Šv. Augustino (lot. Aurelius Augustinus) „Išpažinimai“ (lot. Confessiones) yra vienas garsiausių ir reikšmingiausių krikščionybės literatūros kūrinių. Parašytas maždaug 397-400 metais po Kristaus, šis darbas yra autobiografinė knyga, kurioje Šv. Augustinas apmąsto savo gyvenimo kelią nuo jaunystės, klaidų ir nuodėmių iki atsivertimo į krikščionybę bei gilesnio tikėjimo pažinimo. Tai ne tik asmeninė išpažintis, bet ir teologinis bei filosofinis darbas, apmąstantis žmogaus sielos kelią, Dievo malonę ir žmogaus vietą pasaulyje.
Pagrindinės „Išpažinimų“ temos:
Atsivertimo istorija:
Pagrindinė „Išpažinimų“ linija yra Šv. Augustino dvasinė kelionė nuo hedonistinio ir pasaulietinio gyvenimo iki atsivertimo į krikščionybę. Jis aprašo, kaip praeityje buvo prisirišęs prie pasaulietinių malonumų, seksualinių aistrų ir intelektualinio pasididžiavimo. Vis dėlto per Dievo malonę Augustinas išgyveno vidinį dvasinį atgimimą, kuris galiausiai paskatino jį tapti vienu iš svarbiausių Bažnyčios Tėvų.
Dievo ieškojimas:
Knygoje Augustinas nuolat kalba apie žmogaus troškimą rasti Dievą ir pažinti tikrąjį gyvenimo tikslą. Jis aprašo, kaip ilgai ieškojo Dievo per filosofiją, manicheizmą (dualistinę religiją) ir kitus mokymus, kol galiausiai rado tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip vienintelį tikrąjį kelią į išganymą. Tai yra dvasinio ieškojimo ir atgailos kelionė.
Citata: „Nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje, Viešpatie.“ (Išpažinimai, I, 1)
Nuodėmė ir malonė:
Augustinas savo gyvenimo apmąstymuose daug dėmesio skiria nuodėmei, ypač jaunystės nuodėmėms ir kaip Dievo malonė jam padėjo įveikti nuodėmę. Jis aprašo, kaip jis buvo įtrauktas į seksualinius geismus, melą, vogimą ir kitus netinkamus veiksmus. Jis pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra ne įmanomas vien savo pastangomis, bet tik per Dievo malonę.
Citata: „Pats būčiau žlugęs, jei Tu nebūtum mane palaikęs.“ (Išpažinimai, XIII)
Filosofiniai apmąstymai apie laiką ir atmintį:
Viena iš įdomiausių „Išpažinimų“ dalių yra Augustino apmąstymai apie laiką. Jis klausia, kas yra laikas, ir kaip jis gali būti suprantamas. Augustinas gilinasi į žmogaus sąmonę, atmintį ir dvasinį gyvenimą, stengdamasis suprasti, kaip žmogus suvokia laikinumą ir amžinybę. Jo svarstymai apie laiką turėjo didelę įtaką vėlesnei filosofinei minčiai.
Citata: „Kas yra laikas? Jei niekas manęs neklausia, aš žinau. Jei kas paklausia ir nori paaiškinti, aš nežinau.“ (Išpažinimai, XI)
Dievo buvimas ir gailestingumas:
Knygoje nuolat akcentuojamas Dievo buvimas žmogaus gyvenime net tada, kai žmogus nuo Jo nusigręžia. Augustinas teigia, kad Dievas visada buvo su juo, net kai jis ieškojo Jo klaidinguose keliuose. Ši tema pabrėžia Dievo kantrybę ir gailestingumą.
Vidinis žmogaus konfliktas:
„Išpažinimuose“ Augustinas aprašo savo vidinę kovą tarp kūno ir dvasios troškimų. Šis vidinis konfliktas rodo gilesnę teologinę diskusiją apie žmogaus prigimtį, silpnumą ir nuodėmingumą, kartu pabrėžiant Dievo malonės reikšmę žmogaus gyvenime.
