Vasaros pas močiutę: žydinčios pievos, žemuogėmis kvepiančios pamiškės, po kiemą krypuojančios antys, ką tik nuskintas agurkas su medumi… Vaikystės prisiminimai, meilė gamtai ir natūralumui skatina kurti sodybą, kurioje būtų jauku ir šeimininkams ir Svečiams.
Sodyba įsikūrusi Šeimyniškių kaime ant Šventosios upės kranto. Gerbdami praeitį, norėdami išlaikyti senosios architektūros tradicijas, sodybą statėme iš rastų, medžio ir akmens. Galvodami apie Svečių patogumą, įrengiant sodybą, derinome natūralias medžiagas ir šiuolaikinius patogumus.
Jūsų poilsiui - rąstinis namas su mansarda, kuriame patogiai ilsėtis gali keturios šeimos arba keturiolikos draugų, bendraminčių ar bendradarbių draugija. Pirmame aukšte erdvus valgomasis, virtuvė, tualetas. Mansardoje keturi miegamieji kambariai (du keturviečiai, du dviviečiai +1), poilsio kambarys, dušas, tualetas.
Taip pat pirtis ant upės kranto, pavėsinės, futbolo vartai, tinklinis, batutas, stalo tenisas, stalo futbolas. Pagrindinė pramoga sodyboje - žygiai baidarėmis nuostabia Šventosios upe. Populiariausi dviejų dienų žygiai su nakvyne sodyboje.
Sodyba įkurta 2020 metais prie Alaušo ežero. Poilsiavietės plotas - 1 ha. Apsistoję pas mus galėsite pailsėti nuo didmiesčio šurmulio, su šeima ar draugais atšvęsti vestuves, jubiliejų, surengti konferenciją, seminarą ar įmonės šventę.
Vasarnamis su pirtimi ant Šventosios upės kranto, miško apsuptyje, Šventosios kraštovaizdžio draustinyje. Taikus, upės apjuostas, svetingas gamtos kampelis. Miškuose gausu grybų, uogų. Žūklės mėgėjams upė pateiks malonių staigmenų. Sodyboje ypač laukiami aktyvaus poilsio gamtoje mėgėjai.
Pramogos ir Aktyvus Poilsis
Baidarių, kanojų, irklenčių, plaustų nuoma. Organizuojame žygius Šventosios upe (Mikieriai, Mickūnai, Andrioniškis, Užpaliai, Žalioji (Jononys), Anykščiai, Kavarskas), bei Šventosios intakais - Virintos, Jaros, Vyžuonos, Siesarties upėmis. Turime didelę vandens žygių patirtį, bei puoselėjame savo žygių tradicijas. Sudarome individualius maršrutus.
Žygiai pėsčiomis ir dviračiais. Puikiai pažįstame ir mylime savo kraštą, todėl mielai jums padėsime taip pat su juo susipažinti. Visiems svečiams rekomenduojame pasivaikščioti po Mikierių apylinkes, nes čia pat šalia sodybos tikrai yra ką pamatyti: ąžuolų takas, žvėrinčius (kurį išgarsino šernas Henrikas su drauge Jadze), pakabinamas beždžionių tiltas, senasis Inkūnų kaimas, gydomųjų galių turintis šaltinis bei medinė Inkūnų bažnytėlė, žyminti Šv. mergelės Marijos apsireiškimo vietą, įžymiosios Šventosios kilpos (skardžiai), Lašinių rėva.
Važiuojant dviračiu per 10 min. pasieksite laukinius ir mažai kam žinomus miško ežerėlius, spanguolynus bei paslaptingas miško buveines. O aplankius Šventosios skardžius ir pasukus į Šimonių girios gilumą per 20 minučių pasieksite dar kelis miško ežerėlius, kurie jus nustebins nuostabiais, smėlėtais paplūdimiais...
