Panaudos Sutarties Varžytynės: Teisiniai Aspektai Lietuvoje

Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis drausmė ir tikslus pareigos vykdymas - būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali neįvykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka.

Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų.

Šios normos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta. Dažniausiai registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus.

Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.

Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Nagrinėjamos Aukščiausiojo Teismo nutartys bei kiti procesiniai dokumentai. Magistro baigiamajame darbe taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai.

Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Siekiama nustatyti galiojusių teisės aktų įtaką šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Lyginamojo metodo pagalba analizuojami įvairūs hipotekos registro modelius, išsiaiškinti priverstinės hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingų valstybių teisės aktuose, panašumus ir skirtumus. Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje.

Statistinių duomenų analizės metodas naudojamas tiriant ir vertinant Hipotekos teisėjų darbo ataskaitose bei Hipotekos registro veiklos apžvalgose pateiktus statistinius duomenis.

Pagrindinis magistro baigiamajame darbe naudojamas tyrimo šaltinis - CPK bei jo pagrindu susiformavusi teismų praktika. Analizuojamos normos, kurių taikymas praktikoje yra sukėlęs problemų ir kurių taikymo teisinės klaidos lemia procesinių normų pažeidimus, todėl nemenka reikšmę atliekant tyrimą turėjo ir CK normų analizė. Taip pat analizuojami galioję įstatymai (pvz., 1936 m. Ipotekos įstatymas, 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau - 1964 m. CK), Hipotekos įstatymas ir kt.).

Remiamasi teisės doktrina - mokslinėmis monografijomis, daktaro disertacijomis, teisės aktų komentarais, vadovėliais ir moksliniais straipsniais. Hipotekos sistemos analizei reikšminga tarpukario Lietuvoje išleista A. Butkio monografija, E. Baranausko daktaro disertacija „Įkeitimo teisinis reguliavimas“ (2002 m.), D. Petrauskaitės komentuojamojo pobūdžio darbai, R. Juodkos, P. Markovo moksliniai straipsniai hipotekos tematika. Nagrinėjant įkeitimo teisės atsiradimo romėnų teisėje prielaidas bei hipotekos teisinės prigimties problematiką, reikšminga Rusijos teisės doktrina: V. Chvostovo, I. Novickio, K. Pobedonoscevo, I. Pokrovskio, V. Vitrenskio bei A. Viaznevskio moksliniai darbai.

Tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai nulėmė darbo struktūrą. Darbą sudaro įvadas, trys dėstomosios - tiriamosios dalys, pabaiga, pasikėlymai įstatymų leidėjui, naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorė pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šių dienų hipotekos susiformavimui. Taip pat siekiama atskleisti daiktinės teisės normas. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymis (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus. Antroji darbo dalis skirta ištirti, ar teisminis hipotekos registravimo modelis tinkamai apsaugo kreditoriaus interesus.

Hipotekos Raida Istorijoje

Išsamiausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmiausios įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.

Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: „Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai ašie pas jį pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus“.

Hammurabio kodeksas

Sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas „įvesta, įvežta, įnešta“ . Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.

Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę.

Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama „rankiniu įkeitimu“. Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Šios fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas.

Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)).

Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tačiau vėliau, siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų interesus, buvo nustatyta, kad įkeitimo teisė galioja tik tada, kai ji įrašoma į specialius registrus. Tokiu būdu buvo siekiama apsaugoti asmenis nuo galimo sukčiavimo, kuomet tas pats daiktas keletą kartų įkeičiamas skirtingiems asmenims. Tokiu atveju būtų ginčijamasi, kuriam asmeniui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį.

Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.

Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.

Nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje „Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus“. Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisių gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo „amžinumas“ - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.

XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didesniąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. gegužės 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas. Įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Norint įkeisti nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas gynė smulkiuosius savininkus, neliečiant smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs A. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.

Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šios nekilnojamojo turto, įrašyto į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygų vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gegužės 30 d. 1936 m. įstatymas panaikino galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo ginamos nuo pažeidimų.

Nekilnojamojo Turto Pirkimas Iš Varžytynių

Nekilnojamojo turto (NT) pirkimas iš varžytynių gali atrodyti kaip patraukli galimybė įsigyti būstą už mažesnę kainą. Tačiau šis procesas susijęs su specifinėmis rizikomis ir iššūkiais, ypač jei planuojama pirkti su paskola. Aptarsime, ką svarbu žinoti perkant būstą iš varžytynių, kokios yra finansavimo galimybės ir kokie teisiniai aspektai gali kilti.