05. Augustino išpažintys
„Išpažinimų“ struktūra:
„Išpažinimai“ susideda iš 13 knygų, kurios apima ne tik Augustino asmeninę istoriją, bet ir gilias filosofines bei teologines refleksijas. Knygos pirmosios dalys yra autobiografinės, o vėlesnėse dalyse Augustinas aptaria įvairius teologinius ir filosofinius klausimus, tokius kaip kūrimas, laikas, atmintis, nuodėmė ir malonė.
- Knygos I-IX: Šios dalys daugiausia apima Augustino gyvenimo istoriją, jo nuopuolius ir dvasinę kelionę iki atsivertimo į krikščionybę. Jis aprašo savo jaunystės klaidas, intelektualinę kelionę ir atsivertimo procesą.
- Knygos X-XIII: Šiose knygose Augustinas giliau apmąsto žmogaus dvasinį gyvenimą, Dievo prigimtį ir kūrinijos prasmę. Ypatingą dėmesį jis skiria atminčiai, laikui ir Kūrėjo ir kūrinijos santykiui.
„Išpažinimų“ reikšmė:
Autobiografinis unikalumas:
„Išpažinimai“ laikomi vienu pirmųjų ir svarbiausių autobiografinių kūrinių Vakarų literatūroje. Šv. Augustinas atvirai kalba apie savo asmeninius trūkumus, vidines kovas ir tikėjimo ieškojimą, kas buvo labai neįprasta tam laikmečiui. Jo atvirumas ir nuoširdumas daro šį kūrinį ypač aktualų ir šiandien.
Teologinė įtaka:
„Išpažinimai“ tapo pagrindiniu šaltiniu Augustino teologijai ir filosofijai suprasti. Jo apmąstymai apie malonę, nuodėmę, laisvą valią ir Dievo gailestingumą turėjo didžiulę įtaką Vakarų krikščioniškajai teologijai.
Filosofinė reikšmė:
Augustino apmąstymai apie laiką, atmintį ir žmogaus prigimtį darė įtaką ne tik teologijai, bet ir filosofijai. Jo analizės apie laiko prigimtį ir žmogaus sąmonę buvo nagrinėjamos ir vertinamos vėlesnių mąstytojų, tokių kaip Hegelis ir Heideggeris.
Šv. Augustino „Išpažinimai“ yra įkvepiantis dvasinis bei intelektualinis veikalas, rodantis žmogaus troškimą rasti Dievą ir gyvenimo prasmę. Tai autobiografija, teologinis traktatas ir filosofinė refleksija, kurią verta skaityti dėl jos gilios išminties apie žmogaus prigimtį, nuodėmę, atgailą ir Dievo malonę.
Šv. Aurelijaus Augustino Išpažintys: Trylika knygų
Pateikiame keletą ištraukų iš pirmosios knygos:
PIRMOJI KNYGA GIMIMAS, KŪDIKYSTĖ IR VAIKYSTĖ
Dievo šaukimasis
Kaip šauksime Dievą?
Didis esi, Viešpatie, ir labai vertas pagyrų: didi tavo galia ir neišmatuojama tavo išmintis. Žmogus, tavo kūrinijos dalelė, trokšta tave šlovinti, nors nešioja savo mirtingumą ir nuodėmės liudijimą, liudijimą, kad tu priešiniesi išpuikėliams. Ir vis dėlto žmogus, tavo kūrinijos dalelė, trokšta tave šlovinti. Tu pats žadini mus, kad šlovinti tave būtų džiaugsmas, nes sukūrei mus sau, ir mūsų širdis nerami, kol neatranda ramybės tavyje.
Leisk man, Viešpatie, suprasti ir pažinti, kas yra pirmiau - šauktis tavęs ar tave šlovinti, pažinti tave ar tave šauktis. Bet kas gali tave šauktis, tavęs nepažinęs? Juk nežinodamas gali šauktis ko kito, o ne tavęs. O gal tu esi šaukiamas, kad būtum pažintas? Kaip gi šauks tie, kurie tavimi netiki? Ir kaip patikės be skelbėjo? Tie, kurie ieško Viešpaties, šlovins jį. Ieškodami jie ras jį, o radę šlovins. Ieškosiu tavęs, Viešpatie, šaukdamasis tavęs, ir šauksiuosi tavęs, tikėdamas tavimi, nes tu mums buvai paskelbtas. Tave šaukia mano tikėjimas, kurį man davei, kurį įkvėpei per savo Sūnaus žmogiškumą, per tavo skelbėjo tarnystę.
