Gyvenamųjų Namų Tipai: Istorinė Raida ir Šiuolaikiniai Pokyčiai

Gyvenamieji namai yra pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė, sudaranti daugiau kaip 90% visų pastatų. Jų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.

Gyvenamųjų Namų Klasifikacija

Seniausi ir labiausiai paplitę yra vienbučiai gyvenamieji namai, skirti vienai šeimai. Dažniausiai jie būna vienaukščiai arba dviaukščiai (kotedžas), dažnai su mansarda ir sodybiniu sklypu. Dvibučiai gyvenamieji namai būna vienaukščiai arba dviaukščiai, kartais su mansarda. Norint taupyti išlaidas statybinėms medžiagoms ir komunikacijoms, vienbučiai ar dvibučiai gyvenamieji namai gali būti jungiami į blokuotąjį gyvenamąjį namą su individualiu arba bendru žemės sklypu.

Daugiabučiai gyvenamieji namai dažniausiai yra daugiaaukščiai, statomi miestuose. Sekcinius gyvenamuosius namus sudaro viena nuo kitos izoliuotos sekcijos, kuriose prie vienos laiptinės įrengiami butai. Vienos sekcijos gyvenamieji namai vadinami taškiniais arba bokštiniais (jei jie aukštesni nei 9 aukštų). Koridoriniuose gyvenamuosiuose namuose butai išdėstyti prie bendro koridoriaus, dažnai su bendro naudojimo patalpomis (bendrabutis). Galeriniuose gyvenamuosiuose namuose koridoriaus vietoje įrengiama atvira ar įstiklinta galerija, iš kurios patenkama į butą. Gyvenamųjų namų rūsiuose ar pusrūsiuose įrengiamos bendrosios ir pagalbinės patalpos (katilinės, sandėliai, garažai). Kartais gyvenamojo namo apatiniame aukšte įsikuria parduotuvės, kitos aptarnavimo įstaigos.

Istorinė Raida

Pirmieji gyvenamieji namai buvo būstai - ovaliojo ar apskritojo plano palapinės, vėliau keturkampiai pastatai su plokščiaisiais, dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. Statyta iš šakų, molio, akmenų, samanų, nendrių ir kitų vietinių medžiagų. Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga.

Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais. Senovės Graikijoje (Kretos‑Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5-4 a. pr. Kr. - 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis.

Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus - insules.

Viduramžiai

Viduriniais amžiais dėl klimato, reljefo, vietinių tradicijų, statybinių medžiagų įvairovės ir turtinės nelygybės susiklostė įvairaus dydžio, plano, architektūrinių formų gyvenamieji namai. Išsiskyrė saviti miesto ir kaimo gyvenamųjų namų tipai. Didikai statėsi įtvirtintas medines, vėliau mūrines pilis.

Kaimo vietovėse statyti įvairūs gyvenamieji namai - karkasiniai ant stulpų (Kinijoje, Korėjoje, Indonezijoje), asimetriškojo plano, lengvai išardomi (Japonijoje), palapinės tipo jurtos (Azijoje), bokšto pavidalo su šaunamosiomis angomis (Kaukaze, Albanijoje, Serbijoje), plokščiastogiai, kartais su dvišlaičiu stogu, vidaus kiemu ir aklinomis išorinėmis sienomis (Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje), plokščiastogiai su atviromis terasomis (Sakartvele, Armėnijoje), su dvišlaičiais ar keturšlaičiais stogais ir mažais langeliais (Vakarų Baltarusijoje, Ukrainoje), karkasiniai arba mūriniai su atviru ugniakuru (Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje). Dažnai gyvenamieji namai jungti su ūkiniais pastatais (Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Šiaurės Vokietijoje ir kitur).

Europos miestų gyvenamųjų namų architektūrinėms formoms įtaką darė architektūros stilių raida. Susiklosčius romaniniam stiliui Vakarų Europos miestuose paplito mediniai, akmeniniai ir fachverkiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai su čerpių arba skardos stogais. Gotikos laikotarpiu gyvenamieji namai tapo grakštesnių proporcijų, siaurų fasadų, puošnesni. Vyravo akmeniniai ir plytiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai, statyti galu (Šiaurės Europoje) arba šonu (Pietų Europoje) į aikštę ar gatvę. Puošnesni turtingųjų gyvenamieji namai dažnai būdavo su erkeriu.

Renesansas ir Vėlesni Laikotarpiai

Renesanso epochoje statyta rūmai (juose patalpos išdėstytos amfiladiškai), užmiesčio vilos, susiklostė kotedžas (Anglijoje), otelis (Prancūzijoje). Gyvenamieji namai buvo darnių proporcijų, fasaduose - arkos, kolonos, dažnai įrengiami vidaus kiemai su galerijomis. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu statyta rūmų ansambliai, užmiesčio vilos ir kitų tipų gyvenamieji namai.

