Adolfas Hitleris, vienas iš prieštaringiausiai vertinamų XX amžiaus istorinių asmenybių, paliko gilų pėdsaką ne tik politikoje, bet ir mene bei nekilnojamojo turto srityse. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, susijusius su A. Hitlerio gyvenimu, turtu ir jo palikimu.
Vienas Vokietijos istorikas išsiaiškino, kad nacių lyderis Adolfas Hitleris beveik dešimtmetį gyveno name, kuris priklausė vienam žydų prekybininkui. Pasak Paulo Hoserio, A.Hitleris nuo 1920 iki 1929 metų gyveno Miuncheno Lehelio rajone, Thierschstrasse gatvės 41 name. Tiesa, per tą laiką jis metus praleido Landsbergo kalėjime už nepavykusio perversmo organizavimą Bavarijoje.
Kaip P.Hoser rašo žurnale „VfZ“, tą namą 1921 metais įsigijo Hugo Erlangeris, tačiau 1934 metais jo neteko, negalėdamas išmokėti už jį paimtos paskolos. Remiantis istoriko tyrimu, A.Hitleris „pagarbiai“ elgėsi su savo būsto šeimininku žydu, nors giliai širdyje puoselėjo antisemitinius jausmus, kurie vėliau atsispindėjo žiaurioje nacių politikoje žydų atžvilgiu. Tačiau H.Erlangeris išgyveno karą ir 1949 metais sugebėjo susigrąžinti savo namą. Apie P.Hoserio atliktą tyrimą šeštadienį rašė žurnalas „Der Spiegel“.
Hitleris troško tapti tapytoju ir mėgino įstoti į Vienos vaizduojamojo meno akademiją, tačiau tai jam nepavyko. Vertindami Hitlerio darbus, ekspertai teigia, jog jie yra prastos kokybės. BBC praneša, kad aukcionas surengtas centrinės Vokietijos mieste Niurnberge. 1914 m. nutapytą Miuncheno miesto sienos paveikslą pardavė dvi senyvo amžiaus seserys. Jų senelis šį paveikslą nusipirko 1916 m. Kūrinį įsigijo pirkėjas iš Vidurio Rytų, pageidavęs likti nežinomas. 10 proc. gautų pajamų pardavėjai paaukos neįgaliems vaikams. Aukciono rengėjai praneša, kad šis darbas sukėlė potencialių pirkėjų susidomėjimą keturiuose žemynuose.
Kaip informuoja aukciono vadovė Kathrin Weidler, originalus pardavimo čekis parduotas drauge su paveikslu. Ši aplinkybė prisidėjo prie ganėtinai aukštos paveikslo kainos. Ankstesni Hitlerio paveikslų pardavimai buvo vertinami kontroversiškai ir sulaukė kritikos iš žmonių, išgyvenusių holokaustą, artimųjų.
L. Gouzeras praėjusią savaitę sakė, kad, priešingai nei kine, menininkai dar beveik nelietė Hitlerio temos. „Pats norėjau ją (skulptūrą) sunaikinti. Keičiau nuomonę tūkstančius kartų kasdien“, - sakė M.
„Hitleris yra gryna baimė. Tai siaubingo skausmo vaizdinys. Skauda net tariant jo vardą. Ir vis dėlto tas vardas užvaldė mano atmintį.
Ši skulptūra vaizduoja pilku vilnos kostiumu vilkintį mažo ūgio A.Hitlerį, kuris klūpo, laikydamas rankas sunertais pirštais, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų.
„Christie's“ aukcione už šią skulptūrą iš vaško ir dervos, kuri pavadinta tiesiog „Him“ („Jis“), buvo tikėtasi gauti nuo 10 iki 15 mln. dolerių. Ankstesnis 55 metų M. Cattelano darbų kainos rekordas buvo 7,9 mln. Skulptūra buvo vienas iš 39-ių modernaus ir šiuolaikinio meno darbų, pristatytų teminiame aukcione „Bound to Fail“.
