Turbūt kiekvienas žmogus yra patyręs norą atkeršyti savo skriaudikams arba bent jau išsakęs aštresnį žodį. Tai yra vienas iš būdų išlieti susikaupusias emocijas. Tačiau, kas iš tikrųjų skatina mus siekti keršto? Nors ši tema yra sudėtinga, tyrėjai nustatė, kad kerštas gali turėti ir netikėtų teigiamų aspektų.
Kerštas - galingas emocinis dirgiklis, padedantis žmogui susitelkti į tam tikrą veiksmą.
Ko-priklausomybė: kas tai? RAMYBĖ CHAOSE #62 su psichologe-psichoterapeute Silvija Petkevičiūte
Žinoma, kerštas gali skatinti ir nusikalstamą elgesį: tyrimai rodo, kad iki 20 proc. žmogžudysčių ir net 60 proc. šaunamojo ginklo panaudojimo mokyklose atvejų yra susiję su noru atkeršyti. Kerštas taip pat gali turėti įtakos politikoje ir kitose srityse.
Naujas, jau 3-iasis bestselerių autorės Simonos Šaros romanas „VASARA, KURI KVEPĖJO BRAŠKĖMIS“ įtrauks į intriguojantį keršto, meilės ir gyvenimo išbandymų verpetą - galbūt kartais saldų keršto troškimą gali pakeisti atsidavimas aistrai, pagundoms ir ragavimui saldžių braškių?
Kerštas ir agresija
Atlikta daugybė išsamių agresyvaus elgesio tyrimų, kuriais nustatyta, kad vieni labiausiai agresiją skatinančių veiksnių - alkoholio vartojimas, patirtos nuoskaudos ir polinkis į narcisizmą. Tačiau atsakyti į klausimą, kodėl kyla noras kerštauti, gerokai sunkiau, teigiama straipsnyje.
Virdžinijos sandraugos universiteto tyrėjas Davidas Chesteris, nagrinėdamas agresiją, suprato, kad smurto protrūkį paprastai nulemia kur kas sudėtingesnės aplinkybės, nei manyta. Jis įvardija žmogų užplūstančias emocijas kaip tam tikrą psichologinę pereigą - tai mintys ir jausmai, žmogų apimantys tarp įvykusios provokacijos ir agresijos protrūkio.
„Man buvo smalsu, kaip žmogus patiria skriaudą ir kaip įvyksta perėjimas nuo skriaudos patyrimo iki agresyvaus atsako, - sako D. Chesteris, kurio įsitikinimu, atsakymas slypi troškime atsiteisti. - Taigi mėgindamas perprasti agresiją, ėmiausi tyrinėti kerštą.“
Kartu su kolega iš Kentukio universiteto Nathanu DeWallu atlikęs tyrimą, jis nustatė, kad įskaudintas arba socialiai atstumtas žmogus, visų pirma, patiria emocinį skausmą. Su reagavimu į skausmą susijusios galvos smegenų dalies suaktyvėjimas pasireiškė būtent tiems dalyviams, kurie į atstūmimą atsakė agresyviai.
„Panašu, kad reikėtų kalbėti apie seniai žinomą polinkį į grėsmes ir skriaudas reaguoti agresyviai“, - teigia D. Chesteris.
Kai mus įžeidžia, sakome, kad mums skaudu, ir tai ne tiesiog žodžiai. Funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais nustatyta, kad bendruomenės atmetimas aktyvina smegenų sritį, siejamą su fiziniu skausmu - dorsaline priekine juosta, priekine juostuotąja žieve ir priekine centrinės skilties dalimi.
Prisimenant pasaulio literatūros istoriją, žmonės taip elgėsi visais laikais - pakanka prisiminti Homero „Ilijadą“ ar Šekspyro „Hamletą“. Keršto jausmas - galingas emocinis stimulas.
Skausmas ir pasitenkinimas
Atlikdamas tolesnį tyrimą, D. Chesteris teigia buvęs nustebintas atradimu, kad emocinis skausmas yra susijęs su malonumu. Nustatyta, kad nors į atstūmimą žmogus pirmiausiai sureaguoja skausmingai, labai greitai, vos pagalvojęs apie galimybę pasitaikius progai atkeršyti, jis patiria tam tikrą pasitenkinimą - aktyvinama smegenų dalis, vadinamasis sutelktinis branduolys. D. Chesterio teigimu, provokuojami žmonės elgiasi agresyviai būtent dėl to, kad tai jiems teikia malonumo. Taigi kerštas iš tiesų gali būti saldus.
