Kalba yra svarbi bendravimo su žmonėmis priemonė. Akcentuojama, kad apie žmogaus elgesio kultūrą pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Kuo aukštesnė kultūra, tuo tobulesnė ir turtingesnė kalba.
Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra žodis, jo ryšys su sąvoka, bei vaizdingų žodžių sinonimai lietuvių kalboje. Taigi, pradėkime nuo žodžio apibrėžimo.
Tobulinkite savo žodyną, kad skambėtumėte aiškiau ir rafinuotiau
Kas yra žodis?
Empiriškai mes visi žinome, kas yra žodis. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių žodžio apibrėžimų, pvz.:
- „Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis).
- „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas).
- „Žodis - tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę […] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).
Žodis - tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.
Kad žodis yra pagrindinis šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa, sudaro savarankišką sakinio struktūros komponentą. Kartais net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla; Nerūkyti! ir pan.).
Žodis turi savarankišką reikšmę, tai akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai ištarti garsai neturi jokios reikšmės, o morfos, nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai savarankiška. Žodis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę.
Žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.
Kiti žodžio požymiai:
- Tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius.
- Tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas.
- Vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių.
Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė.
Žodis ir sąvoka
Daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių, ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai. Kyla klausimas, ar yra koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio, ypatybės ar veiksmo ir jo pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?
Tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus.
Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.
Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.
Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis.
Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę - pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu.
Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“).
Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais.
Nereikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai.
Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškinių atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.).
Daugelis žodžių ne tiktai pavadina daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ar procesus (t. y. atlieka nominacinę funkciją), bet ir išreiškia apie juos žmonių susidarytas sąvokas. Todėl svarbu yra pasiaiškinti taip pat žodžio ir sąvokos santykį.
Sąvoka - tai susidarytas apie kokį nors daiktą, reiškinį ar veiksnią supratimas. Stebėdami vieną, antrą, trečią medį, mes savo pojūčių organais suvokiame įvairius tų medžių požymius (aukštumą, šakotumą, kamieno spalvą ir t. t.). Tuos esminius požymius mes savo sąmonėje apibendriname, abstrahuojame, atribojame nuo neesminių ir tuo būdu susidarome „medžio“ sąvoką, apimančią įvairių rūšių medžius.
Taigi sąvoka, kaip tam tikra mąstymo forma, atspindi esminius daikto ar reiškinio požymius, apibendrina žmogaus patirties bei pažinimo duomenis. Plečiantis pažinimui, didėja sąvokos apimtis, tikslėja jos turinys, atsiranda naujų sąvokų.
Nors sąvokos reiškiamos žodžiais, bet ne visi žodžiai reiškia sąvokas (t. y. ne visi žodžiai yra sąvokų ženklai). Nereiškia sąvokų vad. tarnybiniai žodžiai (jungtukai, prielinksniai, dalelytės), jaustukai, kurie yra tiktai tam tikri emociniai signalai, taip pat įvardžiai, kurie arba pavaduoja savarankiškas kalbos dalis, arba atlieka nurodomąją funkciją. Nereiškia sąvokų ir tikriniai žodžiai.
Kitas sąvokos ir žodžio skirtumas tas, kad žodžiai neretai sudaromi vieno kurio, kartais ir neesminio, daikto ar reiškinio požymio pagrindu, o sąvokos - tiktai esminių požymių apibendrinimo pagrindu. Dėl to sąvoka yra bendražmogiška mąstymo kategorija, o žodis turi nacionalinę specifiką (tapati sąvoka atskirose kalbose dažniausiai reiškiama skirtingais žodžiais).
Skiriasi sąvoka nuo žodžio dar tuo, kad ji gali būti reiškiama keliais žodžiais, sintaksiniais žodžių junginiais. Antra vertus, vienas žodis gali reikšti kelias sąvokas.
Nors sąvoka ir žodis yra skirtingi dalykai (sąvoka - mąstymo, logikos kategorija, o žodis - kalbos kategorija), vis dėlto tarp jų egzistuoja glaudi tarpusavė sąsaja. Iš vienos pusės, žodis yra sąvokos formavimo priemonė, o iš antros - sąvoka įsikūnija žodyje.
