Senoji liepų alėja Vaitelių kaime vasaros viduryje pakvies į Liepų žydėjimo šventę. Jos iniciatorė ir rengėja senbuvė Vida Pilipavičienė formuoja tradiciją kaimo žmones, esančius ir išvykusius, susiburti bendrystei ir draugystei. Vaitelių senbuvė prisipažino, jog eilės lietis pradėjo sulaukus brandos. Garbingos Daknevičių giminės palikuonę tam įkvepia neblėstanti meilė protėvių žemei.
„Vaiteliai - kaimelis mano, tėviškė brangi, / stovi tylūs, susimąstę ąžuolai seni. / Vaiteliai - kaimelis mano nedidukas, bet jis savas. / Mes kaip didelė šeima, kas namuose, kas darbe“, - švytinčiomis akimis deklamavo V. Pilipavičienė.
Vaitelių kaimo istoriją mena senoji Daknevičių sodyba - iš XX amžiaus pradžios. Į ją veda keliukas, juosiamas įspūdingos liepų alėjos, kurią kadaise pasodino Vidos senelis Stanislovas Daknevičius, pasistatęs namą. „Archyvuose radome, kad mano senelis - bajorų kilmės, pasiturintis ūkininkas, valdė daugiau nei 40 ha - pusę Vaitelių kaimo. Jo sodyba buvo tvarkinga, graži.
Senelis buvo meniškos prigimties - dailiai drožinėjo - išsaugojome miniatiūrinį altorių ir kitų jo drožinių“, - kalbėjo V. Pilipavičienė. Pasak jos, senelis buvęs visuomeniškas, mėgęs bendrauti su iškiliais žmonėmis, palaikęs ryšius su prezidentu Antanu Stulginskiu, kuris lankėsi ir šioje sodyboje. „Sekmadieniais namuose buvo ruošiami pietūs garbiems žmonėms - kunigams ir kitiems“, - atskleidė V. Pilipavičienė. Ji turi duomenų apie proprosenelį Mikalojų Daknevičių, taip pat prosenelį Juozapą Daknevičių. Apie šio sūnų Stanislovą, savo senelį, Vida žino tik iš užrašytų atsiminimų. Kaip ir apie savo dėdę Stasį, šaulių vadą, 1941 m. nukankintą Rainiuose. Tai jo atminimui priešais liepų alėją stūkso didingas kryžius.
S. Daknevičiaus vardu pavadinta ir viena šio kaimo gatvelė. „Didžiuojuosi esanti Daknevičiūtė, kad gyvenu savo gimtinėje, protėvių žemėje“, - šypsodamasi ištarė V. Iš savo gimtosios sodybos Vida buvo ištrūkusi neilgam - Vilniuje mokėsi medikės profesijos, dirbo Rokiškyje, bet prieš 30 metų su vyru Robertu sugrįžo į gimtąjį Vaitelių kaimą. Užaugino du sūnus ir dukrą, o dabar puoselėja protėvių žemę. „Kokia brangi man ši vieta“, - tyliai ištarė vaiteliškė.
Abu su vyru čia pasistatė trobą - tolėliau nuo senosios sodybos, pelkėtoje vietoje. „Statėmės patys, kaip mokėjome“, - šypsojosi Vida, rodydama jaukius savo namus. Ji neabejoja, kad meniškumo genus paveldėjusi iš senelio. Iš laukų prisitempė akmenų ir gėlių darželyje sudėliojo etninio stiliaus kompozicijas. Akmenys - moters silpnybė: jų įmūryta ir pirties sienoje, ir židinio sienelėje. Namuose - svarbios relikvijos, Daknevičių giminės istoriją menantys daiktai, fotografijos.
