Gyvenamas plotas Vilkaviškio statistika

Šiame straipsnyje apžvelgiama gyvenamojo ploto statistika, susijusi su Vilkaviškio regionu, nagrinėjant istorinius, teritorinius ir demografinius aspektus. Aptariami gyventojų tankumo pokyčiai per įvairius laikotarpius, migracijos tendencijos ir etninės ribos.

Baltų gyventas plotas apima apie 860,000 kv. km. Kiekvienoje jos daly baltų gyventa po keletą šimtų metų. Pagal Konrado Jazdžewskio proistorinį atlasą, didžiausią erdvę baltai buvę apgyvenę per pirmus 200 m. po Kristaus. Šiuo metu jų vakarinė riba buvusi Baltijos jūra nuo Ventpilės iki Pasargės žiočių, ogi nuo čia - Pasargės upė, V. Bugo vidurinė tėkmė, Pripetis, Desna ir augštutinė Oka, baltams priskiriant dabartines Smolensko, Briansko, Tūlos, Kalugos ir Maskvos apygardas. Šiaurinė baltų riba tuomet buvusi augštutinė Volga nuo Ugličo iki Rževo, o nuo Rževo beveik tiesia linija iki šiaurinių Rygos apylinkių. Ši erdvė turi 1300 km nuo vakarų į rytus ir arti 600 km nuo šiaurės į pietus, apimdama 600,000 kv. km. To paties periodo visų slavų gyvenamoji erdvė tuo metu buvusi bent kiek mažesne: pagal K. J. emėlapį ji galėjo apimti apie 500,000 kv. km. Slavų ir baltų tiesioginio kontakto zona tęsėsi Pasargės upe ir V. Bugu iki Pripeties balų.

Tarp 452 ir 500 m. A. D., pagal Jazdžewskį, vyksta didelis slavų įsiveržimas Į pietus, i Dunojų ir i Juodmari. ir į šiaurės rytus, kur jie užlieja pirmiau baltų gyventą Desnos baseiną ir užima visą Pripeties tuščią pelkyną, bet dar niekur nepasiekia Nemuno ir Dauguvos baseinų. Baltai nustoja apie 100.000 kv. km., bet jiems dar lieka apie 500.000 kv. km. Slavai gi savo erdvę praplečia per 50 metų iki 1.200,000 kv. Šiam laikui (t. y. 500 m. A. D.) Kaz. Būga jau 1924 m. yra davęs baltų žemėlapį, kuriame jų erdvė apima per 430,000 kv. km. Lietuviai pagal jo žemėlapį gyvena tarp Pripeties ir augštutinės Dauguvos, užimdami augštutinio Dniepro ir Berezinos baseinus, viso apie 150,000 kv. Būgos ir Jazdžewskio (500 m. A. D.) baltų-slavų rytinė riba ta pati. Bet pagal Būgą tuo metu Latvijoj ir Žemaitijoj gyvena suomiai, o pagal K. J. Per sekamus 500 m. (500 iki 1000) baltai slavų išstumiami iš Dniepro ir Berezinos baseinų ir pastumiami atgal į vakarus iki žemutinės Vyslos ir į Narevo baseiną iki žemutinio V. Bugo.

Ankščiausioji Lietuvos istorijos dalis prasideda Queruinburgo kronika 1009 m. Šiam laikui turime M. Alseikaitės-Gimbutienės baltų kilčių žemėlapi (žiūr. Liet. Encikl. II t., 148 pusi.), paremtą paskiausiais archeologijos daviniais. X amž. lietuvių plotus pervedus į 1914 m. Skaičiuojant pagal M. Alseikaitės-Gimbutienės XI amž. Latgalių-Madonos ap. Koks buvo baltų plotuose gyventojų tankumas XI amž. - nieko apytiksliai negalima pasakyti. Leistina būtų spėti, kad vidutinis viso kalbamo krašto 255,000 km2) gyventojų tankumas galėjo tuomet būti nuo 1 iki 2 gyv. 1 km2. Gyventojų tankumas galėjo būti truputį didesnis vakaruose ir pietuose, klimatinių sąlygų įtakoje.

