Stambiaplokščiai Vienbučiai Vievio Gamybos Namai: Ypatybės ir Perspektyvos Lietuvoje

Statyba keičiasi mūsų akyse, nuolat kinta iki šiol taikyti sprendimai, technologijos bei medžiagos. Todėl projektuojant pastatus, inžinierinius objektus, įvairias konstrukcijas, vis labiau dėmesys krypsta į surenkamus, gamyklose pagamintus elementus, tarp kurių dominuoja betoniniai gaminiai.

Lietuvoje turime stiprią ir modernią betono ir gelžbetonio pramonę, daug gaminių eksportuojančią į Skandinaviją. Gamyklose pagamintos statybinės konstrukcijos nėra kažkokia naujovė. Gelžbetoninės perdengimo plokštės, pamatų blokai, kolonos ir kiti gaminiai naudojami nuo seno.

Stambiaplokščių namų istorija pasaulyje ir Lietuvoje

Pirmieji stambiaplokščiai namai buvo pastatyti 1920 metais Vokietijoje, o štai D. Britanijoje tokie namai iškilo tik po II pasaulinio karo. Iš pradžių anglams stambiaplokščiai namai atrodė patrauklūs, daug kas norėjo juose gyventi, tačiau vos per keliolika metų tokių namų būklė gerokai pablogėjo ir jie įgavo pigaus gyvenamojo ploto įvaizdį. Galiausiai stambiaplokščių namų statybos D. Britanijoje buvo atsisakyta, bet XXI a. Kitoje Atlanto pusėje pirmas stambiaplokštis namas iškilo Niujorke, 1939 metais.

Sovietų sąjungoje pirmais stambiaplokštis namas buvo pastatytas 1959 m. Tuo pat metu ir Lietuvoje prasidėjo tokių namų statybos pikas, kuris truko iki 1990 m. Prasta garso izoliacija, „kiauros“ sienos, maža virtuvė, ankštas tualetas su vonia - giliai mūsų sąmonėje įsišakniję šių namų, kuriuos visi vadino ir tebevadina „blokiniais“, bruožai.

Tačiau statybos technologijos nestovi vietoje ir tai, kas buvo nepatrauklu, vėl gali būti priimtina ir sparčiai vystoma. Nors dažniausiai gamyklose pagaminti betono gaminiai naudojami komercinių, pramoninių objektų statyboje, tačiau Skandinavijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje labai išvystyta ir stambiaplokščių gyvenamųjų namų statyba. Šios srities lyderiai yra Skandinavijos šalys, ypač Švedija.

Kodėl Lietuvoje trūksta masiškumo?

Kodėl vis dar nematome tokio gyvenamųjų namų statybos iš gamyklose pagamintų surenkamų elementų masiškumo, koks yra panašų klimatą turinčioje Skandinavijoje? Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Statybinių medžiagų instituto profesoriaus dr. Gintauto Skripkiūno: „surenkamų gelžbetonio gaminių gamyklos Lietuvoje yra modernizuotos ir niekuo neatsilieka nuo kitų Europos šalių gamyklų. Pas mus gaminami įvairiausio sudėtingumo surenkami elementai, kurių daug iškeliauja į Švediją, Norvegiją. Tiek Švedijoje, tiek Norvegijoje Lietuvių produkcija populiari ir paklausi.

Lietuvoje irgi aktyviai ir daugiau statoma iš modernių stambiaplokščių elementų, naudojant gamyklose pagamintas apšiltintas gelžbetonio sienas, su juose sumontuotomis komunikacijomis ir net tiek vidine, tiek fasado apdaila. Naudojant gamykloje pagamintus blokus, ne tik gerokai sutrumpėja statybos laikas - technologijos leidžia naudingą gyvenamųjų namų plotą padidinti 7 proc., namo šiluminė ir garso izoliacija yra geresnė nei statant tradiciniais, dabar populiariais būdais.