„Daug buvo vertingų sendaikčių, bet maža būdama nesupratau jų vertės, todėl ne visi išsaugoti“, - apgailestavo pašnekovė. Tačiau tuos, kurie liko, V. Pilipavičienė labai brangina ir planuoja įkurti šeimos muziejų. Senoji sodyba tuščia, tarsi lauktų sugrįžtančių šeimininkų. Senelio sodintas sodas apžėlęs - nespėja su vyru tvarkyti. Vaikų neprikalbina, kad pareitų čia gyventi. Parduoti nesiryžta, nors ne vienas pirkėjas į ją žvalgosi. Pilipavičių sodyboje Vaitelių žmonės kartais renkasi kaimo reikalus aptarti. Mat bendruomenės namų nėra, bet ji nėra oficialiai įregistruota.
Vasaros viduryje V. Pilipavičienė pakvies kaimynus, buvusius šio kaimo gyventojus, giminaičius į Daknevičių parką, Liepų žydėjimo šventę. Senelio sodintos liepų alėjos įkvėpta ji čia bandė suburti kaimo žmones jaukiai bendrystei ir draugystei - formuojasi kaimo tradicija. Vasarai atėjus V. Pilipavičienė entuziastingai tam ruošiasi. Jos didžiausias pagalbininkas - vyras. Bet pinigų trūksta - bando ieškoti rėmėjų. Dėkinga ūkininkui Vaidui Gelžiniui, kuris neatsisakė padėti. Galbūt atsiras daugiau geradarių, paremsiančių savo kaimo šventę.
Kiek pinigų bendruomenės, parengusios projektus renginiams, sulaukia, o štai vaiteliškė stengiasi padaryti savo jėgomis ir lėšomis. Bendraminčių nėra daug - Ramunė Šimkienė, Vaitelių seniūnaitijos seniūnaitis Andrius Girtas. Ši ir kitos dainos Daknevičių parke skambės. Susirinkusieji, susėdę prie suneštinių vaišių stalo, vaišinsis liepžiedžių arbata, leisis laiku atgal, į Vaitelių praeitį.
Vaitelių kaimo istorijos saugotoja, garbingos Daknevičių giminės palikuonė Vida Pilipavičienė kartu su vyru Robertu praėjusį šeštadienį visus geranoriškus žmones savo sodyboje sukvietusi į aštuntąją Liepų žydėjimo šventę jau planuoja, kuo reikės svečius pradžiuginti kitąmet.
Tačiau didžiausia Vidos svajonė yra surengti jubiliejinį, dešimtąjį susitikimą, galbūt būtent sukaktis pagaliau paskatins ir kitus vaiteliškius oficialiai įsteigti Vaitelių kaimo bendruomenę.„Kiekvienais metais artėjant liepai pamąstau, ar bereikia šios šventės? Kai kas net nustebęs paklausia, kokia man iš to nauda? Tikrai materialios naudos - jokios. Jaučiu dvasinį pakylėjimą, kai šventėje žmonės patiria teigiamų emocijų, patys pasidalija savo kūrybiškumu. Mano giminės šaknys - bajoriškos.
Čia buvo stiprus, apie 40 ha ūkis, meniškos prigimties senelio Stanislovo Daknevičiaus šeima buvo draugiška, svetinga, savaitgaliais sodyboje svečiuodavosi kunigai, kiti iškilūs žmonės. Net Lietuvos prezidentas Antanas Stulginskis gražiąja liepų alėja atvykdavo į svečius. Tad, matyt, man lemta tęsti visuomeniškos giminės tradicijas tėviškėje“, - pasakojo V. Pilipavičienė. Jos dėdė Stasys, šaulių vadas, 1941 m. sovietinio rėžimo enkavėdistų nekaltai nukankintas Rainiuose. Tai jo atminimui priešais liepų alėją stūkso didingas kryžius. S. Daknevičiaus vardu pavadinta ir Vaitelių kaimo gatvelė. „Dėdė buvo Lietuvos patriotas, o aš esu tėviškės patriotė.
Šventės svečiai galėjo pamatyti mūsų sodybos mažutį muziejų, kuriame surinkau išlikusius giminės reliktus“, - kukliai sako Vida, pati daug triūsianti, kad sodyba klestėtų, kad žmonėms čia būtų jauku susitikti.„Šventėje visi sėdi prie stalų, kiekvienas turi vietą. Mėgstu, kad aplinka būtų tvarkinga, estetiška. Gal ir bajoriškas kraujas čia turi įtakos“, - svarsto Vida, šventės svečius kvapnia liepžiedžių arbata vaišinanti ne iš vienkartinių, bet iš keramikos puodelių. „Pridovanojo man jų per šimtą. Esu darbšti, kiek čia trunku - išsiplaunu“, - jokio sunkumo nemato šventės iniciatorė ir rengėja.
