Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, aplinkosaugos reikalavimai nuolat griežtėja. Lauko tualetai, ypač kaimo vietovėse ir sodų bendrijose, vis dar yra aktuali problema dėl galimos taršos gruntiniams vandenims. Šiame straipsnyje aptariami lauko tualetų įrengimo reikalavimai kapinėse, jų priežiūros ypatumai ir alternatyvūs sprendimai, siekiant užtikrinti aplinkosaugą ir higieną.
Bendrieji reikalavimai šuliniams ir jų apsaugos zonos
Šulinio vieta parenkama atsižvelgiant į šiuos reikalavimus:
- Teritorija turi būti švari, apsaugota nuo potencialios mikrobinės ir cheminės taršos.
- Prieš kasant šulinį arba įrengiant versmės kaptažo įrenginį atliekamas sklypo geologinis ir hidrogeologinis tyrimas.
Geologiniais ir hidrogeologiniais tyrimais turi būti nustatyta:
- Požeminio vandens vandeningasis sluoksnis, slūgsojimo gylis, galimas išgauti vandens kiekis, maitinimo sąlygos, nitratų kiekis vandenyje.
- Gruntinio vandens tekėjimo kryptis gyvenamosios vietovės atžvilgiu, galimas ryšys su kitomis vandenvietėmis, esamais ir projektuojamais šuliniais.
- Vandens šaltinio rudens-žiemos hidrogeologinis režimas ir užšalimo galimybė.
Pavasario potvynių šulinio ir versmės vieta turi būti parinkta atsižvelgiant į požeminio vandens tėkmės kryptį. Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai turi būti žemiau negu šulinys. Jeigu tokios galimybės nėra, potencialios taršos objektų (ūkinių pastatų, lauko tualetų, srutų duobių, mėšlidžių, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėlių, šiltnamių ar intensyviai tręšiamų daržų, kapinių) atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m.
Prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas:
- Iki gyvenamojo namo - 7 m.
- Iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio - 10 m.
- Iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės - 25 m.
- Iki lauko nuotakyno - 15 m.
Šulinys ir versmė negali būti įrengiami polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužos.
Šulinio įrengimas ir apsauga
Šulinys įrengiamas pirmame nuo žemės paviršiaus neslėginiame vandeningajame sluoksnyje. Šulinio dalys: atvirkštinis filtras, keturkampė arba cilindro formos šachta, antžeminė šulinio dalis (rentinys), stogelis, vandens pakėlimo įranga.
Atvirkštinis filtras įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1-0,15 m storio. Bendras filtro storis turi būti 0,4-0,6 m. Jei gruntas smulkiagrūdis, filtras įrengiamas su nuolydžiu į žemutinę filtro dalį, o jei gruntas stambiagrūdis, filtras įrengiamas su nuolydžiu į viršutinę filtro dalį.
Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Rentinys gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7-0,8 m pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su 5 laipsnių nuolydžiu nuo šulinio. Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs ne mažiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu.
Šuliniui įrengti naudojamos medžiagos ir gaminiai turi būti tinkami liestis su geriamuoju vandeniu. Iš jų į vandenį neturi išsiskirti sveikatai kenksmingų medžiagų, nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmų augimui bei nebūtų pakeistos vandens juslinės savybės. Įranga turi būti sandari ir saugi, kad nebūtų teršiamas vanduo kenksmingomis medžiagomis iš grunto.
Šulinio kaptažo įrenginių priežiūra
20 m spinduliu apie šulinį ir versmės kaptažo įrenginį draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis.
Šuliniai ir versmių kaptažo įrenginiai turi būti valomi, remontuojami. Prieš valant šulinį ar versmės kaptažo įrenginį, išpumpuojamas ar išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio, kaptažo įrenginio sienelės, jeigu reikia, suremontuojamos. Dumblas užkasamas 0,5 m gylio duobėje, iškastoje ne mažesniu kaip 20 m atstumu nuo šulinio, prieš tai užpilus 10% chlorkalkių tirpalu.
Išvalyti šuliniai ir versmių kaptažo įrenginiai dezinfekuojami pagal epidemiologines reikmes (kai vandens mikrobiologiniai rodikliai neatitinka saugos ir kokybės reikalavimų) ir profilaktiškai - esant užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, plintančių per vandenį, rizikai, įrengus naują šulinį ir versmių kaptažo įrenginį ar juos suremontavus. Atliekant dezinfekciją, sienelės gausiai išpurškiamos 5% chlorkalkių tirpalu (500 g chlorkalkių 10 l vandens) arba 3 % kalcio hipochlorito tirpalu. Kai šulinys ir versmės kaptažo įrenginys prisipildo vandens, vanduo turi būti dezinfekuojamas.
Šulinio ir versmės kaptažo įrenginio dezinfekcijai reikalingas aktyviojo chloro kiekis yra 100-150 mg/l arba 100-150 g/m³ vandens. Chloro preparato kiekis apskaičiuojamas pagal formulę: Apskaičiuotas dezinfekcijos preparato kiekis pasveriamas ir išmaišomas nedideliame kiekyje vandens iki vientisos masės, praskiedžiamas ir supilamas į šulinį. Šulinio vanduo kibiru išmaišomas kelis kartus, po to šulinys uždaromas 6 valandoms. Praėjus nustatytam laikui, jeigu kvapo nesijaučia, į šulinio vandenį papildomai įpilama 1/3 apskaičiuoto preparato kiekio ir šulinys uždaromas 3-4 valandoms. Praėjus šiam laikui, šulinio vanduo išsemiamas.
