Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žemaičiai vadina savo gyvenamąjį namą, kokie jo ypatumai ir tradicijos, susijusios su jo statyba ir interjeru. Žemaitija - etnografinis Lietuvos regionas, išsiskiriantis savo kultūra, papročiais ir kalba.
Žemaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje
Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros.
Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje. Pastaraisiais metais, norėdami šį identitetą išsaugoti, žemaičių kultūros puoselėtojai labai aktyviai leidžia žurnalus, knygas, buriasi į bendrijas, draugijas, asociacijas.
Žemaitijos savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai (arba kunigaikštystei) daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas, įteisinusias platesnes nei likusios Lietuvos dalies bajorijos teises.
Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaitija buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau - Žmujdz ir kt.
Trobos Statybos Tradicijos
Aptarkime, kaip žemaičiai statė savo namus ir kokie buvo jų ypatumai. Viskas prasideda nuo trobos statybos. Pati šio darbo pradžia jau parodo, kad kiekvienas tolimesnis žingsnis turi būti suderintas su gamtos, oro, astrologine ir laiko situacija.
Geriausia pradėti namą statyti pirmadienį arba antradienį, tada namas bus sausesnis, netaip ir sienos pus. Labai svarbu pasirinkti ir medį, kuris bus naudojamas namo statyboje. Dažniausiai tai buvo pušiniai rąstai. Pagal senolių nustatytas taisykles medžiai turėjo būti kertami gruodžio arba sausio mėnesį.
Labai atidžiai žiūrėta, kad namo statybai nepakliūtų vėtros išvartyti, arba žaibo krėsti medžiai, nes tada trobą gali sugriauti viesulas, gali trenkti perkūnas, žmonės gyvenantys toje troboje gali dažnai sirgti ir mirti. Žemaičiai vengė dėti į trobos slenkstį buvusį susisukusį medį, nes buvo prisibijoma, kad kas nors iš to namo gyventojų gali išprotėti, netekti proto.
Pirmajį statybai nukirstą medį buvo siūloma dėti kur nors aukščiau, baigiant statyti sienas. Tada dūmai versis aukštyn. Taip pat labai didelė reikšmė buvo teikiama būsimos trobos vietai. Visoje Lietuvoje stengtasi nestatyti trobų tose vietose, kur kada nors buvo skerstas gyvulys, ar toje vietoje palaidotas žmogus.
Visoje Lietuvoje galiojo paprotys - pirmojo sienų vainiko sandūroje, ties stalo stovėjimo vieta, vadinamoje krikštasuole, meistrai iškirsdavo kryželį, į ta iškirtimą įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlių, Verbose pašventintų kadagių spyglių, šv. Agotos dieną pašventintos duonos ir druskos, taip pat sidabrinį pinigą. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad namas bus patvarus jei po pamatais bus pakastas juodas katinas ar bent varlė.
Visuotinai priimta buvo tai, kad padėjus namo pamatus niekam nevalia ant jų atsisėsti, pasėdėti. Apskritai, statant trobą, visi šeimos nariai turėjo būti linksmi, nesibarti, nesiginčyti, kad paskui gyvenant naujojoje troboje nekiltų barniai ir peštynės.
Trobos surentimas baigiamas stogo dengimu. Dažniausiai stogai buvo dengiami šiaudais. Tverčėnai tikėjo, kad naujame name krosnį, o ypač kaminą, reikia mūryti esant mėnulio pilnačiai, kretingiškiai stengdavosi mūryti mėnesio gale, giedru paros metu, sintautiškiai krosnies nemūrydavo saulei nusileidus. Paprastai duonkepę krosnį statydavo tokią, kad būtų galima pašauti vienu sykiu keturis ar šešis didelius apskritus duonos kepalus.
Pirmą kartą krosnį užkurdavo seniausia šeimos moteris, ne malkomis, o šiaudais. Prieš kurdama, krosnį peržegnodavo ir sukalbėdavo poterius šv. Agotai - ugnies globėjai. Visiems vidaus darbams taip pat galiojo savitos taisyklės. Raseiniškiai buvo įsitikinę, kad stogą reikia dengti esant mėnulio delčiai, pučiant ššiaurės vėjui. Kad šiaudų negraužtų žiurkės, meistrai ant kiekvienos paklotės eilės užberdavo pelenų.
Namo surentimo darbus užbaigus, šeimininkai be iš anksto sutarto atlyginimo, iškart duodavo magaryčių: drobės, pirštines, juostą ar pan. Pasistačius naują trobą, prieš joje įsikuriant gyventi, seniau į vidų būdavo įmetamas akmuo arba nakčiai įleidžiamas katinas ar šuo. Į naują namą persikraustyti stengtasi per mėnulio pilnatį - tada gyvenimas bus laimingas.