Trisluoksnė gelžbetonio siena jau gamykloje pagaminama su šilumos izoliacijos sluoksniu, kuris parenkamas pagal užsakovo pageidaujamą varžą. Susidomėjimas iš betoninių elementų surenkamais gyvenamaisiais namais jau keli metai kaip auga. Skandinavijos šalyse surenkamos statybos populiarumą augina ir tai, kad tokia statyba nėra jautri sezonams kaip tradicinė statyba, darbus galima atlikti ir žiemą.

Pastarųjų metų Europos statybos rinkos tendencijų analizės rodo, kad surenkamųjų technologijų svarba daugiabučių būstų statyboje didės. Prognozės pagrįstos duomenimis rodančiais surenkamų statybinių dalių poreikį. Gamyklose naudojamos modernios betoninių blokų gamybos technologijos, leidžia optimizuoti medžiagų ir energijos sąnaudas, būti nepriklausomam nuo oro sąlygų, o šiuolaikinių gaminių kokybės ir savybių, net iš tolo negalima lyginti su kelių dešimčių metų senumo gaminiais.

Kalbama ir apie tai, kad gamyklose pagamintų elementų naudojimas statybose, atskleidžia valstybės statybų sektoriaus techninį lygį ir net aplinkosauginę strategiją. O kaip dėl silpniausios surenkamų elementų grandies - sujungimų? Daug naudos duoda tai, kad statant stambiaplokščius namus, pagrindinės pastato konstrukcijos formuojamos ne statybos aikštelėje, o gamykloje, kur pagaminami kokybiškesni pastato elementai, kur gamybos procesas yra griežtai kontroliuojamas.

Privalumai ir galimybės

Labai svarbu ir tai, kad gamyklos gali pagaminti nestandartinių formų ir matmenų elementus - taip išplečiamos projektuotojų galimybės, kurias neretai riboja statybos aikštelėje turimos įrangos kiekis. „Šiais laikais gelžbetoninių sienų plokščių gamyba yra sudėtingas procesas: gaminamas fasadinis ir vidinis sluoksniai, taikomi įvairūs armavimo ir sujungimo sprendimai, tarp gelžbetonio sluoksnių yra apšiltinimas, komunikacijos (elektra, vandentiekis); nėra taip kaip anksčiau - įdėjo armatūrą ir užpylė betonu - tokių plokščių surinkimas - sudėtingas darbas, nes elementų daug ir juos sumontuoti nelengva“, - teigia prof. dr.

Šiais laikais labai didelę reikšmę surenkamos statybos plėtrai turi tai, kad galima keisti betono savybes, kurias jam suteikia įvairios įmaišos. Nuolat ieškoma būdų ir metodų gaminti tokį betoną, kurio konstrukcijos ir statiniai galėtų patikimai funkcionuoti įvairioje aplinkoje. Daugeliu atveju tai pasiekiama naudojant chemines įmaišas (plastiklius, superplastiklius, orą įtraukiančias, laidumą mažinančias, greitinančias arba lėtinančias kietėjimą ir t.t.), lemiančias atitinkamas betono savybes.

Šiais laikais statybinėms medžiagoms, technologijoms, įvairiems statybose naudojamiems sprendimams keliami ir bus keliami vis aukštesni reikalavimai. Kaip žinia, poreikis yra išradimo variklis, tad architektūriniuose sprendimuose vyksta ir vyks nuolatiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, kad ir įvairių konstrukcijų (kolonų, perdangos plokščių, sijų ir kitų elementų) matmenų mažėjimas dėl to, kad naudojamas kur kas geresnių savybių betonas. Tarkime, jei iš įprastinio betono pagamintos kolonos skersmuo turi būti 50 cm, ją gaminant iš ypač stipraus betono pakaktų ir 15 - 20 cm skersmens, nes toks betonas išlaiko tą pačią apkrovą. Kad ir kokia tobula bebūtų statybų aikštelė, optimalias betono gaminių savybės galima pasiekti tik gamykloje.

Pirmieji stambiaplokščiai namai Lietuvoje

Pastatyti 1959 Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos, Birželio 23-osios gatvių kvartalas, Vilnius 1959 m. Vilniuje, prie Grąžtų gamyklos, per 2,5 mėnesio buvo sumontuotas pirmasis penkių aukštų stambiaplokštis namas pagal SSRS projektavimo instituto „Giprostrojindustrija“ seriją 1-464. Vėliau tokiais namais buvo užstatytas visas kvartalas.

