Raseinių literatų klubas „Dubysa“ - kūrybinė erdvė, gyvuojanti jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Per šį laikotarpį klubas subūrė daugybę talentingų poetų ir prozininkų, kurių kūryba praturtino ne tik rajono, bet ir respublikos literatūrinį gyvenimą.
Klubo istorija ir pavadinimai
Klubo ištakos siekia 1982 m., kai Raseinių rajono centrinės bibliotekos direktorės Gražinos Janonienės iniciatyva susibūrė aštuoni pradedantys literatai.
1984 m. šis sambūris, jau vienijęs 26 rajono jaunuosius literatus, pasivadino klubu „Knyga ir kūryba", vėliau - „Mūza",„Dubysos aidai".
Nuo 1993 m. galutinai nuspręsta klubą pavadinti „Dubysa" - didžiausios per Raseinių kraštą tekančios upės vardu.
Pirmuoju literatų klubo pirmininku buvo išrinktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Šulskis. 1990 m. pirmininke tapo literatė Danguolė Marija Peckuvienė, kuri klubui sėkmingai vadovavo 30 metų. Nuo 2022 m. Raseiniškiai su savo literatų kūryba susipažįsta ne tik rajoninių, bet ir respublikos laikraščių puslapiuose, teminiuose rinkiniuose.
Kūrybinė veikla ir renginiai
Poezijos mylėtojai, norintys išgirsti naujų poezijos posmų skambesį, susipažinti su išleistomis naujausiomis literatų poezijos ir prozos knygomis, kasmet kviečiami į Pasandravį ar Bernotus, vietas, kurios mena didįjį mūsų tautos dainių Maironį.
Kiekvienais metais į pavasarėlį atvyksta gausus būrys svečių - Jonavos, Kelmės, Kaišiadorių, Kauno, Utenos, Rokiškio, Jurbarko, Tauragės, Molėtų, kitų rajonų literatų.
Ypač šilti santykiai užsimezgė su Šiaulių miesto literatų klubu „Verdenė".
Literatų kūryba ir atminimas
Per 40 klubo gyvavimo metų ne vienas literatas išleido autorines knygas, savo kūrinius išspausdino įvairiuose rinkiniuose. Deja, buvo ir skausmingų akimirkų.
Kęstutis Astrauskas
K. A. Astrauskas gimė 1944 m. rugsėjo 15 d. dabartinės Betygalos seniūnijos Burbiškių kaime. Mokėsi Betygalos vidurinėje mokykloje, muzikos mokyklose. Baigė meno vadovų kursus.
K. A. Astrauskas buvo poetinės sielos žmogus. Gal užburtas nuostabaus gimtųjų padubysių grožio jis dar ankstyvoje jaunystėje pajuto kūrėjo pradą, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius.
Pirmieji jo eilėraščiai buvo išspausdinti dar besimokant vidurinėje mokykloje rajono spaudoje ir žurnale „Moksleivis", vėliau - solidžiuose žurnaluose „Nemunas", „Jaunimo gretos". Yra pelnęs šių žurnalų literatūrines premijas.
Nuostabi poeto lyrika neliko nepastebėta kompozitorių. Žinomi estradinių dainų kūrėjai M. Novikas, V. Telksnys, M. Vaitkevičius, V. Baumilas, J. Siurbis, M. Žalneravičius, A. Jagelavičius ir kt. pagal K. Astrausko tekstus yra parašę daugiau kaip 50 dainų. Populiariausios iš jų: „Parnešt saulėtekio einu", „Nemuno vingiai", „Atminimai", „Širdžiai reikia širdies", „Lakštingalų naktis", „Kam tikėjau", „Paprastoji pienė" ir kt.
Kęstutis Astrauskas buvo be galo darbštus, daug rašė. Dalis jo eilėraščių, satyrinių epigramų, straipsnių buvo išspausdinta periodikoje. Bet didžioji jo eilėraščių dalis liko gulėti stalčiuose. Tai todėl, kad Kęstutis buvo labai kuklus žmogus ir jam buvo svetima prašyti, ieškoti paramos bent vienai poezijos knygai išleisti.
