Turtingųjų žmonių turto valdymas: strategijos ir įžvalgos

Lietuvoje metinė infliacija gegužę pasiekė 18,9 proc. Tai reiškia, kad kiekvieno mūsų sukauptos santaupos nuvertėjo beveik penktadaliu, t. y. už tuos pačius pinigus, jei jie gulėjo „kojinėse“, dabar galime nusipirkti žymiai mažiau pabrangusių prekių ar paslaugų.

Kad infliacija nesurytų sutaupytų pinigų, tėra vienintelis būdas - juos investuoti, teigiama pranešime.

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas primena, kad nereikia tikėtis, jog investicijos uždirbs kiekvieną dieną ar mėnesį, o kuo investicijos rizikingesnės, tuo jų vertės kreivė svyruoja labiau. Istorija rodo, kad investicijų vertės svyravimas - neišvengiamas, tačiau per ilgą - dešimtmečio ar kelių - laikotarpį diversifikuotų investicijų kreivė išlaiko kilimo kryptį. Be to, rizikingesnės investicijos paprastai aplenkia infliaciją ir galiausiai duoda grąžos investavusiajam.

Pavyzdžiui, investicijų vertė per COVID-19 pandemiją krito dešimtimis procentų, bet po to atsistatė. Per 2008-2009 m. ekonominę krizę kapitalo rinkos smigo dar labiau, bet per 4-7 metus pasaulio akcijų kainos atsistatė ir po to kilo toliau.

Kokios investicijos infliaciniu laikotarpiu elgiasi geriau, o kokios - prasčiau?

Anot INVL Investicijų valdymo padalinio vadovo, esant didelei infliacijai geriausiai laikosi vadinamosios fizinės (angl. asset heavy) investicijos, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas, žaliavų ir energetiniai objektai ar su tuo susiję verslai. Priešingai, infliaciniu laikotarpiu sunkiau sekasi mažai turto turinčioms (angl. asset light), ilgesnes fiksuotų kainų paslaugų sutartis turinčioms įmonėms, pvz., pastatų priežiūros bendrovėms, kurias sąnaudų kilimas veikia iš karto, o pajamų augimas ateina tik po kurio laiko.

Infliacijos periodo pradžia nėra palanki ir obligacijoms. Kol obligacijų palūkanos randa naują, t. y. aukštesnį lygį, tol obligacijų kainos koreguojasi. Antra vertus, pažadėtos palūkanos yra sumokamos, todėl vis tiek uždirbama planuota grąža (jei obligacijas išleidusi įmonė ar valstybė nesusiduria su nemokumu). Palūkanoms paaugus, obligacijos vėl tampa patrauklia investicijų alternatyva.

Aplenkti infliacijai - alternatyvios turto klasės

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas atkreipia dėmesį, kad nereikėtų vadovautis požiūriu „čia ir dabar“, ir tikėtis 18 proc. infliaciją viršijančių ilgalaikių investicijų. Jis primena, kad 2008 m. Lietuvoje metinė infliacija taip pat buvo pasiekusi dviženklį skaičių, tačiau vertindami dešimties ar dvidešimties metų laikotarpį matytume, kad vidutinė infliacija normalizuojasi - sudaro apie 3-4 proc. Matyt, panašiuose rėžiuose ji laikysis ir ateinantį dešimtmetį.

„Į tokius skaičius ir orientuojasi ilgalaikiai investuotojai, tokie lūkesčiai formuojami būsimoms investicijoms, - kad jos ne tik aplenktų vidutinę ilgalaikę infliaciją, bet „dar uždirbtų duonai ir sviestui“, t. y. infliaciją lenktų bent keliais procentais ir ilgalaikė bendra grąža pasiektų net dviženklį skaičių, - pasakoja V. Rūkas. - Tokia dviženklė grąža dažniau pasiekiama investuojant į didesnę riziką turinčius objektus, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto ir infrastruktūros objektus, akcijas viešosiose rinkose ar privačius verslus. Patirtis rodo, kad išaugus rinkų nervingumui, privačios alternatyvios investicijos pasižymi didesniu stabilumu ir jomis praturtinus savo investicinį portfelį, galima pasiekti geresnį grąžos-rizikos balansą“.