Labiau patyrusiems dviračių turistams rekomenduojame prasukti didesnį ratą (visos dienos ar net dviejų dienų žygį), papildomai aplankant Variaus upelio atodangą, žirgyną ir Arklio muziejų Niūronyse, Vasaros rogučių trasą, nuotykių parką, Siauruko, A. Vienuolio ir kt. muziejus, piliakalnius ir kt.
Dažasvydis, Šaudymas iš lanko, Mega tarzankė ir kt. aktyvios pramogos. Ieškantiems naujų įspūdžių suorganizuosime pramoginio dažasvydžio kovą, šaudymo iš lanko varžytuves ar net spec. užduočių lauką!
Sodyboje turime paruošę eilę komandos formavimui skirtų užduočių, žaidimų, specialių nuotykinių-pramoginių-komandinių žygių ir t.t.
Alaušo ežeras - vienas didžiausių ir gražiausių Utenos rajone. Šaltinis: utenainfo.lt
Lankytinos Vietos Aplink Sodybą
Čia pat, vos už kelių kilometrų yra Sudeikių miestelis įsikūręs pietiniame Alaušo ežero krante 10 km į šiaurės rytus nuo Utenos. Tai kurortinis miestelis, poilsiautojus į Sudeikius vilioja vaizdingos Alaušo pakrantės, gražūs pušynai, puikūs paplūdimiai ir didžiuliai skaidriausio ir švariausio ežero plotai.
Sudeikių gamta ypatingai graži, čia kasmet susirenka menininkai tapyti pažįstamus peizažus - gražiąsias Alaušo apylinkes, kiti - dangaus arba savo sielų peizažus. Vyksta plenerai, kurių metu sukurti darbai lieka Sudeikių miestelyje, čia jau keletą metų kuriamoje dailės galerijoje. Joje laukiamas kiekvienas miestelio lankytojas.
Sudeikių Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia, pastatyta 1781-1806 metų laikotarpiu, nuostabi bažnyčia pastatyta 1781-1806 metų laikotarpiu, kuri stovi ant stambių akmeninių pamatų, klasikinio stiliaus skliautais, barokiniu frontonas su keturiomis poromis pusapvalių kolonų. Ant kraigo - ažūrinis geležinis kryžius. Šventorius aptvertas akmenų siena. Šalia 1939 m. statyta medinė varpinė.
Bikuškio dvaras, tai- architektūrinis XVIII a. paminklas, esantis prie Alaušo ežero. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau XIV a. viduryje. Istorijos raidoje dvaras priklausė Radviloms.
Lygamiškio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiui. Jis įrengtas Šventosios kranto aukštumos kyšulyje. Taip pat Šeimyniškių piliakalnis - vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį šiaurės rytuose juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių pusės - Pilupis. Piliakalnyje stovėjo Užpalių pilis.
Šeimyniškių piliakalnis - vienas įspūdingiausių Aukštaitijoje. Šaltinis: krastogidas.lt
Užpalių Krašto Stebuklai
2019 m. kovo 22 d. Aš iš pasakų šalies, - sakau užsieniečiams, kai paklausia iš kur esu. Juk tik stebuklų šalyje dešimties metrų aukščio kalva - tai aukštas kalnas, o į vidury miško dunksančius akmenis paspoksoti suvažiuoja minios žmonių. Gyvenu aukštų kalnų apsuptyje - išverčiu Aukštaitijos pavadinimą ir priduriu, kad tarp jų mėlynuoja tūkstantis ežerų, laumių ir fėjų viešpatija. Pasakoju, kaip lietuviai supylė šimtus piliakalnių, kurių daugiausia aplink mano miestą.