Kodėl šauksime Dievą?
Kaip šauksiu savo Dievą, mano Dievą ir Viešpatį, jei šaukdamas jį kviesiu į save patį? Kur yra vieta manyje, kur galėtų ateiti mano Dievas? Kur galėtų ateiti Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę? Ar tikrai, Viešpatie, mano Dieve, yra manyje kas nors, kas galėtų tave talpinti? Ar dangus ir žemė, kuriuos sukūrei ir kuriuose mane sukūrei, talpina tave? Ar todėl, kad be tavęs nieko nebūtų, viskas, kas yra, talpina tave? Kadangi ir aš esu, kodėl prašau, kad ateitum į mane, jei nebūčiau, jei tavęs manyje nebūtų? Juk nesu pragare, o tu esi net ten. Jei nusileisiu į pragarą, tu ten esi. Taigi nebūčiau, mano Dieve, visai nebūčiau, jei tavęs manyje nebūtų. O gal veikiau nebūčiau, jei nebūčiau tavyje, iš kurio viskas, per kurį viskas, kuriame viskas? Taip, Viešpatie, taip. Kur tave šaukiu, jei esu tavyje? Iš kur tu ateini į mane? Kur galėčiau nueiti už dangaus ir žemės ribų, kad iš ten mano Dievas ateitų į mane, tas, kuris sakė: „Aš pripildau dangų ir žemę“?
Dievas pripildo viską
Ar dangus ir žemė talpina tave, nes tu juos pripildai? Ar pripildai juos, o dalis tavęs lieka, nes jie tavęs netalpina? Kur išlieji tai, kas lieka, kai dangus ir žemė jau pilni tavęs? Ar tau nereikia, kad kas nors tave talpintų, nes tu viską talpini, nes tai, ką pripildai, pripildai talpindamas? Juk indai, pilni tavęs, nedaro tavęs pastoviu, nes net jei jie sudužtų, tu neišsilietum. Kai išsilieji ant mūsų, ne tu guli, bet mus pakeli, ne tu išsibarstai, bet mus surenki. Visa, ką pripildai, pripildai visu savimi. Ar todėl, kad viskas negali tavęs viso talpinti, talpina tavo dalį, ir visi talpina tą pačią dalį? Ar kiekvienas talpina skirtingas dalis - didesni daugiau, mažesni mažiau? Ar yra kokia tavo dalis didesnė ar mažesnė? Ar tu visas esi visur, ir jokia būtybė tavęs viso netalpina?
Kas yra Dievas?
Kas tu esi, mano Dieve? Kas, klausiu, jei ne Viešpats Dievas? Kas yra Viešpats, jei ne Viešpats? Kas yra Dievas, jei ne mūsų Dievas? Aukščiausias, geriausias, galingiausias, visagalis, gailestingiausias ir teisingiausias, slapčiausias ir labiausiai esantis, gražiausias ir tvirčiausias, pastovus ir nesuvokiamas, nekintantis, keičiantis viską, niekada naujas, niekada senas, viską atnaujinantis, išpuikėlius vedantis į senatvę, o jie to nežino; visada veikiantis, visada ramus, renkantis ir nieko nestokojantis, nešantis, pripildantis ir saugantis, kuriantis, maitinantis ir tobulinantis, ieškantis, nors tau nieko netrūksta. Myli, bet nesikarščiuoji, pavydi, bet esi ramus, gailiesi, bet neliūdi, pyksti, bet esi taikus, keiti darbus, bet nekeiti plano; priimi, ką randi, ir nieko neprarandi; niekada stokojantis, bet džiaugiesi laimėjimais, niekada godus, bet reikalauji palūkanų. Tau duodama daugiau, kad būtum skolingas, bet kas turi ką nors, kas nėra tavo? Grąžini skolas, niekam neskolindamas, atleidi skolas, nieko neprarasdamas. Ką mes pasakėme, mano Dieve, mano gyvenime, mano šventoji saldume? Ką sako tas, kuris kalba apie tave? Bet vargas tiems, kurie tyli apie tave, nes net iškalbingieji lieka nebyliai.