Turtingi, nes investuoja, ar investuoja, nes turtingi?

INVL Investicijų valdymo padalinio vadovas retoriškai klausia: ar turtingi žmonės investuoja todėl, kad jie turtingi, ar turtingi todėl, kad investuoja. Anot jo, investavimas pasirenkamas todėl, kad ateina suvokimas, jog bet kokiomis aplinkybėmis norint išsaugoti ir toliau auginti sukauptą kapitalą būtina investuoti.

Beje, daugeliui Lietuvos gyventojų, kurie daugiausia investuoja į nekilnojamąjį turtą, pasaulio turtingųjų investavimo pasirinkimai būtų netikėti. UBS tyrimo duomenimis, jie sumaniai išskaidyti: 60 proc. investuojama į tradicines viešai prekiaujamas biržose turto klases (akcijas, obligacijas) ir 40 proc. - į alternatyvias (privatų kapitalą - biržoje neprekiaujamų įmonių akcijas, nekilnojamąjį turtą, žaliavas, meno vertybes ar į šias turto klases investuojančius fondus). Istoriškai, pastarosios per ilgesnį laiką uždirbo didesnę grąžą nei tradicinės investicijos tiems, kurie tinkamai diversifikavo šią rizikingesnę investicijų rūšį.

Kaip valdo turtą turtingiausi pasaulio žmonės?

Šiandien daugelis žmonių siekia finansinės nepriklausomybės, tačiau tik mažai kam pavyksta pasiekti tikrąją finansinę laisvę, kurios siekia pačios turtingiausios pasaulio asmenybės. Bet kaip jie pasiekia šį lygį? Kokios yra jų mintys apie pinigus ir kokie yra jų sprendimai, kurie dažnai atrodo sunkiai suprantami? Atsakymus galime rasti tik įsigilinus į jų požiūrį į turtą, finansus ir galios valdymą.

1. Pinigai - nuolatinė tėkmė: Jei paprastam žmogui pinigai yra ribota atsarga - tam tikras „maišas”, kurį reikia saugoti ir planuoti, tai ultra-turtingiems pinigai yra nuolatinė tėkmė. Jie žiūri į juos kaip į nesibaigiančią srovę, kurioje reikia tik rasti tinkamą „vandenį” nukreipti ten, kur reikia. Šiuo atžvilgiu, kai kalbama apie ultra-turtingus asmenis, pinigai jiems nėra tik skaitmeninės reikšmės - tai įrankis, skirtas pasiekti asmeninius, verslo ir politinius tikslus. Pinigai jiems nėra baigtiniai, nes jų srautas niekada nesibaigia, ir jie nuolat turi galimybę skolintis didžiulius kiekius kapitalo, kad galėtų daryti įtaką rinkoms, politikai ar kitoms svarbioms sritims.
2. Aukos dėl turtų: Sunku įsivaizduoti, bet siekti milijardų dolerių turtų dažnai reikalauja aukų - tiek asmeninių santykių, tiek emocinės gerovės srityje. Nors daugelis iš mūsų vertina šeimos ryšius ir draugystes, ultra-turtingi žmonės neretai pasiekia tokį lygį, kur finansai tampa jų gyvenimo centru, o santykiai ir emocijos nebe yra pirmoje vietoje. Kuo daugiau pinigų, tuo mažiau rūpesčių dėl kasdienių gyvenimo smulkmenų. Ar jums būtų lengva paaukoti milijardą dolerių už tai, kad jūsų vaikai žinotų, jog juos mylite ir rūpinatės jais?
3. Finansinė kontrolė: Turbūt dažniausiai girdime apie tai, kad ultra-turtingi asmenys turi ne tik pinigų, bet ir didelį finansinį kontrolės lygį. Tai reiškia, kad jie gali daryti įtaką ne tik savo gyvenimui, bet ir pasauliui, naudodamiesi pinigais kaip įrankiu. Kaip tai veikia praktiškai? Tuo tarpu mums, įprastiems piliečiams, pinigų valdymas yra atvirkštinis procesas - turime taupyti, kad užtikrintume sau ateitį.
4. Strateginė pinigų paskirtis: Vienas iš didžiausių paradoksų - kodėl ultra-turtingieji nepasitiki tradiciniais pinigų paskirstymo metodais? Nors daugelis iš jų tikrai remia įvairias gerumo iniciatyvas, pinigų skyrimas tiesiogiai socialinėms problemoms gali būti neefektyvus jų ilgalaikiams tikslams. Dažnai tikslas nėra vienkartinis pagalbos suteikimas, bet ir ilgaamžė kontrolė. Daugeliui žmonių sunku suvokti, kad pinigai nėra skirtos tik tam, kad būtų „išleisti”. Turtas tampa įrankiu, leidžiančiu įgyti strateginę poziciją ir paveikti kitus.
5. Drąsūs sprendimai: Kai žvelgiame į ultra-turtingų asmenų pinigų valdymo strategijas, galime pastebėti, kad jie nevengia drąsių sprendimų ir iššūkių. Pinigų tėkmė, o ne jų kaupimas, leidžia jiems pasiekti didžiulius pokyčius tiek savo gyvenime, tiek pasaulyje. Norint pasiekti finansinę nepriklausomybę, mums, kaip paprastiems žmonėms, verta peržiūrėti savo požiūrį į pinigus ir galvoti, kaip galėtume juos efektyviau panaudoti savo tikslams pasiekti.