Jos metu vyko gan žymios baltų tarpkiltinės migracijos, lietuviams pasistumiant prie Baltijos jūros Palangos, Klaipėdos ir Labguvos kryptimi, net į kryžiuočių ordino nukariautas prūsų žemes, ką liudija tipingai lietuviško vietovardžio - Laukiškių - atsiradimas 1291 m. kairiajame krante Mauros upės, 9 km į vak. nuo Labuvos ir 3 km nuo Deimenos (Karge). Kuršių, žiemgalių ir sėlių kraštai palengva asimiliavosi su lietuviais pietiniame šone ir su latviais - šiauriniame. Tad pradėjo ryškėti ir nusistoti dabartinė etninė riba tarp lietuvų ir latvių, ir beveik visa latvių erdvė buvo nukariauta Livonijos ordino.

Prūsų žemės didžioji dalis (apie 40,000 kv. km) kryžiuočių ordino buvo nukariauta 1231-82 m. ir labai daug prūsų buvo išžudyta; jų žemės pietines ir vakarines dalis pradėjo apgyventi ateiviai vokiečiai, o šiaurės rytų dalin iki Labguvos-Girduvos ir Geldupės linijos pradėjo palengva insifiltruoti artimiausi prūsų giminės - lietuviai. Narsūs jotvingiai, nors ir pateko Mindaugo valdžion, bet jam mirus baisiai buvo nuterioti ir išžudyti vokiečių ir slavų (tarp .1264 ir 1282); jų dalis persikėlė Sembos pusiasalin ir į Gardino apylinkes, gi likusieji slapstėsi milžiniškoje Baltvyžių girioje ar palengva maišėsi su iš pietų atvykusiais slavais; jotvingių žemė pasidarė baltų ir slavų mišiniu ir kai kuomet buvo net vadinama Čiorna-ja Russ, kur tuo metu ir vėliau lietuvių irgi daug gyventa, ką liudija ir žymus skaičius lietuviškų vietovardžių ir net Lebedkino statistika 1861 m.

Mindaugo karaliavimo gale (ca. 1260) lietuvių gyvenama erdvė prasiplėtė vison dabartinėn Žemaitijon iki Baltijos jūros Palangoje ir Klaipėdoje, čia padidinant jos plotus apie 20,000 kv. km. Lietuviai slinko ir į jotvingių-sūduvių pratuštintas žemes, bet nėra tikslių žinių apie to laiko lietuviškas sodybas Jotvos-Sūdavos žemėse. Lietuvių daugumos gyvenama erdvė 1260 m. galėjo apimti apie 100,000 kv. km ar truputį daugaiu. Pagal P. P. Semionocą XI amž. lietuvių-gudų siena ėjusi per Rubeževičius, miestelį 50 km į pietų vakarus nuo Minsko, prie lietuviškos upės Sulos. Rubeževičiai galėjo būti prie lietuvių-gudų sienos iki XIV amž. pradžios, bet Jogailos laikais slavų (gudų) masė jau buvo pasistūmėjusi bent kiek į vakarus arčiau Naugarduko, palikdami stambias lietuvių salas savo užpakaly, nes ir 1921 m. iš Rubeževičiaus valsčiaus 10,872 gyv. P.

Mindaugo laikais po Lietuvos vėliava buvo apie 100,000 kv. km lietuviškų ir apie 40,000 kv. km maišytų jotvingiškų, dar apie 60,000 kv. km gudiškų žemių su Polocku ir Minsku. Taigi visa valstybė apėmė 1260 m. apie 200,000 kv. km. Bet Mindaugo karalystės gyventojų tankumas gal nebuvo didesnis, kaip 2 gyv. 1 kv. km. "Kas Romai buvo Campagna Romaną, Šveicarijai Keturių Kantonų sritis ir Lenkijai Goplano ežerų apylinkė, tai Lietuvai tą pačią prasmę turėjo Neries baseinas, ypatingai žemesnioji jo dalis. Nekalbant apie Žemaitiją ir Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante, likusioji Tikrosios Lietuvos dalis, kuri kalbėjo lietuviškai, galėtų būti apribota upių tėkmėmis: Nevėžio, Dauguvos, Beržūnos ir augštutinio Nemuno", rašo lenkų istorikas - geografas A. Sujkowskis (Geografja ziem dawnej Polski, Warszawa, 1918, p. 436). Panašios nuomonės laikosi garsus rusų istorikas S. F.

