Šiuolaikinė finansinių įsipareigojimų valdymo rinka išgyvena esminį lūžį - iš tradicinio, į pasekmes reaguojančio modelio pereinama prie aktyvaus, duomenimis grįsto valdymo.
Investicinių ginčų srityje pernai įvykę pokyčiai tikrai verti diskusijų ir apžvalgos. Stiprėjant pasauliniams neramumams, daugėja investuotojų ginčų su valstybėmis, o kartu auga ir valstybių skepticizmas investicinių arbitražų atžvilgiu. Teisinė aplinka, skatinanti investicijas, vis labiau susiduria su iššūkiais dėl aplinkosaugos, saugumo ir ekonominių veiksnių.
Didėjant įtampai dėl klimato kaitos, 2024-ieji investicijų apsaugos srityje prasidėjo Jungtinės Karalystės pranešimu apie pasitraukimą iš Energetikos chartijos sutarties (Energetikos chartija), kuri skirta apsaugoti, be kita ko, ir investuojančių į iškastinį kurą teises.
Deja, susitariančiųjų šalių pastangos suderinti šia Energetikos Chartija prisiimtus įsipareigojimus su nulinės emisijos tikslu iki šiol nedavė rezultatų, todėl būtent tai tapo pretekstu Jungtinei Karalystei šią sutartį nutraukti [1]. Pastebėtina, kad viena naujausių tendencijų Energetikos chartijos ginčuose, susijusiuose su ES valstybėmis narėmis, yra investuotojų ieškinių, kurių iškastinio kuro veikla turėjo būti palaipsniui ar visiškai nutraukta dėl teisinio reguliavimo apribojimų, didėjimas (pvz., RWE prieš Nyderlandus (ICSID byla Nr. ARB/21/4), Uniper prieš Nyderlandus (ICSID byla Nr. ARB/21/22)).
2022 m. ES paskelbė apie sėkmingas Energetikos chartijos modernizavimo derybas, kurių rezultatu tapo su iškastinio kuro investicijų apsauga susijusių nuostatų pašalinimas iš investicinės apsaugos [4]. Be to, į modernizuotos chartijos sutarties priedo NI redakciją buvo įtrauktas investicijų, kurioms nebebus taikoma apsauga, sąrašas. [5]. Deja, kaip parodė 2024 m., viltys dėl Energetikos Chartijos žaliosios pertvarkos nepasiteisino.
Galiausiai dar prieš pasitraukiant iš šios chartijos pačiai ES, tą padarė eilė valstybių narių, tarp jų Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Slovėnija ir Ispanija. Lietuva kol kas šio sprendimo nėra priėmusi [6]. Kadangi įtampa dėl papildomų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos derinti su investuotojų apsaugos standartais vis sudėtingiau, didėja, akivaizdu, kad pasitraukimo iš Energetikos chartijos tendencija tęsis, nors būtent ši tarptautinė sutartis vis dar lieka viena dažniausiai investiciniuose ginčuose cituojamų tarptautinių sutarčių, kuria remiamasi ginant investuotojų teises [7].
Pavyzdžiui, Ispanijos, turinčios daugiausia neįvykdytų arbitražo sprendimų, susijusių su Energetikos chartijos pažeidimais, suma siekia 1,5 mlrd. JAV dolerių. Eilė kitų ES valstybių, kaip, pvz., Čekija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, Kroatija, Slovakija, Italija, Bulgarija, Vokietija ir Nyderlandai, taip pat susiduria su investiciniais ieškiniais, kurie grindžiami Energetikos Chartija [8]. Valstybių sprendimas atsisakyti investicijų apsaugos sutarčių dėl didėjančių tarptautinių įsipareigojimų greičiausiai nėra veiksminga priemonė kovai su klimato kaita.
2024 m. išsiskyrė eile teismų praktikos pavyzdžių, kuriais pavyko pasiekti ES investicinių arbitražo sprendimų (vadinamųjų intra - EU arbitral awards) pripažinimo už ES ribų. Pavyzdžiui, Šveicarijos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 13 d.
Priminsime Achmea bylos aplinkybes: ESTT paskelbė, kad ginčų pagal ES vidaus dvišales investicijų sutartis inicijavimas yra nesuderinamas su ES teisės autonomijos principu. Kitaip tariant, ESTT įpareigojo investuotojus siekti savo teisių apsaugos ES teismų sistemoje, užuot perdavus tokius ginčus spręsti investiciniams arbitražams [10]. Iškart po Šveicarijos sprendimo Jungtinių Amerikos Valstijų Kolumbijos apygardos apeliacinis teismas 2024 m. rugpjūčio 16 d.
Analizuojant situaciją ES, 2024 m. rugsėjį Vokietijos Konstitucinis Teismas paskelbė sprendimą, kuriuo atmetė Nyderlandų draudimo bendrovės skundą dėl žemesnių instancijų teismų anuliuoto investicinio arbitražo sprendimo [12]. 2025 m. ESTT turės nagrinėti dar vieną su tokiais ginčais susijusią Micula bylą dėl Rumunijos atsisakymo vykdyti jau 12 metų senumo ICSID arbitražo sprendimą, priimtą gerokai prieš Achmea atvejį.
