės, rengiami koncertai, organizuojamos Gamtos menų dirbtuvėlės (Lino raižiniai, spauda ir spaudo gamyba, Dilgėlių pluošto gavyba/virvelių gamyba, Žolių pynimas, Sėklų mandalos, Saulės spauda, Popieriaus gamyba ir perdirbimas ir kt.) . Teritorijoje kiekvieną sezoną vyksta įvairios vaikų stovyklėlės, organizacijų mokymai, edukacijos.
Stovyklavietė ir sodyba yra įsikūrę netoli vieno mėgstamiausių keliautojų maršrutų Baltijos šalyse. Čia rasite įvairių lankytinų objektų, kuriuose galėsite pasiekti pėsčiomis, dviračiais ar kitomis transporto priemonėmis. Stovyklavietėje rasite šiuolaikiškai įrengtą administracijos pastatą, kuriame kempingo svečiai gali naudotis virtuve, bendromis erdvėmis, bibliotekėle, Wi Fi ryšiu bei kitais patogumais. Taip pat stovyklavietėje yra įrengti dušai bei tualetai. Sode bei stovėjimo aikštelėje yra įrengti elektros pajungimai, stalai, supynės vaikams, poilsio ir žaidimų erdvės. Yra bendri nuotekų išmetimo įrengimai, vandens stotelės. Stovyklavietė yra draugiška gyvnams. Nuo 2019 m. Mėgstantiems iššūkius kviečiame prisijungti prie Saulėtųjų naktų bendruomenės. Sodyboje laukiami savanoriai, norintys išmokti įvairių amatų, įgyti įgūdžių bei gyvenimiškos patirties, prisidėti prie organiškos sodybos aplinkos kūrimo, maisto auginimo ir apdirbimo.
Sidabravas
- mažas kaimelis Radviliškio rajone, tačiau pirmąją savo bažnyčią turėjo jau 1804 m. Ją pastatydino dvarininkai Goštautai. 1822 m. ji sudegė, o vietoj jos, 1825 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Jei pavyks pakliūti į vidų, verta atkreipti dėmesį į bažnyčios vargonus. Nuo 1841 m. išliko autentiškas vargonų prospektas. Už jo XX a. Daugiau jokių nusukimų, tik kelionės tikslas - Sidabravas.
O toliau žingsniuojant, sekanti įdomesnė vieta - Labos geležinkelio stotis. Ji buvo įkurta 1871 - 1873 m. nutiesus geležinkelį Radviliškis - Daugpilis. Vietovės pavadinimas sietinas su netoliese ištekančiu Labos upeliu. Bet ne visiems čia būdavo „labas“, valstybės archeologijos komisijos medžiagoje yra 1936 m. Dapšionių pradžios mokyklos mokinių užrašytas pasakojimas apie gilią duobę Laboje, į kurią mesdavę įtariamus raganavimu žmones. Jei žmogus išplaukdavo - sakydavo, kad tai ragana ar raganius ir jį sudegindavo, o kaulus palaidodavo specialiame kapelyje, kuris buvo vadinamas Raganų kapeliu.
Įkūrus geležinkelio stotį, labai išaugo Labos reikšmė krašto gyvenime. Apylinkių dvarininkai per šią stotį išveždavo savo dvaruose išaugintą žemės ūkio produkciją, o, kai XX a. pradžioje Puziniškis tapo svarbia šviesuomenės veikėjų susibūrimo vieta, Petkevičiai iš šio dvaro siųsdavo brikas į Labos geležinkelio stotį parsivežti garbiųjų svečių. 1910 m. atvykęs apžiūrėti Raginėnų archeologijos paminklų tautos patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius kelionę po kraštą pradėjo iš Labos...