Utenos krašte, Rytų Lietuvoje, - bedu pirštu į žemėlapį. Ant tų piliakalnių kunigaikščiai statė pilis, degė laužus, žyniai kūreno aukurus. Tame stebuklų krašte, kur pagoniškas tikėjimas gyvavo ilgiausiai Europoje, dievų vardus dar galima atsekti miestų ir miestelių pavadinimuose. Ne vienas klausytojas taip susižavi pasakojimu, kad netrukus atlekia pažiūrėti, ar tikrai yra tokia vieta. Po Utenos kraštą keliauju dažnai, nes yra į ką pažiūrėti ir kur nuo kasdienių rūpesčių pailsėti. Keliauju neskubėdama, kad saulėlydžio pievoje užklupčiau snaudžiančią pasaką, kad užmynusi neatsargios laumės šydą pajusčiau, kaip išsigandusi sprunka man iš po kojų. Jei neleki, mažame žemės plotelyje gali rasti stebuklų. Jei nori klausyti, išgirsi gražiausių istorijų.
Vyžuonos ir Vyžų Istorijos
Tingų sekmadienį iš Utenos suku Kupiškio link ir vos už 12 kilometrų aš jau Vyžuonose, pagonių garbinto žalčio Vyžo miestelyje. Atnaujinta medinė jo skulptūra prie kelio matyti iš toli, galva geltonuoja aukščiausiai, apsupta svyrančių beržų. Senąjį Vyžą dar 1979 m. čia pastatė šio krašto menininkai Henrikas Orakauskas ir Algirdas Indrašius. Žalčio pavidalą turėjusio dievo atvaizdas įamžintas ir Vyžuonų herbe, o iš Šv. Jurgio bažnyčios sienos kyšo akmeninė žalčio galva. Išvydus tokią skulptūrą šalia nukryžiuoto Kristaus nejučia pakyla antakiai.
Pravėrusi vartelius einu patyrinėti galvos atidžiau. Bažnyčia čia atsirado dar 1406 m., ji - viena iš pirmųjų LDK. Tuomet Žalčio galva buvo visai kitur - prie Kartuvių kalno, šalia pagoniško aukuro, kuriame degė amžinoji ugnis. Dievo Vyžo pagerbti žmonės atkeliaudavo net kelias dešimtis kilometrų, ir ne tuščiomis - atveždavo jam paaukoti žąsų, balandžių, avinų. Dovanas sudegindavo aukure. Kai XVII a. senąją bažnyčią pakeitė naujoji, žaltys persikėlė iš Kartuvių kalno ir atsidūrė Kristaus kairėje. Vyžuonos anuomet buvo svarbi Lietuvos vietovė.
Šv. Jurgio bažnyčioje 1604 m. vyko Mikalojaus Radvilos Perkūno laidotuvės, vėliau čia poilsio atgulė Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Kristupas Radvila, dar vėliau - Mikalojus Radvila ir daugiau Radvilų didikų. Tačiau XVII a. Lietuvoje valdžią perėmus katalikams, reformatų Radvilų ramybei užtikrinti prireikė storesnių sienų. Todėl 1666 m.
Kažkur skaičiau apie prabangias LDK etmono laidotuves. Net keturių mėnesių reikėjo joms suruošti - sukviesti iš užsienio garbingus svečius, pasirūpinti įkapėmis ir įvairiausiomis smulkmenomis. Atsisėdusi ant laiptelių prie raudonų begonijų mėginu įsivaizduoti, kaip aplink bažnyčią susirinko minios Biržų krašto totorių, Slucko kunigaikštystės kazokų, atžygiavo uniformuota vokiečių dragūnų kuopa, atjojo būrys išdidžių rūmų husarų ir atkaukšėjo tūkstančiai išpuoštų žirgų. Kaip atrodė aksomu apmuštas karstas su didelėmis sidabro vinimis. Jo kojūgalyje rikiavosi Radvilų herbai, šonuose - po tris liūtų galvas su žiedais nasruose, nuo kurių kabėjo auksakalių nukalti trofėjai. Štai tokie dalykai dėjosi Vyžuonose vos prieš tris su puse amžiaus.