Petras Baužys
Apie save jis rašė: "Aš - Petras Baužys. Abu šie tapatybės dėmenys verti dėmesio. Pirmiausia Kretingos rajono Plokščių kaime, kur aš gimiau, Petrų nebuvo. Kas nutarė mane pakrikštyti Petru, nežinau. Vis tiek jam ačiū. Mat šio vardo kilmė prasminga - graikiškai „petros" - uola, akmuo, vadinasi, tvirtumo, pastovumo simbolis. Be abejo, šis vardas į Lietuvą atkeliavo kartu su 1387 m. Aukštaitijos arba 1415 m. Žemaitijos krikštu. Bet Petras - ne tik vardas. Labai daug su šiuo vardu susijusių pavardžių (apie 245). Vien Petrauskų Lietuvoje maždaug 1200 šeimų. Petraičių - daugiau kaip 500... ir t.t. Pavardė taip pat reikšminga. Didysis lietuvių kalbos žodynas rodo, kad baužys - tai ir beragis gyvulys, ir kas plikai nukirptas... Yra priežodis: galva baužyn, senis durnyn... Daiktavardis baužas - baidyklė, baubas, šmėkla. Būdvardis baužas - beragis, plikas, plikakatis.
Telefonų katalogai rodo, kad Baužių Lietuvoje nedaug - vos 46 pavardės (Baužienių keliskart daugiau, bet Baužienė juk ir Baužos, ir Baužės žmona). Mano tėvas Augustinas Baužys (1905-1983) buvo penktas tarp dešimties Jono ir Petronėlės Baužių vaikų. Jo tėvai mirė Pirmojo pasaulinio karo metais nuo vidurių šiltinės. Septyniolikmetis tėvas iki kariuomenės ir po jos bernavo pas ūkininkus. Bebernaudamas pas Plokščių kaimo ūkininką Šileiką, susipažino su kaimyno Kuso, taip pat ūkininko, dukra Valerija (1914-1995). „Slūžijantis vaikis" Augustinas Baužys ir ūkininkaitė Valiūnė Kusaitė buvo turtiškai nelygi, negarbinga pora: mama mane pagimdė net septyniolikos nesulaukusi, ir aš buvau pavainikis... Mama buvo ketvirta tarp aštuonių brolių ir seserų Antano ir Teklės Kusų šeimoje. Būdama nėščia, nesiguodė, nes nebuvo kam (jos Gustis dirbo Klaipėdoje prie uosto gilinimo), nedejavo, nesiskundė, nereikalavo jokių lengvatų - ėjo visur nevaroma, ūkio darbus dirbo kaip dirbusi, galbūt dar atkakliau, lyg norėdama tėvams - Papūniui ir Mamūnei - įrodyti, kad jos bėda yra tik jos bėda - jiems visiems (ir nepatenkintiems broliams) dėl to nepatogumų, darbų suvėlinimų, nuostolių nebus. Buvo jauna, sveika, vitališka, tad galėjo daugiau. Viena, žinoma, paverkdavo, bet ne vien iš nuovargio. Gal labiau dėl vaizduotės strigimo, kas bus apytikriai rugpjūčio pabaigojė ar rugsėjo pradžioje.
Esąs toks numerologijos mokslas... Latvių numerologas Valdis Širmasis (Sirmais) teigia, kad gimimo datoje esą užšifruoti žmogaus gabumai, galimybės, charakteris, gyvenimo tikslas ir kryptis. Kiekvienas iš mūsų turįs asmeninį skaičių, kuris trumpinimo būdu (sudedant iki vienaženklio) surandamas iš gimimo datos. Štai aš esu gimęs 1931-08-29 = 1+9+3+1+0+8+2+9; 3+3=6. Taigi mano asmeninis (gyvenimo kelio) skaičius yra šešetas! Jis reiškia apibrėžtas man tenkančias teigiamas ir neigiamas savybes. Susipažinęs su jomis, kraipiau galvą, kiek jos atitinka susiformavusias manąsias savybes... jeigu mūsų visų likimai sutelpa į skaičius nuo 1 iki 9 (su nedidelėmis išimtimis), tai kas devintas esame panašūs?
