Buto registravimas Registrų centre be įskaitų: teisinis reglamentavimas ir ypatumai

Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus.

Tai reiškia, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu kasacine tvarka. Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas.

Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas. Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.

Vykdymo procesas - pagrindinė teismo sprendimų realizavimo garantija. Nuo to, kaip vykdomi teismo sprendimai, priklauso konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Todėl valstybei keliami aukšti reikalavimai užtikrinti vykdymo proceso efektyvumą ir veiksmingumą.

Siekiant šių tikslų pagal Prancūzijos Huissier modelį buvo įvykdyta antstolių institucinė reforma ir nuo 2003 m. sausio 1 d. pagrindinės teismo sprendimų vykdymo funkcijos Lietuvoje buvo perduotos privatiems antstoliams. Šiuo, buvo priimtas naujasis civilinio proceso kodeksas (CPK). Visi šie pakeitimai iš tiesų sąlygojo, kad vykdymo sistemos efektyvumas Lietuvoje pagerėjo.

Vienas iš būdų - teismo sprendimų vykdymo sistemos teisinio reglamentavimo tyrimas. Šios teisės normos, bet ir apžvelgiama teisės doktrina bei teismo praktika. Šias problemas Lietuvoje nagrinėja tik nedaugelis mokslininkų.

Galiojant naujajam teismo sprendimų vykdymo modeliui vykdymo proceso tema yra paskelbta vienintelė E. Stauskienės disertacija "Teismo vaidmuo vykdymo procese" (2006 m.). Autorė nagrinėja teisinę vykdymo proceso prigimtį, teisinius santykius vykdymo procese struktūrą bei teismo funkcijas vykdymo procese.

Vienas iš aktualiausių vykdymo proceso klausimų - vykdymo išlaidos - yra analizuojamas R. Šio disertacijoje "Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese" (2006 m.), kurios pagrindu 2007 m. šiuo pavadinimu buvo išleista ir monografija.

Be šių disertacijų pavieniai vykdymo proceso klausimai yra nagrinėjami įvairiuose lietuvių procesualistų (V. Viašinskio, E. Stauskienės, S. Vėlyvio, I. Žalėnienės, R. Šio, D. Ambrasienės ir kitų autorių) straipsniuose. Tuo tarpu, Vokietijoje esama daug teisės doktrinos vykdymo proceso tematika. Šie procesualistai L. Rosenbergas, H.J. Musieliakas, R. Lackmannas, H. Broxas, O. Jaueringas, Christoph G. Paulus, J.P. Knoche ir kt. Šios problemos, ieškoma būdų joms spręsti.

Šiuo, bendros Lietuvos ir Vokietijos vykdymo process apžvalgos nesama nei Lietuvoje, nei Vokietijoje. Pažymėtina, kad lietuvių procesualistai (V. Viašinskis ir E. Stauskienė ir kt.) savo darbuose lygina tik pavienius Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso aspektus (dėl teisinės vykdymo proceso prigimties, vykdymo proceso prielaidos, asmens teisis vykdymo procese gynimo, teismo funkcijs vykdymo procese ir pan. teisinio reglamentavimo).

Vienintelis užsienio teisės doktrinos šaltinis, nagrinėjantis įvairias teismo sprendimų vykdymo sistemas, tame tarpe ir Baltijos šalis (Latvijos pavyzdžiu) bei Vokietijos, yra A.W. Šis subjektas procesinę padėtis, jiems keliami tikslai, kompetencijos ribos, vykdymo proceso finansavimo ir kiti klausimai, kurių tikslas - ištirti vykdymo proceso harmonizavimo Europos Sąjungoje galimybes.

Šiuo, ir šiame darbe nėra Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso sistems palyginimo. Šiau ir lengviau atsiriboja problemos, kurias sąlygoja valstybės pasirinktas vykdymo modelis, ir tos, kurioms modelis įtakos neturi. Šioje Vokietijoje, kadangi pastebima tendencija, kad visos vykdymo proceso problemos siejamos vien tik su neefektyviu viešuoju vykdymo modeliu. Taip buvo ir Lietuvoje. Šiuo, reikia pripažinti, kad reforma neužtikrina viss vykdymo proceso problems išsprendimo.

Tai patvirtina Lietuvos aktualijos - nepaisant akivaizdaus vykdymo proceso efektyvumo padidėjimo, problems išliko ir po reformos, be to, iškilo naujos. Šiau vis dar nepakankamai efektyviai veikiantis, privatus vykdymo modelis, tiek XIX a. menantis viešasis vykdymo modelis yra puiki medžiaga tyrimui. Šis teismo sprendimų vykdymo sistemas, išryškėja vykdymo proceso probleminės sritys, js prigimtis, o taip pat atsiskleidžia ir privalumai.