Aukciono namų „Christie's“ pokario ir šiuolaikinio meno departamento vadovo pavaduotojas Loicas Gouzeras (Loikas Guzeras), kuriam priklauso idėja rengti teminius aukciono vakarus, sakė, kad pastarasis pardavimas buvo „sudėtingas“.
Maurizio Cattelan skulptūra "Him"
Paskutinės dienos bunkeryje: kaip diktatorius sutiko savo pabaigą
Pastatai, Susiję su Adolfu Hitleriu
Hitleris pirmąsias savo gyvenimo savaites praleido bute, XVII a. pastatytame pastate, Braunau prie Ino, Austrijoje. Dėl pastato likimo buvo kilę didelių ginčų. Siekdama sustabdyti kraštutinių dešiniųjų turizmą, Vyriausybė dešimtmečius jį nuomojo iš buvusio savininko.
Kadaise šiame pastate veikė dienos centras neįgaliesiems, tačiau pastato savininkas Gerlinde'as Pommeris paprieštaravo planams pastatą labiau pritaikyti neįgaliesiems, ir atsisakė valdžios pasiūlymų jį įsigyti ar atlikti renovaciją. Vyriausybė 2016 metais namą įsigijo už 810 000 eurų. Austrijoje buvo daug ir ilgai diskutuojama dėl pastato likimo.
Vieni ragino jį nugriauti, kiti tvirtino, kad jis turėtų būti pritaikytas labdarai arba kitam kilniam tikslui. W. Peschornas teigė, kad namo pritaikymas policijos veiklai turėtų duoti neabejotiną signalą, kad šis pastatas niekada nebeatmins nacizmo. Hitleris gimė Braunau prie Ino, kur jo tėvas 1889 metais buvo išsiųstas dirbti.
Trijų aukštų pastatą, esantį Viename seniausių Aukštutinės Austrijos žemės miestų - Braunau prie Ino, netoli sienos su Vokietija, nuspręsta pertvarkyti iš esmės. Vietos valdžia tikisi, kad po šios rekonstrukcijos pastatas netaps piligrimystės vieta nacių simpatizatoriams. Viename iš pastato butų 1889 metų balandžio 20-ąją gimė austrų kilmės būsimasis Nacių partijos vadas Adolfas Hitleris. Šiam gimus, jo tėvas miestelyje dirbo Muitinėje. Braunau prie Ino, kuris tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos dalis, šeima paliko kuomet A.Hitleriui suėjo treji metai.
Planai pastatą paversti policijos nuovada pirmą kartą Austrijoje buvo pristatyti praėjusį lapkritį, kuomet šalies Vidaus reikalų ministerija paskelbė viešąjį konkursą dėl pastato rekonstrukcijos. Konkursą laimėjo Austrijos architektų firma „Marte.Marte Architects“. Projekto vizualizacijose nurodoma, kad bus prailgintas pastato stogas, o šiuo metu geltonas fasadas bus perdažytas baltai.
Namas Braunau prie Ino, kuriame gimė Adolfas Hitleris
Kaip rašoma vyriausybės pranešime spaudai, vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeris antradienio spaudos konferencijoje sakė, kad miestelis tapo „antiteze viskam, ką simbolizuoja A.Hitleris“.
Diskusijos Dėl Pastato Likimo
Nesibaigiantys debatai: Garsiojo pastato likimas ilgą laiką buvo aistras keliantis klausimas miestelyje, daugelis tiesiog norėjo nugriauti skausmingą priminimą apie, kad ir trumpą, A.Hitlerio ten praleistą laiką. 2012 metais miestelio meras Johannesas Waidbacheris Austrijos laikraščiui „Der Standard“ sakė, kad miestelis jau yra „stigmatizuotas“.
