Vieną vakarą, nuėjusi prie savo vyro Algimanto kapo, ant paminklinio kryžiaus radau pakabintą rožančių. Nenustebau. Ne kartą ant jo kapo esu radusi gėlių puokščių. Kol kas laikas nesunaikino jo atminimo. Taigi nusprendžiau atiduoti duoklę jo bendražygiams, bendraminčiams, paskelbdama jo straipsnių ir kalbų rinkinį. Surinkau ne tik išspausdintus jo straipsnius, paskelbtas kalbas, bet ir kai kurių darbų juodraščius, planus.
1940 m. birželio 15 d. Paskutinė mokslo metų diena. Aš sėkmingai baigiau antrąją gimnazijos klasę. Motina atvažiavo parsivežti mane ir atsiskaityti už kambarį su šeimininku. Jis dirbo Kaišiadorių komendatūroje raštininku. Visuomet linksmas ir juokaujantis, šiandien pietų parėjo išbalęs ir nesavas. Paklaustas kas atsitiko, jis tepasakė: "Gyvename paskutines valandas". Žinojau, kad vyksta sunkūs mūšiai Prancūzijoje, kad Urbšys važinėja į Maskvą, kad rusai kimba dėl kažkokių prasigėrusių kareivių dingimo, bet mano gimnazistiška galvelė jokių rimtų pavojų Lietuvai nematė. Tik vėliau sužinojau, kad šeimininkas gerai žinojo ką sakė.
Lietuvos kariuomenės generalinis štabas nelaukdamas politinių įvykių atomazgos, dirbo savo darbą ir apskričių komendatūroms davė slaptą įsakymą pasiruošti mobilizacijai taip, kad gavus signalą, ji tą pačią sekundę būtų pradėta vykdyti. O aš su mama ramiai pervažiavome skersai Vilniaus-Kauno vieškelį. Už valandos juo jau žygiavo Kauno link nenutrūkstanti raudonarmiečių kolona. Vakare pasiklausęs radijo, prisiminiau T. Tą pačią pavakarę per Kaišiadoris į Kauną važiavo dainuojantis traukinys. Karo mokykla grįžo iš manevrų Pabradės poligone. Kariūnams aspirantams tai buvo mokymo kurso pabaiga.
Gavę po jaunesniojo leitenanto žvaigždutę, jie turėjo išeiti į atsargą. in corpore padavė pareiškimus stoti į karo mokyklą ir dabar pravažiuodami savo miestą mojavo stoties perone vaikštinėjančioms mergaitėms. Palemone traukinį sustabdė. Iš generalinio štabo buvo gautas nurodymas traukiniu vykti į Šančių rampą. Po dešimties minučių traukinys su kautynėms pasiruošusiais kariūnais sustojo geležinkelio stotyje. Jį išvydęs sovietų generolas neteko žado. - Tolko bez krovi!
1941 m. birželio 14 d. Per kaimus lekia juodas gandas: "Veža žmones į Sibirą!". Paryčiui išvežė mokytojus Bieliauskus, buvusį policijos nuovados viršininką su šeima, Juozas Bačkauskas spėjęs iššokti per virtuvės langą ir nubėgęs į mišką, kur jau buvo susirinkę apdairesni vyrai, bet matydamas, kad rusai jau veža keliu jo jauną žmoną su mažais vaikais, nuėjęs pats pasidavęs. Pašnibždomis kalbama apie du vyrus, išvengusius išvežimo ir pastebėtus pamiškėje. Visi laukia kito išvežimo ir karo su vokiečiais. Jis turėtų prasidėti rytoj, sekmadienį, birželio 15 d.