Tai būdinga pokario Lietuvos miestų plėtros schema, susijusi su tuo metu aktyviai vykdyta industrializacija, kai greta gamyklų buvo statomi gyvenamieji kvartalai darbininkams. Standartiniai dviejų tipų - 60 ir 80 butų namai (sekcijoje butai po keturis sukomponuoti aplink laiptų aikštelę) buvo surenkami iš gelžbetoninių daugiasluoksnių plokščių, kurių konstruktyviniai žingsniai 2,6 ir 3,2 m. Tokius pailgus namus, pastatytus išlygintose aikštelėse, dėl jų formos ir standartiškumo architektai pašaipiai vadino nepajudinamomis „plytomis“.

Kadangi jokių galimybių „apeiti“ normatyvus nebuvo, Vilniuje stengtasi tipinius namus paįvairinti panaudojant įdomesnius nekonstrukcinius elementus - balkonus, įėjimus, spalvas. Pirmieji stambiaplokščiai pasižymėjo itin ekonomiškais, vadinamaisiais „mažo gabarito“ butais (tuo metu buvo aktualu, kad kiekviena šeima turėtų nors ir mažytį, bet atskirą butą). Vieno kambario buto plotas - 16 kv. m, dviejų - 22 kv. m, trijų - 30 kv. m, keturių - 40 kv. m; standartinis buto aukštis - 2,5 m.

Daugiausia statyta 1-2 kambarių butų, kambariai - pereinami. Ypač sumažintas ūkinis sektorius: sandėliukų tokiuose butuose nebuvo numatyta, vonios įrengiamos bendroje patalpoje su WC, o nedidelių virtuvių, skirtų tik maisto ruošimui, plotas tik 4,5-6 kvadratiniai metrai (tikėta, kad artimiausiu metu namuose niekas maisto nebegamins ir visi nebrangiai valgys valgyklose bei restoranuose). Socialistinė utopija neišsipildė, o neišvaizdūs pilki namai su nepatogiais butais, vėliau gavę „chruščiovkos“ pavadinimą, tapo skurdžios sovietinės gyvenamosios aplinkos simboliais.

Eksperimentiniai projektai ir transformuojamos erdvės

Pastatytas 1964 V. Pietario g. 2, Vilnius Patogesnių transformuojamų erdvių sprendimų ieškota ir projektuojant eksperimentinį stambiaplokštį 75 butų gyvenamąjį namą V. Pietario g. 2, Vilniuje. Šio namo eksperimentiškumas reiškiasi ne tik siekiant patobulinti sąjunginį tipinį stambiaplokščių daugiabučių namų seriją 1-464, bet ir mėginant laisviau modifikuoti vidines buto erdves transformuojamais baldais bei mobiliomis pertvaromis.

Nuo 1- 464 stambiaplokščių namų serijos skyrėsi tuo, kad vietoje 4 butų sekcijos aukšte suprojektuoti 3, kas užtikrino visų butų tiesioginį vėdinimą - tiesioginį ar pro laiptinę ir leido namą laisvai orientuoti pasaulio šalių atžvilgiu. Korpuso plotis sumažintas nuo 11,50 iki 10,40 m., tai padėjo pagerinti kambarių proporcijas ir apšvietimo sąlygas. Sumažintas pereinamųjų kambarių procentas, didesniuose butuose suprojektuotas atskiras įėjimas į virtuvę tiesiai iš prieškambario, o mažesniuose 1 ar 2 kambarių butuose - per vonią, esant antram įėjimui iš bendrojo kambario. Balkonai dalinai įgilinti į pastato vidų.

Vidurinė išilginė pastato siena palikta tik tarp kaimyninių butų, o pertvaros tarp kambarių skersine namo kryptimi numatytos iš baldų. Transformuojami baldai tarp atskirų buto kambarių vietoje įprastinių pastovių pertvarų buvo aukštai vertinama naujovė. Architektų Nasvyčių suprojektuotų transformuojamų baldų komplektas buvo įvertintas aukso medaliu tarptautinėje parodoje „Menas buityje“. 1961m.