Tikrosios Lietuvos ilgalaikė istorinė ašis eina pagal liniją, nužymėtą tokiomis senomis lietuvių vietovėmis, kaip Kaunas, Kernavė, Vilnius ir Krėva. Tai lietuvių tautos istorinė ašis. Jai ginti (nuo slavų ir totorių) lietuviai pasistatė savo tvirtoves pietiniame etninės Lietuvos pakrašty: Gardiną, Lydą, Alšėnus, Krėvą. Tikrosios Lietuvos istorinį branduolį per visą tūkstantį metų (ca. Į ją atsirėmęs, Gediminas plėtė savo valstybę Į tolimas rytinių slavų (rutėnų) žemes, atimdamas jas iš totorių imperijos, vykdydamas savo galingą "Pax Lithuanica". Tačiau jo laikais (1316-41) baltų gyvenamoji erdvė vis dėlto ėjo siauryn. Iš 250,000 kv. km ii jau buvo susitraukusi į kokius 185,000 kv. km, kurių bent 115.000 kv. km buvo lietuvių gyvenami, o apie 70.000 kv.

Bet Lietuvos valstybė, Gediminui valdant, padidėjo iki 350,000 kv. km. Dabar slaviškoji jos erdvė jau pasidarė bent kiek net didesnė už lietuvišką ir jotvingišką, tačiau slavų gyventojų skaičius Gedimino valstybėje dar buvo mažesnis už lietuviu. Ir Gediminas pasirinko visai tinkamą sau titulą: Rex Lithuanorum et multorum Futhenorum. Rutėnais čia buvo vadinami gudai ir ukrainai. Daskutiniai gausiausi buvo Volui nėie. Lietuvos erdvinės didybės pradžia labiausiai tinka laikyti 1362 m., kai Algirdas, sumušęs totorius prie Mėlynųjų Vandenų, praplėtė Lietuvos ribas iki Juodųjų jūrų tarp Dniestro ir Dniepro, užimdamas ten didelius, beveik negyvenamus stepių plotus, senojoj kartografijoj dažnai žymimus campi deserti. Algirdas užėmė ir stambų trikampį su Toropecu, Rževu ir Veližu, kuriame yra Dauguvos ir Dniepro versmės, o Rževas yra prie augštutinės Volgos kairiojo kranto. Algirdas išstūmė totorius iš plačių Kijevo, Černigovo žemių Dniepro ir Desnos baseinuose, su Brians-ku, Trubčevsku ir Rilsku. Jo valstybės plotai jau apėmė bent 700,000 kv. km.

Algirdo brolis kunigaikštis Kęstutis praleido dešimtmečius nuolatinėse kovose su germaniškais ordinais, saugodamas Lietuvos langą į Baltijos jūrą prie Palangos. Algirdo imperija buvo nuostabiausia tuo, kad ji buvo vienintelė pasaulio istorijoj pagoniška tauta, vikriai įsigijusi ir gerai valdžiusi už save didesnes krikščioniškas kolonijas. Vytauto D. viešpatavimo metu Lietuvos imperija irsi dar nenustojo augusi. Vytautas (1392-1430) prijungė prie Lietuvos didelę Smolensko žeme, Okos augštupio kunigaikštijas su Tula ir Odojevu ir didel'us neapgyventus plotus Vorsklos, Samatros ir Doneco upių baseinuose. Jo pergalė Tannenberge 1410 m. išmetė iš Žemaitijos jos laikinus okupantus - vokiečius, Sūdava galutinai prisiglaudė prie Lietuvos. Vytauto laikais Lietuvos imperija prasiplėtė iki 930,000 kv. km.