„Treji metai, kuriuos nacių diktatorius praleido čia, tikrai nebuvo patys ryškiausi jo asmenybei. Todėl mes, kaip Braunau miestas, esame tikrai nepasiruošę prisiimti atsakomybės už... Antrąjį pasaulinį karą“, - tuomet sakė J.Waidbacheris. Tuo tarpu kiti pasisakė už tai, kad pastatas būtų pertvarkytas į bendruomenės centrą ir būtų pavadintas „Atsakomybės centru“.
Ne vieną dešimtmetį prieštaringai vertinamas pastatas priklausė Gerlinde Pommer, kurios šeima namą įsigijo dar prieš A.Hitlerio gimimą. Vidaus reikalų ministerija pastatą iš jos nuomojasi nuo 1972 metų ir perleisdavo jį įvairiems labdaringiems renginiams, tačiau jau nuo 2011 metų pastatas stovi visiškai nenaudojamas. Ketverius metus Austrijos vyriausybė žadėjo, kad pastatas bus nugriautas, tačiau vėliau nusprendė pati įsigyti pastatą iš jo savininkės.
Ilgą laiką Austrijos vyriausybė nerimavo, kad pastatas gali pritraukti neonacių ir kitų, simpatizuojančių A.Hitlerio ideologijai, lankytojų. Tad paskelbusi, kad pastatas virs policijos nuovada, Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad „tai bus signalas, jog šis pastatas niekada nebus naudojamas nacionalsocializmui atminti“.
Šiuo metu vienintelis fizinis pastato praeities priminimas yra memorialinis akmuo, skirtas atminti fašizmo aukoms II-ojo pasaulinio karo metu, kuris iškeltas buvo 1989 m., prieš pat 100-ąsias A.Hitlerio gimimo metines. Ant akmens užrašyta: „Už taiką, laisvę ir demokratiją. Kad fašizmo daugiau niekada nebūtų. Milijonų mirusiųjų atminimui.“
Pastato renovaciją planuojama baigti iki 2023 metų, skaičiuojama, kad ji gali kainuoti apie 5 mln. eurų. Tai ne vienintelis pastatas, rekonstruojamas po A.Hitlerio mirties. Nacių diktatoriaus namelis Alpėse šiuo metu paverstas restoranu ir turistų traukos centru. O jo bunkeris Lenkijoje - šiuo metu pertvarkytas į viešbutį.
Reimannų Šeimos Ryšiai su Naciais
Reimannų šeimos atstovas Peteris Harfas laikraščiui „Bild am Sonntag“ pranešė apie šeimos planus labdarai paaukoti 10 mln. eurų po to, kai šeima sužinojo, kad dabar jau mirę jų šeimos nariai bendradarbiavo su naciais ir kompanijai karo metu dirbo priverstinius darbus dirbę žmonės.
„Reimannas vyresnysis ir Reimannas jaunesnysis yra kalti. Šie du verslininkai jau mirę, tačiau iš tiesų jiems vieta buvo kalėjime“, - sakė P.Harfas. Albertas Reimannas vyresnysis mirė 1954 metais, o jo sūnus - 1984 metais. Jų palikta kompanija „JAB Holding“ yra didžiulis konglomeratas, kuriam priklauso daug gerai žinomų prekių ženklų, kaip „Clearasil“, „Calgon“, „Pret a Manger“, „Krispy Kreme Doughnuts“, „Peet's Coffee“ ir kt. Reimannų turtas yra vertinamas 33 mlrd. eurų ir jie yra laikomi antra turtingiausia Vokietijos šeima.
Anot P.Harfo, šeima tamsia savo praeitimi ėmė domėtis pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, o 2014 metais jie pasamdė istoriką, kad šis atliktų išsamų protėvių ryšių su naciais tyrimą. Šeima ketina paviešinti visus duomenis po to, kai Miuncheno universiteto istorikas Paulis Erkeris užbaigs savo knygą, sakė šeimos atstovas.