Birutė Jasiškienė
Kartu su Birute dvejus metus mokėmės Darbėnų progimnazijoje, ketverius - Kretingos vidurinėje mokykloje, ji - dar ketverius Vilniaus pedagoginiame institute, aš - dar penkerius Vilniaus pedagoginiame universitete. Jos vienintelė darbovietė - Raseinių vidurinė mokykla, mano - to paties rajono Lyduvėnų vidurinė mokykla (direktoriavau), o nuo 1966 m. Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas" redakcija (ėjau redaktoriaus pavaduotojo pareigas). Likimo lemtis - su seserimi Birute vėl susidūrėme: nuo 1973 metų gavome butus tame pačiame daugiabutyje Pieninės g. Nr.
Savo pirmosios knygos („Tik akimirkos", 2003 m.) „Curriculum vitae" klausiau savęs ir atsakiau: „Kas aš? Ogi žemaitis, nemokytų žemdirbių vaikas, pragyvenęs beveik tris XX a. kartas, kelis valstybės santvarkų perversmus: ginkluotą pogrindį, trėmimus, kolektyvizaciją, pagaliau krašto atsigavimą net tarybiniais metais, M. Mano gyvenime daug reiškė asmenybės. Visi mano mokytojai lituanistai į akis sakė, kad būsiu rašytojas. Tačiau pirmosios mano knygos nė vienas iš jų nesulaukė... Tarp asmenybių, turėjusių įtakos mano literatūrinio skonio formavimuisi, matau pirmiausia savo dėdę kunigą Joną Kusą, kurio visas knygas iš Plokščių pamažu parsivežiau į Žiogelius ir studijavau, studijavau... Turiningos literatūrinės praeities, aukštos kultūros ir labai plačių užmojų, nežiūrint asmeninės bibliotekos nuostolių dėl klaikios tremties, buvo mokytojas Juozas Tarvydas. Jo globojamas aš vadovavau Kretingos vidurinės mokyklos literatams, iš kurių poetas Stasys Valys vėliau baigė Maskvos M. Su mokytoju Juozu Tarvydu (1900-1973) susirašinėjome ir susitikinėjome iki jo amžiaus galo.
Kaip žurnalistai įvairiuose kursuose, seminaruose, poilsio stovyklose susidraugavome su Juozu Andriuškevičiumi iš Marijampolės. Žinojau, kad jis pažįstamas su daugeliu rašytojų, kad dar mano studijų laikais jau buvo išleidęs eilėraščių rinkinuką „Taikos balsai". Ilgą laiką vadavosi iš insulto replių. Nepriklausomybės metais, rėmėjų padedamas, išleido keletą eilėraščių rinkinių bei atsiminimų knygelę „Gyvenimo džiaugsmas". Mudu susirašinėjome, gvildenome literatūros problemas. Prikibo, kad ir aš galįs išleisti apsakymų rinktinę. Jis mano pastangomis džiaugėsi iki 2006 metų, savo lentynoje susirikiavęs manąsias „Tik akimirkas", „Brakonierius", apysaką „Meilė - kaip upė"... Darbas redakcijoje - galimybė spausdintis. Taip rinkosi apsakymai. Bet rimtai grožinei kūrybai atsidėjau, kai išėjau į pensiją. Tiesa, dar šešerius metus dirbau kalbos tvarkytoju, bet tas darbas netrukdė miklinti plunksną. Nuoseklūs mano kūrybos žanrai, nes pradėjau nuo mažiausios apimties apsakymėlių, novelių. Pamėginau pjesių žanrą - parašiau net keturias („Bedarbiai", „Čia ir dabar", „Pro pecunia arba Už pinigus" ir „Brakonieriai"). Pastaroji įdėta apsakymų ir literatūrinės publicistikos rinkinyje „Brakonieriai" (2005 m.). Pjesės - tai dialogai. Kas gerai valdo dialogą, tam įveikiami visi prozos žanrai. Ryžausi parašyti apysaką iš mokytojo gyvenimo. Tokia apysaka „Meilė - kaip upė" išėjo 2006 m. Tada pabandžiau įveikti aukščiausią pakopą - romaną. 2007 m. išleidau pirmą dalį, pavadintą „Tais nemeilės metais", 2008 m. planavau išleisti antrą dalį „Kerštas", tačiau sutikau patį dosniausią rėmėją iš kelių dešimčių - verslininką Valdemarą Jaciką, kuris suprato mano norą sudėti abi dalis į vieną knygą nauju pavadinimu „Kerštų laikai"... Šis romanas išėjo 2008 m. kelių tūkstančių egz. tiražu. Jau turiu penkias knygas, arba 1335 puslapius spausdintos prozos. Visas jas išleido „Gairių" leidykla Vilniuje. Tikriausiai pusę jų esu išdalinęs, nes leidyklos išlaidos niekada savileidininkams negrįžta.
