Sovietinio turto dalybos tarp Rusijos ir Ukrainos yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, turintis gilias istorines šaknis. Šiame straipsnyje panagrinėsime kai kuriuos svarbius šio proceso aspektus, atsižvelgdami į tarpukario laikotarpio įvykius ir Lenkijos vaidmenį.
Politinė Europa 1923 m.
Tarpukario Laikotarpio Įvykiai: Lenkijos Perspektyva
Tarpukario laikotarpis Rytų Europoje buvo paženklintas sudėtingų politinių ir teritorinių ginčų. Lenkijos politika šiame regione, ypač santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, turėjo didelės įtakos vėlesniems įvykiams.
Lenkijos Veiksmai Vilniuje Ir Kitose Teritorijose
Michalas Kryspinas Pavlikovskis (Michał Kryspin Pawlikowski) savo atsiminimuose rašė apie Lenkijos politiką, įgyvendintą užgrobtame Vilniuje: (…) Nepripažino lietuvių ir baltarusių (vaivada Bocianskis). Lietuviams taikė įvairias mokestines ir policinės priemones. Baltarusių apskritai nelaikė tauta. Įsiuto ant mokytojo Dysnos apskrityje, apie kurį jam pranešė, kad ne mokykloje kalba baltarusiškai su mokinių tėvais. Palaikė kuo geriausius glaudžius santykius su arkivyskupu Jałbrzykowskiu ir - kas žino - ar ne bažnyčios kunigui patarus įvedė Vilniaus garnizono cerkvėje lenkų kalbą vietoj bažnytinės slavų kalbos. Gaila, menkai išmanė istoriją ir tikriausiai nežinojo, kad seka Muravjovu, kuris, pavyzdžiui, lietuviškas maldaknyges įsakė spausdinti „graždanka“. (Wojna i sezon. Nasz Czas.
Juozapas Mackevičius pažymėjo: (…) Nebuvo tad kalbos apie unijos, kurią sudarytų lygus su lygiu, atkartojimą, nors šie žodžiai buvo kartojami dažnai. Be to, iš daugelio tų koncepcijų kyšojo nenuoširdumas, gniaužtai, politinė taktika, maskuojama konspiracija, kaip Lenkų karinės organizacijos atveju, ir galiausiai frazeologija („už jūsų ir mūsų!“), kuri, užuot pritraukusi lietuvius ir baltarusius, žadino jų nepasitikėjimą.
Lenkijos Santykiai Su Ukraina
Dar sudėtingesni istoriniai tarpukario laikotarpio įvykiai, kuriuose dalyvavo Lenkija ir Ukraina. Pagaliau asmeniniu J. Pilsudskio įsakymu čia 1930 m. Pacifikacija vyko atliekant kratas gyvenamuosiuose pastatuose ir ukrainietiškų organizacijų buveinėse (taip pat ir Ukrainos graikų katalikų bažnyčios); kartu buvo griaunami pastatai ir naikinamas kilnojamasis turtas, mušami ir suimami žmones. Per kratas taikyta fizinė prievarta ir viešos fizinės bausmės. Vien tik 1930 m. spalio mėn. Tik per šį laikotarpį sugriautos 127 stačiatikių cerkvės. Mažiausiai keliolika atvejų šventovės buvo ir išniekintos.
Neabejotinai teisus buvo Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc) teigdamas, kad „(…) mūsų požiūris į kaimynystėje gyvenančias tautas: kupinas paniekos, puikybės ir tamsumo. Nepriklausoma Ukraina mūsų ateičiai yra svarbesnė negu įstojimas į NATO. Nes be Ukrainos Rusija niekada nebus imperialistinė valstybė. Tuo tarpu Lenkijos visuomenė skleidžia pasauliui, kur tik gali, antiukrainietiškas fobijas.
Vis dėlto dabartiniai Lenkijos vadovai pabrėžia, kad jiems svarbiausia ne tai, kaip arti Europos Sąjungos ir NATO yra Ukraina, o tai, ar iš kalėjimo bus paleista Julija Tymošenko, kurios kalte iš tiesų niekas neabejoja (žr. Pagaliau tai veikiau yra vienas iš tos Europos dalies pavyzdžių, kai politikė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą ir korupcinius sprendimus, ir tai demokratijos sąlygomis turėtų džiuginti, nes buvo įvykdytas teisingumas.
Lenkijos Istorijos Interpretacijos
Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc): (…) Antra, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai melagingų istorijų, kurias žinau”. Trečia, „didelis mūsų istorijos trūkumas, ypač kalbant apie universitetines studijas, yra tai, kad mažai atsižvelgiama į visuotinę istoriją. Užtai koncentruojamės į lenkų reikalus, tarsi tai būtų kokia atskira sala. Ketvirta, mūsų istoriją reikia „nuvainikuoti“, atsikratyti nacionalinės hagiografijos ir istorinių sukakčių celebravimo. Penkta, istorikai - panašiai kaip mūsų vadovai - privalo turėti „pilietinės drąsos pasakyti lenkams tuos dalykus, kurių jie nenori girdėti. T. y. nepaisant jų“.