Jos siekis, kad kaimas atgytų, gyventų kaimyniškai, pagaliau įsikurtų bendruomenė. Tad būtų galima tikėtis ir Savivaldybės paramos, nes dabar ir šventė vyksta tik iš savų bei privačių rėmėjų lėšų ar kitokio prisidėjimo.Vida jautriai kalba, kad labai didžiuojasi savo padėjėjais, esąs šventės rengėjų branduolys, tai šie žmonės ir įkvepia ją nenuleisti rankų: Audrius Girtas, Juozas Paulikas, Rima Makarevičienė, Ramunė Šimkienė ir jų šeimos. Visada padeda ūkininkas Vaidas Gelžinis, šiemet atsirado naujas rėmėjas - medelynas „Megaplantas“.
Burti žmones, skatinti bendrystę prieš kelerius metus paraginusi tuometė Dauparų - Kvietinių seniūnijos seniūnė Judita Čekuolienė, kuri dabar nuolatos atvažiuoja virti gardžios medžiotojų sriubos. Šventei padeda ir apsilanko dabartinis seniūnas Edgaras Kuturys, svečiuojasi Vėžaičių seniūnas Alvydas Mockus, visada labai laukiamas garbus svečias Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas.„Esu kūrybiška, kuriu eiles, daug jų rašau būtent apie Vaitelius, pati kuriu šventės scenarijų, suburiu dramos būrelį. Štai pernai vaidinome spektaklio „Gieda gaideliai“ pirmąją dalį, šiemet suvaidinome antrąją“, - šypsodamasi pasakoja buvusi medikė, tėviškės saugotoja, šventės siela Vida.
Tad į jos kūrybišką šventę suplūsta įvairūs atlikėjai: ir dainininkai, ir muzikantai, ir šokėjai, ir poetai.Sodybos šeimininkų lėšomis ir kaimynų pagalba sumeistrautoje scenoje džiugino skrabalų virtuozo Karolio Šileikos muzikavimas, dainininkų Nerijaus Stonkaus, Jono Blagnio dainos. Koncertavo linijinių šokių kolektyvas „Kregždutės“, kapela „Babrungėlė“ iš Plungės, taip pat kapela „Guboja“, vokaliniai ansambliai „Elegija“, „Pilnatis“ iš Gargždų, dainavo jaunieji atlikėjai, kūrėjai skaitė eiles.
Liepų žydėjimo šventės organizatorei širdį glosto tai, kad kiekvienąkart į šventę suvažiuoja vis daugiau žmonių. Tą byloja ir visų švenčių saugomos bendros nuotraukos. Liepų žydėjimo šventėje laukiamas svečias Gargždų parapijos klebonas kanauninkas J. Paulauskas domėjosi, kokią sriubą šįkart virs J. Čekuolienė. Šventės iniciatorė V. Pilipavičienė ir bendramintis A. Dauparų - Kvietinių seniūnijos seniūnas E.
Lithuanian Folklore: the Origins [ENGLISH SUBTITLES] Lietuvių folkloro šaknys
Į tolėliau nuo Gargždų-Kretingos kelio esančias senąsias Vaitelių kaimo kapines vargiai užklys ne vietinis žmogus. Jei paklausęs kieno vis dėlto rastų kelią, laukų apsuptose kapinaitėse pamatytų įspūdingą dvikamienę liepą, pagal legendą pasodintą esą ant kunigaikščio Vaitelio kapo, ir pailsėtų didžiulių ąžuolų paunksmėje. Senieji vietiniai žmonės visada tvarkė šias kapinaites, tradiciją perėmė ir naujakuriai. „Norime apie jas kuo daugiau sužinoti ir perduoti žinią kitiems“, - kreipdamasi į „Bangos“ redakciją sakė vaiteliškė Ramunė Šiemulienė.