2010-aisiais metais parašiau stambią atsiminimų knygą „Asmenybių šešėly". Tam pačiam V. Paulauskui pasiguodžiau, kad neturėsiu skaitytojų, nes esu provincijos pensininkas, jei pavyktų tuos atsiminimus išleist... Jis nuramino, kad svarbiausia, kas ir kaip atsiminimus rašo. Jei rašytojas - bus įdomūs ir skaitomi.
Mano gimtinė Raseinių rajonas, Beržytės kaimas. Kai gimiau buvo 1937 m. rugsėjis. Vaikystės takai skurdu nužymėti, šeima didelė, žemės nedaug, bet daug džiaugsmo teikė pirmieji pavasario saulės spinduliai bešildantys mūsų mažas kojeles prie pietinių namelio pamatų. Meilę knygai, grožio troškimą įkvėpė tėvai. Baigusi Perkūniškės pradinės mokyklos keturias klases, įstojau į tuometinę Raseinių gimnaziją, vėliau perorganizuotą į vidurinę mokyklą. Šioje mokykloje gimė ir mano pirmieji eilėraščiai, kuriuos skaitydavo klasės draugai, juos recenzavo mokytoja A. Taip visą gyvenimą ir nesiskiriu su eiliuotu žodžiu. Savo eilių knygelės neišleidau ir nežinau, ar tai kada nors bus. Kūryba spausdinta daug kur: vietos literatų almanachuose, respublikiniuose leidiniuose. Rašiau recenzijas apie kolegų literatų kūrybą, pristatinėjau jų knygas. Eiliuosiu, kol gyvensiu.
Gimiau 1941 m. sausio 22 d. tarp Girkalnio ir Kalnujų esančiame Trakučių kaime. Dabar to kaimo neliko, tik lygumos, pasitinkančios saulę rytais ir atsisveikinančios vakarais. Mokiausi Žagarės kaimo pradžios mokykloje, Girkalnyje, Raseiniuose. Vidurinę baigiau 1957 m., o 1961 įstojau į LŽŪA neakivaizdinį miškininkystės fakultetą. Nuo 1963 m. iki 1998 m. Rašyti eilėraščius pradėjau jaunystėje. Mano eilėraščiai spausdinami rajoninio laikraščio „Naujas rytas" „Literatūriniame puslapyje", rajono literatų kūrybos almanache „Atminties žiedai". 2005 m. išleista pirmoji mano eilėraščių knygelė „Gimtinės vėjas". Antroji „Šalia ošiančio šilo" - 2006 m., o 2012 m.
Pasaulį išvydau 1950 metais gegužės 19 dieną netoli mūsų dainiaus Maironio gimtinės Raseinių rajone, Suskaičių kaime. Iki penkerių augau vienkiemyje, šalia ošiančio miško ir gražaus Liolingos upelio. Mama - Elena Samuilytė gimė JAV, Čikagoje. Jos du broliai ir sesuo liko gyventi Čikagoje. Ten sukūrė šeimas. Dabar jau mirę, ten ir palaidoti. Mamytę 7-erių metų tėvai parsivežė į Lietuvą. Buvo labai darbšti: audė, verpė, padėjo tėvams ūkio darbus nudirbti. Prieš mirtį tėvelis Pranas Samuilis jai išrinko vyrą Praną Jasaitį, kilusį iš Kelmės rajono, Laukių kaimo. Iš savo tėvų mama paveldėjo 33 ha žemės. Šeimoje aš buvau jauniausia. Be manęs tėvai užaugino tris seseris. Seneliai, tėvai ir vyriausioji sesuo palaidoti Liolių kapinėse (Kelmės r.). Atsimenu trobą. Joje mes laikinai slapstėmės nuo išbuožinimo. Ji buvo ilga, išklijuota laikraščiais. Vaikystėje buvau nedrąsi, tyli, paklusni mergaitė su plačiu šilkiniu kaspinu, pūpsančiu plaukuose. Avėdavau kaliošiukus, kuriuos vadindavau „čiokais". Kaip ir dauguma mano kartos vaikų, žaislų daug neturėjau. Ilgai žaidžiau ir saugojau lėlę bei sviedinuką, kurį vadinau „bolike". Bijodavau „bobų". Užsukus į namus tolimai kaimynei, bėgdavau slėptis. Žaisdavau viena: gydydavau kates, lesindavau žąsiukus, ančiukus, dėliodavau šeimos nuotraukas, kurios buvo laikomos mamos sename rankinuke. Šiek tiek prisimenu saulės užtemimą: baubė karvės, bliovė avys, kudakavo vištos, giedojo gaidys ir staugė šuo Alkis. Namuose tvyrojo baimė ir kažkoks nerimas, staiga pasidarė tamsu, bet ta tamsa buvo keista.
