Tytuvėnų Istorija: Nuo Miestelio Ištakų Iki Šių Dienų

Tytuvėnai - miestelis Kelmės rajone, garsėjantis ne tik savo architektūriniu ansambliu - Tytuvėnų vienuolynu, bet ir gamtos grožiu. Tytuvėnai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XV amžiaus.

Miestelio raidai didelę įtaką turėjo 1614 metais įkurtas bernardinų vienuolynas, tapęs svarbiu religiniu ir kultūriniu centru. Vienuolyno ansamblis, išsiskiriantis baroko architektūra, pritraukia lankytojus ir šiandien. Tytuvėnai yra žinomi dėl savo gamtos - miestelį supa miškai, ežerai ir pelkės, sudarančios regioninio parko dalį. Visa tai kuria unikalią atmosferą, kuri atsispindi ir vietinių gyventojų gyvenime.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Tytuvėnų istoriją, kultūrą ir gamtos grožį, atskleidžiantį šio miestelio unikalumą.

Tytuvėnų Miško Muziejus: Gamtos Lobynas

Tytuvėnų "Miško muziejus" apie krašto gamtą, liaudies meistrų gabumus pasakoja per 50 metų surinkti eksponatai. Čia galima pamatyti ir sužinoti, kokie gyvūnai, kokie paukščiai, tame tarpe ir retieji, gyvena regiono apylinkėse, galima pamatyti paukščių, žvėrelių buveines, t. y. lizdus, aplinką, imituojančią natūralią, medienos, vabzdžių, drugelių kolekcijas, gausybę iš įvairiausių medžiagų ir neįprasčiausių inkilų, vaikų pagamintų, vietinių liaudies meistrų drožinių, radinių ir kitų įdomybių.

"Miško" muziejus pirmą kartą lankytojams duris atvėrė 1962 m. Muziejaus įkūrimo istorija siejama su tuometiniu miškų ūkio direktoriumi Enriku Juzeliūnu, kuris turėjo senovinio Lietuvos miškų gyvūno tauro ragus, rastus Dubysos šlaituose. Tai buvę apie 2000 metų senumo ragai - nepaprastai retas ir įdomus eksponatas, įvertintas ir prof. Tado Ivanausko.

Ragai buvo padovanoti Kauno zoologijos muziejui, o mainais už tai į Tytuvėnus buvo atsiųsta grupė specialistų, kurie apie du mėnesius darbavosi ruošdami eksponatus. Muziejaus šeimininkė - VĮ Valstybinių miškų urėdija, Tytuvėnų regioninis padalinys. Kartu su Tytuvėnų regioninio parko direkcija urėdija rūpinasi muziejaus ekspozicijos tvarkymu ir papildo vis naujais eksponatais.

Tytuvėnų Vienuolyno Ansamblis

Týtuvėnų bažnýčia ir bernardnų vienuolýnas - 17-18 a. sakralinių pastatų ansamblis. Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia (pastatyta 1614-39 didikų Valavičių lėšomis, 1970-73 restauruotas interjeras) renesansinė su gotikos bruožais, bazilikinė trinavė, su aukštu stogu, pagrindiniame fasade yra 2 barokiniai bokštai (pristatyti 1759-83), aukštas frontonas ir puošnus, su galerijomis sujungtas rokokinis tambūras (pristatytas 1773).

Viduje - 6 altoriai ir sakykla (1620-35) su vėlyvojo baroko ir rokoko formų puošyba, yra sienų tapybos kūrinių (Jeruzalė, daugiafigūrės kompozicijos Biblijos temomis, stacijos ir šventųjų gyvenimo scenos), medinių skulptūrų (Šv. Pranciškus 18 a., Kristus, nešantis kryžių 19 a.), 17-19 a. paveikslų (Tytuvėnų Madona 17 a.

Vienuolyną (pastatytas 1618, 1864 uždarytas) sudaro 3 sujungti korpusai, pastatyti apie uždarą kiemą kluatrą; fasadai vėlyvojo renesanso formų (turi ir Nyderlandų manierizmo bruožų). Barokinė kluatro arkadų galerija (1773, restauruota 1970-73) su puošniais vėlyvojo baroko formų 2 tarpsnių vartais, kampuose yra šešiakampės koplyčios. Barokinė Kančios laiptų (dar vadinama Kristaus arba Šventųjų laiptų) koplyčia (1775).