Vaiteliuose nuo 10 metų gyvenanti Ramunė prieš keliolika metų įsikūrė su šeima visai netoli senųjų Vaitelių kaimo kapinių. Tiesiai per pievą iš jos kiemo iki kapinaičių - apie šimtas metrų. „Gal prieš dešimt metų pasitarę su seniūnaičiu Andriumi Girtu pradėjome tvarkyti savo kaimo kapinaites. Nežinome, kada jos atsirado, tik girdėjome, kad nuo jose palaidoto Vaitelio kilo ir kaimo pavadinimas, - pasakojo Ramunė. - Buvome pastatę kryžių, nes radome seną, nupuvusį. Jo lentelę prikalėme prie naujo kryžiaus, bet ir jis nupuvo.“
Šį pavasarį susirinkę keli vaiteliškiai su vaikais nugrėbė pernykščius lapus, surinko nukritusias medžių šakas, pasodino gėlių, uždegė žvakeles, bet kryžiaus nebeatstatė, tik atrėmė į liepą. Prie kapinių yra stendas, kuriame taisyklės lankytojams ir informacija apie kapinių statusą, kad registruotos Kultūros vertybių registre ir saugomos valstybės. Turint norą, žinoma, kapinaites rasti galima. Pasukus iš Gargždų-Kretingos kelio į Jono Telšinsko gatvę ir kiek pavažiavus reikėtų apsižvalgyti - nedideles kaimo kapinaites saugo didžiuliai medžiai. Iki jų teks paėjėti per pievą arba keliuku, užžėlusiu žole.
„Savivaldybės rūpesčiu kartais kapinių prieigose apipjaunama žolė, tačiau norėtųsi, kad jas atrastų daugiau žmonių. Nuo kelio nėra jokios nuorodos, kad čia senosios Vaitelių kaimo kapinės, - dėstė R. Šiemulienė. - Jei žmonės žinotų, kad čia auga didžiulė dvikamienė liepa, tikrai norėtų pamatyti. Pavasarį apjuosėme ir išmatavome panašiai metro aukštyje - 5,6 metro. Čia ir daugiau didelių medžių, o liepa ypatinga.“ R. Šiemulienė sakė atkreipusi dėmesį, kad kapinėse yra sudėliota nedidelių akmenų, kažkada pasodinta gėlių, vienoje vietoje kaip tik tuo metu žydėjo geltoni narcizai. „Norėtųsi daugiau sužinoti apie šią vietą ir kad mūsų vaikai sužinotų“, - noru pasidalijo Ramunė, kapinaites lankanti kartu su abiem dukrelėmis.
Apie Vaitelių kapinaites jokios konkretesnės informacijos prisipažino neturinti ir istorikė, Gargždų garbės pilietė Janina Valančiūtė. „Manyčiau, kad jos - tradicinės kaimo kapinaitės, kuriose laidoti kaimo žmonės. Iš rašytinių šaltinių vargiai ką nors tikslesnio galėtume sužinoti, nes buvo paprastas kaimas, kuriame XX a. pirmoje pusėje būta stambesnių ūkininkų, galimai ir bajorų kilmės (Daknevičiai). Kapinaites tiksliau datuoti galėtų kultūrinį sluoksnį ištyrę archeologai, nebent jų teritorijoje išlikę kažkokių vizualių požymių (paminklai, kryžiai su datavimu)“, - mintimis pasidalijo J. Valančiūtė.
Ji atkreipė dėmesį, kad kapinėmis paveldosaugos požiūriu vadinamos palaidojimo vietos maždaug nuo 1711-1721 m., o iki tol vadinamos kapinynais ir traktuojamos kaip archeologinis objektas. Kaimo kapinių atsiradimas siejamas su XVIII a. Istorikė įsitikinusi, kad tikslių žinių apie Vaitelių kapines galėtų suteikti tik istoriniai tyrimai.