Glaudžiausiai su sąvoka susisieja ne žodžio materialioji pusė, garsų kompleksas, bet jo reikšmė. Žodį sudaro reikšmė ir forma, o kalbos etiketas akcentuoja kalbinį bendravimą.
Kalbos etiketas ir vaizdingi žodžiai
Kalbos etiketas yra neatsiejamas nuo nusistovėjusios elgesio kultūros. Kalbos etiketu vadinamas visuomenėje priimtas ir nusistovėjęs gražaus ir gero kalbėjimo modelių visuma. Kalbos etiketo laikymasis pabrėžia žmogaus kalbos ir apskritai jo asmenybės kultūrą. Todėl svarbu vartoti ne tik taisyklingus, bet ir vaizdingus žodžius.
Vaizdingi žodžiai padeda išreikšti mintis įdomiau, paveikiau, sukurti tam tikrą nuotaiką ar įspūdį. Jie praturtina kalbą, padaro ją gyvesnę ir įdomesnę klausytojui ar skaitytojui. Kuo turtingesnis žmogaus žodynas, tuo lengviau jam rasti tinkamus žodžius įvairioms situacijoms ir išreikšti savo mintis subtiliau bei tiksliau.
Kalbos etiketas akcentuoja kalbos estetiškumą, kaip vyksta bendravimas. Tik viešai vartojamiems etiketo posakiams taikytinas taisyklingumo ir stilingumo kriterijus, o anekamojoje kalboje jo laikytis nebūtina. Stiliaus sumetimais gali būti vartojami ir nenorminiai kalbos reiškiniai.
Kultūros poveikis kalbai nepaprastai didelis. Tai reiškia, kad kultūra daro poveikį ir kalbos etiketui. Kuo aukštesnė kultūra, tuo tobulesnė ir turtingesnė kalba. Netgi labiau išsilavinusio žmogaus kultūra, išsilavinimas daro poveikį kaimynams, nes iš jo skolinamasi naujų dalykų terminų, pavadinimų, kalbos manierų, elgesio taisyklių ir pan.
Vaizdingi žodžiai ir sinonimai yra svarbūs kalbos etiketo elementai, padedantys kurti malonų ir efektyvų bendravimą.
Sinonimų ratas
Sinonimai: kalbos turtingumo išraiška
Sinonimai yra žodžiai, kurie turi panašią reikšmę. Jų vartojimas padeda išvengti pasikartojimų, praturtinti kalbą ir tiksliau išreikšti mintis. Vaizdingi sinonimai suteikia kalbai spalvingumo ir emocinio atspalvio.
Štai keletas pavyzdžių, kaip sinonimai gali praturtinti kalbą:
- Gražus: nuostabus, puikus, žavus, dailus, kerintis, įspūdingas, elegantiškas.
- Didelis: milžiniškas, gigantiškas, kolosalus, grandiozinis, erdvus, platus, apimantis.
- Mažas: smulkus, miniatiūrinis, nykštukinis, mažytis, kompaktiškas, kuklus, ribotas.
Vaizdingi sinonimai ne tik padeda išvengti nuobodulio, bet ir leidžia geriau perteikti emocijas bei įspūdžius. Pavyzdžiui, vietoj paprasto "jis buvo piktas" galime pasakyti "jis liepsnojo įniršiu" arba "jo veidas iškreiptas pykčio".
Svarbu pažymėti, kad ne visi sinonimai yra visiškai identiški. Jie gali skirtis atspalviais, kontekstu, emociniu krūviu. Todėl renkantis sinonimą, reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją ir norimą efektą.
Kalbos etiketo posakiai, kaip ir bet kokie kalbos posakiai, nėra bereikšmiai, nes kiekvienas iš jų turi tam tikrą intenciją, atlieka tam tikras funkcijas: mandagus kreipimasis, pasisveikinimas, atsisveikinimas, linkėjimas, dėkojimas, prašymas, atsiprašymas.
Apibendrinant, vaizdingi žodžiai ir sinonimai yra neatsiejama turtingos ir išraiškingos kalbos dalis. Jie padeda ne tik tiksliau perteikti mintis, bet ir sukurti malonų bei efektyvų bendravimą, kuris yra svarbus kalbos etiketo aspektas.