Tyrimo objektas: Lietuvos ir Vokietijos vykdymo process teisinio reglamentavimo analizė. Tikslas: šiame skyriuje apžvelgiami vykdymo procese dalyvaujantys asmenys, js procesinė padėtis, kompetencija, ketvirtame skyriuje išskiriami pagrindinis abiejų šalis turtinio pobūdžio išieškojimo taisyklis ypatumai.

Metodai: Lyginimo metodas taikytas atskleidžiant Lietuvos ir Vokietijos vykdymo proceso ypatumus. Alternatyvs metodas taikytas lyginant ir kritikuojant nustatytus trūkumus. Šis teisės akts normos.

T.y. materialinės (civilinės) teisės pagrindu kilusi teisė į tam tikrą materialinę vertybę bei teisė tą vertybę gauti ir teisėto reikalavimo įgyvendinimas/pažeistos teisės gynimas atliekamas proceso teisės pagalba. Šis procesualistas R. Lackmannas civilinės, civilinio proceso ir vykdymo proceso teisis problematiką atskleidžia per tokią subjektinės teisės išraišką: teisė turėti, teisė gauti, teisė įgyvendinti (vok. Recht haben, Recht bekommen, Recht durchsetzen).

V. Nekrošius pažymi, kad civilinio proceso būtinumą lemia civilinės materialinės subjektinės teisės struktūra, kurią sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus, teisė reikalauti, kad būts atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai.

A. Vaišvila taip pat nurodo, kad subjektinė teisė yra leidimas (teisės) ir įpareigojimas (pareigos) vienovė - trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai: 1) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis, nepažeisdamas kitų asmenų teisis, o šie netrukdys jam naudotis jomis.

Subjektinė teisė visada yra ne asmens savybė, o abipusio žmonių įsipareigojimo dėl tam tikrs vertybis apsaugos santykis, galiausiai garantuojamas valstybės prievarta. Nors paprastai nustatytas subjektines teises ir pareigas subjektai įgyvendina savanoriškai, neretai kyla nesutarimų dėl tarpusavio teisis ir pareigs, o js neišsprendus geruoju, atsiranda poreikis ginti pažeistas teises.

Vienas iš gynimo būdų yra savigyna. Šiau šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, tame tarpe Lietuvoje bei Vokietijoje, savigyna draudžiama arba leidžiama tik išimtiniais atvejais. Savigyną pakeitė teisminė pažeists teisis gynyba, kas sukūrė teisines prielaidas prievartos mechanizmą sutelkti išimtinai tik valstybės rankose (t.y. monopolizuoti), o šis vykdymo proceso monopolis yra bendro valstybės teisinės apsaugos monopolio dalis.

Šiuo, ne kiekvienas teismo sprendimas turi būti vykdomas priverstinai - ar kils būtinybė pasinaudoti procesinėmis prievartos priemonėmis, priklauso nuo paties priimto teismo sprendimo turinio. Atsižvelgiant į teisės gynimo būdą teismo sprendimai teisės doktrinoje bei teismo praktikoje skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinis santykis pripažinimo (vok. Feststellungsurteil), sprendimus dėl teisinis santykis modifikavimo (vok. Gestallungsurteil) ir sprendimus dėl priteisimo (vok. Leistungsurteil).

Sprendimu dėl pripažinimo patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Šiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai. Šis civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog šie teismo sprendimai nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus.

Sprendimu dėl priteisimo atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. `Šiuo atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi būti pratęstas vykdymo procesu, kad padėts ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus.

Todėl, atsižvelgiant į teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skiriami teismo sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai vykdyti. Esminę reikšmę šiuo aspektu turi vykdytinumo požymis, pagal kurį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas. Šis procesualistams artimesnė ta, kad vykdytini yra tik sprendimai dėl priteisimo, o tokie sprendimai vadinami vykdytinais.

Šiau, kaip teisingai pastebėjo V. Viašinskis, netgi ir vykdytinas teismo sprendimas ne visada turi būti vykdomas priverstinai panaudojant valstybės prievartą. Priverstinio vykdymo poreikis leidžia išskirti tam tikras teismo sprendims realizavimo formas: 1. administracinė teismo sprendims realizavimo forma, kuria įgyvendinami teismo sprendimai dėl pripažinimo ir teisinis santykis modifikavimo; 2. civilinė teisinė teismo sprendims realizavimo forma, kai skolininkas (aktyvioji šalis), žinodamas, kad jis yra skolingas ar privalo atlikti tam tikrus veiksmus kreditoriaus (pasyviosios šalies) naudai, pats savanoriškai įgyvendina teismo sprendimą; 3. procesinė teismo sprendims realizavimo forma, kuri yra pagrindinė, ypatinga tuo, kad vyksta laikantis griežts procedūrs.