95-uosius einanti Šatrių kaimo gyventoja Elzbieta Paulikienė, vartydama senas nuotraukas, tai vieną, tai kitą paimdama šypsojosi žvelgdama į savo brolius ir seseris. Visi jie gimė ir užaugo Vaiteliuose, gražioje sodyboje prie pat senųjų kaimo kapinių, dideliame name, kuriame tilpo dvi gausios šeimos. „Mano tėvukas Jonas buvo kilęs iš Gargždų, o Vaiteliuose gyveno jo tėvo brolis ir dvi seserys - Liuda ir Barbora. Namas buvo dviejų galų. Kai išmirė senieji gyventojai, į vieną galą parėjo gyvent mano tėvai (jie susituokė 1906 metais), į kitą - tėvuko brolis Juozas. Tiek mūsų, tiek jų buvo po dešimt vaikų. Aname gale, kur gyveno dėdė, įlūžo lubos. Jie išsikraustė ir netoli nuo mūsų pasistatė trobelę“, - pasakojo puikią atmintį išsaugojusi E.
Legendą, kad kaimo kapinaitėse esąs palaidotas kunigaikštis Vaitelis, o ant jo kapo auga liepa, ji išgirdo iš savo tėvų, o šie, matyt, iš čia gyvenusių dėdžių ir tetų. „Nuo vaikystės atsimenu, kad aplink kapines augo berželiai, ąžuolai, liepos, lazdynai. Kapinių viduryje buvo kalnelis. Stovėjo trys mediniai kryžiai. Apie juos mano sesuo Marijona, vyresnė 19 metų, vasarą sodindavo gėles“, - prisiminusi šypsojosi E. Kaimo kapinaitėse nuo seno žmonės giedodavo „majavas“, o į jas kviesdavo noragu. Šeštą valandą vakare vaikai kapinėse metaliniu strypu duodavo į noragą, ir laukais nueidavo garsas. Iš Gribžinių, iš molinės trobos, kaip prisimena E. Paulikienė, ateidavo giedotojas Mažeikis. Gražius balsus turėjusios Daknevičiūtės ir pati Elzbieta su broliais bei seserimis irgi giedojo kartu su kitais kaimo žmonėmis.
E. „Tą vaizdą, kai iš visų pusių žmonės traukdavo į kapines „majavų“ giedoti, prisimenu ir aš. Ir mes, vaikai, kviesdavome norago garsu, kaip ir tada, kai mama dar buvo vaikas. Iš akmenukų kapinėse darydavome darželius, paminklų jokių nebuvo. Žaisdavome ir slėpynių“, - sakė E. Kai iš Sibiro tremties grįžo Elzbietos tėvai ir brolis Zenonas (brolis Antanas liko gyventi Sibire), senojoje sodyboje pasidarė ankšta, ir Elzbieta su vyru ir vaikais išsikraustė į Šatrius. Tačiau ją iki šiol lydi tėvų namų prisiminimai.
„Aplink liepą - visas gyvenimas. Mes su ja augome“, - rodydama nuotrauką, kurioje 1992 m. Vaitelių kapinaitėse prie dvikamienės liepos įsiamžino su broliais Feliksu, Antanu, Zenonu, Alfonsu ir seserimi Ona, atsiduso Elzbieta. - Vaitelių k. senosios kapinės Kultūros vertybių registre yra registruotos kaip memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turintis objektas. Pagal Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, rengiant teritorijų planavimo dokumentus turi būti numatyti servitutai prieiti prie viešojo pažinimo ir naudojimo kultūros paveldo objektų ir jų apžiūros vietų.
Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų 2021 metų programai įgyvendinti iš Savivaldybės biudžeto skirta 17 tūkst. eurų. Priekulės seniūnijai skirta 7 tūkst. eurų Lankupių kaimo evangelikų liuteronų senųjų kapinių metalinės kaltinės tvoros ir vartelių įrengimo tęstiniams darbams ir 10 tūkst. 2021 metams kapinių tvarkymui finansavimą gauti prašymus pateikė 7 seniūnijos, tačiau komisija nutarė finansavimą skirti tik 2020 m. pradėtiems ir neužbaigtiems darbams atlikti Priekulės riteriškojo dvaro ir Lankupių k. Pagal patvirtintą Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų programos rėmimo savivaldybės biudžeto lėšomis tvarkos aprašą, kasmet seniūnijos iki einamųjų metų lapkričio 1 d. Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui teikia prašymus gauti lėšas ir preliminarią išlaidų sąmatą kapinėms tvarkyti.