Su tėvu kažką dirbome prie kelio. - Ne, rytoj karo nebus. Dieną dirbame, naktį miegoti einame į sodo pakraštį. Su savimi nešamės ryšulius su būtiniausiais daiktais. Pusbrolis, jau atitarnavęs kariuomenėje, neiškenčia ir mane nusivedęs beržynėlin parodo šautuvą, keistą, nematytą. - Tuojau reikės! Kito vežimo į Sibiro laukta po savaitės. Šauliai jam pasiruošė. Miške, prie vieškelio Kruonis-Darsūniškis, protėvių išbandytu būdu pakirto medžius. Lauktą naktį niekas neatvažiavo. Kai kitą dieną jie susirinko nuošalioje vietoje pasitarti, vietinis skundikas juos parodė jau sprunkantiems rusų kareiviams. Rusų kareiviai naktį pašaudę iš patrankų į Užnemunę, rytą skubiai išsinešdino, nes paaiškėjo, kad vokiečiai jau pasiekė Vilnių.
Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.
Arlauskas perėjo per kambarius - tikrai nieko nebuvo ir niekas neužrakinta. Viename sandėliuke kabojo paradinė buvusio policijos nuovados viršininko Čižausko uniforma ir kardas. Šaunamųjų ginklų nebuvo. Raštinėje atidaręs spintą tarp bylų rado vieną su užrašais "Slapti" ir "Įtariami", pasidėjęs ant stalo pradėjo vartyti. Joje buvo seniūnų pranešimai. - Žigunovo nėra, dabar aš jo vietoje. - O šitas lapas, tai mergos, kurios sekmadienį pasiuvo lietuviškas vėliavas ir iškėlė ant šaulių stiebo viduryje miestelio ir virš mokyklos durų. - Tai kaip jie galėjo jį paskandinti? - Ne, tas buvęs šaulių keltas geležinis. Jie pripylė į valtis vandens ir jis nuskendo, bet aš žinau, kurioje vietoje jis nuskendęs. Aš parodysiu ir kur jie lyną paskandino.
Arlauskas nieko nenutuokiantį vaikėzą nusivedė prie rūsio, kuriame Pikštaras anksčiau laikydavo statinėse silkes ir gyvas žuvis, o dabar milicija laikydavo suimtus žmones, įstūmė jį vidun ir uždarė. Grįžęs raštinėn, joje rado milicininką Ižganaitį. Atsargiai prisėlinęs, čiupo už dešinę rankos ir ją užlaužė, kaire ištraukė iš dėklo pistoletą. Milicininkas perdaug nesipriešino. Arlauskas jį nuramino, pasakęs, kad nebijotų, nes esąs doras žmogus, ir pasišaukė pro šalį einantį taip pat buvusį policininką Jankevičių. Visi trys pradėjo tartis ką toliau daryti. Jankevičius iškratė sulaikytąjį. Dabar jau buvo du parabeliai. Fiodorenką įkišo į tą patį rūsį, o Ižganaičiui liepė drauge eiti ir pasiklausyti, ką anuodu šnekėsis. - Vyrai, ką jūs čia darote? Pašte Pikštariukės paskambino į Kaišiadoris, prašė pagalbos, aiškino, kad jūs nuginklavote miliciją ir uždarėte į areštinę.
1943 metais Kaišiadorių gimnazijoje Vilniaus universiteto studentas Henrikas Ribokas įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos grupę. Jai priklausė Vytautas Lapatinskas, dabar gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Stasys Pinkevičius (vėliau Pinkus), tapęs žymiu menotyrininku, dvidešimtam amžiui einant į pabaigą miręs Vilniuje, Jeronimas Tamašauskas, karo pabaigoje žuvęs Karaliaučiaus apylinkėse, ir aš. Tuometinis Lietuvos laisvės armijos įgaliotinis Trakų apskričiai (jo paties žodžiais) Pranas Maleckas perdavė mums rašomąją mašinėlę, rotatorių ir visą paką matricų. Pradėjome leisti laikraštėlį "Laisvei bundant". Ginklus vartoti mokė savisaugos kariai, kuriems vadovavo viršila Jonas Misiūnas, vėliau žinomas kaip Žalias Velnias.
Grupėje niekas nežinojo, kad man pavesta vykdyti žvalgybą. Įgijęs pasitikėjimą, gaudavau sovietinį "Trakiečių šūkį" iš brolių Grigonių - Antano, Prano ir Jono (vėliau Vilniaus universiteto prorektoriaus). Ieškodamas ginklų, užmezgiau kontaktą su sovietų partizanų ryšininku. Iš jo sužinojau, kad su rusų partizanais ryšį palaiko ir keli Kaišiadorių policininkai. Kiekvienas grupės narys turėjo po keletą pagalbininkų - jaunesnių gimnazistų. Mano grupėje jų buvo net aštuonetas, vienas iš jų - dabar žinomas poetas Drėgva.