Peržiūrėję šias idėjas, galbūt jums taps aiškiau, kaip ir kodėl ultra-turtingieji priima tam tikrus sprendimus, kurie mums, įprastiems žmonėms, dažnai gali atrodyti neįprasti.

Turtingųjų apmokestinimas: ar tai sprendimas?

Vienos šalys renkasi didinti pridėtinės vertės mokestį, kitos - apmokestina turtą, kapitalą ar siekia didesnio indėlio iš turtingiausių gyventojų. Pavyzdžiui, Prancūzijos politikoje neseniai įsiplieskė nauja drama. Vos prieš savaitę žlugus vyriausybei, premjeras Sébastienas Lecornu sėda prie derybų stalo su partijomis, ieškodamas sutarimo dėl 2026 m. biudžeto. Pagrindiniai jo derybininkai socialistai turi aiškų reikalavimą - įvesti 2 proc. mokestį turtingiesiems, kurių turtas viršija 100 mln. eurų. Prancūzijos skolai perkopus 330 mlrd. eurų, šis naujas mokestis tapo trečiadienio derybų epicentru, 38-erių ekonomistas Gabrielis Zucmanas siūlo būtent iš turtingųjų surinkti papildomas lėšas biudžetui.

Socialistų lyderiai palaiko prancūzų ekonomisto pasiūlymus ir siekia padidinti valstybės pajamas priverčiant daugiau prisidėti stambias korporacijas bei didžiulius turtus valdančius asmenis. Tuo metu dešiniųjų partija, kuri šiuo metu remia S. Lecorną, su tokiu pasiūlymu nesutinka.

Pastaruoju metu ir kalbos apie biudžetą netyla ir Lietuvoje - politikai ieško naujų būdų, kaip surinkti daugiau lėšų valstybės reikmėms. Taigi ar turtingųjų apmokestinimas galėtų būti sprendimas ir Lietuvoje?

Kas yra Zucmano mokestis?