Iki šiol dauguma ICSID tribunolų, nagrinėjančių ES vidaus investicinius ginčus, nepaisant ESTT ir ES teismų pozicijos, ir toliau pripažįsta savo jurisdikciją nagrinėti tokias bylas [14]. Kadangi realus arbitražo sprendimų vykdymas įmanomas tik už ES ribų, o investiciniai ginčai reikalauja daug laiko ir sąnaudų, kyla klausimas, kiek toks investuotojų pasirinkimas iš tiesų dar veiksmingas.
Tęsdama sankcijų politiką, ES nustatė papildomas ribojamąsias priemones - sankcijas Rusijai ir Baltarusijai. 2024 m. birželio 25 d. Europos Taryba priėmė sprendimą, kuriuo panaikinama investuotojų teisių apsauga pagal Energetikos chartijos sutartį Rusijos ir Baltarusijos piliečių kontroliuojamiems investuotojams.
Kaip paaiškinta Tarybos sprendime, nors nei Rusija, nei Baltarusija nėra Energetikos chartijos šalys, šių šalių investuotojai gali bandyti pasinaudoti ES teritorijoje įsteigtais juridiniais asmenimis ir teigti, kad ES ar jos valstybės narės pažeidė savo įsipareigojimus dėl investicijų apsaugos. Siekiant efektyvaus arbitražo sprendimų vykdymo užsienio šalyse, pastarieji metai parodė, kad būtent arbitražas tampa reikšminga priemone ginčuose Ukrainos karo kontekste [16].
Jau būta pavyzdžių, kai Ukrainos investuotojai sėkmingai pareiškė ieškinius dėl turto Kryme nusavinimo keliuose investiciniuose ginčuose prieš Rusiją [17]. Pasiteisinus šiems atvejams, panašu, kad investicinių bylų dėl ekspropriacijos Kryme skaičius didės ir toliau.
„Global Arbitration Review“ duomenimis, 2024 m. Nuolatinio arbitražo teismas (Permanent Court of Arbitration) pripažino jurisdikciją dar vienam tarptautine sutartimi dėl investicijų apsaugos grindžiamam Ukrainos ieškiniui prieš Rusiją dėl turto Kryme nusavinimo, kuriame reikalaujama atlyginti apie 527 mln.
Vertinant arbitražo tendencijas Rusijoje, šios valstybės teismai ir toliau vadovaujasi vadinamuoju „nedraugiškos valstybės“ argumentu, siekdami pateisinti atsisakymą pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimus. Rusijos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 26 d. sprendime suformulavo prezumpciją, kad jei arbitrai yra „nedraugiškų valstybių“ piliečiai, jie laikomi šališkais, nebent būtų pateikti priešingi įrodymai.
Rusijos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis „nedraugiškos valstybės“ argumentu, sistemingai atsisako pripažinti užsienio arbitražo sprendimus, o užsienio subjektams patariama vengti teisminių procesų Rusijos teismuose. Kaip atsaką kai kurios šalys pradėjo taikyti anti-suit injunction mechanizmą, kuris neleidžia procesams vykti Rusijoje. Be to, 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu (byla Nr. А40-214726/2023) Rusijos Aukščiausiasis Teismas išplėtė „Lugovojaus įstatymo“ taikymo sritį, neleisdamas ginčų nagrinėti Londono Tarptautiniame Arbitražo Teisme ir nukreipdamas juos į Rusijos teismus.
Viena plačiausiai 2024 m. Lietuvos bendruomenėje aptartų temų buvo du investiciniai ginčai, inicijuoti Šveicarijos „Hasenberg“ ir Baltarusijos „Belaruskalij“ prieš Lietuvą, siekiant prisiteisti milijardines žalas. Pasak žiniasklaidos pranešimų, abu ginčai yra susiję su Lietuvos Vyriausybės sprendimu nuo 2022 m. vasario uždrausti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvos teritoriją [21].
Atsižvelgiant į tai, kad procesai konfidencialūs, apie vykstančius arbitražus nėra daug oficialios informacijos. Naujausias Nuolatinio arbitražo teismo pranešimas spaudai rodo, kad „Belaruskalij“ jau pateikė ieškinį, kuriuo siekia iš Lietuvos Respublikos prisiteisti 12,1 mlrd. JAV dolerių nuostolių (2024 m. lapkričio 27 d. duomenimis).
Nors Lietuva neseniai denonsavo dvi dvišales investicijų apsaugos sutartis su Rusija ir Baltarusija [23], šios sutartys turi vadinamąsias „saulėlydžio išlygas“, kurios garantuoja šių šalių investuotojų apsaugą dar dešimt metų po sutarčių nutraukimo [24]. Tai reiškia, kad Lietuvos įsipareigojimai Rusijos ir Baltarusijos investuotojams baigsis tik po dešimtmečio. Autorių nuomone, racionaliau būtų buvę ne nutraukti sutartis, o jas suspenduoti, nes „saulėlydžio išlygos“ pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 44(1) straipsnį aktyvuojamos tik nutraukiant sutartis [25].