19 a. pradžioje plėtojantis pramonei, didėjant miestams, gyvenamieji namai statyti vis tankiau ir didesni. Atsiradus naujoms statybinėms medžiagoms (metalui, betonui, gelžbetoniui), tobulėjant statybos technikai plito nauji įvairaus plano (sekcinio, galerinio, koridorinio) 5-6 aukštų, nuo 19 a. vidurio (išradus liftą) - 9 ir daugiau aukštų gyvenamieji namai. 19 a. pabaigoje atsiradus sanitariniams įrenginiams pakito butų planas - patalpas pradėta grupuoti pagal zonas. Mažas pajamas turintiems miesto gyventojams statyti ekonomiški pigių butų gyvenamieji namai (2-3 kambarių, plonesnėmis sienomis, santūraus dekoro). Priemiesčiuose prie fabrikų pradėti statyti darbininkų gyvenamieji namai.

Nuo 20 a. pirmos pusės gyvenamųjų namų architektūrai įtaką darė funkcionalizmas. Būdinga racionalus patalpų planas, standartizuotos architektūrinės formos, atsisakyta puošybos. Miestuose statyti daugiaaukščiai ir mažaaukščiai sekciniai, galeriniai, blokuoti gyvenamieji namai. Po II pasaulinio karo buvo rekonstruojami senieji gyvenamieji namai, statomi daugiaaukščiai sekciniai (taškiniai, bokštiniai), galeriniai, koridoriniai, 2-3 aukštų blokuoti gyvenamieji namai.

Gyvenamieji Namai Lietuvoje

Lietuvos seniausi gyvenamieji statiniai buvo antžeminiai būstai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kaltą ir kirvį), plito sudėtingesnės konstrukcijos vienos patalpos gyvenamieji namai, statyti iš gulsčių rąstų be pamato, lubų ir grindų, su atvira ugniaviete ir šiaudiniu stogu. Tokį namą žemaičiai vadino numu. Lietuvos rytinėje dalyje 9-12 a. paplito gyvenamasis namas - dūminė pirkia - statytas su lubomis ir plūktine molio krosnimi kampe.

Manoma, jau nuo 13 a. namai statyti su pamatais; jiems naudoti poliai (drėgnose vietovėse) ar ąžuolinės kaladės. Dažniausiai tradicinių gyvenamųjų namų pamatai kloti iš netašytų lauko akmenų, surištų kalkių arba molio skiediniu; nuo 20 a. pradžios akmenys pamatams buvo aptašomi ir surišami cemento skiediniu. Iki 16 a. valstiečių statyti pastatai buvo numas ir pirkia. Jie buvo skirtingo plano, tūrio, formų, bet sienos ir stogas turėjo daug bendrų bruožų. Vėliau jų planai ir formos kito. Ankstyvasis numas nuo vienos patalpos padidėjo iki keturių patalpų, bet jo viduryje išliko atvira ugniavietė. Manoma, nuo 16 a. Žemaitijoje greta numo buvo statomas naujas gyvenamasis namas - troba su krosnimi ir virene (kaminu) priemenėje; numas iki 19 a. pabaigos naudotas kaip vasaros virtuvė, tvartas arba sandėlis. Ilgainiui žemaičių troba išplito visoje Vakarų Lietuvoje.

Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje dūminės pirkios pavyzdžiu statomi gyvenamieji namai įgavo regioninių ypatumų; Užnemunės gyvenamiesiems namams turėjo įtakos Mažosios Lietuvos gyvenamasis namas. Senojoje aukštaičių pirkioje dažniausiai buvo 2 vienodo dydžio patalpos - dūminė (krosnis dažniausiai be dūmtraukio) ir priemenė. Valstiečių ir smulkiųjų bajorų namai buvo paprastesni, dvarų ir palivarkų savininkų - sudėtingesnio plano, geriau įrengti.

18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje - žemaičių troba, Rytų Lietuvoje - aukštaičių pirkia, Užnemunėje - pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis.

Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai - šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje - skarda. Dvišlaičių stogų galai paprastai buvo užkalami vėjinėmis. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai buvo įrengiami trejopi langai: patalpoms (didieji) bei pastogėms apšviesti, dekoratyviniai ir skirti vėdinimui (mažieji).

Gyvenamųjų patalpų didžiuosius langus paprastai statydavo taip, kad pro juos būtų matyti ūkiniai pastatai (ypač jų durys) ir kelias, vedantis į sodybą, kad pro jį tiesiogiai kristų šviesa ant krosnies ir staklių. Langeliai paprastai buvo daromi šalia durų staktų arba virš jų. Prie durų statytas prieangis (manoma, pradėtas statyti 16 a., išplito 19 amžiuje). Nuo 19 a. pradžios valstiečių gyvenamuosiuose namuose pradėta dėti lentines grindis.

19 a. pirmoje pusėje, ėmus kaimams skirstytis į vienkiemius, paspartėjo gyvenamųjų namų statyba ir išplito puošyba. Tradicinių gyvenamųjų namų dažniausia buvo puošiama langų apvadai, langinės, durys, frontonai ir stogo galų užleidimas.

