Pirmieji skaitytojo žvilgsniai neabejotinai kris ant šio leidinio žodžių - “Dievas sutemose”. Tegu tie žvilgsniai nesustingsta, tesiskverbia jie giliau, teperbėga puslapius, kuriuose ras atskleistas Dievo sutemas lietuvio sieloje.
Lietuva žemėlapyje
Apie knygą ir autorių
Knygos autorius prof. Stasys Yla, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Kaune, aktyviai dalyvavo lietuviškajame gyvenime ir artimai sekė dvasinius lūžius, kuriuos čia atidengia viešumai. Jis tai atlieka su meistrišku pastabumu, kurį daugelis pažįsta iš jo kacetinių pergyvenimų knygos “Žmonės ir žvėrys dievų miške”.
Šio leidinio medžiaga buvo spausdinama tęsiniais “Tėviškės Žiburių” savaitraštyje. Autorius, prieš skelbdamas ją atskiru leidiniu, ją dar kartą peržiūrėjo, kaiką pertvarkė, papildė, paruošė rodykles, kad palengvintų skaitytojams naudojimąsi. Taigi, atliktas darbas, kuris ateina i skaitytojų rankas.
Originaliai parinktas leidinio pavadinimas rodyte rodo ir turinio originalumą. Tai kruopščiai surinkta neskelbta medžiaga apie dvasinius-religinius lūžius lietuvių sielose.
Autorius ilgus metus stebėjo dvasinio lietuvių gyvenimo bangavimą ir užfiksavo ypač tuos momentus, kuriuose bangų lūžimas buvo ryškiausias. Jis pasirinko asmenis, kurie lietuvių gyvenime buvo vienu ar kitu atžvilgiu iškilę ir daugelio akių matomi. Jie, galima sakyti, buvo tarytum didesnio formato veidrodžiai, kurie stipriau bei ryškiau telkė savyje šviesą ir ją atspindėjo. Užtat ir dvasinės kovos juose tapo ryškiau matomos bei tiriančiai akiai pagaunamos.
Kartu jie pajus, kad tie vidiniai lūžiai žymiųjų tautiečių sielose nebuvo tik šių pastarųjų vienų izoliuota kova; jie ras, kad tie lūžiai yra ir jų pačių atgarsiai. Juk kiekvienas galvojantis tautietis turi praeiti pro tas pačias didžiąsias gyvenimo problemas, ties kuriomis yra susitelkusios sutemos.
Leidinio svarba ir unikalumas
Lietuvių raštijoj tokio pobūdžio leidinys yra bene pirmas. Jis toli gražu nėra pilnas, tačiau laikytinas vertinga prasklaida dvasinio lietuvių gyvenimo, kuris daugeliu savo bruožų skiriasi nuo kitų tautų.
Šis leidinys bus nepamainoma paslauga ne tiktai tiems, kurie domisi dvasiniu žmonių virpesiu, bet ir tiems praktinio gyvenimo žmonėms, kurie jieško tikrų pavyzdžių: paskaitininkams, pamokslininkams, kalbėtojams, rašytojams, veikėjams, tėvams, auklėtojams, kunigams, vienuoliams ir kitiems. Jis bus ypač naudingas tiems, kurie savo gyvenime yra patyrę sutemų arba jose dar tebejieško prošvaisčių.
Iki šiol mes buvome įpratę domėtis kitų tautų garsiųjų žmonių dvasinėmis kovomis, religiniais didvyriais, jieškotojais, konvertitais. Rašytojai, paskaitininkai, pamokslininkai, mokytojai pavyzdžius daugiausia imdavo iš svetimtaučių. Atrodė, kad mes toje srityje nieko neturime. Pasirodo, ir mes turime pakankamai švyturių, išneriančių iš sutemų, tik reikia akyliau apsidairyti ir juos sutelkti, kad būtų visiem prieinami. Šio leidinio autorius padarė gerą pradžią ir kartu didelę paslaugą mūsų visuomenei paskelbdamas šią medžiagą. Jis konkrečiais faktais parodė, kad ir lietuviuose yra gyvas religinis nerimas, kuris reiškiasi didžiųjų pasaulio žmonių sielose.
Knygos turinys ir atskleidžiami veidai
Skaitytojai, sekdami autoriaus St. Ylos pateikiamą medžiagą, ras nevieną pažįstamą veidą ir galbūt nustebs pamatę, kad už išorinės jo skraistės slėpėsi tyli gelmė, kurioje vyko dvasinė kova.
