Šiandien vis daugiau žmonių atranda antikvarinių baldų žavesį ir jų unikalumą. Antikvariniai baldai, tokie kaip spintos, komodos ar stalai, gali tapti išskirtiniu akcentu šiuolaikiniame interjere, suteikiančiu jam charakterio ir istorijos dvelksmo. Kaip gi sėkmingai integruoti antikvarinę spintą į modernų interjerą, kad ji ne tik derėtų, bet ir taptų pagrindiniu akcentu?
Antikvarinių baldų vertė ir pritaikymas
Ilgus metus restauratore dirbusi J. Špakovskienės teigimu, įvertinti baldo vertę gali specialistas ar tas, kuris domisi antikvaru. Tuo metu tiesiog dėvėtą baldą taip pat galima perdaryti taip, kad jis suteiktų emociją. Ši spinta taip pat - ne antikvarinė, o dėvėta.
Antikvariniai daiktai siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis - neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis.
Kaip antikvarinė spinta gali pagyvinti modernų interjerą
Ne naujiena, kad lietuviai mėgsta skandinavišką stilių. Tačiau šis stilius yra minimalistinis, ramus, todėl kartais norisi jį pagyvinti kokiu nors akcentu.
Įdomu, kad į tą skandinavišką minimalistinį interjerą ateina egzotinės detalės. Galbūt tai ateis ir į Lietuvą? Kita vertus, tai labiau ne mados, o stiliaus dalykas - šie baldai yra amžini ir mes kūriame “, - sakė E.
Keli patarimai, kaip tai padaryti:
- Spalvos ir tekstūros: Derinkite antikvarinės spintos spalvas ir tekstūras su bendra interjero palete. Jei interjeras dominuoja neutralios spalvos, ryški, restauruota spinta gali tapti puikiu akcentu.
- Kontrastas: Nebijokite kontrasto tarp senų ir naujų elementų. Antikvarinė spinta puikiai atrodys šalia modernaus dizaino sofos ar minimalistinio stiliaus stalo.
- Funkcionalumas: Apgalvokite, kaip spinta bus naudojama. Ar ji bus skirta drabužiams, indams ar knygoms? Tai padės pasirinkti tinkamą spintos dydį ir dizainą.
Baldų restauravimas ir pritaikymas
Šiais metais pirmą kartą lankytojai galėjo išbandyti restauratoriaus darbą - parodų ir kongresų centre „Litexpo“ veikė baldų restauravimo dirbtuvės, taip pat demonstruota, kaip antikvarą pritaikyti šiuolaikiniame, moderniame interjere.
Žmogui tereikia parodyti kokį nors pavyzdį ar nupasakoti norą, ką jis nori matyti ant baldo, - sako Jurgita Špakovskienė. - Ekspozicijoje stovi lova, kuri buvo nudažyta šviesesne spalva ir tapyba išryškintas jos buvęs raižinys.
„Balyje dažniausiai baldams naudojamas tikmedis, tačiau ten populiaru ir perdirbti baldus. Pavyzdžiui, kai Balio gyventojai jau nebegali panaudoti savo valčių pagal paskirtį, jų mediena sunaudojama baldams gaminti. Šalia - stalelis iš suaro. „Balyje egzistuoja suvokimas, jog turi mylėti baldą. Negali jo bet kuo taškyti, daužyti. Baldai - tarsi gyvi.
Vidurio amžiaus pabaigos stalų restauravimas | Baldų atnaujinimas
Egzotiniai akcentai ir baldų gamyba
Pastaruoju metu populiarėja baldų gamyba iš šios plokštės vaikams ir ... kačiukams, - šypsos bendrovės direktorius. - Katės su malonumu drasko šiuos baldus, vaikams galima pagaminti įvairiausius žaidimų namelius - ateikite su savo brėžiniu ir mes padarysime.
Kalbant apie vaikų baldus, itin nuotaikingus turkų gamintojo baldus parodoje pristatė „Magrės baldai“. „Parodoje pristatome bendrovės „Čirik“ baldus. Tai - turkų gamintojas, žinomas visame pasaulyje, tik Lietuvoje tai kol kas yra naujiena. Šie baldai - žaismingi, spalvingi, pagal kiekvieno vaiko pomėgį ir poreikį: berniukams - lentynininko, pirato kambarys. Į vaiko kambario komplektą įeina ir lova, ir rašomasis stalas, ir spinta.