Siekiant išsiaiškinti dar daugiau detalių, D. Chesteris su N. DeWallu atliko seriją bandymų - jų medžiaga 2017 m. kovo mėnesį paskelbta žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“. Apibendrinus tyrimų rezultatus, paaiškėjo labai svarbus ir netikėtas dalykas. Pasirodo, tai, kad kerštas teikia malonumo, dar yra ne viskas. Padaryta išvada, kad žmogus siekia keršto jau tikėdamasis, jog kerštaudamas patirs malonumą.
„Kalbama apie gebėjimą reguliuoti emocijas“, - sako D. Chesteris. Gavę progą atkeršyti ir atlikę nuotaikos testą, atstumtieji buvo įvertinti taip pat kaip tie tyrimo dalyviai, kurie apskritai nepatyrė atstūmimo.
Kerštas gali būti galingas emocinis stimulas.
2004 metais Ciuricho universiteto (Šveicarija) mokslininkai atliko eksperimentą. Savanoriams jie pasiūlė sudalyvauti žaidime, kur jie turėjo perduoti pinigus kitam žmogui, o šis spręsdavo, grąžinti juos žaidimo partneriui ar ne. Dalyviai galimybe nubausti partnerį už godumą naudodavosi netgi tada, kai už tai reikėdavo sumokėti iš savo kišenės. Savanorių smegenų skenavimas parodė, kad priimant sprendimą nubausti, aktyvuodavosi uodeguotasis branduolys - nedidelė, prieš gumburą esanti struktūra, dalyvaujanti apdovanojimo sistemoje (toje pačioje, kuri skatina pripratimą prie saldumynų, azartinių žaidimų ir panašiai). Kuo didesnė buvo porininkui skiriama „bauda“, tuo intensyviau veikdavo uodeguotasis branduolys.
„Saldaus keršto“ hipotezę neseniai patvirtino Kentukio ir Virdžinijos universitetų (JAV) mokslininkų tyrimas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys tarp atstūmimo ir agresijos.
Psichologai padalino eksperimentą į dvi dalis. Pirmoje dalyvių prašyta parašyti esė asmenine tema, o paskui perduoti ją kitiems, kad šie įvertintų darbą. Dalis grupės gavo gerus atsiliepimus, o dalis - labai blogus: „Tai blogiausia mano skaityta esė“. Iš tiesų, blogus atsiliepimus surašė eksperimento organizatoriai, tačiau bandomieji to nežinojo. Po to dalyviams buvo leista simboliškai išreikšti nepasitenkinimą, smeigtukais badant vudu lėlę, įsivaizduojant kritikus. Neigiamai įvertintų darbų autoriai vidutiniškai į lėles susmeigdavo daugiau smeigtukų.
Paskui mokslininkai atliko antrą eksperimento etapą. Šį kartą dalyviams buvo duotos tabletės, kurios, kaip buvo pasakyta, „stabilizavo nuotaiką“ ir neleido jai kisti (iš tiesų tabletėse jokios veikliosios medžiagos nebuvo). Paskui dalyviams buvo pasiūlyta sužaisti virtualų žaidimą kamuoliu su dviem partneriais (jų vaidmenis atliko kompiuteriai, tačiau bandomieji to nežinojo). Žaidimo metu programa specialiai sumažindavo žmogaus dalyvavimą iki minimumo, taip pašalindama jį iš bendrų „linksmybių“.
Po to „atstumtiesiems“ buvo suteikiama galimybė atkeršyti už savo vienatvę, įjungiant garso signalą kambaryje, kuriame, kaip manė dalyviai, yra jų skriaudikai. Paaiškėjo, kad suteikti nemalonumą kitiems žmonėms norėjo būtent tie bandomieji, kuriems nebuvo duotos „tabletės“.
Šie eksperimentai pateikia įdomias išvadas. Pasirodo, kerštas ne šiaip teikia malonumą - žmonės sąmoningai naudojasi juo, tikėdamiesi tą malonumą patirti.
„Tai susiję su emocijų reguliavimu“, - aiškina tyrimo bendraautorius Davidas Chesteris, psichologas iš Virdžinijos sandraugos universiteto. Nors didelės tyrimų bazės apie kerštą dar nėra, mokslininkai gali pagrįstai teigti, kad kerštas teikia tokį pat nedelsiamą malonumą, kaip ir kiti priklausomybę sukeliantys veiksmai, pažymi D.Chesteris.
Vis dėlto, kaip nurodo BBC žurnalistė, šios išvados nederėtų skubėti priimti už gryną pinigą. Atlikti tyrimai nėra pakankamai išsamūs ir ilgalaikiai. Nesiaiškinta, ką žmogus jaučia po keršto akto praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Pasak D. Chesterio, preliminarūs (neskelbti) rezultatai rodo, kad kerštautojai patiria tik momentinį pasitenkinimą.