Kaip aspektą, turintį įtakos tarptautiniams ginčų sprendimo procesams, reikia paminėti, kad Lietuva taip pat denonsavo ir 1992 m. su Rusija pasirašytą dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose [26]. Tuo tarpu analogiška sutartis su Baltarusija kol kas lieka galioti [27]. Akivaizdu, kad viena iš šio žingsnio teisinių pasekmių buvo išplėsti atsisakymo pripažinti ir vykdyti Rusijos teismų sprendimus pagrindus.
Pagal denonsuotos sutarties 56 straipsnį Lietuva galėjo atsisakyti vykdyti Rusijos teismo sprendimus tik trimis siaurais pagrindais: (i) jei šalis nebuvo informuota apie teismo procesą, (ii) jei Lietuvoje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau vyksta procesas ir (iii) jei byla priklauso išimtinei Lietuvos institucijų kompetencijai. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartyje nurodė, jog vien faktas, kad teismo sprendimo vykdymo siekiantis subjektas yra registruotas Rusijos Federacijoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimo.
Apibendrinant praėjusių metų tendencijas, matyti, jog pasaulyje daugėjant karinių neramumų, su klimato kaita ir kitomis globaliais pokyčiais susijusių problemų bei didėjant politinėms įtampoms, tarptautiniam verslui ir investuotojams tenka vis daug iššūkių. Nors versle didesnės rizikos dažnai susijusios ir su didesniu pelnu, teisinio stabilumo, teisėtumo ir teisinio tikrumo bei teisės į teisingą ir nešališką ginčų sprendimo mechanizmą poreikis investuotojams šiandien kaip niekad aktualus.
Nors pastarųjų metų tendencijos investicinių ginčų srityje rodo valstybių skepticizmą investicinių ginčų atžvilgiu ir mėginimą atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų investuotojams, neradus geresnių alternatyvų, investicinių ginčų skaičius tik didės.
Vladimiro Antonovo byla
Buvęs bankrutuojančio banko „Snoras“ savininkas Vladimiras Antonovas paprašė Jungtinės Karalystės teismo stabdyti 1,7 mlrd.
„Snoro“ bankroto administratoriaus prašymu Jungtinės Karalystės teismas gegužę nurodė areštuoti iki 492 mln. eurų (1,699 mlrd. litų) vertės V.Antonovo turto. Teismas areštavo tris nekilnojamojo turto objektus Jungtinėje Karalystėje, taip pat po vieną objektą Jūrmaloje (Latvija) ir Limasolyje (Kipras), V.Antonovui priklausančias Jungtinės Karalystės bendrovių „Conversgroup Holding“, „Convers Sports Initiatives“, „Pensions Bank“ bei dar 21-os kitose pasaulio šalyse registruotos įmonės akcijas ir vertybinius popierius.Taip pat areštuota 19 sąskaitų Ukrainos, Šveicarijos, Rusijos, Latvijos, Austrijos ir Didžiosios Britanijos bankuose.
Teismas leido V.Antonovui per savaitę išleisti iki 5 tūkst. eurų (17,3 tūkst. Prieš išleisdamas lėšas, V.Antonovas turi informuoti „Snoro“ teisininkus apie jų šaltinį. Netrukus po to V.Antonovas ir buvęs „Snoro“ prezidentas ir akcininkas Raimondas Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Birželį pateiktame orderyje buvusiems „Snoro“ akcininkams pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės „Snoro“ turto pasisavinimo.
Gegužės pradžioje išduotame orderyje A.Baranauskas ir V. Antonovas buvo kaltinti iššvaistę 700 mln. litų, o pernai lapkričio 22 dieną - 987 mln. Teismo nutartis priimta neinformavus V.Antonovo, ji gali būti skundžiama Jungtinėje Karalystėje numatyta tvarka, iš anksto apie tai informavus „Snoro“ teisininkus.
V.Antonovas per septynias dienas turi informuoti „Snoro“ teisininkus apie visame pasaulyje turimą turtą, kurio vertė viršija 10 tūkst. eurų (34,5 tūkst. Teismas leido V.Antonovui per savaitę išleisti iki 5 tūkst. eurų (17,3 tūkst. litų) einamosioms išlaidoms ir „protingą“ lėšų sumą teisinėms paslaugos. Prieš išleisdamas lėšas, V.Antonovas turi informuoti „Snoro“ teisininkus apie jų šaltinį.
Netrukus po to V.Antonovas ir buvęs „Snoro“ prezidentas ir akcininkas Raimondas Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R.Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. R.Baranausko ir V.Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai. Naujame orderyje A.Baranauskas ir V.Antonovas kaltinami iššvaistę 700 mln. litų, tuo tarpu lapkričio 22 dieną išduotame orderyje, kuris dabar jau yra panaikintas, buvo minima 987 mln.