1955 metais grįžome į tikruosius tėvų namus - Kelmės rajoną, Gaurylių kaimą. Gerai prisimenu ilgą kelionę rogėmis. Buvo kovo mėnuo, daug sniego, šalo. Aš buvau apmuturiuota didžiule languota skara. Važiavome per Lyduvėnų tiltą. Tėviškėje gyveno kiti žmonės. Buvo daug vargo, kol tėvai atgavo teisę į savo namus. Troba buvo didelė, stogas dengtas šiaudais, su langinėmis. Sodybą supo dideli, dar senelių sodinti klevai, sodas, kuriame augo obelys, vyšnios, trešnės, daug agrastų, serbentų. Po langais mamos puoselėjamas gėlių darželis, apdėtas baltais dažytais akmenėliais. Ties įėjimu į trobą gulėjo didžiulis akmuo. Namas stovėjo šalia kelio. Čia atsikėlusi, aš pirmą kartą pamačiau važiuojančią mašiną. Netoliese - kryžkelė. Ten anksčiau stovėjo kryžius. Už kryžkelės driekėsi tėvų žemės laukai, ąžuolynas, durpynas. Nuo mūsų namų vienas kelias veda į Jogeliškės kaimą, kuriame buvo mano pradinė mokykla. Kitas kelias - į Šlyžiškės kaimą. Ten ir dabar yra sentikių kapai, cerkvė, gyvena popas. Kelias į dešinę veda į Liolius, kur baigiau aštuonmetę mokyklą. Lioliai - gražus miestelis. Yra medinė bažnyčia su varpine, kapinės, senelių namai, trys parduotuvės, kavinė, paštas, biblioteka, kultūros namai. Kelias į kairę - į Saudininkų, Maironių kaimus. Mano vaikystė buvo labai graži, įdomi, pilna artimųjų meilės. Mėgau vaikščioti po mišką, rinkti uogas, grybus. Patiko jodinėti, žaisti su šunimi, gulėti pievoje ir stebėti debesis. Labiausiai traukė knygos, kurių pas tėvus buvo daug. Namuose išmokau rašyti, skaityti, pirmą ir antrą klases baigiau per vienerius metus. Pradinėje mokykloje buvau pirmūnė. Mano pirmoji mokytoja buvo Jankūnienė, gaila, vardo neatsimenu. Kai dar nemokėjau skaityti, tai pasiimdavau bet kokią knygą ar seserų dainų sąsiuvinį, iš kurio pati kurdavau ir visiems garsiai skaitydavau. Paklausta, kuo būsiu, atsakydavau, kad advokate. Advokate netapau, bet visuomet ginu bet kokį žmogų. Nesidomiu gandais, apkalbomis. Gyvenimas sudėtingas. Reikia įsigilinti į kiekvieną situaciją, ją suprasti. Žmonės negimsta blogais. Vaikystėje mėgau poeziją, pasakas. Patiko J. Janonio, E. Mieželaičio eilėraščiai. Vakarais prie žibalinės lempos sesuo garsiai, prieš miegą,...
tags: #svyturys #laikrastis #graziausios #sodybos #daugiabutyje