Aprašomi asmenys buvo žinomi iš oficialiosios, išorinės pusės. Šios knygos autorius gi atskleidžia naują tų asmenų veidą, kuris buvo pridengtas įprastiniu kasdienybės šydu. Mūsų visuomenei nevienas tų atskleidimų bus naujas, negirdėtas, dėlto gal kai kam ir sunkiai priimtinas.
Daugeliui teks nevienu atveju peržiūrėti įprastines savo nuomones apie asmenis, kurie viešumoje buvo laikomi nureligėjusiais, nutolusiais, nes naujai atskleisti faktai siekia giliau nei tradicinė, įprastinė bei paviršutinė nuomonė, sudaryta iš kasdieninės seklumos reiškinių.
Autoriaus žodis apie tikėjimą
Kiekvienas ką nors tiki - amžinąją Mintį, didžiąją Dvasią, didžiąją Realybę, pasaulio Architektą. Vieni tiki Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų, kiti - tik Dievą be Kristaus. Vieniems Kristus neatskiriamas nuo Bažnyčios, kitiems - Bažnyčia ne Kristaus kūrinys, ne jo Mistinis Kūnas.
Nėra netikinčių, bet daug - nepilnai tikinčių ar iškreiptai. Ne visų tikėjimo turinys tas pats, dar labiau ne ta pati forma. Tai daugiausia individualistai, kokie yra ir lietuviai. Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina. “Kam to įsakymo iš viršaus, kam mokymo - dogmų? Aš tuo netikiu!” Subjektyvus tikėjimas, bet tikėjimas! “Kam toji Bažnyčia, sakramentai, ypač išpažintis? Ar aš negaliu pats vienas su Dievu rokuotis?” Natūralistinis tikėjimas - be malonės, bet tikėjimas!
Žmogus tvirtina netikįs, lyg būtų tuo įsitikrinęs. Ar jis nekartoja svetimų žodžių ir teiginių? Niekur nėra tiek štampuotų ir nudėvėtų frazių, kaip priekaištuose religijai ir Bažnyčiai. Ar ką naują išrado naciai? Kopijavo mūsų Trakų rabino frazes, paleistas prieš krikščionybę dar 17 amžiuje. Ar išranda ką nauja komunistinis ateizmas?
Stasys Yla
Šviesuoliai -"netikėliai"
Prisimenu savo pirmąjį mokytoją, kaimyną iš gretimo kaimo. Ateidavo pėsčias į mokyklą, kuri buvo kukliai įrengta Dejūnų dvarelio seklyčioje.
Vieni sakė, jis susirgęs džiova, dėl to turėjęs nutraukti mokslą. Kiti spėjo, kad pats nebenorėjęs toliau mokytis. Viskas būtų buvę gerai, jei jis būtų lankęs bažnyčią. Dabar toks mokytas, buvęs net klierikas, pasidarė bedievis. To žmonės niekaip negalėjo suprasti. Nekalbėjo plačiai, ypač viešai prie vaikų, bet nešiojosi širdy lyg savo pačių žaizdą.
Ar jis iš tikro buvo bedievis? Prisimenu tikybos pamokas, kurias jis pats mums dėstė. Tai buvo gražiausios ir įspūdingiausios pamokos. Kalbėdavo lyg kitu tonu, iškilmingesnių ir jautresniu, ir mes visu vaikišku dėmesiu įsismeigdavom į jo veidą.
Jurgis Yla buvo baigęs valdžios mokyklą Rygoje ir keletą metų dirbo raštininku vienoje valdžios įstaigoje Petrapilyje. Ten 1905 buvo sugautas platinant revoliucinę literatūrą, suimtas, tris metus kalintas, pagaliau paleistas be teisės gauti bet kokią tarnybą. Taip jis parvyko į gimtuosius Džiugus, atsiėmė iš brolio dalį ūkio, vedė ir šalia to vertėsi privačia advokatūra.
Miestelio pirmeiviai
Naujas pirmeiviškas tonas bandė įsibrauti atneštiniu būdu. Buvo du broliai - Ignas ir Mykolas Šlaitai, gabūs savamoksliai, siuvėjai. Mokėsi šio amato pas garsųjį siuvimo “akademiką” Petronaitį, didelį pirmeivį Kaune ir patys iš ten grįžo pirmeiviais. Vėliau jie perėmė į savo rankas paštą, kooperatyvą, bankelį. Iš Anykščių atkilo Pūkas, sumanus verslininkas, ir čia atidarė pirmąją lietuvių krautuvę. Kaip ne vienas anykštėnas, Pūkas jau 1905 dalyvavo socialistiniame judėjime ir save laikė pirmeiviu. Vėliau, nežinia iš kur buvo atkeltas “pažangių” pažiūrų mokytojas Šičkus, pakeitęs seną lenkuojantį lietuvį mokytoją Matjošaitį.