Šventos Upės Sakmės
Nuo laiptelių pakelia būrelis bičių, sulėkusių paragauti nektaro iš Šv. Jurgio gėlių darželio. Nuvyta keliauju žalčio pėdsakais prie Vyžuonos upės - dievas įsikūnijęs ir jos pavadinime. (O gal atvirkščiai - upė įsikūnijusi ir miestelio, ir žalčio varduose?) Vyžuonos krante užkopusi į Rašytojų kalnelį pasižvalgau į tolius kartu su dviem menininko Henriko Orakausko skulptūromis. Viena jų vaizduoja Vyžuonų krašto rašytoją Bronių Radzevičių, kita - poetą Antaną Masionį. Anksti išėjusius į amžinybę literatus skulptorius 2000 m. prikėlė medyje, kad jie ir toliau grožėtųsi saulėtekiais ir saulėlydžiais virš gimtųjų laukų.
Netoli nuo miestelio Vyžuona įteka į Šventąją, kurią aukštaičiai laikė šventa. Ne veltui - ši upė viena švariausių šalyje ir vandeninga visus metus, nes pasipildo iš ežerų ir šaltinių. O jau salų salelių - daugiau nei bet kurioje kitoje Lietuvos upėje. Gausu ir seklumų - turbūt ir laumių vakarais netrūksta. Gerai, kad be muilo skalbia, manau sau, skaičiuodama Šventosios vingius nuo Lygamiškio piliakalnio. Vienas, du... Kas randa jų septynis - bus laimingas. Taip byloja legendos.
Septynių vingių nesuskaičiuoju - upę užstoja krūmai. Tačiau iš viršaus puikiai matau valtį, kuria laumė plaukiojo Šventojoje. Dviejų su puse metrų ilgio, beveik dviejų pločio, metro aukščio. Net prie piliakalnio su ta valtim buvo prisiyrusi. Kai palikusi transportą papėdėje laumė užlipo pasižvalgyti nuo kalno, užgiedojo gaidžiai. Laumė spruko, o valtis prasmego. Iš gryno aukso nulietą valtį daug vyrų bandė atkasti. Kasė naktimis, laumėms trukdant, bet gaidžiams užgiedojus žūdavo. Kartą dviems jaunuoliams pavyko atkasti valtį, bet baigę darbą susiginčijo, kuris ją pasiims. Tuomet užgiedojo gaidys, ir valtis akmeniu pavirto.
Šventoji Utenos rajonu teka apie 30 kilometrų. Prie jos išties yra kur pailsėti ir į ką pasižiūrėti. Kas kilometrą ji nusileidžia po pusę metro - plaukti baidarėmis pats tas: jei neskubi, gali ir neirkluoti, kol galų gale, praplaukęs Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonus, atsidursi Neryje. Užtruks kelias dienas, bet užtat koks poilsis ir koks smagumas! Ne sykį plaukiau. Atodangos, pušynai, smėlėti paplūdimėliai, oras sakais pakvipęs. Tai didžiausias ir turbūt vaizdingiausias Neries intakas.
Kur Žynys Kūreno Aukurą
Netoli nuo Lygamiškio piliakalnio, vos du šimtai metrų nuo Šventosios kranto, iš žemės sunkiasi Krokulės šaltinis. Turbūt ta pati laumė, plaukiojusi aukso valtimi, jame kasas šukavo. Žingsniuodama link šaltinio iš automobilių stovėjimo aikštelės sutinku vyrų ir moterų, nešinų kibirais, penkialitriais buteliais, gertuvėm.
Paragauti to stebuklo leidžiuosi prie apvalaus akmeninio baseinėlio. Jis kas sekundę pasipildo septyniais litrais tyro vandens, kurio temperatūra žiemą ir vasarą beveik tokia pati - apie 7-9 laipsnius. Nusikabinu puodelį nuo stovo ir pakišu prie angos baseinėlio šone, pro kurią išteka stebuklo perteklius. Nuryju gurkšnį, o per tą laiką septyni litrai iš Krokulės nuteka akmenine vaga į miškelį. Dar gurkšnis - dar septyni litrai... Ir taip jau kelis amžius.
