Nepilnamečio Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymas Teismo Tvarka Lietuvoje

Vienas esminių tėvų valdžios elementų - tėvų teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.

Nutraukiant santuoką, vienas esminių klausimų, kuris turi būti aptartas bei nustatytas - nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Kaip žinia, dažniausiai, vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su mama, tačiau gali būti ir nustatyta ir su tėčiu.

Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų - ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis).

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių, interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus.

Svarbiausias kriterijus vaiko gyvenamosios vietos nustatyme - vaiko interesas. Kitas svarbus kriterijus yra ne formaliai, o pagarbiai ir atidžiai išklausyti ir atsižvelgti į vaiko nuomonę ir norą.

Manytina, jog vaikui turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl jį liečiančių klausimų sprendimo per vaikų psichologą, neskatinant lojalumo konflikto ir vaikui neišgyvenant lojalumo konflikto ir neverčiant vaiko pasirinkti vieną iš tėvų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009).

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010).

Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan.

Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Akcentuojama, kad vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo.

Laikui bėgant, gali pasikeiti gyvenimo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad gyvenamoji vieta vaikui tapo nesaugi, todėl kitas vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei nustatymo su juo (ir atitinkamai dėl išlaikymo priteisimo iš kitos pusės.).

Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:

• tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
• vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
• kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų Lietuvos Aukščiausiojo teismo2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.

Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą. Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.

Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.

Vaiko nuomonės reikšmė

Kokia yra vaiko nuomonės reikšmė, sprendžiant klausimą dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo?

Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę , tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-341/2010) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 4 d.

Jungtinių Tautų vaiko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­ny­je įtvir­tin­ta vai­ko tei­sė reikš­ti sa­vo pažiū­ras vi­sais jį lie­čian­čiais klau­si­mais ir bū­ti iš­klau­sy­tam bet ko­kio jį lie­čian­čio teis­mi­nio ar administ­ra­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vą ar ati­tin­ka­mą or­ga­ną na­cio­na­li­nių įstaty­mų nu­statyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti.

Vai­kas, su­ge­ban­tis su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras, teis­me tu­ri bū­ti iš­klau­sy­tas tie­sio­giai, o jei tai ne­įma­no­ma, - per at­sto­vą (CK 3.164 straipsnis). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi.

Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt.

Alternatyvus požiūris: Vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais?

Ar vaiko gyvenamoji vieta vis dar turi būti nustatyta būtinai tik su vienu iš tėvų?

Prieš ketverius metus ginčo tvarka nagrinėtoje santuokos nutraukimo byloje bendromis teismo bei proceso dalyvių pastangomis visus klausimus, įskaitant ir klausimus dėl vaiko, galiausiai pavyko išspręsti šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta sutartimi.

Pagrindinė užduotis, kurią teko spręsti advokatams, derinant šalių galimą susitarimą dėl vaiko, buvo, kaip prie esamo teisinio reguliavimo sukurti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų lygiavertiškumą, kad nė vienas nesijaustų kažko netenkantis ar turintis mažiau galimybių. Atrodytų, argi ne būtent to ir siekia įstatymų leidėjas nustatytu teisiniu reguliavimu? Teoriškai taip, o praktiškai nustatytas teisinis reguliavimas kartu negyvenančių tėvų ginče dėl vaiko labai dažnai paskatina didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“.

Vis dėlto, visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį. Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo.

Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai.

Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Nuo to, gi, priklauso ant kieno pečių guls teismo sprendime nurodytos vaiko išlaikymo sumos mokėjimas - kas kuriam moka. Skatinama kova ir konkurencija. Tai ypač apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties.

Kol nėra atsakymo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tol svarstymai dėl kitų klausimų - vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos - vyksta „kas būtų, jeigu būtų“ lygmenyje. Vis sugrįžtama prie „pagrindinio“ šalims ramybės neduodančio klausimo, atitinkamai formuluojant bei pasirenkant savo argumentus pokalbyje, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai įrodinėjama, kuris iš tėvų yra geresnis ar blogesnis.

Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Nenorime pasakyti, kad viskas įvyko per akimirką, be didelių diskusijų ar emocijų. Vis dėlto, bendra linija buvo tokia ir tai turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą.

Nurodytas klausimų sprendimo eiliškumas mūsų atveju buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje: sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai ir sekė po bendravimo tvarkos bei išlaikymo vaikui klausimų aptarimo.

Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.

Toliau derybose sekė piniginis klausimas - kaip kiekviena iš šalių finasiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus.

Vis dėlto, įstatymas numato, kad vienas iš tėvų turi mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Išeitų, kad reikia susitarti dėl konkrečios kas mėnesį mokamos pinigų sumos ir mokėti jas kitam. Čia iškyla, klasikiniai tokių atvejų klausimai: Ar tikrai tiek reikia? Ar visas lėšas panaudos vaikui? Aš taip pat būnu su vaiku, viską perku ir už tą laiką dar turiu mokėti kitam išlaikymo pinigus?

Šalių lygiavertiškumo šiuo aspektu praktinio įtvirtinimo ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumu. Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema:

1. Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas.
2. Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma;
3. Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis.

Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Tuo tarpu mes, advokatai, turėjome pasukti galvą, kaip patenkinti teisinio reguliavimo reikalavimus, kiek tai susiję su išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimu - vaiko išlaikymui skirtos lėšos privalo būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir tik vienam pastarajam priklauso teisė šias lėšas naudoti.

Iš to sekė toks teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

Buvo susitarta, kad:

1. abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnėsį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą;
2. šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką;
3. prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys (panaudojant visas siūlomas technines galimybes, pvz.

Galiausiai derybose pasiekėme tašką, kuomet šalims reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Iš vienos pusės, šalys įdėjo daug pastangų ir pasiekė sutarimą dėl, sakytume, visų esminių klausimų. Iš kitos pusės, net ir pasiekus tokią derybų dėl sutarties stadiją, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, šiuo atveju visiškai formalus, suveikė kaip stiprus dirgiklis.

Sprendimas, kurį pavyko rasti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, manome, buvo ir originalus, ir atitinkantis įstatymo reikalavimus, ir atveriantis kelią šalių parašams ant sutarties. Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu.

Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį - su antruoju iš tėvų. Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko - bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas - veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip ir visos sutarties, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas.

Visų pirma todėl, kad matėme, kiek pastangų įdėjo pačios šalys dėl sutarties, kurios klausimus išsprendė savo pačių sprendimu ir taip sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį savo pasikeitusiems santykiams. Vien dėlto buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks, o kartu nesuteiks paskatų ar motyvo jį griauti. Nesiimame vertinti ar modelis labai geras ar labai blogas, nemanome, kad jis yra be trūkumų, kad jis tinkamas visiems atvejams. Kaip minėjome, kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai.

Mums svarbiausias kriterijus šiuo atveju buvo tas, kad prabėgus beveik ketveriems metams, įsitikinome, kad modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė. Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius. Kurkime bendradarbiavimą.

Pagrindiniai aspektai, į kuriuos atsižvelgia teismas

Apibendrinant, galima išskirti pagrindinius aspektus, į kuriuos atsižvelgia teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo:

tags: #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymas #iki #ieskinio