Bet šitų. Europos mastu, milžiniškų plotų gyventoju skaičius buvo nedidelis ir labai nelygiai pasiskirstęs. Vakarinės Lietuvos sritis - Žemaitija, Sūduva ir Mažoji Lietuva - per 180 metų beveik nuolatinio karo su vokiečių ordinu buvo labai pratuštėję. Dėl jų labai reto gyventojų skaičiaus, vokiečių istorikai pradėjo jas vadinti "Wildniss" - dykuma. Bet jų tuštumas buvo tik reliatyvus. Dr. P. Karge pamini į kronikas patekusias šias sodybas, turinčias tipingus lietuviškus pavadinimus: Laukiškės (1291 m.), Lablaukiai (1302); Augštagiriai (1302), Geid-laukiai (1318), Širlaukiai (1346), Medlaukiai (1371), Gurdelaukiai (1371) ir Varpalaukiai (1395). Pirmos keturios vietovės yra Labguvos apskr. rytinėje daly, o Širlaukiai net Darkiemio apskr. Po Tannenbergo pergales nauja lietuvių banga galingai išsiliejo į savo giminių žemes. Žemaitija irgi nebuvo visai be gyventojų, jeigu Vytautas iki 1421 m. pasiskubino ten pastatyti 3 bažnyčias (Varniuos, Kražiuos) tik vakarinėje daly, neskaitant greit atsiradusių ir gausesnių bažnyčių Dubysos baseine.

Lenkų istorikas Stefan M. Kuczynskis, pasiremdamas "Codex epis-tolaris Vitoldi", primena Vytauto įsakymą 7 Žemaitijos pavietams 1410 pristatyti po 300 raitelių arba viso 2,100 raitelių, kurie, Kuczynskio manymu, sudarė net 12% visų Lietuvos raitelių (11,000), dalyvavusių Tannenbergo mūšy. (Žiūr.: S. Ne visi žemėlapy pažymėti miestai buvojo 1430 m. Visa vytautinė Lietuva 1430 m. apėmė bent 930,000 kv. Tankiau apgyventos Augštaitijos vietos 1340 m. gal turėjo nuo 5 iki 8 gyv. 1 kv. km, o rečiau gyvenama Žemaitija ir Sūduva turėjo gal tik apie 2 gyv. kv. kilometre.

H. Lowmianskis (Kwartalnik Historyczny, 4-5, 1955 m. pusi. 226) mano, kad 1410 m. vytautinė Lietuva turėjusi apie 1 mil. kv. km ir 2 mil. gyv. Po 1410 m. Lietuva atgavo Žemaitiją ir Suvalkiją ir užėmė Okos Augštupio kunigaikštijas. Priskaičius 20 ramių metų prieauglį, manome, kad 1430 m. Vytauto Lietuva buvo pasiekusi 2,480,000 gyv. Puikios juodžemio stepės į rytus nuo Sulos upės ir į pietus nuo Čerkasy-Braclav buvo beveik negyvenamos net iki XVI amžiaus (M. Liubavskis). Tuose dideliuose plotuose tik nedideli totorių būriai klajojo su savo gyvulių bandomis. Odesos vietoje buvo tik nedidelis totorių miestelis Chadžy-Bej, slavų pavadintas Kočubej.

Per jį Vytauto imperija eksportavo grūdus. Arčiau Dniepro žiočių buvo kitas mažas uostas - Očakovas. Iš sūrių limanų Lietuva gaudavo druskos. Pats Vytautas ten gal buvo pasimaudęs, kad Radvilos Našlaitėlio žemėlapiuose 1613 m. prie Dniepro žiočių yra dviejose vietose parašyta: "Balneum Vitoldi", o prie druskingų l;manų parašyta: "Ex his lacubus sąl Sole concoctum decerpitur". Dėl gyventojų stokos ir labai didelio atstumo nuo sustiprintų vietų Juodmario kraštų Lietuva jau neteko 1485 m., kai stipri Turkijos sultono Bajazeto II kariuomenė ten įsiveržė iš Moldavijos ir pirmą kartą sausumos keliu nužygiavo į Turkijos protektoratą Kryme. Labai įdomus minėtuose Radvilos žemėlapiuose ir kiti parašai Juodmario pakrantėse: "Inskul Flu ab aliis INGULA vocatura".