Senovėje prie Krokulės šaltinio augo galingas ąžuolas, po kuriuo gyveno žynys ir kūreno aukurą. Nuo XIX amžiaus čia stovi Šv. Jėzaus Širdies koplyčia. Joje įkurdinta menininko Valentino Šimonėlio skulptūra, 2007 m. pakeitusi ankstesnę Šv. Jėzaus Širdies statulą. Originali statula, prarymojusi koplyčioje šimtą metų ir pergyvenusi du pasaulinius karus, 2003 m. buvo pavogta ir sudeginta. Gal sutapimas, o gal lemtis - padegėjas netrukus žuvo.
Tirpstančio Ledyno Išdaigos
Atsigėrusi iš šaltinio riedu toliau keliu, vedančiu pro abiejose Šventosios pusėse įsikūrusius Užpalius. Nuo Vyžuonų iki Užpalių - vos keli kilometrai. „Mano namai už palių“ - sakydavo šios vietos gyventojai. Tai reiškė - „už pelkių“, nes miestelis kadaise buvo pelkių apsuptas. Jis tokio paties amžiaus kaip ir Utena - abu pirmąkart paminėti 1261 metais. Užpalius kelis kartus suniokojus gaisrams, miestelėnai jo viduryje įtaisė paminklą gaisrininkų globėjui Šv. Florijonui. Nuo to laiko gaisrai liovėsi. Kad Šv. Florijonas nepamirštų savo pareigų, užpaliečiai kasmet jas primena, švęsdami gaisrininkų šventę.
Pro Šv. Florijoną prašvilpiu su vėju - kol saulė aukštai, reikia išsimaudyti Šventojoje. Traukiu už miestelio, Šeimyniškių link, kur upės vingis arti kelio. Čia sustabdo keista vietovės nuoroda. „Konglomeratas“ - kaip manote, kas tai? Prie šio ženklo turbūt daugelis pakraipo galvą, patraukioja pečius. Smalsumas nugali, ir vietoje Šventosios suku ten, kur rodo ženklas. Tikrai - už posūkio randu aikštelę ir neaiškų darinį, tvarkingai apjuostą apžvalgos taku, kad būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. O rato viduryje, stataus skardžio papėdėje, tarsi iš dangaus nukritę kelios tamsios, šiurkščios, išsikraipiusios uolos: lyg akmenys, lyg sulipdyti žvyro sluoksniai. Laipteliais kylu ant atodangos, kad iš viršaus pažvegčiau į retą geologinį objektą. Lentelė prie jo pasakoja, kad konglomeratą sukūrė tirpstantis ledynas. Tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas ir rieduliai susicementavo dėl požemyje vykstančių hidrocheminių procesų. Ilgai žvyro karjere tūnojusį darinį iš požemio išlaisvino ekskavatoriai.
Trys Fėjos Žirgų Dvare
Kol apeinu konglomeratą, saulė pasislepia už debesies. Maudynės nebevilioja - geriau valandėlę praleisti Užpaliuose. Bet valandėlė virsta pusdieniu, užsukus į ūkininkės Viktorijos Jovarienės namus. Ši moteris - gyva Užpalių legenda, o dukros - tikrų tikriausios fėjos, kitaip nepavadinsi. Baigę žemės ūkio mokslus, grįžo į gimtinę. Trijų moterų sukurti namai-muziejus verčia iš koto ir daug mačiusius.
Viktorija sukiojasi kieme, apsupta žirgų. Ūkininkė jų turi dvidešimt, tačiau tai - tik pomėgis, ne verslas. Verslas - tai javai ir karvės, kurių ūkyje per penkiasdešimt, o žirgai - viso gyvenimo meilės istorija. Greit aštuoniasdešimties sulauksiančios Viktorijos namuose žirgo atvaizdą rasi visur, kur pažvelgsi - šie gyvūnai išpiešti ant langinių ir indų, išsiuvinėti ant staltiesių, lovatiesių, drabužių, išdrožinėti kėdžių atlošuose. Nuo palangių žiūri žirgeliai - suvenyrai. Meilė žirgams, plykstelėjusi ankstyvoje vaikystėje, tęsiasi visą gyvenimą. 1966 m. Viktorija buvo pirmoji moteris, dalyvavusi žirgų su kinkiniais lenktynėse Sartuose. Per daugiau kaip tris dešimtmečius sporto ji pelnė daug apdovanojimų ir medalių, pati organizavo varžybas. Dabar moko jodinėti žirgų mylėtojus, o pati neretai sėda į karietas.