Vaclavas Alfresas Zbyševskis (Wacław Alfred Zbyszewski): (…) Rašyti verta tik dėl to, kad būtų galima nuvainikuoti - tai vienintelis dabarties reikalavimas. (…) Mickevičius, Pilsudskis, Užgrobtos žemės, Becko politika, kliedesiai apie galybę, lenkai pasaulio teisėjų vaidmenyje, Bieruto industrializacija ir tūkstančiai tokių tabu, kenksmingų ir kvailų, visa tai reikia apnuoginti be gailesčio, kitaip šis kvailas pasipūtimas Lenkiją galutinai pražudys...(Iš V. A.
Sovietinio Turto Dalybos: Svarbūs Aspektai
Sovietinio turto dalybos tarp Rusijos ir Ukrainos yra sudėtingas procesas, apimantis politinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus. Svarbu atsižvelgti į istorines aplinkybes ir abiejų šalių interesus.
1994 m. Sutartis
Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Todėl neseną L. Mums irgi 1994 m. Vis dėlto viešas pagrindo neturintis L.
Lietuvos Indėlis Saugojant Kultūros Paveldą
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, neįkainojamas mūsų valstybės turtas, beveik prieš 100 metų barbariškai mėtyti iš vieno kampo į kitą, kol suskubta rūpintis būsimo muziejaus statyba Pirmuoju Lietuvos valstybiniu muziejumi tapo 1921 m. gruodžio 14 d. oficialiai įsteigta M. K. Čiurlionio dailės galerija. Tokią idėją nuo 1907-ųjų brandino Lietuvos mokslo ir Lietuvių dailės draugijų nariai - jie siekė įkurti tautinės kultūros gyvenimo židinį. Steigti muziejų paskatino ir po M. K. Čiurlionio mirties 1911 m. likęs gausus ir vertingas jo kūrybos palikimas.
Šiandien Lietuvai M. K. Čiurlionio kūryba yra neįkainojamos nacionalinės reikšmės vertybės, o anuomet už 65 000 vokiečių aukso markių įsigyti paveikslai barbariškai mėtyti iš vieno kampo į kitą. Kokiomis varganomis sąlygomis „veikė“ muziejus, rašė dienraštis „Lietuva“: „Mažame kambarėlyje sukrauti be jokios sistemos ant grindų, stalų, langų mediniai dievaičiai, liaudies darbai, geležies spinduliuoti kryžiai. Ir visur pilna dulkių. Čiurlionies paveikslai sustatyti prie vienas kito ir ant vienas kito, uždengti apdulkėtais laikraščiais.“
Tačiau besitraukiantys okupantai susprogdino elektrinę kaimynystėje, ir galinga banga paliko muziejų be langų ir durų. Penki darbuotojai dieną naktį saugojo patalpas, nes į atvirą pastatą ėmė brautis rusų kareiviai ir vagys.
Ilgai saugyklose slėptos relikvijos imtos į dienos šviesą traukti tik 1988 m. birželį įsikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui. Su Istorijos ir etnografijos muziejumi Vilniuje buvo surengta paroda „Lietuvos pinigai“ ir parodyti numizmatikos lobiai. 1989 m. vasario 16 d. išvakarėse Kauno paveikslų galerijoje simboliškai atidaryta Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų paroda „Mūsų vėliavos“.
Nerimo dėl ateities būta 1991 m. rugpjūtį įvykus pučui Rusijoje. Pasak O. Daugelio, iki tol jau buvo parodytos vertingiausios sovietmečiu išsaugotos kolekcijos. Tuometė Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija nurodė muziejininkams budėti naktimis darbo vietoje. Beje, Sausio 13-osios naktį M. K. Čiurlionio dailės muziejuje taip pat nakvojo dalis darbuotojų ir netgi kūrė planus, ką ir kur slėpti.
M.K. Čiurlionis "Pasaulio sukūrimas VI"
Išvados
Sovietinio turto dalybos tarp Rusijos ir Ukrainos yra procesas, kuris reikalauja atidaus istorinių aplinkybių įvertinimo ir abiejų šalių interesų paisymo. Tarpukario laikotarpio įvykiai, ypač Lenkijos vaidmuo regione, turėjo didelės įtakos vėlesniems įvykiams. Svarbu atsižvelgti į skirtingas istorijos interpretacijas ir siekti dialogo bei supratimo, kad būtų galima rasti teisingus ir tvarius sprendimus.
Ši analizė apima tik dalį sudėtingo sovietinio turto dalybų klausimo. Būtina toliau tirti šią temą, siekiant gilesnio supratimo ir teisingų sprendimų.