Vos šeimai įsikėlus į pirkią, jos grindis pradėdavo šluoti nuo durų, stalo link, paskui sąšlavas išberdavo į kiemą pro langą. Vos šeimai įsikėlus į nauja gryčią, kaimynai nekviesti eidavo aplankyti naujakurių. Žinoma, tuščiomis eiti neleidžia tradicija. naujakuriams atnešdavo dovanų: drobės, rankšluostį, samtį, šaukštą, o kartais vištą ar gaidį. Pagal paprotį, pirmiausiai atėjusysis pabučiuodavo krosnį, ant priekrosnio padėdavo truputį atsineštos duonos ir druskos.
Iš visa to, ka čia aprašiau, galima laisvai spresti, kad lietuviai trobos statymui teikdavo labai didelę reikšmę. Kad toje troboje būtų saugu gyventi, buvo imamasi įvairiausių realių, ir nevisai, apsaugos priemonių, magiškų veiksmų.
Būsto Raida
Trumpai aptarkime, kaip keitėsi žemaičių namai bėgant amžiams. Būsto raida iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške, požymis. Juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai prabėgdavo ir visas gyvenimas. Todėl momentais ar kalendorių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventi.
Seniausi būstai buvo primityvios konstrukcijos nameliai. Tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu. Tai buvo pastatai, tik priebėga nuo vėjo, darganos. Svarbiausia juose - negęstanti židinio liepsna.
Rąstinių namų atsirado I-II tūkst. sandūroje. Iš senovės rašytojų lietuvių būstą plačiau aprašė XV a. autorius Janas Dlugošas. Jam lietuviškas namas panašus į apverstą laivą. Viduryje pastato - atviras ugniakuras, o dūmai išeidavę per skylę stoge. Jose gyvulius, ginklus, grūdus ir visus namų padargus.
XVI a. rastis ir patogesni būstai. Žemaičių tradicines trobas tyrinėjes etnologas IIzodorius Butkevičius teigia, jog tos trobos buvo didelės, masyvios, ilgos ir plačios, sienos apkaltos lentomis statmenai. Stogas dažniausiai šiaudinis, pusvalminis arba keturšlaitis. Namo viduje, centre stovintis kaminas skyrė trobą į du galus, abu galai, išilgine siena suskirstyti į atskiras patalpas. Tu patalpų skaičius vyravo tarp penkių ir penkiolikos. Tai buvo turtingesnių žemaičių trobos.
Kadangi jos dvigalės, taigi iš kurio galo beįeisi, visada pirmiausiai pateksi į priemenę. Vienos durys veda į kaminą (tai lyg atskira patalpa), kitos į trobą, trečios į priešingą trobos galą. Šiame gale paprastai buvo apgyvendinami nusenusieji šeimininko tėvai - karšinčiai. Visokios kamaraitės, alkieriukai, taip pat iš dalies buvo gyvenamosios patalpos, į kurias durys buvo tiek iš vidaus, tiek iš lauko pusės. Dažniausiai tokiose kamaraitėse gyvendavo jaunieji šeimos nnariai, samdiniai.
Žemaičių paprastoji troba tarnavo šeimos kasdieniniam gyvenimui, geroji - svečiams priimti. Jei seniau prastoji troba buvo iš molio plūkta asla, tai geroji visada turėjo medines grindis. Jos viduryje stovėdavo gražia staltiese apklotas stalas, aplink jį - kėdės, o pašalyje - šventiškai paklota lova. Ant sienų kabėdavo šventųjų paveikslai.
Pats įdomiausias trobos įrenginys - tai erdvus kaminas, kartu buvus ir mėsos rukykla. Ties ugniakuru būdavo įtaisytas specialus vaškaras, galimas kiloti aukštyn - žemyn, skirtas dideliam katilui užkabinti. Seniau čia buvo gaminamas valgis, XX amžiuje - šutinamas jovalas kiaulėms. Senovėje toks irenginys buvo visos vakarinės baltų teritorijos gyventojų namuose.
Trobos Vidaus Sandara
Trumpai aptarkime, kokia buvo žemaičių trobos vidaus sandara. XVI - XVII amžiuje senojo tipo namus jau pakeitė naujoviškesni gyvenamieji pastatai - stubos, trobos. Seniesiems namams liko vien ūkinio pastato funkcija.