Remdamasis laiškais ir archyviniais dokumentais laikraštis „Bild am Sonntag“ skelbia, kad Reimanas vyresnysis noriai finansavo A.Hitlerio SS veiklą jau 1931 metais. O 1941 metais jo kompanija buvo laikoma „itin svarbia“ bendrove karui, nes Vermachtui ir ginklų pramonei gamino svarbios produkcijos. 1943 metais bendrovėje dirbo 175 priverstinius darbus dirbę asmenys, kuriuos prižiūrėjo itin žiauriu elgesiu su darbininkais garsėjęs brigadininkas.
Pasak P.Harfo, neturima duomenų apie tai, kad buvo mėginta priverstinius darbus dirbusiems žmonėms išmokėti kokias nors kompensacijas. „Tačiau mes jau kalbamės apie tai, ką galime padaryti. Norime padaryti daugiau ir paaukoti dešimt milijonų eurų atitinkamai organizacijai“, - sakė jis.
Verta paminėti, kad nemažai didžiųjų Vokietijos kompanijų pastaraisiais dešimtmečiais pažvelgė į akis savo praeičiai ir bendradarbiavimui su Trečiuoju Reichu. Tarp jų yra ir automobilių gamybos milžinė „Volkswagen“, kuriai karo metu taip pat dirbo koncentracijos stovyklų kaliniai. Beje, 1938 metais A.Hitleris asmeniškai padėjo kertinį akmenį pirmai „Volkswagen“ gamyklai Volfsburge, Šiaurės Vokietijoje, po to, kai kompanijai buvo iškeltas uždavinys pagaminti visiems vokiečiams prieinamą automobilį. Taip atsirado legendinis „vabaliukas“.
| Šeima | Turtas (eurais) | Žinomi prekių ženklai |
|---|---|---|
| Reimannai | 33 milijardai | Clearasil, Calgon, Pret a Manger, Krispy Kreme Doughnuts, Peet's Coffee |
Nekilnojamasis Turtas Zilto Saloje
Agentūros „Sotheby's International Realty“, besispecializuojančios prabangaus nekilnojamojo turto srityje, svetainėje paskelbtas toks objekto apibūdinimas: „Unikalus perlas Zilto saloje. Statybos metai - 1937-ieji. Pranešama, kad vilos plotas - 202 kvadratiniai metrai, name yra trys miegamieji ir trys vonios kambariai. Objekto kaina - pagal pageidavimą.
Tačiau Vokietijos žiniasklaidoje pasklido informacija apie 12 mln. DW išsiuntė užklausą „Sotheby's International Realty“ - ar objekto istorinė praeitis - moraliniu požiūriu - ieškoti turto pirkėjo. Namas „Min Lütten“ su tipišku šiaudiniu stogu buvo pastatytas 1937 m. ir buvo atostogų rezidencija šeimai, priklausiusiai nacių aukštuomenei.
Pastatyti „Min Lütten“ iškart po vestuvių, kurių liudininku buvo Adolfas Hitleris, 1935 m. Kaip žinoma, 1946 m. Yra duomenų, kad 1958 m. ji vilą už 60 tūkst. Visą gyvenimą Birkenstocksai pabrėžė, kad neturi nieko bendra su tamsia namo praeitimi.
Zilto sala, Vokietija
Nobelio Taikos Premijos Nominacija
Teiginiai: 1939 m. Adolfas Hitleris buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Verdiktas: Iš dalies melas. A. Hitleris 1939 metais tikrai buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau jį vienas Švedijos parlamentaras pasiūlė ne rimtai, o ironiškai. Pasiūlymą pateikęs politikas jį po trijų dienų atsiėmė, o jo pokštas ir toliau neteisingai interpretuojamas.