Juodmario krantų netekimas buvo pirmasai ženklas, kad Lietuva nebepajėgs savo tolimų dominijų apginti. 1503 m. karas su Maskva baigėsi paliaubomis, ir Lietuvos ribos buvo atstumtos nuo Maskvos apylinkių. Lietuva neteko Okos paupių, Starodubo, Naugardo-Sieversko ir net Černigovo, kurs yra Desnos žemupy arti Dniepro ir netoli Kijevo. 1514 m. Maskvos kariuomenei pavyko užimti svarbų Lietuvos punktą - Smolenską, dažnai vadinamą vartais į Maskvą. Maskvos did. kunigaikštis Vosylius III, prieš savo mirtį 1533 m., jau buvo susirinkęs visas rusiškas žemes po savo vėliava. Jonas Žiaurusis pradėjo tikrai imperialistinius karus, norėdamas nukariauti vis daugiau gudiškų, ukrainiškų, totoriškų ir Baltijos tautų žemių.

Jo žygiai pakrypo Baltijos link, į Livoniją, kuri, nematydama galimybių nuo rusų apsiginti, 1561 m. pasidavė Lietuvos did. kunigaikščiui Zigmantui Augustui. Prieš tai Lietuva turėjusi apie 485,000 kv. km ploto, dabar trumpam laikui (1561-69) padidėjo kokiais 85,000 km. km ir įgijo ilgą Baltijos krantą: visos Latvijos ir pietinės Estijos. Lietuvos plotas siekė net 570,000 kv. km ir tarsi ženklino Lietuvos sugrįžimą į didžiųjų valstybių tarpą. Bet dėl Livonijos Lietuvai teko sunkiai kariauti su Maskva (1559-64); šį kartą Lietuva atrėmė Maskvos puolimus, bet Polockas ir kai kurios kitos sritys buvo smarkiai nuteriotos, o Lietuva pajuto visą sunkumą viena kariauti prieš augančią Maskvos galybę.

Rusiško pavojaus akivaizdoje Lietuva, nors ir nenoromis, priversta buvo eiti su lenkais pastovion unijon arba konfederacijon Liubline 1569 m. Liublino seime 1569 m. Livonija buvo paskelbta Lietuvos ir Lenkijos condominium, o ukrainiškos Lietuvos provincijos (Kijovija, Volynė ir Podolija) buvo atimtos nuo Lietuvos ir priskirtos Lenkijai. Dabar Lietuva per pusę sumažėjo, pasilikusi antraeilė vidutine valstybė su 294,000 kv. km ploto, padalinto į 9 palatinatus, kurių trys (Žemaitijos kunigaikštija, Vilniaus ir Trakų palatinatai) su 99,000 kv. km buvo laikomi lietuviškomis, ir 6 likusieji - gudiškais (rusiškais). Pagal A. Pawinskį ir A. Jablo-nowskį, 1572 m. Lietuva turėjusi apie 1,700,000 gyv., kurių pusė arba 850,000 gyvenę lietuviškose provincijose, kita gi pusė - gudiškose (rusiškose). Tikrosios Lietuvos gyventojų tarpe, pagal W. Wielhorskį, lietuvių buvę tuo metu apie 80% arba 680,000. Žinoma, buvo dar bent kiek lietuvių ir gudiškose provincijose, ypač Naugarduko palatinato vakarinėje daly. Jų skaičius ten gal...

Šiame straipsnyje pateikta informacija leidžia geriau suprasti Vilkaviškio regiono gyvenamojo ploto raidą, gyventojų tankumo pokyčius ir demografines tendencijas per ilgą istorinį laikotarpį.

Lietuvos geografinė padėtis Europoje

Gyventojų tankumas ir plotai

Apibendrinti duomenys apie gyventojų tankumą ir plotus skirtingais laikotarpiais:

Šie duomenys rodo, kaip kito gyventojų tankumas skirtinguose Lietuvos regionuose per šimtmečius.

Vilkaviškio herbas

tags: #gyvenamas #plotas #vilkavisky