Šulinio ir versmės kaptažo įrenginių dezinfekcija pagal epidemiologines reikmes atliekama tokia tvarka: pirminė dezinfekcija, valymas, pakartotinė dezinfekcija, o atliekant profilaktinę dezinfekciją - tik valymas ir dezinfekcija.
Šulinio ir versmių kaptažo įrenginių dezinfekcijai galima naudoti ne tik chloro preparatų (chlorkalkių, kalcio hipochlotrito) miltelius, bet ir skystus preparatus (pvz., natrio hipochlorito koncentratą), izocianuratų tabletes (su veikliąja medžiaga - izocianurinės rūgšties natrio druska). Šie preparatai, medžiagos dozuojamos pagal gamintojų pateiktas instrukcijas.
Šulinių ir versmių savininkai rūpinasi naudojamojo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą metuose privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą.
Lauko tualetai kapinėse: problemos ir sprendimai
Lauko tualetai, ypač esantys netoli vandens šaltinių, gali kelti rimtą pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Nesandarios duobės teršia gruntinius vandenis, o tai gali sukelti įvairias ligas.
Šią savaitę Vaižganto, Pašilės bei naujosiose Dukstynos kapinėse pastatyti biotualetai. Juos gyventojų patogumui visam sezonui, iki lapkričio vidurio, Ukmergės miesto seniūnija išnuomojo iš sanitarines paslaugas teikiančios UAB „TOI-TOI Lietuva“.
Problemos, susijusios su lauko tualetais:
- Nemalonus kvapas
- Gruntinių vandenų tarša
- Bakterijų ir patogeninių mikroorganizmų plitimas
Sprendimai:
- Biotualetų įrengimas
- Centralizuotų nuotekų sistemų įrengimas
- Esamų nuotekų surinkimo rezervuarų sandarumo užtikrinimas
„Laveo“ sauso nuleidimo tualetas VANLIFE? Privalumai ir trūkumai
Alternatyvūs sprendimai: biotualetai
Biotualetai yra ekologiškesnė alternatyva tradiciniams lauko tualetams. Jie neteršia aplinkos ir yra patogūs naudoti. Statant ar remontuojant gyvenamąjį namą, patogumų pastate laikinai dažniausiai taip pat nebūna, todėl gyventojai, atliekantys statybų ar remonto darbus, šiuo laikotarpiu taip pat gali rinktis aplinkai ir sveikatai draugišką sprendimą - biotualetus.
Prireikus, kartu su biotualetu, galima papildomai naudoti ir kubines vandens talpas, o šiltuoju metų laiku - lauko kriaukles.
Nuotekų tvarkymo reikalavimai ir kontrolė
Viena svarbiausių priemonių, remiantis kuria siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio - Europos Sąjungos Miesto nuotekų valymo direktyva. Direktyvoje numatyta, jog ne mažiau kaip 98 proc.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas paskelbė apie planuojamą kurti milijono eurų vertės informacinę sistemą, kuri leis suskaičiuoti visus dar likusius „nesankcionuotus“ lauko tualetus, o jų naudotojai už aplinkos ir vandens teršimą sulauks solidžių baudų.
Sistemoje nuotekų vežėjai turės nurodyti, kiek nuotekų išvežta iš konkretaus namo, o vandenvalos įmonės privalės nurodyti, ar tikrai tiek srutų pas juos buvo atvežta.
„Bus nustatyti minimalūs reikalavimai: kiek kartų per metus turi būti eksploatuojama, koks preliminarus dumblo kiekis turi susidaryti, kad nebūtų dirbtinai mažinama taupymo sumetimais“, - teigė aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.
Savivaldybių vaidmuo ir gyventojų pagalba
Mažiau skausminga išeitis būtų, jei savivaldybė padėtų gyventojams. „Savivaldybė ir valstybė turi sukurti kompensavimo mechanizmą ir padėti spręsti šią problemą“, - teigė N. Naujokienė.
Tačiau ne tik pinigais tokios problemos sprendžiamos. Pačios valstybės institucijos nerodo deramo gamtos saugojimo pavyzdžio, tad reikalauti besąlygiškos tvarkos iš kaimo gyventojo yra net nelabai sąžininga.
„Ką gali šiandien savivaldybė padaryti, kai jos pačios jurisdikcijoje esančiose viešose, lankytinose vietose, kapinėse, parkuose įrengti viešieji tualetai, nepanašu, kad atitinka „neteršiančio gamtos“ sąvoką. Kam tenka būti kapinėse, pasivaikščioti Babėnų miške - mato tas medines būdeles, iš kurių sklindantis kvapas nosį riečia ir kiekvienam norisi tą vietą aplenkti. Tai manau, kad savivaldybei reikia kuo skubiau sutvarkyti visame rajone viešuosius tualetus ir taip parodyti pavyzdį gyventojams, o kartu ir saugoti gamtą“, - akcentavo tarybos narė.
Reikalavimų laikymosi kontrolė
Taisyklėse nustatytų reikalavimų laikymosi kontrolę užtikrina savivaldybės administracija.
Apibendrinimas
Lauko tualetų įrengimas ir priežiūra kapinėse reikalauja atidaus dėmesio aplinkosaugos ir higienos standartams. Alternatyvūs sprendimai, tokie kaip biotualetai, ir savivaldybių parama gyventojams gali padėti užtikrinti švaresnę ir sveikesnę aplinką.
Svarbu prisiminti:
- Lauko tualetai turi būti įrengti ir prižiūrimi taip, kad neterštų gruntinių vandenų.
- Biotualetai yra ekologiškesnė alternatyva tradiciniams lauko tualetams.
- Savivaldybės turi padėti gyventojams įsigyti ir įrengti aplinkai draugiškus nuotekų tvarkymo sprendimus.