Klaipėdos rajone yra per 240 senųjų kapinių. Dauparų-Kvietinių seniūnijoje - 14. Apie incidentą Vaiteliuose 15min pranešė skaitytojai. Klaipėdos rajono gyventojai tikino jau kurį laiką girdėję, kad vėl po kaimus važinėja automobilis. „Praėjusią savaitę du vyrai važinėjo po Kretingsodį. Mums iš karto jie sukėlė įtarimų - lyg žiūrinėtų, kas kieme, kokie daiktai, kiek žmonių gyvena. Žinote, vasarą gyvenimas sodyboje verda - vartai atviri, vaikai žaidžia lauke, garažas praviras. Žmonai iš karto jie nepatiko, įsidėmėjo numerį mašinos. Pasakėme, kad nieko nepirksime. Jie nuvažiavo.
Antradienį apie 10 val. Klaipėdos miesto policijos komisariatas gavo pranešimą iš Vaitelių gyventojų. Pranešta apie bandymą pagrobti moterį ir apie sprunkančius pagrobėjus. Kaip 15min pasakojo įvykio liudininkai, tą dieną Vaiteliuose pasirodė tamsaus gymio prekeiviai. Kai viena jauna moteris, namuose buvusi tik su vaiku, atsisakė pirkti, šie ėmė tempti mašinos link, liepė sėsti į bagažinę. Ši pasipriešino ir sugebėjo ištrūkti. Įbėgusi į namą ji užsirakino ir pasiskambino vyrui. Sidabrinės spalvos BMW dar stovėjo kieme, vyras bandė aiškintis, kas įvykę, tačiau „prekeiviai“ iš karto puolė grasinti peiliais. Į automobilį sėdęs vyras pamatė, kad užpuolikai bandė sprukti. Bandė juos vytis, į gaudynes buvo įsitraukę ir policijos pareigūnai.
Pareigūnus išsikvietusi šeima iš Vaitelių buvo informuota, kad tyrimui pradėti teks rašyti pareiškimą. „Esame išsigandę ir mes - bijome palikti namus, išvažiuoti. Baisu ir vaikus vienus į kiemą paleisti. „Mes bėglius anksčiau ar vėliau pagausime. Suabejoję, ar tokia veikla - legali, gargždiškiai skambino policijos pareigūnams. Su 15min susisiekusi nukentėjusiąja tapusi moteris tikino, kad situacija buvo kiek kitokia, nei apie ją pasakojo į redakciją paskambinę žmonės bei staiga šia žinia pasidalinę socialiniuose tinkluose. Moteris (vardas redakcijai žinomas) pasakojo, kad kai kieme pasirodė automobilis, ji šėrė šunis.
Ko iš jos nori rusiškai kalbantys vyrai ji ne iš karto suprato. Kai moteris galop pasiekė namus ir užsirakino, apie įvykį pranešė savo vyrui. Vyras žmonos nupasakotą automobilį pamatė dar tame pačiame kaime. Apie incidentą buvo informuoti pareigūnai. Tačiau esą ne iš karto sureagavo, motyvuodami, kad žala nebuvo padaryta. Vyras sidabro spalvos automobilį vijosi vis skambindamas pareigūnams. Tačiau šių pagalbos sulaukė ne iš karto. Bėgliai spruko Jokūbavo link. 15min jau gavo žinių iš kitų Klaipėdos rajono gyventojų. Žmonės rašė, kad tiksliai toks pat automobilis važinėja po Dituvos sodus. Metodas panašus - sustojama prie namo ir signalizuojama tol, kol atidaromos durys.
Klaipėdos rajono žemėlapis, kuriame yra Vaitelių kaimas
Žydinčios liepos - Liepų žydėjimo šventės simbolis