Karas Lietuvoje ėjo jau trečius metus, artėjo jo pabaiga, tačiau dauguma Anglininkų apylinkės gyventojų vis dar nebuvo matę jokio vokiečio. Kažkoks ... Vermachto vadovybei dar kartą "planingai" ištiesinus fronto liniją, paaiškėjo, kad netrukus į Lietuvą sugrįš bolševikai. Kai buvo išformuotas Marijampolės Vietinės rinktinės batalionas (po šiuo pavadinimu slėpėsi karo mokykla), grįžau namo. Čia sutikau pradžios mokyklos mokytoją Antaną Pilyponį, kurį neblogai pažinojau. Jis baigė Kaišiadorių gimnaziją, karo mokyklą, po to įstojo į medicinos fakultetą. Jis mane pasikvietė į savo namus, kur be ilgų įžangų liepė vietoje perskaityti Lietuvos laisvės armijos įstatus, ir čia pat "Prieš Dievą ir visus kritusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę..." prisaikdino. Aš dar bandžiau prieštarauti, kad nesu karininkas (LLA pradžioje buvo tik Lietuvos kariuomenės karininkų organizacija). Jis priminė, kad buvau kariūnas ir to pakanka.
Kitą dieną nuvestas pas Tamošiūnus išsižiojau iš nuostabos, pamatęs taip gerai pažįstamą rašomąją mašinėlę "CONTINENTAL" ir rotatorių. - Na, ir gerai, kad pažįsti. Tamošiūnų sodyba, į kurią buvo atvežtas rotatorius ir rašomoji mašinėlė, stovėjo ant kalvelės ir nuo jos gerai matėsi aplinkiniai laukai ir keliai. Šeimininkai buvo šaunūs žmonės. Jų šaunumo nemenkino kai kurios savybės, užkliūdavusios kaimo aštrialiežuviams. Senoji Tamošiūnienė į šiuos namus iš savo tėviškės buvo atsinešusi kažkokią tartį ir šeimoje visi sakydavo adlė vietoje aukštaitiško aglė. Visi tai laikėme kalbos trūkumu ir vadinome juos grebliais. Buvo kalbama, kad senis Vincas vaikus ir pačią auklėdavęs ne diržu, o dvilinka karvių rišama grandine, tačiau perkeldamas trobas į vienkiemį viduryje atšlaimo paliko ten augusį beržynėlį. Jo žmona ir dukros vaikščiodavo tylios, kaip šešėliai, tuo tarpu sūnūs užaugo galiūnai. Jie buvo darbštūs, kantrūs ir nepripažindavo jokių kompromisų. Vyresnysis, Pranys, jau senbernis, garsėjo savo pasakojimais, pilnais klausytojus stulbinančių perdėjimų ir nebūtų dalykų, kuriais galų gale ir pats patikėdavo.
Kai jų seklyčioje barškindavau rašomąja mašinėle ir dirbdavau su rotatoriumi, tik vienas Pranys kartais pirštų galais įeidavo pranešti, kad joks pavojus dar nepastebėtas. Atrodė, kad šeimoje daugiau niekas nieko ir nežino. Atėjo birželis. Praėjusią naktį rusų lėktuvai, pasišviesdami raketomis, stengėsi subombarduoti Kaišiadorių geležinkelio stotį, bet, kaip netrukus paaiškėjo, stotimi palaikė greta esantį durpyną su ilgomis tiesiomis durpių rietuvėmis. Joms ir teko pagrindiniai smūgiai. O laikraštėlyje dar kartą aiškinome, kad du baisieji galvažudžiai, Stalinas ir Hitleris, tarpusavyje kovos iki paskutinio atodūsio ir jų valstybės sugrius kaip ir 1918 metais, todėl Lietuvos vyrai turi visomis priemonėmis vengti rusų mobilizacijos. Vokiečių kariuomenės jie išvengė.