G. Zucmanas teigia, kad milijardieriai moka perpus mažiau mokesčių nei likusi visuomenės dalis - jie išnaudoja teisines spragas ir palankias taisykles. Anot jo, skaičiai kalba patys už save: 1996 m. 500 didžiausių Prancūzijos turtų sudarė apie 6 proc. BVP, o šiandien - jau 42 proc. Ekonomistas teigia, kad visos turtingiausių namų ūkių sumokėtos įmokos (pajamų mokestis, socialiniai mokesčiai ir kt.) negali būti mažesnės nei 2 proc. jų turto. Jei jų realus indėlis mažesnis - jie privalo sumokėti skirtumą. Pagal G. Zucmano skaičiavimus, šis mokestis paliestų tik apie 1,8 tūkst. namų ūkių arba vos 0,01 proc. visų mokesčių mokėtojų ir kasmet atneštų valstybei iki 20 mlrd. eurų.

Šį pasiūlymą pavasarį palaikė Prancūzijos parlamentas, tačiau jį sustabdė dešiniųjų dominuojamas Senatas.

„Nesuprantu, kodėl Prancūzijoje nemėgstame turtingų žmonių. Turime nustoti pulti tuos, kurie dirba, kuria, investuoja“, - sakė dešiniųjų atstovas Christophe'as Gomartas.

Šis mokestis, žinoma, taip pat nėra palaikomas tarp Prancūzijos didžiausių įmonių vadovų. Anot jų, toks mokestis niekaip nepadėtų ekonomikai judėti į priekį ir atbaidytų didelių įmonių savininkus bei sukeltų riziką investicijoms. Visgi gyventojai linkę manyti kitaip. Net 74 proc. tokiam mokesčiui pritartų.

Didelė tikimybė, kad nepasiteisintų

„Tikėtina, kad stebėtume teorinę Laffer‘o kreivės iliustraciją, kuomet išaugus mokesčiams, kapitalas gali pasitraukti, naujos investicijos rinktis kitas šalis ir mokestinių pajamų surinktume mažiau“, - nurodė ekonomistė. Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuvai pirmiausia reikėtų susitvarkyti ir užtikrinti mokesčių sistemos teisingumą, nes įvairios išlygos ir lengvatos didina nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą bei mažina motyvaciją mokėti mokesčius sąžiningiems ekonomikos dalyviams.

Be to, I. Genytė-Pikčienė pastebi, kad politikams tokį mokestį svarstyti būna labai patogu, nes paprastai mintis „tegul tie turtingieji sumoka kuo daugiau“ susilaukia visuomenės palaikymo. Visgi ji pabrėžia, kad istorija rodo, kad tokia sistema nebūtinai sėkmingai veiks, o paprastai, nutinka priešingai.

„Net ir tokioje šalyje kaip Norvegija, politikams nuo 2022 m. įvedus turtingųjų mokestį, gausi grupė verslo savininkų persikėlė į Šveicariją, o su jais drauge ir jų sumokami mokesčiai. Norvegija, vietoj planuotų surinkti gausesnių pajamų į biudžetą, surinko net kelis kart mažiau, nei planuota nauda iš mokesčio padidinimo“, - dalijosi „Artea“ banko ekonomistė.

Lietuvai toks sprendimas netinkamas?

I. Genytė-Pikčienė įvardijo, kad pagrindiniai tokio mokesčio trūkumai - kad jie nutaikyti į tuos mokesčių mokėtojus, kurie turi kompetencijų, instrumentų ir galimybių rinktis verslo aplinką, kur perkelti turtą, kur kurti pridėtinę vertę, ar investuoti.

„Jei šalis netenka šių mokesčių mokėtojų dėl nepalankios verslo ir mokestinės aplinkos, tai nėra tik tiesioginiai mokesčių į biudžetą praradimai. Tai ir žala tolesniam ekonomikos vystymuisi, inovacijoms, naujų verslų plėtrai ir darbo vietų kūrimui bei reputacijai stengiantis pritraukti investicijas“, - pastebėjo ji.