Sukurta papildoma žaidimo funkcija: automobilis gali pypsėti, stalas skleidžia garsus. Turkai taip pat gamina ir kūdikio baldus. Tokiu būdu baldas gali tarnauti iki vaikui sukaks 11-12 metų. J.
Ekologiškumas ir eksporto galimybės
Dauguma šios parodos dalyvių akcentavo ekologiškas, švarias gamybos medžiagas. „Tapetai iki šiol buvo tik popieriniai arba viniliniai. Popieriniai buvo draugiški aplinkai, tačiau, deja, labai neatsparūs. „Ecodeco“ tapetai gaminami iš poliolefino, kuris taip pat naudojamas vaikiškų žaislų ir maisto pakuočių gamybai. Tai - viena iš plastiko rūšių, tačiau ji neišskiria jokių kenksmingų medžiagų į kambario aplinką.
Vienas svarbiausių parodos akcentų - drauge su „Verslia Lietuva“ organizuota konferencija „Eksporto galimybės Lietuvos baldų sektoriui“. Daugiausia lietuviškų baldų eksportuojama į Švediją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją.
70 proc. šalies baldų sektoriaus pajamų uždirbama eksporto rinkose. Švedija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija 2016 m. buvo trys didžiausios eksporto rinkos Lietuvos baldų gamybos sektoriui.
Kiniški akcentai interjere
Kinijoje. 70 metų senumo. Galima panaudoti kaip akcentą šiuolaikiniame interjere. Dera su naujais baldais. Įnešant šilumos ir jaukumo.
Kiniška senovinė komoda, žema. tapyba ant medžio. Galima panaudoti kaip akcentą šiuolaikiniame interjere. Dera su naujais baldais. Įnešant šilumos ir jaukumo.
Kiniškas stalas, originalaus dizaino, sukurtas pagal senovinę rytietiško raštą, raižytas, dengtas stiklu. Pagamintas pagal individualų užsakymą. Tinka prabangiame valgomajame. Siūlomas kartu su 8 vnt. labai patogaus dizaino medinėmis kėdėmis - foteliais. Puiki puošmena interjerui.
Širma iš 6 dalių, aliejinė tapyba ant medžio. Autorinis darbas.
Dovanos iš antikvariato: ką verta žinoti
Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai.
Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete) skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma).
Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius.
Sidabras ir krištolas: elegancija ir savitumas
Kalėdos ir Naujieji - tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams.
Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje.
Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų - prabos ženklo (lot. probe - „bandau, įvertinu“).Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje.
Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro - auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose - dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje.
Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti.
Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia - išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino.
Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas - 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą - staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.
Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus.
Vintažiniai drabužiai ir žaislai
Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena”. O šią savoką labai gražiai apibūdina dr. Eugenijus Skerstonas:” Būdvardis vintažinis - beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio - pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje.
Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių.Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina.
Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas - perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai - suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius - tų kriterijų gali būti įvairiausių.
Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti. Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir - o paradokse - visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau - tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs. Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai.
Biuras ir sekreteras: istorija ir pritaikymas
Iki XVII a. dvaruose ir net rūmuose nebuvo atskirų darbo kambarių - kabinetų. Damos laiškus dažniausiai rašydavo prie tualetinio stalelio krašto miegamuosiuose, o ponai - svetainėse. Žąsies plunksna vedžiojamas rašalas buvo nudžiovinamas barstant smulkų smėlį, laiškai plombuojami vašku. Visas priemones reikėjo kažkur laikyti, o ir laiškai dažnai buvo kupini paslapčių ir juos reikėdavo slėpti nuo smalsių akių. Brendo dar vieno baldo poreikis. Tai, ką šiandien mes dažniausiai vadiname sekreterais, Vakarų Europoje vadinama biurais. Bet, apskritai, biuras ir sekreteras yra skirtingi baldai.
Biuras - tai pirmiausiai stalas, o jo pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio “bureau”, reiškiančio medžiagos, kuria buvo aptempiamas rašomojo stalo viršus, pavadinimą. Tačiau šis stalas neįprastas, o su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių bei skyrių. Sekreteras yra ne stalas, o aukštas spintelės tipo stelažas (uždaras arba atviras), taip pat su su stalčiais ir lentynomis dokumentams bei knygoms laikyti. Tačiau jis irgi turi slankiojančią arba sulankstomą lentą (dažniausiai vietoj vienos iš centrinių lentynų), kuri atstoja rašomąjį stalą. Taigi sekreteras apjungia biuro ir miniatiūrinės spintelės funkcijas.
