Kasdieninėje kalboje žodžiu "turtas" dažniausiai vadinamos brangenybės, butas, žemės sklypas, automobilis ir kiti panašūs daug kainuojantys daiktai. Apskaitoje ši sąvoka gerokai platesnė. Be anksčiau minėtų daiktų, turtui taip pat priskiriamos įmonės sandėlyje laikomos prekės, žaliavos, pagaminta produkcija (visa tai apibendrintai dar vadinama atsargomis), banko sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat įvairios skolos įmonei.
Taigi, apskaitoje turtu vadinami turintys vertę ekonominiai ištekliai ir skolos įmonei, iš kurių ji gauna arba ateityje tikisi gauti kokios nors naudos. Turtas privalo turėti savininką, bet nebūtinai juo turi būti įmonė, kurioje laikomas.
Vienas juridinio asmens teisių neturinčių įmonių skiriamasis bruožas - tokių įmonių savininkai už savo įmonės skolas atsako ne tik įmonės vardu įregistruotu, bet ir asmeniniu turtu. Šis juridinis faktas dažnai neteisingai interpretuojamas ir manoma, jog personalinių įmonių ir ūkinių bendrijų nuosavas turtas neatskirtas nuo savininkų turto. Apskaitos požiūriu tai visiškai klaidingas teiginys, prieštaraujantis pagrindiniams apskaitos principams, vien jau dėl tos priežasties, kad ne visas savininkų asmeninis turtas yra ir jų įmonės turtas.
Neatskyrus jų, apskaitoje teks fiksuoti visai su įmonės veikla nesusijusius savininko asmeninio gyvenimo dalykus: maisto ir namų apyvokos daiktų pirkimą, mokesčius už komunalines paslaugas ir kt. Šitokia painiava tikrai baigsis nemalonumais su mokesčių inspektoriumi ir didelėmis baudomis dėl neteisingai sumokėtų mokesčių.
Gaminant produkciją ir teikiant paslaugas, paprastai naudojama daug įvairaus turto. Trumpalaikis turtas - tai turtas, kurį numatoma sunaudoti ar panaudoti per vienerius metus, arba kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už vertę. Sandėlyje esantis ar kitur naudojamas trumpalakis materialus turtas apskaitomas vienodai.
Materialiai atsakingi asmenys turtą apskaito pagal pavadinimus, vertę ir kiekį sandėlio apskaitos knygoje arba kortelėse. Gautas turtas į apskaitos knygą įrašomas iš tiekėjų sąskaitų, o išduotas turtas nurašomas važtaraščiais (reikalavimais). Po kiekvieno įrašo apskaičiuojamas kiekio likutis.
Įmonės trumpalaikio turto poreikis yra nustatomas pagal atskirus trumpalaikio turto straipsnius. Kiekviena įmonė, norėdama dirbti normaliai, turi turėti gamybinių atsargų. Į jas investuoti pinigai, todėl svarbu gamybinės atsargas naudoti efektyviai.
Pasaulinėje praktikoje yra žinoma keletas efektyvių nuoseklaus aprūpinimo sistemų. JAV, Japonijoje naudojama „tiksliai laiku“ sistema. Kitas metodas yra vadinamas „atsargų kontrolės atrankos“ metodas. Jis vadinamas ABC grafiku.
Veiklos ciklas - laikotarpis nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai paverčiamą priemonę. Taigi veiklos ciklo trukmės nustatymas tampa ne tik įmonės valdymo, bet ir apskaitos politikos dalimi.
Pagal 9-ąjį VAS finansinės atskaitomybės aiškinajame rašte būtina atskleisti atsargoms vertinti taikyta apskaitos politiką ir savikainos nustatymo būdą. 9-asis VAS „Atsargos“ reglamentuoja, kad registruojamos atsargos apskaitoje įvertinamos įsigijimo savikaina, o sudarant finasinę atskaitomybę - įsigijimo(pasigaminimo) savikaina arba realizavimo verte.
Atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikaina palyginama su tų pačių atsargų grynąja galimo realizavimo verte finansinės atskaitomybės sudarymo dieną.
Atsargos perkainojamos, kai:
- saugomos paseno;
- pablogėjo jų kokybė;
- krito kainos dėl sumažėjusios paklausos ir pan.
Tai reiškia, kad rinkos kaina tapo mažesnė negu įsigijimo vertė, ir įmonė jų nekoreguodama, balanse neteisingai įvertintų atsargas. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonė turi pateikti kuo patikimesnius ir tikresnius duomenis apie turimų atsargų vertę. Toks reikalavimas grindžiamas nuostata, kad atsargų vertė įmonės balanse neturi būti didesnė už naudą, kurios tikimasi pardavus arba sunaudojus šias atsargas.
Atsargos nukainojamos vadovaujantis atsargumo principu. Laikantis šio principo, renkantis vieną iš kelių įmonės atsargų įkainojimo būdų, pirmenybė teikiama tam, kurį taikant įmonės rezultatai bus nepalankiausi, t.y. 9-ame VAS pabrėžiama, jog teisingiausia informacija gaunama nukainuojant kiekvieną atsargų vienetą.