Visai netrukus ir Rokoniai - vienas seniausių Radviliškio rajono kaimų, įkurtas 1554 metais! Toks senas kaimas žinoma turi turtingą istorinę praeitį, kurioje XIX a. minimas ir Rokonių dvaras. Rokonių dvaro savininkas Matas Tracevskis laikomas Sidabravo bažnyčios įkūrėju. O dabar keliautojus iš tolo pasitinka didinga, raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, bebokštė Rokonių bažnyčia, pastatyta 2019 m. Bažnyčia iškilo už privačias lėšas, jos fundatorius - ūkininkas ir kaimo lyderis Kazimieras Masilionis. Šventoriaus kampe stovi mūrinė varpinė, kurioje pakabintas lenkų firmos 2017 m. nulietas varpas su fundatoriaus vardu ir Vyčiu. Vietiniai žmonės K. Masilionį vadina Rokonių mecenatu.
2018 m. įrengta privati oro skrydžių lauko aikštelė - Rokonių aerodromas, naudojamas mėgėjiškiems, pažintiniams skrydžiams ultralengvaisiais orlaiviais dienos metu. Rokoniuose būtinai užeikite į keliautojų laukiantį rąstinį namelį - Autobusų stotelę - tai tikra užuovėja keleiviams. Paliekant Rokonius, nepraeisite nepastebėję tvirto, geležinio kryžiaus. Jis pastatytas 2000 m. Džiugaus tikėjimo, vilties ir meilės vedini pasieksite Džiugonis. Čia būtent šioms vertybėms pastatytas pakelės kryžius.
- didžiausia gyvenvietė Radviliškio rajone. Miestelis ėmė kurtis XIX a., kai Rokonių dvaro savininkas Matas Tracevskis, 1829 m. pasitarnaudamas vietos gyventojams, savo žemėje, palei Kiršino upelį pastatė Švč. Trejybės bažnyčią. 1858 m. bažnyčia padidinta, vėliau pastatyti kiti priestatai. Bažnyčia neoklasicistinė, kryžminio plano, bebokštė. Šventoriuje stovi mūrinė varpinė ir mūrinės Kryžiaus kelio stočių koplytėlės. XX a. 1999 m. patvirtintas Sidabravo herbas. Herbo skydo žaliame lauke - išrautas sidabrinis medis su sidabriniais lapais. Sidabrinis medis primena miestelio pavadinimą, o žalia spalva simbolizuoja laisvę, grožį, viltį ir sveikatą. Sidabravo pavadinimo kilmė nėra žinoma.
Pasakojama, kad bažnyčios fundatorius prieš mirtį lenkiškai ištarė: Szczodro odwdzięczył się Bogu („Dievui dosniai atsilyginau“). Sidabravo žmonės labai bendruomeniški, gerbiantys istoriją. Sąsajas su praeitimi galima pajusti miestelio koplytstulpių parke. Čia įamžinti kraštui nusipelnę, atminimo verti žmonės. 1998 metais atidengtas koplytstulpis sidabraviškiams, laukusiems ir nesulaukusiems laisvos Lietuvos, nuo 1999 m. stovi koplytstulpis skirtas pagerbti rašytoją Vytautą Alantą-Jakševičių, taip pat, 2013 m. pastatytas koplytstulpis Antanui Vaškeliui atminti, kurio dėka Sidabravas išaugo ir išgražėjo.
Sidabravo krašto muziejuje surinkta ir susisteminta visa medžiaga apie šiuos iškilius Sidabravo krašto žmones. Taip pat eksponuojama daug išlikusių senovinių rakandų. Didžiausia muziejaus ekspozicijos dalis skirta žymiam lietuvių išeivijos rašytojui, publicistui, dramaturgui Vytautui Jakševičiui-Alantui. Šalia muziejaus yra Sidabravo garbės piliečio Antano Vaškelio memorialinis kambarys, Sidabravo bibliotekoje - prof. Jono Laužiko kambarys.