Rizikos Perkantiems Būstą Iš Varžytynių

Prieš priimant sprendimą pirkti būstą iš varžytynių, būtina atidžiai įvertinti galimas rizikas:

• Turto istorija ir teisinės aplinkybės: Būtina išsiaiškinti varžytynių priežastį ir ar skolos bus padengtos, o turto areštas panaikintas. Kyla rizika, kad pirkėjas gali įsivelti į ilgą procesą, o sumokėti pinigai kuriam laikui būtų įšaldomi.
• Turto būklė: Pirkdami turtą per varžytynes, turėkite galimybę jį apžiūrėti. To tikrai nereikėtų vengti, nes pamatyti įsigyjamą turtą realybėje tikrai gali būti naudinga.
• Kaina: Pradinė kaina gali būti mažesnė už rinkos, tačiau aukciono principu procesas gali būti nestandartinis. Vykstant aukcionui, kaina gali padidėti ir netgi pralenkti rinkoje esančias kainas, todėl svarbu įvertinti, kad netektų permokėti.
• Teisminiai ginčai: Maža turto kaina gali reikšti galimus teisminius ginčus. Nereikia pamiršti, kad skolininkas suinteresuotas, jog turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą. Jei turto kaina mažesnė nei rinkos, tikėtina, kad skolininkas pradės teisminį procesą, ginčydamas turto kainą ir varžytynių rezultatus.
• Skolininko veiksmai: Skolininkai siekia apsunkinti turto pardavimą iš varžytinių, skundžia visus su tuo susijusius procesus ir veiksmus. Jei yra galimybė, rekomenduotina pasikalbėti su skolininku prieš tokio turto įsigijimą ir sužinoti jo ketinimus nenorint įklimpti varžytinių procese.
• Turto atlaisvinimas: Jeigu butas ar namas yra nuperkamas, tačiau jis buvo išnuomotas ar suteiktas naudotis panaudos teise, vėliau gali kilti ir tam tikrų keblumų dėl patalpų atlaisvinimo.

Finansavimo Galimybės Perkant Būstą Iš Varžytynių

Gauti paskolą būstui, perkamam iš varžytynių, gali būti sudėtingiau nei perkant įprastu būdu. Štai kelios galimybės:

• Įkeisti turimą būstą: Paprasčiausias būdas gauti būsto paskolą perkant būstą iš varžytinių, tai turėti nuosavą didelės vertės būstą, kurį galite įkeisti. Įkeisto turto vertė turėtų padengti norimo pirkti turto vertę.
• Vartojimo paskola: Bankui užtenka to, kad įvyksta pats NT įsigijimo faktas ir kliento vardu įregistruojama nuosavybė, nekontroliuojamas nei atsiskaitymo procesas, nei turto vertinimas.
• Kito turto įkeitimas: Išimtinais atvejais būsto paskola galėtų būti suteikta įkeičiant kitą turimą nekilnojamą turtą. Tokius atvejus bankai vertina individualiai.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad varžytynėse visi objektai areštuoti, dėl to įkeisti bankui ir pasiimti paskolos neiseis. Tačiau galima rokiruotė: užstatote savo dabartinį būstą, pasiimate paskolą, susimokate už naują būstą, persirašote nuosavybę, nusiimate areštus ir su banku tariatės pakeisti užstatomą turtą paimtai paskolai.

Teisiniai Aspektai

Perkant turtą iš varžytynių, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos teisinius aspektus:

• Turto pardavimo anuliavimas: Teismas gali pripažinti pardavimą iš varžytynių ir negaliojančiu, jei yra nustatomas pažeidimas: turtas parduotas anksčiau, nei buvo skelbiamas pardavimo laikas; parduotas skolininkui nepriklausantis turtas; turtas parduotas už mažesnę kainą, nei ji turėjo būti nustatyta ir kt.
• Atsiskaitymo terminai: Vienur nurodoma, kad per 30 dienų po varžytinių pabaigos, kitur, kad per 30 dienų turi būti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, o visa kaina sumokėta per 10 dienų po sutarties pasirašymo. Skaitykite kiekvieno atvejo dalyvavimo varžytinėse sutartį, čia išsamiai turi būti parašyta ir prisegtos sąlygos.

Jei turtas varžytynėse iš tiesų parduotas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta, suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali turto pardavimo aktus pripažinti negaliojančiais. Tokiu atveju varžytynių rezultatai naikinami, sumokėta kaina grąžinama pirkėjui ir varžytynės skelbiamos iš naujo.

Mokesčiai Perkant Būstą Iš Varžytynių

Jei varžytinės vyksta per antstolį ir būsto kaina yra iki 50 tūkst. LTL, kaina iškart automatiškai pabrangsta 5%, jei tarp 50-100 tūkst. - pabrangs 4%, jei virš 100 tūkst. - pabrangs 3%.

Patarimai Perkantiems Būstą Iš Varžytynių

Apibendrinant, štai keletas patarimų, kurie gali padėti sėkmingai įsigyti būstą iš varžytynių:

• Atidžiai išanalizuokite turto istoriją ir teisinę situaciją.
• Apžiūrėkite turtą prieš dalyvaudami varžytynėse.
• Įvertinkite galimus remonto ir tvarkymo kaštus.
• Pasikonsultuokite su teisininku ir finansų specialistu.