„Kaip kad dažnai pasitaiko, malonumas juntamas tik akimirką, - aiškina jis. - Taip užsisuka ciklas, kuris pamažu tampa priklausomybe [...]; paskui savijauta pasidaro blogesnė, nei prieš pradedant.“
Kerštas kaip atgrasomoji priemonė
Kodėl šis destruktyvaus elgesio modelis toks gajus, jei taip elgdamasis žmogus sukelia sau daugybę nereikalingų rūpesčių, kelia klausimą straipsnio autorė. Pasak M. McCullough, toks elgesys - ne klaida; kerštas turi labai svarbią prasmę. Visada atsiras teigiančių, kad kerštauti - blogai, kad kerštaudami rizikuojame susigadinti santykius, tačiau vien jau tai, kad gebame kerštauti, yra labai gerai. Specialisto teigimu, kerštas veikia kaip atgrasomoji priemonė ir padeda mums išgyventi.
Jis siūlo pagalvoti apie kalėjimų ar nusikalstamų grupuočių kultūrą - prasidėjus su netinkamais asmenimis, kerštas, kaip padarinys, yra neišvengiamas. „Jei garsėji kaip kerštautojas, žmonės nenorės su tavimi prasidėti ar tavimi pasinaudoti“, - svarsto D. Chesteris.
M. McCullough teigimu, vien mintis apie galimą kerštą gali atgrasyti nuo atitinkamų veiksmų. „Pranašumas bus to pusėje, kuris į skriaudą kaip nors sureaguos, o ne to, kuris atsuks kitą skruostą ir leis skriaudikui elgtis kaip tinkamam, - sako jis. - Visai kaip alkis; žmogui tai pirminis poreikis, kurį būtina patenkinti. Tik atkeršijęs kerštautojas gali judėti pirmyn.“ Panašiai ir su alkio jausmu - tik valgydami galime jį numalšinti.
Taigi, jei pagrindinė keršto paskirtis - atgrasyti nuo galimų skriaudų, tuomet tai iš tiesų puikus dalykas, sako M. McCullough. Jis teigia nenorintis paskatinti žmonių kerštauti, tačiau tikina, kad būtų pravartu ne tik įvertinti teigiamus keršto aspektus, bet ir pagalvoti, kaip būtų galima padėti žmonėms pažaboti norą kerštauti.
Panašūs mechanizmai - padidinti netinkamo elgesio „kainą“ bendruomenės nariams - užfiksuoti ir paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų populiacijose.
Įdomu, kad kerštas ne visus veikia vienodai. 2006 metais publikuotas tyrimas rodo, kad kerštaudami vyrai patiria didesnį malonumą už moteris, kurios, savo ruožtu, linkusios patirti empatiją kenčiančiam žmogui (nors jis kenčia ir pelnytai).
Be to, nors D.Chesteris su kolegomis savo bandyme ir stebėjo, kad kerštas kelia ūpą, yra eksperimentų, rodančių priešingą vaizdą. 2008 metais psichologas Kevinas M. Carlsmithas iš Colgate universiteto (JAV) aprašė eksperimentą, kuriame grupė skirdavo pinigus bendram reikalui, kai tuo tarpu vienas dalyvis (specialiai instruktuotas) veikė prieš bendrą interesą ir galiausiai uždirbo daugiau, palikdamas kitus be pinigų. Po to, kai žmonėms buvo suteikta galimybė atkeršyti egoistui (skirti baudą), tyrėjai apklausė juos, teiraudamiesi apie nuotaiką. Paaiškėjo, kad nubaudusieji nesąžiningą dalyvį jautėsi blogiau už tuos, kurie tokios galimybės neturėjo, nors iki keršto įvykdymo tikėjosi priešingo rezultato - jie manė, kad nubaudimas pagerins jų nuotaiką.
Psichologai spėja, kad kerštas pasitenkinimą suteikia tik atitinkamomis sąlygomis. Viena iš jų - skriaudikas turi ne tik gauti neigiamą potyrį, bet ir privalo suprasti jo priežastį. Tada keršytojas gali galvoti, kad jis „atkūrė teisingumą“.
Net laikant keršto troškimą evoliucijai reikalingu bruožu, nesame jam pasmerkti. Idant kerštas netaptų uždaru ratu, elgesio specialistai pataria visų pirma suprasti, kad kerštingumas - bazinė žmogiška reakcija į išdavystę.
| Veiksnys | Poveikis agresijai |
|---|---|
| Alkoholio vartojimas | Skatina agresiją |
| Patirtos nuoskaudos | Skatina agresiją |
| Polinkis į narcisizmą | Skatina agresiją |
| Emocinis skausmas | Skatina agresiją |
| Socialinis atstūmimas | Skatina agresiją |