Siela trokšta ir šaukiasi Dievo
Kas man duos ramybę tavyje? Kas man duos, kad ateitum į mano širdį ir ją apgirtum, kad pamirščiau savo blogį ir apkabinčiau vienintelį savo gėrį - tave? Kas tu man esi? Pasigailėk, kad galėčiau kalbėti. Kas aš pats esu tau, kad liepi man tave mylėti ir, jei to nedarau, pyksti ant manęs ir grasinai didelėmis nelaimėmis? Ar maža nelaimė, jei tavęs nemyliu? Ak, man! Per savo gailestingumą, Viešpatie, mano Dieve, pasakyk man, kas tu man esi. Pasakyk mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas.“ Taip pasakyk, kad išgirsčiau. Štai mano širdies ausys prieš tave, Viešpatie; atverk jas ir pasakyk mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas.“ Bėgsiu paskui šį balsą ir tave pagausiu. Neslėpk nuo manęs savo veido; tegu mirštu, kad nemirčiau, kad galėčiau matyti tavo veidą.
Mano sielos namai ankšti, kad tu į juos ateitum: tegu jie būna išplėsti tavo. Jie griūvantys: atstatyk juos. Juose yra dalykų, kurie žeidžia tavo akis: pripažįstu ir žinau. Bet kas juos išvalys? Kam kitam, jei ne tau, šauksiu: „Nuo mano slaptų nuodėmių apvalyk mane, Viešpatie, ir nuo svetimų nuodėmių apsaugok savo tarną“? Tikiu, todėl ir kalbu. Viešpatie, tu žinai. Argi ne tau išsakiau savo kaltes, mano Dieve, ir tu atleidai mano širdies nedorybę? Nesiginčiju su tavimi teisme, nes tu esi tiesa; nenoriu apgauti pats savęs, kad mano nedorybė nemeluotų pati sau. Todėl nesiginčiju su tavimi teisme, nes jei tu stebėtum nuodėmes, Viešpatie, kas ištvertų?
Gimimas ir kūdikystė
Žmogus nežino, iš kur atėjo
Leisk man kalbėti tavo gailestingumo akivaizdoje, man, dulkėms ir pelenams, leisk man kalbėti, nes štai tavo gailestingumas, o ne žmogus, mano pajuokėjas, yra tas, kuriam kalbu. Galbūt ir tu juokiesi iš manęs, bet atsigręžęs pasigailėsi manęs. Ką noriu pasakyti, Viešpatie, jei ne tai, kad nežinau, iš kur atėjau čia, į šį, sakyčiau, mirtingą gyvenimą ar gyvą mirtį? Nežinau. Mane priėmė tavo gailestingumo paguodos, kaip girdėjau iš savo kūniškų tėvų, iš kurių ir kuriuose mane formavai laike; pats to neprisimenu. Mane maitino žmogaus pieno paguodos, bet nei mano motina, nei žindyvės pačios nepildė savo krūtų - tu per jas davei man kūdikystės maistą pagal savo tvarką ir turtus, išdėstytus iki pat būties gelmių. Tu davei man nenorėti daugiau, nei davei, o mano maitintojams - norėti duoti man tai, ką jiems davei. Jos norėjo duoti man su meile, kuria buvo pilnos iš tavęs. Jų gėris buvo mano gėris, bet jis kilo ne iš jų, o per jas; juk visas gėris iš tavęs, Dieve, ir iš mano Dievo visas mano išgelbėjimas. Tai supratau vėliau, kai tu šaukei man per tai, ką davei viduje ir išorėje. Tada mokėjau čiulpti, džiaugtis malonumais, verkti dėl kūno skausmų - nieko daugiau.
