Šie metai teikia ne vieną progą minėti Vydūną (1868 m. kovo 22 d.-1953 m. vasario 20 d.): sukako 145 metai nuo jo gimimo ir 60, kai iškilusis filosofas, rašytojas, muzikas ir nenuilstantis lietuvininkų ir visų lietuvių kultūros veikėjas iškeliavo į probočių šalį. Savo garbingą sukaktį - gyvavimo ir veiklos 25-metį - mini ir Vydūno draugija, kuri šį įvykį paminės Draugijos suvažiavimu lapkričio 30 d. Neabejotinai bus ką prisiminti.
Vydūno draugijos dėka šis vardas skamba nuolat, kartais garsiau, kartais ne taip skambiai.
Vydūnas
Mokslo Lietuva. Šiemet minėjome daugelį reikšmingų įvykių, iškilių Lietuvos asmenybių sukakčių, tarp jų ir Vydūno tegu ir ne „apvalias“ sukaktis.
Tačiau palankumas Vydūno idėjų sklaidai netikėtai pasireiškė netgi tarptautiniu mastu. Tai atsitiko ne vien mūsų pačių pastangomis. Mums pirmininkaujant ES Tarybai, Vydūnas ėmė ir gražiai įsirašė į tam tikrus įvykius Europoje.
Atminimo įamžinimas Detmolde
Š. m. gegužės 10 d. Detmolde (Vokietija) ant buvusio pabėgėlių centro pastato (Wiesenstrasse 5), kuriame dabar įsikūręs evangeliškasis studentų bendrabutis (Burse), Vydūnui atminti buvo atidengta atminimo lenta ir skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas Vydūno biustas. Mat tame pastate kurį laiką glaudėsi iš Tilžės 1944 m. pasitraukęs Vydūnas.
Vokiečiai (konkrečiai Vokietijos ambasada Lietuvoje, Detmoldo miesto savivaldybė ir Lipės krašto liuteronų bažnyčios vadovybė) atsižvelgdami į tai, kad Lietuva Europos Sąjungoje yra tokia pat veikėja kaip ir kitos jos narės, nusprendė pagerbti įžymų lietuvių kultūros veikėją Vydūną. Jų iniciatyva, pastangomis ir kaštais š. m. gegužės 10 d. Vokietijos mieste Detmolde, kuriame prabėgo paskutinieji septyneri Vydūno gyvenimo metai, atidengta jo atminimo lentą. Nors tai padaryti buvo numatyta gerokai anksčiau, pats įvykis pritaikytas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui ir įkomponuotas į Europos dienų Detmolde programą.
Atminimo lenta Vydūnui Detmolde
Atminimo lentoje įprasminti Vydūno žodžiai vokiečių ir lietuvių kalbomis: „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino“.
Detmolde Vydūnas gyveno septynerius metus, šiame mieste mirė ir buvo palaidotas. 1991 m. jo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Bitėnų kapinėse šalia Rambyno kalno.
Tai trečioji atminimo lenta Vydūnui: viena yra Kintuose, kita - Tilžėje ir trečia nuo šiol Detmolde. Apie Detmolde vykusias iškilmes rašyta kultūrinėje ir periferinėje spaudoje, bet beveik nieko arba šykščiai didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose, nutylėta radijuje ir televizijoje.
Kartu surengta ir Europos dienų konferencija, skirta Europos idėjai kalboje ir literatūroje. Buvo perskaityti trys pranešimai - suomės, italo ir lietuvio. Pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ teko skaityti man.
Įdomu, kad atminimo lentos atidengimo įvykis paskatino prabilti apie Detmoldo miesto Vydūno draugijos steigimą.
Kiti svarbūs įvykiai
Minėtinas ir rugsėjo 27 d. įvykis Tilžėje, Sovetsko muzikos mokyklos konferencijų salėje. Lietuvos Respublikos konsulatas Sovetske mūsų šalies pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga surengė tarptautinę konferenciją, dr. Vacio Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės-Linartienės monografijos „Vydūnas Europos kultūros kontekste“ (rusų kalba) pristatymą.
Vydūnas kalbėjo apie vieningą žmoniją ne politinės sąjungos prasme, bet kaip tautų, žmonijos dvasinio vienijimosi idėją. Kalbėjo apie žmonijos vienybę kaip sąmoningą, tauriausią žmogiškumą.
Tačiau stiprėdamos jos neturi izoliuotis viena nuo kitos. Tik būdamos laisvos, aukštos kultūros, kūrybiškai pajėgios, pakankamai stiprios ir savarankiškos, turinčios kuo praturtinti pasaulį jos galės susivienyti ir spręsti bendrus žmonijos uždavinius. Tokios tautos ne slopins, pajungs viena kitą, bet praturtins viena kitą, padės viena kitai dvasiškai augti.
Vydūnas žmoniją suvokė kaip esančią paties Dievo pagimdytą broliją, bet pasimetusią ir susiskaidžiusią, lyg ir pamiršusią savo bendrą kilmę, kurią reikia vėl iš naujo suvokti. To broliškumo reikia ne tiek politikos ar ekonomikos uždaviniams spręsti (nors ir jie svarbūs ir neignoruotini), o tam, kad bendromis pastangomis kurtume tokį pasaulį, kuriame žmogui būtų sąlygos augti ir tobulėti dvasiškai - eiti Dievop.
Būtent tą realybę gerai jausdamas dar po Pirmojo pasaulinio karo Vydūnas parašė tragediją „Pasaulio gaisras“, kurioje tarsi išpranašavo Antrąjį pasaulio gaisrą ir baisias jo pasekmes.
Šiandien panašios įtampos susidaro tarp lietuvių ir dalies Vilnijos lenkų. Lietuviai istoriškai jaučiasi nuskriausti, lenkakalbiai vietos gyventojai remiasi ir gyvena jiems įpirštomis „tiesomis“ ir neva skriaudomis.
XX a. pradžioje Vydūnas propagavo Levo Tolstojaus, Mohando Gandžio idėjas, jomis grindė savo veikimą. Jo veikimo sfera buvo kultūra.
Todėl ne tik reikia saugoti savo tautos kultūros vertybes, bet ir kurti naujas. ML. V. Bagdonavičius. Ne nendrėmis. Tauta neturi pasiduoti, kas su ja bebūtų daroma.
Vidinės laisvės niekas atimti negali. Tada žinojome, kad nebūsime nugalėti, net jeigu ištiks ir pilėniškas likimas.
Argi patriotiškai nusiteikę mūsų žmonės tuo patriotiškumu išreiškia panieką kitų tautų žmonėms, kitokioms negu mūsų vertybėms? Juk ir mažam vaikui aišku, kad ne, bet kai kas stengiasi įteigti, kad taip.
Kaip galima gerbti ir vertinti kitą, jei negerbsime savęs, neturėsime savojo tapatumo? Per savą pažįsti kitą.
Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti.
Mūsų tautos šviesuolis Vydūnas buvo sąmoningo vegetarizmo šalininkas ir gyvas pavyzdys - tai padėjo jam ne tik įveikti sunkią ligą, bet ir sveikai, žvaliai bei kūrybingai nugyventi ilgą amžių.
tags: #vyduno #gyvenamosios #vietos