Yra dvi biuro kilmės versijos. Pagal pirmąją, už šio šio objekto atsiradimą neva turėtume būti skolingi viduramžių alchemikams, kurie ieškojo aukso gamybos paslapties ir labai uoliai slapstė savo darbo stalų turinį po įvairiais gaubtais. Kita versija, ir ši, manoma labiau tikėtina, byloja tai, kad biuro atsiradimą įkvėpė moterų papuošalų dėžutės nuožulniais dangteliais, kuriose jos laikė ne tik brangenybes, bet ir slaptus laiškelius. Išradingiems baldininkams, atrodo, neliko nieko kitko, kaip tas dėžutes pritvirtinti prie stalo paviršiaus vieną ant kitos, šalia, ar taip kaip sugalvodavo plati jų vaizduotė ir gimė biuras.
Dėžės, įvairūs gaubtai, o po to ir stačiukai netruko tvirtai „priaugti“ prie „pagrindo“ ir prasidėjo tokių patogių stalelių gamyba. Žodžiu, kokios bebūtų šio baldo šaknys, baldų istorikai teigia, kad biuras gimė XVII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, o dar po šimto metų „didelė dėžė su kojomis“ užtikrintai įsitaisė gyvenamuosiuose kambariuose ir net damų buduaruose. Kvalifikuoti meistrai netruko paversti šį baldą tikru meno kūriniu, kuriuo buvo galima grožėtis valandų valandas. Tai buvo biurai su būgnų dangteliais, kurie slėpė lentynų turinį nuo smalsių akių, biurai su skaitymo skydeliais, biurai su stalčiais smulkiems daiktams ir skyriais knygoms.
Biuras galėjo būti pagamintas iš retos ir brangios medienos, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, puoštas dramblio kaulu ar vėžlio kiautu, dekoruotas aukso ar sidabro ornamentais, sudėtingas raižiniais, įvairiomis puošnuiomis inkrustacijomis. Dar daugiau: biurai tarnavo kaip patikimos slėptuvės, apie kurių egzistavimą dažnai žinodavo tik du žmonės - meistras ir klientas.
O štai biuro modelis su cilindriniu dangčiu pirmą kartą buvo sukurtas Prancūzijoje Liudviko XV laikais. Jį sukūrė garsus teismo baldininkas Žanas Fransua Ebenas, o jo padėjėjas Žanas Henris Rieseneris galutinai užbaigė projektą ir padarė pirmąją kopiją po savo mentoriaus mirties. Šis meno stebuklas, priklausęs pačiam Liudvikui XV dabar saugomas Paryžiaus „Nissim de Camondo“ muziejuje. Garsiems amatininkams prireikė kelerių metų jį sukurti. Masyvus jo korpusas, pagamintas iš poliruotų vėžlių kiauto plokščių, lapų ir gėlių raštai išgauti dekoruojant paauksuota bronza, sidabru ir egzotinių medžių mediena. O neįprastai išradinga slėptuvių ir spynų sistema padarė šį baldą iš tiesų nuostabiu ir nepakartojamu. Šis „karališkas“ baldas monarchui kainavo beveik milijoną frankų!
Šiomis dienomis biuras yra pagrindinis klasikinės aplinkos elementas. Beje, prancūzai, kaip jau minėta, iki šiol vartoja žodį „biuras“ apibūdindami bet kokį rašomąjį stalą, kurio paviršius padengtas storu audiniu. Sekreterai atsirado XVII a.pab. - XVIII a. pr., o Italijos meistrai laikomi jų pirmaisiais kūrėjais. Tik po italų, jų idėją entuziastingai perėmė prancūzai. Pirmasis sekretero egzempliorius buvo priskirtas moteriškiems baldams ir atrodė kaip nedidelis staliukas su išskleidžiama lenta ir dokumentų spintele.
Vėliau sekreterai padidėjo ir tai nutiko dėl to, kad buvo pridėta daug stalčių laiškams ir verslo dokumentams laikyti. Sekreterų gamybai buvo naudojams brangios medienos rūšys, prabangūs apdailos elementai. Štai kodėl sekreterai buvo laikomi aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojų prerogatyva - ne kiekviena ponia galėjo sau leisti tokią prabangą. Kiekvienas sekreteras, kaip ir biuras, turėjo savo gerai apgalv...
tags: #amtikvarine #spinta #siuolaikiniame #bute