Vadaktai
Paėjus 10 km. nuo Sidabravo, sustokite nakvynei nedideliame miestelyje Vadaktuose. Yra duomenų, kad Vadaktų vietovė jau buvo žinoma 1372 m. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje minima, kad būtent šiais metais Vadaktai (Wadachte) buvo nuniokoti kryžiuočių. XVI a. dokumentuose minimas Vadaktų dvaras, kuris ilgą laiką priklausė Bitautams. Lenkiškuose šaltiniuose teigiama, jog po Bitautų dvaras atiteko Liudkevičiams. Naujieji dvarininkai 1880 m. - 1883 m. perstatė ir restauravo Vadaktuose stovėjusią medinę bažnyčią, kol ši įgavo dabartinę, klasicizmo bruožų turinčią Šv. Agotos bažnyčios išvaizdą.
Nuo 2016 m. bažnyčios sieną puošia atminimo lenta, skirta garsaus lenkų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus 100-osioms mirties metinėms, nes būtent čia garsus rašytojas gyveno, kūrė. Bažnyčios šventoriuje stovi dvarininkų Liutkevičių mauzoliejus, žema raudonų plytų mūro varpinė, kurioje kabėjo ir skambėjo net du bronziniai varpai. Deja, vienas iš varpų buvo suskilęs, o kitas 2013 m. pavogtas. Naują varpą 2018 m. miesteliui padovanojo lenkų bendruomenė.
Varpas atspindi ne tik lietuvių ir lenkų draugystę, bet ir persipynusią šalių istoriją, ant jo išlieti Lietuvos ir Lenkijos herbai, H. Senkevičiaus atvaizdas, užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis. Vadaktuose 1957-2004 m. kunigavo poetas, tautosakininkas ir dvasininkas Antanas Valantinas. Palaidotas kaimo kapinėse.
Metelių Regioninis Parkas
Gyvasis sidabras. Metelių regioninis parkas (bendras plotas 15300 ha) - didžiųjų Pietų Lietuvos ežerų dubumos kraštovaizdžio parkas: Dusią, Metelį ir Obeliją supa smėlingos paežerių kopos ir pelkutės, iš pietų pusės juosia įspūdingos aukštų kalvų virtinės. Nuostabi šio kraštovaizdžio panorama, ežerų platybės atsiveria nuo Žagarių kalvų, nuo Prelomčiškės piliakalnio.
Šiame regioniniame parke daug unikalių gamtos vertybių. Čia gyvena ypač reti, Europoje saugomi baliniai vėžliai - regioninio parko simbolis. Vieninteliame Lietuvoje Trako miške auga bekotis ąžuolas. Didieji ežerai atgyja rudeninių migracijų metu. Paukščių stebėtojai regioniniame parke turėtų apsilankyti pavasarinės ir rudeninės vandens paukščių migracijos metu. Turiningai laiką gali praleisti tiek gamtos stebėtojai, tiek dviračių ar vandens sporto mėgėjai.
Aplink Dusios ir Metelio ežerus nužymėti dviračių maršrutai, įrengti 2 pėsčiųjų pažintiniai takai. Dusios ir Metelio ežerų pakrantėse gausu privačių stovyklaviečių ir kaimo turizmo sodybų. Poilsiautojai šiuos ežerus pamėgo dėl lėtai gilėjančios priekrantės ir smėlėtų pakrančių. Dusios ežerą gausiai lanko burlenčių ir jėgos aitvarų mėgėjai. Pietinėje Dusios ežero pakrantėje įsikūręs Metelių regioninio parko lankytojų centras, kuriame veiklos ras tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ekspozicijoje išradingai pristatomas apylinkėse gyvenančių Lietuvoje retų balinių vėžlių gyvenimas ir Metelių krašto istorija. Valstybinių švenčių dienomis lankytojų centras nedirba. Nuo 2024 m. sausio 1 d. Metelių regioninio parko LANKYTOJŲ CENTRO savarankiškas ekspozicijos lankymas tampa MOKAMAS, 1 asm.
Kelionės metu galite aplankyti įvairias lankytinas vietas, tokias kaip Rozalimas, Burbiškio dvaras, Sidabravas, Vadaktai ir Metelių regioninis parkas. Kiekviena iš šių vietų turi savo unikalų žavesį ir istoriją, kurią verta patirti.