Buto baldai atitiko to meto architektūros stilistiką - paprasti, lakoniškų formų baldai, funkcionalūs, keičiantys funkciją, meniškai išradingi baldai, kurie tapo neatsiejami nuo interjero, jų racionali forma ir daugiafunkciškumas kelis dešimtmečius įsivyravo gyvenamojo būsto ir visuomeninių pastatų interjere. Tačiau namo konstrukcinėje sistemoje su tankioms skersinėmis sienomis praktiškai nebuvo įmanoma pilnai panaudoti jų privalumo, tiksliau - negalima buvo buto transformuoti priklausomai nuo gyventojų poreikių.

Planuota, kad ateities stambiaplokščiuose gyvenamuosiuose namuose, kur atstumą tarp skersinių laikančių sienų numatyta padidinti iki 6m, transformuojamieji baldai taps pagrindine buto išplanavimo priemone. Matyt eilė tuo metu kilusių klausimų kaip transformuojamų baldų gamybos organizavimas, finansavimo šaltiniai ir formos, nusidėvėjimo išlaidų padengimas keičiantis buto gyventojams lėmė, kad laisvai keičiamų erdvių butai taip ir liko įgyvendinti pavieniais atvejais, nors kitos erdvinės ir konstruktyvinės inovacijos įdiegtos tobulesniuose 1-464-LT (pvz., Žirmūnai) ir 1-464- LI (pvz., Lazdynai) daugiabučių namų serijų projektuose.

Devynaukščiai stambiaplokščiai namai

Pastatytas 1964 Žirmūnų g. 9, 55, 57, 59, 71, 73; Savanorių pr. 21, 33, 45, Vilnius; Elektrinės g., Elektrėnai Pirmuosius devynių ir dvylikos aukštų stambiaplokščių namų projektus (pagal seriją 1-464) Vilniaus „Miestprojekte“ 1964 m. parengė architektas E. Tamoševičius ir inžinierius M. Bilevičius, tačiau pastatyti buvo tik devynaukščiai. Jie iškilo naujai statomuose Vilniaus gyvenamuosiuose priemiesčiuose - Savanorių prospekte ir Žirmūnuose.

Pastatai neišsiskiria savo architektūriniu sprendimu - tai lygių fasadų, dviejų perstumtų sekcijų namas su centrine laiptine ir lifto šachta, surinktas iš gelžbetonio ir keramzitbetonio plokščių, su mažais vieno kambario butais, išdėstytais abipus koridoriaus. Lifto atsiradimas čia didele dalimi nulėmė ir namo aukštų skaičių, kadangi, remiantis Vakarų Europos ekonomistų skaičiavimais, efektyviausiu gyvenamojo namo tipu be lifto laikytas 4 aukštų daugiabutis, o su liftu - 8 aukštų namas.

Matyti, kad sovietiniai statybų planuotojai šiuos tipus išnaudojo „efektyviau“, ir nustatė 5 ir 9 aukštų gyvenamųjų namų tipus. Ne mažiau įdomi yra ir šių namų socialinė prigimtis - mažo gabarito butai, kuriuose yra vienas kambarys, nedidelė virtuvė ir sanitarinis mazgas, buvo specialiai numatyti viengungiams ir mažašeimiams.

Remiantis socialine teorija, atėjusia iš Skandinavijos gyvenamųjų rajonų, viengungius buvo tikslinga sutelkti į didesnio aukščio namus, pastatytus greta prekybos ir visuomeninių centrų, kad jie galėtų aktyviau leisti savo visuomeninį gyvenimą ir naudotis greta namų esančiais kolektyviniais patogumais (valgyklomis, restoranais, bibliotekomis, buitinių paslaugų įstaigomis). Vėliau Lietuvoje šios praktikos atsisakyta (pradėta statyti daugiau bendrabučių), todėl Žirmūnų devynaukščiai liudija ne tik pirmuosius vertikalius mikrorajonų urbanistinius akcentus, bet ir socialinio planavimo raidą.

tags: #stambiaplokstis #vienbutis #vievio #gamubos #namas