`Šiuo atveju skolininkas, kaip vengiantis atlikti prievolę asmuo yra pasyvus, o į kompetentingas institucijas kreipėsi išieškotojas - aktyvus. Apžvelgus pagrindines vykdymo proceso nuostatas, galima suformuluoti vykdymo proceso sąvoką. Šiau dėl ribotos darbo apimties paminėtini tik kai kurie iš js. Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškiniai kreditoriaus naudai.

Šis reikalavims įgyvendinimas valstybės prievartos priemonis pagalba. Šis pavienis ieškinis, kuriuos nepriklausomai nuo kits reikalavims kiekvienas kreditorius gali pateikti atskirai, priverstiniam įgyvendinimui. Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kits oficialis dokuments nustatytos išieškotojo teisės.

Manytina, tiksliausią ir išsamiausią apibrėžimą pateikė E. Šis subjektas, vykdymo proceso šalis ir kits asmens veikla priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kits institucijs sprendimus. Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę.

Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos išieškotojo teisės.

Šis procesualists vartojamas sąvokas: tiriamasis procesas (vok. Erkenntnisverfahren) ir vykdymo procesas (vok. Vollstreckungsverfharen). Lietuvoje visos teisės šakos tradiciškai skiriamos į bendrąją ir ypatingąją dalis. `Ši taisyklė galioja ir civilinio proceso teisei. Šiai civilinio proceso stadijai ar teisenai, tame tarpe ir vykdymo procesui.

Šiai civilinio proceso stadijai ar teisenai, tame tarpe ir vykdymo procesui, yra skiriamas atskiras dėmesys Vokietijos teisės doktrinoje. Vokietijos procesualistai civilinį procesą skirsto į du savarankiškus procesus: tiriamąjį procesą ir priverstinio vykdymo procesą. Tiriamasis procesas - skirtas nustatyti ar asmuo turi kokią nors subjektinę teisę ar ne;

Tuo tarpu, vykdymo procesas - skirtas įgyvendinti tiriamajame procese priimtą teisingumo vykdymo aktą, jeigu atsakovas jo nevykdo geruoju. T.y. šis tiriamasis procesas apima beveik visą lietuviškąjį civilinį procesą (bendrąją ir ypatingąją dalis) išskyrus sprendims vykdymą. Pažymėtina, kad civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama.

Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalis bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo. Galbūt todėl, ir lietuvių teisės doktrinoje (E. Stauskienės, V. Viašinskio, R. Norkaus ir kt.) šios sąvokos jau pradėtos vartoti.

Šios, kaip netapatkūs ir procesas, vykstantis iki teismo sprendimo priėmimo bei procesas jį priėmus. Taip pat lieka neaišku, ar tiriamasis ir vykdymo procesai sudaro vieną visumą, ar yra savarankiški. Todėl, šio poskyrio tikslas - nustatyti vykdymo proceso teisinę prigimtį tiriamojo proceso atžvilgiu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvoje ir Vokietijoje paplitusios dvi pagrindinės nuomonės.

Šios bylos tęsinys, o visiaškai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savarank.

Vykdymo proceso dalyviai ir jų funkcijos

Vykdymo procese dalyvauja įvairūs subjektai, kurių kiekvienas turi savo funkcijas ir kompetenciją. Pagrindiniai dalyviai yra:

• Antstolis: Pagrindinis asmuo, atsakingas už teismo sprendimų vykdymą.
• Išieškotojas: Asmuo, kurio naudai vykdomas teismo sprendimas.
• Skolininkas: Asmuo, kuris privalo įvykdyti teismo sprendimą.
• Teismas: Kontroliuoja vykdymo proceso teisėtumą.

Kiekvienas iš šių dalyvių turi savo teises ir pareigas, kurios yra nustatytos įstatymuose.

Lietuvos ir Vokietijos vykdymo procesų palyginimas

Nors Lietuva ir Vokietija turi skirtingas vykdymo proceso sistemas, galima pastebėti tam tikrų panašumų ir skirtumų.

Nepaisant skirtumų, abi šalys siekia užtikrinti efektyvų ir teisingą teismo sprendimų vykdymą.

tags: #buto #registravimas #registru #centre #be #issiskolinimo