Ansamblis restauruotas 1961-65 pagal architekčių D. Zareckienės ir B. Kugevičienės projektą. Nuo 2002 čia vyksta Tytuvėnų vasaros festivalis. 2008 įsteigtas Piligrimų centras, vienuolyne įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus. 2012 per gaisrą sudegė bažnyčios ir vienuolyno stogas (nukentėjo freskos), vienuolyno 2 aukštas, t. p.

Šiaulių vyskupijos Sakralinio meno muziejus

Šiaulių vyskupijos Sakralinio meno muziejus įkurtas bei kitos patalpos sutvarkytos Šiaulių vyskupo iniciatyva. Europos sąjungos lėšomis vienuolyne rekonstruotos vienuolių celės. Restauruojant ypatingas dėmesys skirtas vienuolyno sienų tapybai - freskoms, kurias drėgmė ir laikas buvo gerokai pažeidę.

Vienas vertingiausių muziejaus objektų - Tytuvėnų bažnyčios antipedija - žalvarinė kalinėta altoriaus puošmena. Žalvario plokštės būdavo pasidabruojamos, kai kurios - paauksuojamos. Tytuvėnų sakralinio ansamblio Kryžiaus kelias su Kristaus laiptų koplyčia yra viena gražiausių piligrimų traukos vietų Lietuvoje.

Tytuvėnai Tarpukariu ir Pokariu

XX a. pradžioje Tytuvėnai buvo nedidelis Raseinių apskrities miestelis su 700 gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. balandžio - birželio mėnesiais, Tytuvėnų apylinkėse vyko karo veiksmai. Per susišaudymus labai nukentėjo buvusios bernardinų bažnyčios ir vienuolyno statiniai, o traukdamiesi vokiečiai išsivežė du varpus.

Tarpukariu, XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje, miestelis išaugo, jame gyveno apie 1300 gyventojų. Tada Tytuvėnuose jau buvo savivaldybė, paštas, pradžios mokykla, policijos nuovada, savanorių ugniagesių draugija, miškų urėdija, girininkija, smulkaus kredito bankelis, veikė žemės ūkio kooperatyvas, lentpjūvė, malūnas, elektros jėgainė, koklių gamykla, vilnų karšykla, amatininkų dirbtuvės, kelios parduotuvės, vaistinė. Miestelio ir apylinkių gyventojus gydė bendrosios praktikos gydytojai, dantistai, akušerė, veterinarijos felčeris.

Kultūrinę veiklą plėtojo pavasarininkų ir šaulių organizacijos. Tarpukario Lietuvoje Tytuvėnai garsėjo kaip vasarvietė. Kas vasarą čia suvažiuodavo apie 500 poilsiautojų. Dėl 1940 - 1952 m. sovietinės valdžios trėmimų smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Iš Tytuvėnų geležinkelio stoties į Sibirą buvo išvežti ūkininkai, inteligentijos atstovai. Pokario metais apylinkėse vyko rezistencinės kovos, žuvo daug vietos gyventojų. Pasibaigus represijoms, miestelis ėmė atsigauti.

Basanavičiaus Gatvė Tytuvėnuose

Basanavičiaus gatvė, pavadinta tautinio atgimimo veikėjo Jono Basanavičiaus garbei, yra viena iš Tytuvėnų gatvių. Gatvės pavadinimas simbolizuoja pagarbą istorijai ir kultūrai. Gatvė, kaip ir pats miestelis, nėra didelė, tačiau atlieka svarbų vaidmenį vietinėje bendruomenėje. Čia galima rasti įvairių įstaigų, krautuvėlių ir vietos gyventojų namų.

Būtent J. Basanavičiaus gatvėje 1981 m. ligoninei buvo pritaikytas senasis mokyklos pastatas Žemės ūkio technikumui išsikėlus į Budraičių kaimą.

Švietimas ir Kultūra Tytuvėnuose

Viešoji įstaiga „Kelmės profesinio rengimo centras (Tytuvėnų skyrius)" savo veiklos metus skaičiuoja nuo 1959 m. rugsėjo 1-osios, kai mokymo institucija, kuri vadinosi Tytuvėnų žemės ūkio technikumu, pradėjo rengti 60 žemės ūkio specialistų. Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. mokykla tapo Kelmės profesinio rengimo centras (Tytuvėnų skyrius).