Žemaičių paprastoji troba tarnavo šeimos kasdieniniam gyvenimui, geroji - svečiams priimti. Jei seniau prastoji troba buvo iš molio plūkta asla, tai geroji visada turėjo medines grindis. Jos viduryje stovėdavo gražia staltiese apklotas stalas, aplink jį - kėdės, o pašalyje - šventiškai paklota lova. Ant sienų kabėdavo šventųjų paveikslai.
Pats įdomiausias trobos įrenginys - tai erdvus kaminas, kartu buvus ir mėsos rukykla. Ties ugniakuru būdavo įtaisytas specialus vaškaras, galimas kiloti aukštyn - žemyn, skirtas dideliam katilui užkabinti. Seniau čia buvo gaminamas valgis, XX amžiuje - šutinamas jovalas kiaulėms. Senovėje toks irenginys buvo visos vakarinės baltų teritorijos gyventojų namuose.
Kaminui lietuvių mitinėje pasaulėvokoje buvo skiriama labai reikšminga vieta. Jo vardą galima aptikti ir patarlėse, ir kai kuriuose papročiuose, būrimuose, kaip žmogaus ateities lėmimo elementą.
Iki šiol aptarinėjama troba, buvo tipinė Žemaitijoje, tačiau visiškai kitokia buvo aukštaičio troba. Ji buvo ilga, siaura, suręsta iš gulsčių rastų, sunertų kampuose, su atsikišusiomis sąsparomis. Stogas - pusvalminis arba dvišlaitis, dengtas šiaudais. Viduje pirkia dviem skersinėmis sienomis padalinta į tris maždaug vienodo dydžio dalis - pirkią, priemenę ir seklyčią.
Kasdieninis šeimos gyvenimas vykdavo pirkioje: joje būdavo verdamas valgis, dirbama ir miegama. Seklyčia, dar vadinama pirkaite, buvo skirta svečiui. Dažnai ji būdavo išilgine sienele pertverta į dvi patalpas. Priemenėje dar būdavo atitverta podėliui skirta kamaraitė. Pirkia turėdavo keturis langus - du iš galo, du iš šoninio fasado. Svarbiausias pirkios įrenginys - duonkepė krosnis. Ji visada stovėdavo prie įėjimo iš priemenės taip, kad priešais esantis langas apšviestų jos angą. Priešais krosnį esančiame kampe stovėjo stalas, apie jį pasieniais - nejudinami suolai, o aslos pusėje pristatomas suoliukas. Prie kitos sienos viena ar dvi galais sudurtos lovos.
Aukštaitiškos pirkios sėklyčia jau XX amžiaus pradžioje buvo su lentų grindimis, tinkuotomis ar tapetais išklijuotomis sienomis. Viduryje - stalas, aplinkui kėdės. Prie sėklyčios sienų gėlėmis ištapytos skrynios audeklams susidėti, drabužių spinta ar komoda, taip pat raštuota lovatiese užklota lova, su keletu, baltos drobės užvalkalais pagalvių. Lova - būtinas kiekvienos trobos ir pirkios baldas. Paprastai lovos būdavo platokos, dvigulės. Neretai pirkioje, prie lovos kabėdavo lopšys kūdikiui. Naujesnės statybos aukštaičio pirkios sėklyčioje jau būdavo ir stačiamalkė krosnis. Bet ji buvo kuriama tik prireikus pašildyti patalpą svečiams. Šiaip sėklyčia būdavo nešildoma.
Aukštaičių ir dzūkų priemenė, jungianti pirkią su seklyčia, būdavo be lubų, su iš molio plūkta asla. jos kampe stovėdavo įtaisytos kopėčios užsilipti ant namo aukšto. Šiaip priemenė - podėlis kibirams ir įvairiems buities daigtams laikyti. Jeigu dalis priemenės būdavo atitverta kamarai, čia laikydavo rankines girnas, maisto produktus. Įėjimas į namą dažnai būdavo tik vienas - iš kiemo pusės su į vidų atsidarančiomis durimis, kurios nakčiai būdavo užšaunamos tvirtu skersiniu madžgaliu, arba užrakinamos. Aukštaitiškų gyvenamųjų namų, ypač sėklyčios galo, langai būdavo su išpjaustytomis antlangėmis ir palangėmis. Langinės dažniausiai spalvingai išdažytos. Pačią sodybą iš gatvės pusės neretai puošė aukštas kryžius, su išdrožinėtais pagražinimais.
Žemaičių gyvenamasis namas - tai ne tik pastatas, bet ir svarbi kultūros dalis, atspindinti jų tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Jo statyba ir vidaus sandara buvo kruopščiai planuojama, atsižvelgiant į gamtos ir mitologijos dėsnius. Šiandien, deja, daugelis senųjų trobų yra sunykusios, tačiau jų atminimas gyvas žemaičių širdyse.