Ekonomistė akcentavo, kad mokestinė sistema turėtų atliepti Lietuvos strategines ir ekonominės politikos kryptis, kurios būtų orientuotos į ilgalaikę, subalansuotą ir tvarią ekonomikos plėtrą. Būtent todėl, toks sprendimas Lietuvai būtų netinkamas.

„Tik auganti ekonomika gali būti tvirtu pagrindu sėkmingai valstybei, tvariems viešiesiems finansams ir gausiai finansuojamoms pamatinėms viešosioms paslaugoms. Šalys yra skirtingos, jų branda ir išsivystymo fazės skiriasi, tad jokiais būdais negalima aklai kopijuoti kitų šalių mokesčių iniciatyvų. Būtina įvertinti mokestinės sistemos fiskalinį potencialą, konkurencingumą kitų kaimyninių šalių atžvilgiu ir tik po tokios analizės svarstyti, kokius patobulinimus galima būtų padaryti“, - atkreipė dėmesį specialistė.

Turto pasiskirstymas Europoje

Skaičiuojama, kad 2025 m. pradžioje vos 5 proc. euro zonos turtingiausių gyventojų priklausė 45 proc. viso grynojo namų ūkių turto. Tai rodo, kad turto koncentracija euro zonoje yra itin didelė - nedidelė dalis visuomenės valdo beveik pusę viso sukaupto turto. Toks pasiskirstymas išryškina ekonominę nelygybę, kai daugumai gyventojų lieka dalintis ženkliai mažesne turto dalimi, kas gali lemti ribotas galimybes investuoti, kaupti santaupas ar užsitikrinti finansinį stabilumą ateityje.

Taigi, kaip turtas yra pasiskirstęs skirtingose Europos šalyse ir kaip atrodo Lietuva?

Vieno didžiausių pasaulio bankų UBS naujausias tyrimas parodo turto nelygybės rodiklius Europoje. Šie rodikliai matuojami Gini koeficientu, kuris parodo, kaip tolygiai ar netolygiai visuomenėje pasiskirstęs turtas. Koeficientas gali būti nuo 0 iki 1. Kuo jis didesnis, tuo didesnė nelygybė. Vertė 0 reikštų visišką lygybę, o 1 - absoliučią nelygybę, kai visas turtas priklauso vienam asmeniui.

Duomenys rodo, kad Europos šalys pasižymi labai skirtingu turto pasiskirstymu. Pavyzdžiui, vienose valstybėse didžioji dalis turto sukaupta turtingiausių gyventojų rankose, o kitose jis yra paskirstytas daug tolygiau tarp visų visuomenės narių. Įdomu tai, kad Švedija, dažnai laikoma socialinės lygybės pavyzdžiu daugelyje sričių, tačiau joje yra fiksuojama didžiausia turto nelygybė Europoje (0,75). Labai aukšti rodikliai yra ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje (0,73), Kipre (0,72), Čekijoje (0,72) bei Latvijoje (0,70). Tai parodo, kad šiose šalyse didžioji dalis turto priklauso mažai daliai gyventojų.

Tuo metu mažiausią turto nelygybę fiksuoja Slovakija, kurios koeficientas yra tik 0,38. Arčiau mažesnės nelygybės ribos taip pat yra Belgija (0,47) ir Malta (0,48). Tai reiškia, kad šiose šalyse turto pasiskirstymas tarp gyventojų yra tolygesnis.

Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų didžiausia turto nelygybė fiksuojama Vokietijoje - jos Gini koeficientas siekia 0,68. Kitose šalyse skirtumai mažesni: mažiausia nelygybė yra Ispanijoje (0,56), toliau rikiuojasi Italija (0,57), Jungtinė Karalystė (0,58) ir Prancūzija (0,59).

Tuo metu Lietuva pagal šį rodiklį per daug neišsiskiria. Joje, kaip ir Suomijoje turto pasiskirstymo koeficientas siekia 0,62. Lietuvoje situacija yra geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, tačiau prastesnė nei kaimyninėje Lenkijoje.