Dabartinė Tytuvėnų miesto biblioteka įsteigta 1945 m., tuomet ji vadinosi Tytuvėnų rajonine biblioteka. Nuo 1956 m. rugpjūčio Tytuvėnų bibliotekoje pradėjo dirbti Vilniaus kultūros švietimo technikumą baigusi specialistė Eugenija Rutkauskaitė. 1988 m. šis Tytuvėm kultūros židinys įsikūrė dabartinėse patalpose Šiluvos g. 3.

Netoli Tytuvėnų esančiame Pagryžuvio dvaro ansamblyje 1948 m. atidaryta ligoninė. Po poros metų ligoninę perkelti į Tytuvėnus, o Pagryžuvio dvare airdinti tuberkuliozės sanatoriją, kurioje vieniem galėjo gydytis arti šimto žmonių. Miesto ligoninei paskirtos patalpos Miškininkų gatvėje prie Giliaus ežero.

Nuo 1997 m. veikia dar vienas urėdijos padalinys - 1992 m. įsteigtas Tytuvėnų regioninis parkas. Regioninio parko veiklos tikslas - išsaugoti bendrą gamtinę ir kultūrinę aplinką, į kurią patenka ir du garsūs Žemaitijos miesteliai - Tytuvėnai ir Šiluva.

1920 m. įkurta Tytuvėnų girininkija priklausė Raseinių miškų urėdijai. Tytuvėnų miškų urėdija įsteigta 1929 m. birželio 15 d. 1990 m. sugrąžintas ir Tytuvėnų miškų urėdijos pavadinimas. Urėdijoje veikia miško muziejus, kurio ekspozicijoje daug vertingos vietos gamtą apibūdinančios medžiagos.

1995 m. tytuvėniškio Tado Kalasausko lėšomis Tytuvėnų skverelyje pastatytas poeto Maironio biustas, bažnyčios šventoriuje - paminklas genocido aukoms atminti. XXI a. pradžioje to paties T. Kalasausko lėšomis prie vidurinės mokyklos pastatytas paminklas pirmajai lietuviškai knygai.

Žemės ūkio mokyklos vadovai

Žydų bendruomenė Tytuvėnuose

Prieš II-ąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno apie 200 žydų iš 1200 gyventojų. Jie buvo įsikūrę miestelio centre, pačiose judriausiose gatvėse: Kelmės, Šiluvos, J.Basanavičiaus. Daugumos žydų namai buvo mediniai ir tik keletas mūrinių. Didžiojoje dalyje namų veikė įkurtos parduotuvės. Tytuvėnų visuomeniniame gyvenime žydai nedalyvavo, kadangi gyveno labai uždaroje bendruomenėje.

Žydai mokyklos neturėjo, tad jų vaikai į mokyklą ėjo kartu su lietuvių vaikais. Beveik visi žydai vertėsi prekyba, tarpininkavimu ar perpirkinėdami vaikščiojo po kaimus. Vienos didžiausių parduotuvių savininkas buvo Feinšteinas. Jis turėjo net keletą parduotuvių. Haikelis, Ruvelis, Leiba, Lazurka, Abromarkiai ir kiti turėjo mažesnes krautuvėles. Broliai Kalmonai prekiavo vandeniu, Damskienė kepdavo duoną.

Pats mylimiausias žmogus Tytuvėnuose buvo gydytojas Chveidanas. Jo žmona taip pat gydytoja - stomatologė. Vaistininku dirbo Rozenbliumas. Perecų šeima buvo siuvėjai. Jie ne tik siūdavo, bet ir prekiaudavo medžiagomis. Koklių dirbtuvę valdė Lėmanas. Turtingiausi miestelyje - broliai Kamenicai. Jie turėjo lentpjūvę ir malūną. Prekiavo ne tik vietinėje rinkoje, bet ir Vokietijoje.