Frontas nudundėjo į vakarus, palikdamas gaisravietes, bombų duobes, nepalaidotus lavonus ir išmėtytus įvairius ginklus. Praėjo savaitė po to, kai rusai forsavo Nemuną ties Darsūniškiu. Norėjau išsimaudyti Nemune, bet ant kranto gulėjo išpampusi arklio dvėsena. Senis Zamulis iš anos pusės, visą gyvenimą su savo luotu vertęsis iš žvejybos, dabar kraustė srovės nešamų kišenes ir nuavinėjo geresnius batus. Pasakojo, kad kažkur prieš Kauną skersai upės ištempta virvė, už kurios lavonai užkliūna. Visai neseniai priešais Barevičius poros kilometrų Nemuno pakrantę gynė aštuoni jauni vokietukai, be savo mašinpistolių turėję tik vieną lengvąjį kulkosvaidį ir minosvaidį.
Kaimynas Danišauskas dėl vokiečių išdaigų, kurios galėjo supleškinti jo sodybą, buvo priverstas išsikraustyti iš namų. Pamatęs miške prie Girnos kalno rusų tanką, davė tankistams porą butelių naminės, kad jie tuos vokietukus išrūkytų, ir nurodė jų apkasų vietą. Tankistai naminę išgėrė ir neliko skolingi - išrėpliojo į pamiškę ir pradėjo lupti iš patrankų į pušynėlį už Nemuno, kuriame buvo įsikūrę vokiečiai. Kaimynas su savo vežimu apdairiai spruko tolyn į mišką, nes tankistai pradėjo aiškinti, kieno užsakymą jie vykdo. Atkutę vokietukai atsilygino minų kruša.
- Paslaptingas karo menas. Nuo Girnos, Vyčiakalnio, Atkočiaus kalnų buvo galima apšaudyti kelis kvadratinius kilometrus Užnemunės, ir vokiečiai tame plote nedrįstų net nosies iškišti. - Taigi. Kitas reikalas prie Darsūniškio. Norint pasiekti Nemuną, reikia žygiuoti dviejų kilometrų pločio lyguma, kuri iš priešingo aukšto kranto vokiečių puikiausiai apšaudoma. Pasiekus Nemuną, taip pat apšaudomiems, plaukti įsikibus kokių kluono durų ar tvoros galo. Šitaip ir panašiai svarstėme apie karo dalykus, susėdę prie daržinės ant rąstų. Sėdėjo tėvas, pusbrolis Jonas su draugu iš Kauno, pora kaimynų.
Staiga pasirodė nepažįstamas rusvu, namuose austu frenčiumi bernas, kuris priėjo prie manęs ir padavė popieriuką: "Atvykti š. m. rugpjūčio ... dieną 10 valandą į Kruonio valsčiaus būstinę ... į komisiją ... Kai namiškiams pareiškiau, kad į kariuomenę neisiu, pasitarimas buvo trumpas, o sprendimas aiškus - šiandien pat išeiti pas pusbrolį į Kauną. - Vyrai, aš negaliu jums nei įsakyti, nei nurodyti. Aš pats į kariuomenę neinu, laikinai išeinu į Kauną, kur mobilizacija turbūt dar nepaskelbta. Manau, kad ir visi turėtumėt neiti.
Simanas, Marijonas, Pranys, Petras - visi stovėjo tylūs, prislėgti naujo didelio rūpesčio. Gera tokiems kaip aš - susiruošiu ir einu. Kiti turėjo šeimas, mažus vaikus, kuriuos reikėjo maitinti, ūkius ir laukus, kuriuos reikėjo apdirbti. Pirmąją naujųjų okupantų paskelbtos mobilizacijos dieną į Kruonio šaukiamąją komisiją tik po pietų pasirodė pirmas šaukiamasis - invalidas nuo vaikystės Juozas Kapočius. Įsiutę komisijos nariai vargšo vos nesumušė. Ėmė tardyti, įtardami, kad atsiųstas pasityčioti iš komisijos. Šaukiamieji išsislapstė. Kas išvyko kitur, išsitaisęs dokumentuose gimimo metus, kas tiesiog lindėjo šiauduose.