Tai, kad Adolfas Hitleris iš tikrųjų buvo nominuotas Nobelio taikos premijai 1939 m. patvirtino ir Nobelio taikos centras. Jis atskleidė, ką rado Nobelio instituto archyvuose. Nobelio Taikos centras savo publikacijoje paaiškino, kaip iš tikrųjų rutuliosi visa istorija.
1939 m. sausio 24 d. dvylika Švedijos parlamento narių pasiūlė Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Neville’ą Chamberlainą Nobelio taikos premijai gauti. Argumentas buvo tas, kad N. Chamberlainas išgelbėjo pasaulio taiką Miuncheno susitarimu (čia) su A. Hitleriu 1938 m. rugsėjį, kai Čekoslovakijos Sudetų žemė buvo perduota Vokietijai. N. Chamberlainas buvo tas žmogus, kuris „šiuo pavojingu laiku išgelbėjo mūsų pasaulio dalį nuo baisios katastrofos“, rašoma nominacijos laiške (čia).
Praėjus trims dienoms po N. Chamberlaino nominavimo, Švedijos parlamentaras, socialdemokratas ir antifašistas Erikas Brandtas išsiuntė laišką Norvegijos Nobelio komitetui, siūlydamas Vokietijos kanclerį Adolfą Hitlerį Nobelio taikos premijai gauti. Laiške, kuris tiesiog persmelktas sarkazmu ir ironija, teigiama, kad „nebūčiau radęs tinkamo laiko siūlyti Hitlerį kandidatu Nobelio taikos premijai gauti, jei ne keli Švedijos parlamentarai, iškėlę kitą kandidatą, būtent Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Neville’ą Chamberlainą. Atrodo, kad ši nominacija blogai apgalvota. Nors tiesa, kad Chamberlainas, dosniai suprasdamas Hitlerio kovą už taiką, prisidėjo prie pasaulio taikos išsaugojimo, paskutinis sprendimas buvo Hitlerio, o ne Chamberlaino! Hitleriui ir niekam kitam pirmiausia reikia dėkoti už taiką, kuri vis dar tvyro didžiojoje Europos dalyje; ir šis žmogus taip pat yra taikos viltis ateityje“ (čia).
Ši nominacija sukėlė Švedijos komunistų, socialdemokratų ir liberalių antifašistų protestų bangą. Buvo teigiama, kad E. Brandtas yra pamišęs, gremėzdiškas ir darbininkų klasės vertybių išdavikas. Visos jo paskaitos įvairiose asociacijose ir klubuose buvo atšauktos. E. Brandtą nustebino žiaurios reakcijos. Jis Švedijos laikraščiui „Svenska Morgonposten“ paaiškino, kad paaiškino, kad Hitlerio nominacija turėjo būti ironiška. N. Chamberlaino nominavimas išprovokavo jį nominuoti Hitlerį kaip provokaciją prieš Hitlerį ir nacizmą. Realiai Miuncheno susitarimo rezultatas buvo tas, kad Vakarų valstybės smogė Čekoslovakijai į nugarą, perleisdamos Sudetų žemę taikai pasiekti. Anot E. Brandto, nei N. Chamberlainas, nei A. Hitleris nenusipelnė taikos premijos.
Laiške antinacinio laikraščio „Trots Allt“ redaktoriui po Antrojo pasaulinio karo protrūkio 1939 m. rudenį E. Brandtas rašė, kad siūlydamas Hitlerį nori: „Ironiškai pasiūlyti Hitleriui taikos premiją ir tuo prikalkti jį prie gėdos sienos kaip pasaulio taikos priešą Nr. 1“.
1939 m. vasario 1 dieną N. Brandtas laišku Norvegijos Nobelio komitetui atsiėmė Hitlerio nominaciją. Archyvuose teigiama, kad „1939 m. vasario 1 d. kandidatūrą atšaukė kandidatas Brandtas, antifašistinis Švedijos parlamento narys, kuris niekada neketino, kad į jo pareiškimą būtų žiūrima rimtai“ (čia).