Mesopotamijos architektūros ištakos siekia penkto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą. Šiame regione, kuris apima dabartinį Iraką, klestėjo viena seniausių aukštos kultūros civilizacijų. Čia buvo statomi gerai įtvirtinti miestai, didelės šventovės ir gyvenamieji namai.
Mesopotamijos žemėlapis
Architektūros Bruožai
Mesopotamijos architektūrai būdinga statyba ant terasų, kurios buvo dirbtinai paaukštintos, kad namų neapsemtų vanduo. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo molis, nes Mesopotamijoje beveik nebuvo akmens. Statybai naudotos nendrės, mediena, dumblas, nedegtos ir degtos molio plytos.
Architektūrai (daugiausia šventyklų) buvo būdinga arkos, skliautinės perdangos, o gyvenamiesiems namams - dvišlaičiai stogai, medžiu ar moliu sandarinti maži langai, arkos formos įėjimai. Pastatuose patalpos asimetriškai dėstytos aplink vidinius, tarpusavyje susisiekiančius kiemus. 7 a. pr. Kr. architektūroje vyravo tvirtovės ir reprezentacinio tipo statiniai.
Gyvenamieji Namai
Gyvenamasis namas dažniausiai buvo kvadratinio plano, su vidiniu kiemu. Jis visai belangis, nes iš mažų langelių maža nauda, o dideli būtų sumažinę mūro tvirtumą. Visos sienos iš gatvės pusės buvo vienodos - nuteptos baltomis kalkėmis, be pagražinimų, tik vietomis kiek paįvairintos nišų ar išsikišimų.
Paprastos durys dažytos raudonai, stengiantis apsiginti nuo piktųjų dvasių. Namai jungėsi vienas su kitu. Prie įėjimo keli laipteliai vedė žemyn, nes gatvės lygis sparčiai aukštėjo. Mat statant naujus pastatus, griuvenos paprastai būdavo paliekamos šalia ir suminamos. Gyventojai į negrįstas gatves mėtydavo kaulus, indų šukes bei senus rakandus. Visas šiukšles užnešdavo smėlis.
Įėjęs į namą pirmiausiai patekdavo į mažą priemenę ir prieškambarį. Per jį išeidavai į kiemą, kuriame augo krūmai ir medžiai. Iš kiemo galėdavai patekti į kitas patalpas. Namo dydis ir kambarių kiekis priklausė nuo šeimininkų išgalių, šeimos narių skaičiaus. Turtingesniuose namuose, be gyvenamųjų patalpų, būdavo priimamasis bei svetainė, tualetas. Ištaigingų namų gyventojai įsirengdavo net vonią - molinę, pusiau įkastą į žemę ir nuteptą bitumu. Kiek, išklotame degtomis plytomis, stovėdavo duonkepė krosnis.
Dideliuose miestuose buvo dviaukščių namų. Į antrąjį aukštą, apjuostą balkonėliu-galerija ant medinių kolonėlių, gyventojai lipdavo iš lauko mediniais laiptais. Ten būdavo miegamieji. Vasarą žmonės miegodavo ant plokščio namo stogo. Neturtėliams molinai namai buvo per brangūs. Jie gyveno nendrių trobelėse miesto pakraštyje arba už jo sienų.
Žmonės prisipjaudavo paupiuose ir pelkynuose augančių nendrių, surišdavo jų stiebelius ir iš tų ryšelių padarydavo trobelės karkasą. Butai paprasti, kuklūs. Medienas buvo brangi, tad baldus pindavo iš nendrių. Tai gultai, žemos taburetės, kojų suoleliai, skrynios. Apskritas medinio stalo viršus prireikus uždedamas ant trikojo stovo. Kambarių grindys išklotos nendrių dembliais, ant kurių sėdima sukryžiavus kojas. Patalpų sienos kai kada būdavo išpiešiamos ornamentais, ryškiai išdažomos.
Šumerams teko įveikti keletą gamtos kaprizų. Pirma, potvynių metu upės užtvindydavo laukus, o tie patys laukai, potvyniui pasibaigus, negaudavo vandens ir pavirsdavo bevaise dykyne. Todėl šumerai pradėjo statyti aukštus pylimus, apjuosiančius laukus, iškasė kanalus ir tvenkinius. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, drėkinti laukus, o sulaikius - apsaugoti pasėlius nuo sausros. Taip atsirado vandens šliuzai, vandens lygiui reguliuoti.
Antra, Šumero teritorija buvo nedidelė ir prilygo maždaug dabartinei Žemaitijai. Žemės paviršius labai lygus, todėl iš nendrių ir molio statytų namelių nesaugojo nuo priešų jokios gamtos kliūtys. Kad apsigintų nuo dažnų klajoklių, šumerai savo gyvenvietes apjuosė storomis sienomis. Trečia, stokodami vietinių gamtinių išteklių - akmens, medienos, geležies - jie plėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais.
Šventyklos ir Zikuratai
Iš pat pradžių buvo statomos namo tipo šventyklos. Tai viena keturkampio plano salė. Viduryje - šventinio vandens baseinėlis. Salės gale aukuras ir didelis dievo atvaizdas. Šventyklą supo erdvus kiemas, į kurį vedė ilgas koridorius. planas virto tikru labirintu su gausybe patalpų ir kiemų.