Lietuvoje turtingieji valdo daugiau nei pusę šalies turto

Vienas iš svarbiausių turto pasiskirstymo rodiklių yra dalis, kurią sukaupia turtingiausi 5 proc. gyventojų. Europos centrinio banko (ECB) duomenimis, 2025 m. pirmąjį ketvirtį ši dalis 20-yje šalių svyravo nuo 30,8 proc. Maltoje iki net 54 proc. Latvijoje. Mažiausią turto koncentraciją turinčios šalys yra Malta (30,8 proc.), Kipras (31,4 proc.), Nyderlandai (32,8 proc.), Graikija (33 proc.) ir Slovakija (34,4 proc.). Tai reiškia, kad šiose šalyse turtingiausi 5 proc. žmonių sukaupia ne tokią didelę turto dalį.

Tuo metu didžiausia turto koncentracija fiksuojama Latvijoje (54 proc.), Austrijoje (53,1 proc.) ir Lietuvoje (51,7 proc.), kur turtingiausi 5 proc. gyventojų valdo daugiau nei pusę viso grynojo namų ūkių turto.

Tyrimų vadovai pabrėžia, kad vienas pagrindinių turto nelygybės skirtumus paaiškinančių veiksnių yra nuosavo būsto turėjimas. Šalyse, kur didžioji dauguma gyventojų turi savo būstą, turto nelygybė yra mažesnė. Priešingai, valstybėse, kur labiau paplitę kitokios investicijos, turtas dažniau susitelkia turtingųjų rankose.

Asmeninio turto nuoma

Visada galvojau, kad prabangi sodyba, prabangus būstas ir prabangus automobilis yra turtingųjų žaisliukai, kurių išlaikymas brangiai kainuoja. Tačiau vieno sėkmingo verslininko pavyzdys pakeitė mano požiūrį.

Pvz. Gyvendamas bute, kurio vertė yra 100 000 € už paskolą bankui mokėsi 200 € mėnesinę įmoką, gyvendamas bute, kurio vertė 50 000 €, už paskolą mokėsi perpus mažiau. Abiem atvejais už paskolas mokamos palūkanos yra pragyvenimo sąnaudos.

Automobilis kiekvieną mėnesį nuvertėja po 1 %, todėl prabangus automobilis yra greičiausias būdas sumažinti savo turto vertę.

Neseniai nugirdau kaip vienas sėkmingas verslininkas protingai išnaudoja savo turtą: Vilniaus senamiestyje esantį būstą, prabangiai įrengtą sodybą ir Porsche automobilį. Bet vis tiek, kažkaip nelogiška - kaip žmogus gali nuomoti asmeninį būstą, kuriame gyvena? Paprasčiausiai - nuomoja jį savaitgaliais per www.airbnb.com. Būtent savaitgaliais nuomos paklausa šioje sistemoje yra didžiausia. Sodyba laisvais savaitgaliais taip pat yra išnuomojama. O kaip dėl automobilio?

Turto valdymo formulė, rodos elementari, tačiau daugumai mūsų reikia perlipti per save, norint dalintis savo asmeniniu būstu, automobiliu ar sodyba. O juk tai generuoja pinigus.

Vienas mano draugas džiaugiasi, kad per www.dalinuosi.lt baigia atsipirkti į brangų fotoobjektyvą investuoti pinigai, kitam jam atsipirko brangus plaunamas siurblys Karcher ir automobilinė stogo palapinė.

Norint išnuomoti, reikia įdėti šiek tiek ir darbo: reikia kažkaip perduoti įrangą nuomininkui, įsitikinti, kad įranga nebuvo sugadinta, tačiau niekas už „ačiū“ pinigų nedalina - reikia viską užsidirbti pačiam.

Padauginkite savo amžių iš metinių savo šeimos pajamų prieš mokesčius ir padalinkite iš 10. Tokia (neskaičiuojant palikimo), turėtų būti „normali“ Jūsų vertė.

tags: #turtinguju #zmoniu #turtas