Šiame straipsnyje remtasi įvairiais istoriniais šaltiniais ir etnografiniais tyrimais, siekiant kuo išsamiau atskleisti žemaičių gyvenamojo namo ypatumus ir reikšmę.
Apibendrinant, galime teigti, kad žemaičių gyvenamasis namas, vadinamas troba, yra unikalus kultūros reiškinys, atspindintis jų tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Jo statyba ir vidaus sandara buvo kruopščiai planuojama, atsižvelgiant į gamtos ir mitologijos dėsnius.
Dr. Rasa Bertašiūtė. Žemaitijos tradicinė architektūra.
Žemaičių sodyba turėjo savo gyvenimą, istoriją. Kaime virš 20 ha žemės valdė 14 ūkininkų.
Pokyčiai Žemaičių Kaime
Kaimo sodyba turėjo savo gyvenimą, istoriją. Užgimė 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje, sodai. Šalia senųjų statėsi didesnės ar mažesnės naujos sodybos. Kaime jau buvo apie 50 sodybų ir 300 žmonių. Paskutinieji taikos metai, atnešęs tautos genocidą ir senojo kaimo išdraskymą. Tarpukario augimu, dinamika, gražioje vietoje ant Minijos kranto, liepos, drebulės ir kita augmenija.
Rusijos kariuomenėje atsiėmė ūkį ir 1913 m. Babrungėnų kaimo. 1914 m. juos išskyrė. Nelaisvę ir grįžo tik 1918 metais. Nepriklausomybę visose gyvenimo srityse reiškėsi pakilimas. Ūkiniai pastatai nebeatitiko naujesnių ūkininkavimo sąlygų, erdvesni, funkcionalesni, tik gamybiniai, bet ir gyvenamas namas pasidarė ankštas, didžiosios statybos, erdvesni, dėl priešgaisrinio saugumo, didesni, tarp jų atstumai. Jie senosios sodybos ribose jie nebeišsiteko, numatyta nauja, pirmiausia reikėjo pastatyti tvartus, nebeatitiko laiko dvasios.
Būtų iš vežimo tiesiai į daržinę išversti šieną, įvažiuojamos durys, kad nereikėtų mėšlo nešioti, per dvejas duris buvo paduodamas į tvartą, išbrukuotas ir užpiltas smėliu, „numas“, ant aukšto mėsos rūkykla, mėšlo pašalinimo taku, nuotekų - srutų šulinys, gandrai palikdavo po ryšulį su vaikeliu.amžiaus pirmoje pusėje, reikalavo kapitalinio remonto, paveldėtojas (botakriokis) naujagimis Jonas, geriamam vandeniui ir šulinys nuotekoms, vamzdžiu pajungta rankinė pompa vandeniui, tinkuotas, o „gerąsis“ tapetuotas, komplektą.
Langai, trijų dalių, kluonas, giminaičių, auginami ne tik savomis reikmėms, bet ir pardavimui, transmisija nuo maniežo, išdžiovinti pirtyje, grendymo, bet reikėjo su volu nuvolioti ir iškulti linų galvenas, arba į žardinyčią. Kiti likdavo laisvoje šalinėje. Tiesiog senovinis brangakmenis buvo 19 a. pradžioje pastatyta klėtis, kirvis rąstų šonams nutašyti], didžiulių akmenų.
Grindys ir lubos iš storų dročių pjautų lentų, laiptai į viršų, priegrindai. Viena kamera buvo ištapetuota 19 a., kuriuos pramokęs rusų kalbos su įdomumu skaitydavau, pasiturintys ūkininkai, paminklo „saulučių“. Stogas buvo iš abiejų galų laužtas, žaliomis samanomis, pakraštyje, pradaro savo tiesioginę paskirtį, trobos lubų, ten buvo ir valymo mašina - fuktelės, irgi buvo ant namo aukšto, tamsioje kamaroje, inspektus, į vieną sunešdavo įvairų inventorių, pastatų, kitos vienokia ar kitokia tvora, laidaris, mūsų paminijuose, vadinosi pastauninkas, buvo kiemas, slyvų, aviečių, agrastų, žardėjną, laidarį iš pietų nuo Pakutuvėnų į Norvaišius ėjo kelias, užkelti, - lėpėnės, pritvirtinta prie abiejų tvoros pusių įkaltų kuolų. Buvo ir eiliuotų, žemaitiškų, gadžinkos“, mokinti vaikus. Deja. Atėjo 1940 m., pakrikštijo „buožėmis“ (кул...
tags: #valstiecio #gyvenamasis #namas #zemaitijoje