Ilgainiui atsirado kitokio architektūrinio tipo šventykla - Mesopotamijos simbolis zikuratas (asirų k. zikkuratu- kalno viršūnė). Zikuratas - tai laiptuotas kvadratinio plano statinys - didelis bokštas - kartu šventykla ir observatorija. Iš gausybės Mesopotamijos zikuratų didžiausias buvo Babilono mieste. Bokštą sudarė septynios pakopos - aukštai. Kiekviena pakopa buvo vis kitam dievui skirta šventovė; pakopos buvo nudažytos skirtingomis spalvomis.
Pirmoji, apatinė pakopa, buvo juoda, antroji - raudona, trečioji - balta. Paskutinės, septintosios, išorinės sienos buvo išklotos melsvai žalsvomis glazūruotomis plytelėmis ir papuoštos auksiniais ragais, kuris iš tolo švietė į Babiloną vykstantiems keleiviams. Bokšto aukštis ir plotis vienodas - 90m. šis Babilono bokštas laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Babilono bokštą statė vergai, kaip ir Egipto piramides. Tačiau piramidę statydavo vienas valdovas sau pačiam, savo mumijai. Laiptuotą bokštą statė ištisos Mesopotamijos valdovų kartos. Statė ne sau, o visiems. Net ir suirę ar po keletą kartų sugriauti zikuratai vėl būdavo atstatomi ir išpuošiami.
Apie 3600 m. pr. m. e. Pietų Mesopotamijoje apsigyvenę šumerai sukūrė irigacinę sistemą, statė įtvirtintus, pusiau agrarinio pobūdžio, miestus (Urukas, Ūras, Nipūra ir kt.). Statybos pobūdžiui įtakos turėjo geografinė padėtis, potvyniai ir sausros bei vienas esminių šumerų gyvenimo elementų - religinis kultas.
Kaip ir kituose Tarpupio miestuose, Uro centre stovėjo laiptuota piramidė - zikuratas su dievui Mardukui skirta šventykla viršuje. 15-17 m aukščio, stačiakampio plano (apie 62x43 m), kiek dėl tvirtumo įgaubtas, dekoruotas degtomis plytomis, Uro zikuratas (Ziggurat of Ur; apie 2111-2044 m. pr. m. e.;). Dalis žemės aplink zikuratą laikyta šventa ir aptverta sienomis, čia susikūrė turtingųjų gyvenamųjų namų kvartalas.
Ūro zikuratas
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Aukštis | 15-17 m |
| Planas | Stačiakampis (apie 62x43 m) |
| Laikotarpis | Apie 2111-2044 m. pr. m. e. |
Rūmai
Mesopotamijoje pagal tradiciją kiekvienas valdovas statėsi naujus rūmus. Iš išorės rūmai būdavo panašūs į didžiulę plytinę statulą, apjuostą puošniomis vingiuotomis gynybinėmis sienomis. Jie būdavo labirinto plano, su keliais šimtais kambarių. Kaip ir miestiečių gyvenamieji namai, taip ir valdovo rūmai buvo belangiai.
Sargono II rūmai dar Šarkine (Chorsabade) stovėjo prie pat miesto dienos; viena jų dalis buvo miesto ribose, kita - už jų. Jie pastatyti ant supiltos kalvos ir aptverti mūro siena. Juos, kaip rūmams įprasta, sudarė trys dalys: reprezentacinė, gyvenamoji ir šventykla (zikuratas). Iš miesto gatvių į rūmus vedė platūs pandusai ir laiptai. Pagrindiniai rūmų vartai - arka tarp dviejų bokštų. Abipus įėjimo stovėjo fantastinės figūros - sfinksai, tai yra sparnuoti jaučiai su žmonių galvomis.
Rūmų išorine sienas puošė tokių pat būtybių reljefai, be to, dievo Gilgamešo atvaizdai. Virš ryškiomis spalvomis tviskančių rūmų kilo zikuratas, apdailintas juodomis, raudonomis, baltomis ir mėlynomis plytomis. Šventyklose ir rūmuose buvo statomos medinės kolonos - ne tik dėl tvirtumo, bet ir dėl grožio. Jas inkrustuodavo brangiaisiais metalais ir įvairiaspalviais akmenimis.
Ūro zikurato rekonstrukcija
Dantiraštis
Apie 3 500 m. pr. Kr. šumerų Uruko mieste atsirado raštas - dantiraštis. Šumerų raštas kilo iš piešinio. Raštininkas, norėdamas parašyti žodį ,,paukštis“, piešė paukščio cheminį vaizdą; ,,vanduo“ - bangelę, ,,žvaigždė“ - žvaigždutę. Sunkiau sekėsi perteikti sudėtingesnius reiškinius - prireikė jungti kelis ženklus. Pavyzdžiui, rašydami ,,verkti“ jungė ,,akies“ ir ,,vandens“ ženklus; ,,gimti“ - piešė ,,paukštį“ ir ,,kiaušinį“.
tags: #sumeru #gyvenamieji #namai