Okupantams pradėjus šaukiamuosius gaudyti, Kazokų kaimo vyrai pasipriešino ginklu. Tuo tarpu Kruonyje nauja valdžia suorganizavo "stribų" būrį, kurio branduolį sudarė vietiniai ir iš Jonavos atvykę rusai. Šių plėšikų siautėjimas visiems tiek įgriso, kad buvo nutarta juos sunaikinti. Buvo suorganizuoti vietiniai vyrai, užmegzti ryšiai su Kalvių ir užnemunės partizanais. Vadovauti ėmėsi Petras Berūkštis iš Apsuonos kaimo. Jau buvo aptartas planas ir numatyta puolimo data - naktis prieš Kūčias, kada stribai mažiausiai galėjo tikėtis puolimo.
A. Pilyponis, kaip Medicinos fakulteto antro kurso studentas, buvo atleistas nuo mobilizacijos. Aš metais "pasijauninau" ir pradėjau dirbti VDU Technologijos fakultete. Ne vienam studentui pakeičiau ar sunaikinau vokiečių laikais išduotas charakteristikas ir kitokius dokumentus. Mano padėtis buvo labai nepatikima ir neturėjo jokios perspektyvos, todėl pasinaudojau iš Žemaitijos rusų sugrąžintų pabėgėlių srautu ir su jais nuėjau į karo komisariatą. Dabar teko pasisendinti. Susitvarkiau dokumentus ir pradėjau studijuoti Filologijos fakultete. Laisvai judėdamas, palaikiau ryšį tarp Kauno ir mūsų apylinkėje besikuriančių partizanų būrių.
KGB kalėjimo kamera Lietuvoje
1945 metų vasarą atnaujinom laikraštėlio leidimą, dabar jau "Partizano" pavadinimu. miške. Čia mane saugodavo trys vietiniai partizanai: Simanas Pūras, Marijonas Spurgis ir Antanas Morkūnas. Vėliau prie jų prisidėjo Jonas Jurkevičius iš Arlaviškių. Iš Vaišvydavos miško dažnai ateidavo Lūšio-Juodelės būrio vyrai. Ir mes eidavome į tolimesnes apylinkes rinkti ginklų, gauti tabako. Vėliau grupės vyrai legalizavosi. Visų laukė nelengvas likimas. Legalizavusieji buvo priversti pasirašyti pasižadėjimus pranešinėti apie jiems žinomą antisovietinę veiklą. O vyrai buvo patriotai, todėl ir toliau palaikė ryšius su partizanais ir pogrindžiu. A. Morkūnas išsikėlė į Petrašiūnus, kur vieną rytą buvo rastas pakartas ar pats pasikoręs statybos aikštelėje.
Sugedus rotatoriui, atsišaukimus gaminome šapirografu. Juo dirbti išmokė žurnalistas Vandalinas Junevičius. Rašomąja mašinėle spausdindavo Filologijos fakultete dirbusi Rūta Luckutė. Leidinėlius pasirašydavome "LLA", kartais buvo nurodoma dar pridėti "Lietuvos Vyčiai" ir "Lietuvos Eglė" arba jų santrumpas. Kas buvo "Vyčiai", nežinau, jiems lyg atstovavo Vacys Smelenskas, vėliau miręs lageriuose. "Lietuvos Eglė" buvo studenčių organizacija, kurioje žinojau dalyvaujant Rūtą Luckutę, Aleksandrą Šalčiūtę-Smelenskienę ir kitas. Jos dirbo drąsiai, bet protingai, ir MGB jų neiššifravo. Baigusios universitetą, daugiausia mokytojavo.
A. 1946 metų pavasarį pagausėjo areštų studentų aplinkoje. Areštavo Algirdą Kavaliauską ir Vacį Smelenską iš Istorijos-filologijos fakulteto, medicinos studentą Juozą Vytautą Jurgutį, gyvenusį gretimame kambaryje. Po kelių dienų, kovo 28, - Antaną Pilyponį. Netrukus buvo areštuoti ki...