Sutarčių išviešinimas apsaugo abi puses nuo galimo sutarties šalių nesąžiningumo, aiškiai apibrėžia abiejų šalių teises ir pareigas bei užtikrina sutarties sąlygų laikymąsi. Registrų centras primena, kad prašymą įregistruoti nuomos ar panaudos sutartį gali pateikti viena iš šalių - tiek turto savininkas, tiek nuomininkas.

Registrų centro konsultantai dalinasi atsakymais į dažniausiai užduodamus klausimus apie nuomos sutarčių registravimą:

• Kokie dokumentai reikalingi registruojant sutartis? Registruojant reikalinga pati nuomos ar panaudos sutartis, kurią suinteresuotos šalys turi pasirašyti vienodai - elektroniniu kvalifikuotu parašu arba ranka. Jei nuomojamas žemės sklypas, turi būti pridedamas jo planas (schema). Visi dokumentai teikiami originalai arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos. Žemės sklypo plano gali būti teikiama kopija, jei ją pasirašo visos sutarties šalys. Jei nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas „Atliktas notaro vykdomasis įrašas“, tai juridinis faktas apie sudarytą nuomos, panaudos ar subnuomos sutartį registruojamas ir išregistruojamas ar keičiami duomenys kartu su prašymu pateikus kreditoriaus sutikimą.
• Kokiais būdais registruoti nuomos ir panaudos sutartis? Patogiausias būdas registruoti sutartį yra internetu - prisijungus prie Registrų centro savitarnos svetainės. Suvedus duomenis numatytose formose dalis duomenų perkeliama automatiškai. Vos kelių mygtukų paspaudimu sugeneruotą sutarties šabloną visos šalys turi pasirašyti elektroniniu kvalifikuotu parašu. Jei dokumentai pasirašyti ranka, juos galima pateikti: atvykus į vietos Registrų centro klientų aptarnavimo padalinį; siunčiant prašymą kartu su asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija adresu: Studentų g. 39, 08106 Vilnius. Siunčiamas prašymas ir pridedami dokumentai turi būti pasirašyti elektroniniais parašais.
• Kas pasirašo sutartį ir teikia prašymą ją įregistruoti, kai yra daugiau savininkų ar nuomininkų? Nuomos sutartis pasirašoma visų sutarties šalių. Jei yra keli turto bendrasavininkai ir nuomojamas visas nekilnojamasis daiktas, pasirašo visi bendrasavininkai. Jei nuomojamas ne visas daiktas, o tik jo dalis, priklausanti vienam iš bendrasavininkų, sutartį gali pasirašyti tos dalies turto savininkas, jeigu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas „nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka“.
• Kaip išregistruojama pasibaigusi galioti, neterminuota ar nepasibaigusi nuomos/ panaudos sutartis? Pasibaigusi galioti nuomos ir panaudos sutartis išregistruojama vienai iš sutarties šalių pateikus prašymą ją išregistruoti. Prašyme reikia nurodyti, kad sutartis nebuvo pratęsta. Neterminuotos sutarties ar nepasibaigusios galioti sutarties atvejais, kai abi šalys nusprendžia ją nutraukti, reikalinga teikti prašymą pridedant visų suinteresuotų asmenų pasirašytą susitarimą nutraukti nuomos ir panaudos sutartį.
• Kada galima nutraukti sutartį vienašališkai? Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta tik vadovaujantis sutartyje numatytomis vienašalio sutarties nutraukimo sąlygomis, Civilinio kodekso nuostatomis ar kreipiantis į teismą.
• Kokie dokumentai teikiami subnuomojant panaudos teise valdomą turtą? Norint įregistruoti subnuomos sutartį, kai turtas valdomas panaudos teise, kartu su prašymu turi būti teikiamas nekilnojamojo daikto savininko rašytinis sutikimas arba toks sutikimas turi būti įrašytas panaudos sutartyje. Kad subnuomos sutartis būtų registruojama Nekilnojamojo turto registre, turi būti įregistruota ir nuomos ir panaudos sutartis ir jos terminas negali būti ilgesnis už nuomos/panaudos sutarties terminą.

Savo veiklos ribų žinojimas. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas.

Klausimai, kurie gali kilti:

• Gyvenamų ir negyvenamų patalpų nuoma.
• Kaip tinkamai padaryti nuomojamo nekilnojamojo turto aprašymą.
• Kokius punktus būtina nurodyti nuomos sutartyje.
• Viešas NT aukcionas.
• Sutarčių sudarymas, keitimas.

Atsakymai į klausimus. Raimonda Joskaudienė - teisininkė, praktikė, ilgametė lektorė, Lietuvos komercinio arbitražo arbitrė, teismo mediatorė.

Registracijos vėliausiai galima atsisakyti likus 2 dienoms iki renginio el. paštu.

tags: #panaudos #sutartis #varzytines