Lietuvos miestų gyvenamųjų namų architektūrą veikė Europos architektūros istoriniai stiliai. 13 a. miestiečių gyvenamieji namai buvo nedideli (1-2 patalpų) mediniai su akmens ir molio krosnimis. 14 a. statyti didesni (2-3 patalpų), su atviru arba uždaru prieangiu. 14 a. viduryje pradėta statyti mūriniai 2 aukštų gyvenamieji anami su erdviais skliautuotais rūsiais. Pirmojo aukšto (dažnai ir rūsio) patalpos buvo skirtos prekybai, dirbtuvėms, antrajame aukšte buvo gyvenama. Gyvenamųjų namų netinkuoti fasadai puošti profiliuotomis perdegtomis plytomis ir plytų ornamentais.

Renesanso epochoje gyvenamieji namai dažniausiai buvo mūriniai, tinkuoti, 2 aukštų, stačiakampio plano, 3-4 korpusų, su uždarais arba pusiau uždarais vidaus kiemais. Šoniniais fasadais į gatvę pasuktų gyvenamųjų namų aukštus stogus dengė atikai, ant galais į gatvę pasuktų fasadų atsirado aukšti horizontaliai skaidyti frontonai.

17 a. pabaigoje pradėjo plisti siauri ilgi su erdviais rūsiais barokiniai gyvenamieji namai. Jiems būdinga uždari kiemai su atviromis galerijomis, lygios fasadų sienos (kartais skaidytos piliastrais), medinės konstrukcijos stogai (kartais laiptuotos formos), dengti čerpėmis, lentomis, malksnomis (17-18 a. dėl gaisrų pavojaus dengti keraminėmis čerpėmis). 18 a. pabaigoje nemažai barokinių gyvenamųjų namų rekonstruota - jiems pristatyti tretieji arba atikiniai aukštai, fasaduose atsirado klasicistinių antablementų, buvo pristatomi kolonomis paremti balkonai.

19 a. plito mažesni rezidenciniai gyvenamieji namai (rūmai, dvareliai, kotedžai, vilos). Jų planą ir erdvę lėmė bendros architektūros raidos kryptys. Romantizmo laikotarpiu taikyta neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos architektūrinės formos. Paplito metalo kolonos, laiptai, tvorelės.

Istorizmo laikotarpiu miestų centruose pradėta statyti 2-4 aukštų daugiabučiai nuomojami ir 1-3 aukštų nedideli rezidenciniai gyvenamieji namai. 20 a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje pastatyta moderno krypties gyvenamųjų namų ir jų kolonijų; namai asimetriškosios kompozicijos, patalpos grupuotos pagal zonas. Miestų pakraščiuose daugiausia buvo statoma sodybinių gyvenamųjų namų.

Nepriklausomybės laikotarpiu miestuose (ypač Kaune) pastatyta funkcionalių racionalizmo krypties gyvenamųjų namų. Nuo 20 a. vidurio miestuose statyta vis daugiau tipinių daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. 1959 pradėta statyti surenkamuosius sekcinius stambiaplokščius, nuo 1964 - sekcinius stambiaplokščius 9-12, nuo 1980 - monolitinius gelžbetoninius 13-16 aukštų gyvenamuosius namus. Kaimo vietovėse gyvenamieji namai t. p.

Atkūrus nepriklausomybę suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba.

Šiuolaikiniai Pokyčiai ir Teisiniai Aspektai

Nuo 2024 m. lapkričio 1 d. buvo reformuota ne tik statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarka, bet taip pat įsigaliojo kiti reikšmingi teisės aktų pakeitimai, reguliuojantys nekilnojamojo turto sritį. Pirmasis reikšmingas pokytis susijęs su tuo, kad nuo 2024 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto kadastro objektų kiekis yra laikomas esminiu projekto sprendiniu, tad, didinant patalpų skaičių pastate reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Taip pat nebegalimas skaidymas atskirais turtiniais vienetais ir viešojo poilsio paskirties pastatų, kuriems priskiriami kaimo turizmo pastatai, kempingai ir kiti viešajai rekreacijai skirti pastatai.

Nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigalioję STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ pakeitimai įtvirtina naują sąvoka - paskirčių grupė. Keičiant patalpų paskirtį tos pačios paskirčių grupės viduje, statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, kitais atvejais, kai pokyčiai lemia patalpos priskyrimą kitai paskirties grupei, reikalinga gauti leidimą pakeisti statinio ar jo dalies paskirtį. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, gyvenamosios paskirties pastate, esančiame žemės sklype, kurio naudojimo būdas - daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių teritorijos - komercinės paskirties patalpų gali būti ne daugiau kaip penktadalis.

Kiti pokyčiai susiję su neaktualių pastatų paskirčių pavadinimų atsisakymu: vaikų namų, kitos paskirties, kūrybinių dirbtuvių (kūrybinės veiklos erdvės, galimos įvairios paskirties patalpose), prieglaudų ir pan. Esamų statinių ir patalpų paskirties ir (ar) paskirčių grupių įrašai, neatitinkantys Reglamente nustatytos klasifikacijos, Nekilnojamojo turto registre turėjo būti pakeisti iki 2024 m. lapkričio 1 d.

Kaip keitėsi prieš tai buvusios ir naujos patalpų paskirtys, galima patikrinti toliau pateikiamoje lentelėje (nuo 2024 m.):

tags: #gyvenamuju #namu #tipai