Jovarienės sukaupta arklių pakinktų, balnų, vežimų ir karietų ekspozicija vos telpa klėtyje, svirne ir kituose ūkio pastatuose. Visos kertės pilnos senovinių rogių, bričkelių, vežimų ratų, pasagų, pakinktų. Antras žirgų muziejus, ne kitaip. Po Viktorijos surinktą kolekciją tarsi po mišką vedžioja dukra Eglė. „Prieš keturis dešimtmečius mamukas sodyboje pradėjo organizuoti Žolines, o paskui ir Naktigonę“ - prasitaria Eglė, jau keletą metų tęsianti šią tradiciją. Kasmet rugpjūčio 4 d. sodyboje rengiamoje naktigonėje ir rugpjūčio 15 d. švenčiamose Žolinėse laukiami visi žirgų mylėtojai, galima sudalyvauti konkūrų varžybose ir kitokiose pramogose su žirgais.
„Dvyniai Ašvieniai - tai žirgai, traukiantys per dangų Saulės vežimą“ - sako Eglė, kai sėdu su moterimis prie drožinėto medinio stalo. Iš puodelių su arkliukais geriame arbatą, ragaujame Viktorijos pagal senovinį receptą keptų sausainių. Dukros Eglė ir Neringa padeda rūpintis ekologiniu ūkiu, galvijais, javų laukais, etnografine sodyba, žirgynu. Turi moterys ir samdomų darbininkų.
Dar didesnis netikėtumas laukia išgėrus arbatėlės. „Važiuojam į mūsų kamenyčią“ - sako Eglė. Kamenyčia tai kamenyčia, bet kas galėtų pamanyti, kad šiuo vardu moterys vadina Užpalių dvarą. Dvaras kadaise buvo Viktorijos svajonė, o perkopus septyniasdešimt tapo gyvenimo realybe. Kam jo reikia? Ogi įkurti žirgininkystės muziejų ir daiktus iš sodybos perkelti į jį. Prieš keletą metų įsigiję dvarą moterys iš karto ėmė jį restauruoti. Tai paveldo objektas, todėl susidūrė su daugybe reikalavimų. Tačiau moterų jie neatbaidė.
Užpalių dvaras XVIII a. antroje pusėje priklausė etmonui Mykoliui Oginskiui, o po 1831 m. sukilimo atiteko carinės Rusijos iždui. Išlikę keturi dvaro pastatai - malūnas, oficina, bravoras ir pagrindinis pastatas. Viktorija su dukromis čia jau įrengė tarpukario laikų muziejinį kambarį, Lietuvos Tūkstantmečio proga surinko austų rankšluosčių kolekciją. „Vos paskelbus apie šią idėją žmonės pradėjo nešti abrūsus, skaičius greit viršijo tūkstantį“.
Ežerų Kraštas
Saulė leidžiasi, kai Alaušo pakraščiu suku atgal į Uteną. Iš šio ežero, kuriame gyvena daug seliavų ir lydekų, išteka Šventosios intakas Alauša. Poilsiavietėje stabteliu nusimaudyti. Ežerais turtingame Utenos rajone jų net 186. Dviem salomis pasipuošusio Alaušo gylis siekia 42 m. Dešimto pagal dydį Lietuvos ežero dugnas duobėtas, bet atabradai smėlėti, švelnūs, įbridus sunku prisiversti išlipti į krantą. Vasarą jis siekia apie šešis metrus, todėl patinka nardytojams. Nuo vieno Alaušo galo iki kito - penki kilometrai, yra kur paplaukioti.
Alaušo ežero panorama. Šaltinis: grazitumano.lt
tags: #sodyba #uzpaliai #ant #sventosios #kranto