Kokie yra kūdikiai
Vėliau pradėjau šypsotis - iš pradžių miegodamas, paskui būdraudamas. Taip man buvo pasakyta apie mane, ir tuo patikėjau, nes taip matome kitus kūdikius; pats to neprisimenu. Pamažu pradėjau jausti, kur esu, ir norėjau parodyti savo norus tiems, kurie galėjo juos išpildyti, bet negalėjau, nes mano norai buvo viduje, o jie buvo išorėje ir negalėjo jokiu savo pojūčiu įeiti į mano sielą. Todėl mosavau rankomis, leidau garsus, bandžiau ženklais išreikšti savo norus, kiek galėjau, kaip galėjau - bet tai nebuvo tikra. Kai manęs nesuprasdavo ar neduodavo to, kas galėjo pakenkti, pykdavau, kad vyresnieji man nepaklūsta, kad laisvieji man netarnauja, ir keršydavau verkdamas. Taip elgiasi kūdikiai, kaip sužinojau stebėdamas kitus, ir jie, nežinodami, labiau nei mano žinančios žindyvės parodė man, koks buvau.
Tik Dievas gyvena amžinai
Štai mano kūdikystė seniai mirė, o aš gyvenu. Bet tu, Viešpatie, kuris gyveni amžinai ir kuriame niekas nemiršta, nes prieš amžių pradžią ir prieš viską, kas gali būti vadinama „prieš“, tu esi, tu esi Dievas ir visko, ką sukūrei, Viešpats. Tavyje stovi visų nestabilių dalykų priežastys, tavyje lieka nekintamos visų kintamų dalykų šaknys, tavyje gyvena amžinos visų iracionalių ir laikinių dalykų prasmės. Pasakyk man, tavo maldavėjui, Dieve, gailestingasis savo vargšui, pasakyk, ar mano kūdikystę pakeitė kokia kita mano gyvenimo dalis, kuri mirė? Ar tai buvo laikas, kurį praleidau motinos įsčiose? Juk apie tai man šį tą pasakojo, ir pats mačiau nėščias moteris. O kas buvo prieš tai, mano saldume, mano Dieve? Ar buvau kur nors, ar buvau kuo nors? Niekas negali man to pasakyti - nei tėvas, nei motina, nei kitų patirtis, nei mano atmintis. Ar juokiesi iš manęs, kad to klausiu, ir liepi man tave šlovinti bei tau išpažinti už tai, ką žinau?
Pirmieji gyvenimo pradmenys
Išpažįstu tau, dangaus ir žemės Viešpatie, šlovindamas tave už savo pradžią ir kūdikystę, kurių neprisimenu. Tu davei žmogui iš kitų apie save spręsti ir net iš moterėlių autoriteto daug ką apie save tikėti. Buvau ir gyvenau net tada, ir kūdikystės pabaigoje ieškojau ženklų, kuriais galėčiau kitiems parodyti savo jausmus. Iš kur toks gyvūnas, jei ne iš tavęs, Viešpatie? Ar kas nors gali būti savo kūrėjas? Ar yra koks nors šaltinis, iš kurio į mus teka buvimas ir gyvenimas, išskyrus tave, kuris mus kuri, Viešpatie, kuriam būti ir gyventi nėra skirtingi dalykai, nes tu esi aukščiausias buvimas ir aukščiausias gyvenimas? Tu esi aukščiausias ir nesikeiti, tavyje nesibaigia ši diena, bet ji tavyje vyksta, nes tavyje yra visi šie dalykai; jie neturėtų kelio praeiti, jei tu jų netalpintum. Kadangi tavo metai nesibaigia, tavo metai yra ši diena. Kiek mūsų ir mūsų tėvų dienų praėjo per tavo šią dieną, iš jos gaudami savo formas ir egzistuodami, ir dar praeis kitos, kurios gaus savo formas ir egzistuos. Bet tu esi tas pats, ir viską, kas rytoj ir toliau, kas vakar ir anksčiau, darai šiandien, padarei šiandien. Ką tai reiškia, jei kas nesupranta? Tegu džiaugiasi ir sako: „Kas tai?“ Tegu džiaugiasi ir myli atrasti tave ne atrasdamas, o ieškodamas, užuot atradęs tavęs nerasti.
Net kūdikis nėra švarus nuo nuodėmių
Išklausyk, Dieve. Vargas žmonių nuodėmėms! Žmogus tai sako, ir tu jo pasigaili, nes ...
tags: #testamente #neegzistuojantis #turtas