Jeigu, vadovaujantis apskaitos optimalumo principu, netikslinga arba neįmanoma įvertinti kiekvieno atsargų vieneto, atsargos gali būti nukainojamos vienarūšių atsargų grupėmis. Tada būtina atsargas sugrupuoti pagal jų vartojamąsias savybes, vartotojus, pagaminimo ir (ar) pardavimo vietą. Grupės negali sudaryti tam tikroje geografinėje zonoje pagaminta produkcija arba visos atsargos, skirtos vienai ūkio šakai. Atsargas būtina skirstyti į smulkesnes grupes.
Atsargų įkainojimo problema aktuali įmonių buhalteriams ne tik dėl turimų atsargų perkainojimo, bet ir dėl to, jog iškyla atsargų likučių įkainojimo problema. Atsargas perkant skirtingomis kainomis, tai būtina įvertinti.
Atsargų Įkainojimo Metodai
Yra keletas pagrindinių atsargų įkainojimo metodų, kuriuos įmonės gali naudoti:
- Konkrečių kainų metodas. Jis taikomas tada, kai konkretūs atsargų vienetai yra įvertinami jų savikaina, t.y.
- FIFO metodas (angl.: first-in, first-out, liet.: pirmas į, pirmas iš) - daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktų atsargų kainos priskiriamos pirmiausia parduotų atsargų savikainai, t.y. parduodamos anksčiausiai pirktos atsargos (žaliavos, prekės).
- LIFO metodas( angl.: last-in, first-out, liet.: paskutinis į, pirmas iš ) - daroma prielaida, kad vėliausiai pirktų atsargų kainos priskiariamos pirmiausia parduotų atsargų savikainai, t.y. parduodamos (sunaudojamos) vėliausiai pirktos atsargos (žaliavos, prekės). Laikotarpio pabaigoje lieka anksčiausiomis (pirmutinėmis) kainomis įvertintos atsargos.
- Vidutinės kainos (svertinio vidurkio) metodas. Pasirinkus šį metodą, laikotarpio pabaigos atsargų likučiai įvertinami vidutine kaina. Ji nustatoma, visų laikotarpio pirkimų ir pradinio likučio kainų sumą padalijus iš pirktų ir buvusių laikotarpio pradžioje atsargų vienetų skaičiaus.
Užsiimančios prekyba įmonės perka prekes, ketindamos jas perparduoti. Akivaizdu, kad prekybos įmonės sėkmingai veiklai neužtenka vien nupirkti prekių, tikintis jas sėkmingai perparduoti. Priekiaujant kyla įvairių problemų: gautos ar parduotos prekės genda, sugadinamos, baigiasi jų galiojimo laikas.
Sutinkamai 9-ojo VAS „Atsargos“ nuostatomis, jeigu neįmanoma arba per brangu tiksliai nustatyti atskirų rūšių prekių gabenimo, sandėliavimo ir pan. išlaidų ir jeigu išlaidų sumos yra mažareikšmės, jos gali būti įskaitomos į prekių, parduotų per ataskaitinį laikotarpį, savikainą.
Pirkėjų Įsiskolinimai ir Abejotinos Skolos
Pirkėjų įsiskolinimas - tai su įmonės prekybine veikla ( prekių, paslaugų ir savos produkcijos pardavimu ) susijusios pirkėjų skolos. Bendrieji pardavimai gali būti koreguojami nuolaidų, grąžinimų, nukainojimų sumomis. Tokiu atveju, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai.
Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfiksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Didžiausią debitorinių įsiskolinimų dalį įmonėje dažniausiai sudaro pirkėjų skolos.
Todėl jų nemokumas, t.y. neatsiskaitymas už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas gali sąlygoti ir pačios įmonės nemokumą (nesugebėjimą atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, tiekėjais). Įmonė abejotinas skolas gali laikyti beviltiškomis.
Jeigu skolinkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo skolų (teisių ir pareigų) perėmejas, tai skolos negali būti laikomos beviltiškomis, remiantis tik tuo faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik minėtųjų faktų. Visais atvejais įmonė, norėdama skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas skoloms susigrąžinti.
Jeigu skolininkas yra likviduotas arba bankrutavęs, taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finasiniais skolų išieškojimo būdais.
Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį.
Pinigai ir Pinigų Ekvivalentai
Pinigai ir pinigų ekvivalentai - visi įmonės turimi pinigai vietine ir užsienio valiuta ir jų ekvivalentai, pavyzdžiui gryni pinigai kasoje ir banko sąskaitose, banko čekiai, perlaidų vertė, t.y. tos pinigų sumos, kuriomis įmonė realiai gali naudotis. Grynų pinigų operacijos kasoje griežtai reglamentuojamos. Pinigai į kasą priimami ir išmokami pagal nustatytas taisykles ir naudojant nustatytos formos dokumentus.
Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo buhalteris, o priėmus pinigus ir kasininkas. Pinigai iš kasos išmokami pagal išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir buhalteris. Kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam asmeniui.
Išmokant pinigus pagal įgaliojimą, orderio tekste nurodoma ( po faktiško pinigų gavėjo vardo ir pavardės) įgaliotojo asmens vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris, gyvenamoji vieta. Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.
Prekybos įmonėse pinigai apskaitomi ne tik įmonės kasoje, bet ir elektroniniuose kasos aparatuose (EKA), nes prekių pardavimas mažmeninėje prekyboje fiksuojamas EKA. Norint apskaityti grynų pinigų judėjimą, pildomi EKA žurnalai.
Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, - tai Lietuvos banko leidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko biletai, valstybės iždo biletai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo forma pagal CK 1.100 straipsnį.
Iš esmės nesiskiria ir 18-ojo VAS „ Finansinis turtas ir finansianiai įsipareigojimai“ apibrėžimas: pinigai ir jų ekvivalentai - įmonės kasoje ir sąskaitose bankuose esantys pinigai it jų akvivalentai įvairia valiuta.
Pinigai užsienio valiuta turi būti finansinės atskaitomybės sudarymo dieną perkainojami nacionaline valiuta. Pinigai yra pats likvdžiausias turtas ir reikalauja ypatingų apskaitos, apsaugos ir vidaus kontrolės priemonių.
Grynų pinigų apskaitos užsienio valiuta ypatumas tas, kad įmonės valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiama lito ir užsienio valiutos santykį. Bankuose kiekviena užsienio valiuta apskaitoma atskiroje sąskaitoje.
Pinigai inventorizuojami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Jeigu per kalendorinį mėnesį buvo perduodami pinigai ir kasos dokumentai pagal įmonės vadovo įsakymą kitam darbuotojui, papildoma pinigų inventorizacija gali būti neatliekama.
Negrynieji pinigai yra laikomi banko įstaigoje. Įmonės naudoja dvi banko sąskaitas: atsiskaitomąją ir kreditų. atliekami naudojantis telebanko paslaugomis. Banko pavedimo kopija (nepatvirtinta) lieka prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami viename mokėjimo pavedimų registracijos žurnale nurodant pavedimo numerį, kuri automatiškai suteikia telebanko programa, pavedimo datą, gavėjo pavadinimą, sąskaitos numerį, iš kurios pavedamos lėšos, mokėjimo paskirtį ir sumą.
Pagal 2-ojo VAS „Balansas“ nuostatas išankstiniams apmokėjimams priskiriamos iš anksto sumokėtos sumos. Pavyzdžiui, tiekėjams už atsargas ar paslaugas, kurias įmonė gaus vėliau, iš anksto apmokėta reklama, draudimas, iš anksto apmokėtas nuomos mokėstis ir pan. Iš anksto apmokama tiekėjams, kurie įsipareigoja tiekti prekes ar paslaugas. Taigi pinigai tiekėjams sumokami ne už tas gautas prekes ar gautas paslaugas, o už įsipareigojimus jas pateikti.
Atsiskaitymų problema opi tiek pirkėjams tiek tiekėjams. Įmonė kaip pirkėja suinterisuota kuo ilgiau neatsiskaityti su prekių ar paslaugų tiekėjais, nes, naudodama kitų įmonių pinigus, ji gauna neprocentinį kreditą. Įmonė kaip tiekėja, atvirkščiai, siekia kuo greičiau atgauti pinigus, nes didėjanti pirkėjų skola gali sukelti didelį apyvartinių lėšų trūkumą, o tada tenka skolintis pinigų, ir mokėti palūkanas.
Išankstiniai apmokėjimai padeda spręsti mokumo problemas. Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams laikomi trumpalakiu turtu, nes avansu sumokėtos pinigų sumos savaime priskiriamos sąnaudoms. Laikantis kaupimo principo, sąnaudoms priskiriamos išlaidos, susijusios su uždirbtomis pajamomis.
Gautinomis sumomis laikomos trumpalaikės skolos, susijusios su įmonės tipine veikla.
Komandiruočių išlaidos gana griežtai reglamentuojamos. Lietuvos Respublikos pelno mokėsčio įstatymas pabrėžia, kad komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlkti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.
Pelno mokesčio įstatymo reikalavimu, komandiruojant darbuotoją Lietuvos Respublikoje, dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atsakaitymams norma yra 15 Lt (125Lt x 12%), o jeigu komandiruote trunka tik vieną dieną, ne daugiau kaip 50% dienpinigių sumos, t.y. 7,50 Lt. Komandiruojant darbuotoją į užsienį taikomos didesnės dienpinigių normos.
Gyvenanojo ploto nuomojimo išlaidos komandiruotėje gali būti priskirtos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tik pagal šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, t.y. Kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą visomis transporto priemonėmis transporto išlaidos ribojmų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali bū...
tags: #trumpalaikio #turto #apyvartos #ciklas