Prieškario Tytuvėnai garsūs kaip kurortinis miestelis. Vasaromis atostogauti čia susirinkdavo nemažai žydų. Jie atvykdavo iš Kelmės, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų. Nemažai atostogaujančių žydų apsistodavo Pušyno gatvėje. Čia jie nuomodavosi kambarius ar net ištisus namus. Mėgdavo vaikščioti po pušyną, maudytis Giliaus ežere, rengdavo įvairius pasilinksminimo vakarus. Tuo metu žydai nieko nedirbdavo. Jiems patarnaudavo lietuviai: pardavinėdavo maisto produktus, įruošdavo poilsiavietes ir t.t.

Okupavus Lietuvą vokiečiams kardinaliai pasikeitė žydų gyvenimas. Jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, privaloma nešioti prisegtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Jau iš pat pradžių visi žydai buvo suvaryti į sinagogą ir daugiau į savo namus nebegalėjo patekti. Vokiečiai, atvykę į Tytuvėnus, liepė surinkti visas žydų religines knygas ir didelėje pievoje, kuri buvo dabartinio turgaus vietoje, uždegti laužą iš tų knygų. Visiems žydams liepė susidėti rankas už galvos ir bėgti ratu aplink laužą. Tie, kurie buvo senesni ir jau nepajėgė bėgti, buvo mušami lazdomis.

Tytuvėnų žydai buvo sušaudyti Pušyno gatvės dešinėje pusėje esančiame pušyne. Atskirai sušaudė vyrus (Gečpjovė), o netoliese moteris ir vaikus (Šafirkalnis). Šaudymo dieną mirties išvengė tik gydytojas Chveidanas, nes buvo išvykęs pas ligonį.

Kryžių kalnas ir apylinkės

Šiaurės Lietuva garsėja savo sakralumu, kurį įkūnija įspūdingi kryžiai ir ypatingi kryždirbystės šedevrai. Kryžių kalnas, Tytuvėnų kryždirbio Prano Bialaglovio darbai, Kryžių kelias Raseiniai-Šiluva ir Svilės kryžių kryžkelė - tai tik keletas vietų, kur galima pajusti šią sakralumo atmosferą.

Kryžių kalnas, esantis ant Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, XIX a. viduryje pradėtas statyti kaip maldos vieta. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad pirmieji kryžiai buvo skirti melsti Dievo sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kryžiai pradėti statyti 1863-1864 m. sukilime žuvusiems atminti.

Nepaisant caro valdžios draudimų ir Pirmojo pasaulinio karo negandų, kryžių kalne pamažu daugėjo. Sovietų okupacijos metais kalnas patyrė didžiausius išbandymus - kelis kartus buvo nugriauti visi kryžiai, apardytas pats kalnas, atkirsti į jį vedantys keliai. Tačiau žmonės atkakliai atstatydavo kryžius, dažniausiai naktimis, nepaisydami pavojaus ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo pasipriešinimo sovietų okupacijai simboliu.

Atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną ėmė traukti piligrimai, kryžių daugėjo kasdien. Juos imta statyti ir kalno papėdėje, nes kalne nebeliko vietos. Čia kryžius stato ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir lietuviai emigrantai, užsienio piligrimai, maldininkai ir pavieniai užsienio šalių turistai.

Keliaujančių keliu Raseiniai-Šiluva dėmesį patraukia čia stovintys kryžiai ir koplytėlės. Tai pirmasis Lietuvoje kryžių kelias. Projektas pradėtas įgyvendinti 2012 metais ir buvo skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Kryžių kelias - tai 12-kos žinomų medžio drožėjų iš Raseinių, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Prienų, Jurbarko ir Elektrėnų darbai. Stotelės įrengtos 18 kilometrų ruože tarp Raseinių ir Šiluvos.

Kryžkelės Kelmės rajone, netoli garsiųjų Svilės šaltinių, atsiradimas siejamas su netoliese augusia sena pušimi. Prie jos baudžiavos laikais buvo plakami prasikaltusieji, ant jos buvo kariami vagys, plėšikai, sukilėliai. Yra pasakojama, kad jau 1805 metais prie Pakaruoklių pušies atsirado trys kryžiai. Pasakojama, kad dar iki praėjusio amžiaus vidurio stovėjęs kryžius su 1812 metų data. Nedidelių kryželių buvo išpjaustyta ir artimiausių pušų kamienuose. Pasakojama, kad šv. Velykų rytą Kryžių kryžkelėje ant smėlio atsirasdavusios vaiko pėdutės.

tags: #tytuvenu #muziejus #turto #bankui #regina